Išgijimo šaltinis

Išgelbėtojas savo stebuklais atskleidė galią, kuri nuolat veikia žmogaus naudai, kad palaikytų jį ir išgydytų. Diena iš dienos, valanda po valandos, akimirka po akimirkos Dievas veikia per gamtą, kad palaikytų mus gyvus, atkurtų ir atnaujintų. Kai kuri nors kūno dalis sužalojama, tuoj pat prasideda gijimo procesas; natūralūs faktoriai ima veikti, kad atkurtų sveikatą. Tačiau per šiuos faktorius veikia Dievo galia. Visos gyvybę teikiančios jėgos yra iš Jo. Kai žmogus pasveiksta, vadinas, jį išgydė Dievas.

Ligos, kančios ir mirtis yra priešiškos jėgos darbas. Šėtonas yra naikintojas. Dievas – Atkūrėjas.

Žodžiai, pasakyti Izraeliui, galioja ir šiandien tiems, kurie atgauna kūno ir sielos sveikatą. „Esu jus gydantis Viešpats.“ (Išėjimo 15, 26)

Dievo noras kiekvienai žmogiškajai būtybei yra išreikštas žodžiais: „Mielasis, linkiu, kad viskas tau taip gerai sektųsi ir būtum sveikas, kaip sekasi tavo sielai.“ (3 Jono 2)

Jis yra Tas, kuris „atleidžia visas tavo nuodėmes ir išgydo visas tavo ligas. Jis atperka tavo gyvastį iš kapo ir apgaubia tave meile ir gailestingumu“ (Psalmė 103, 3–4).

Kai Kristus išgydė ligas, Jis daugelį kenčiančiųjų įspėjo: „Daugiau nuodėmių nebedaryk, kad neatsitiktų kas blogesnio.“ (Jono 5, 14) Jis mokė, kad jie susirgo nesilaikydami Dievo Įstatymo ir kad sveikata gali būti išsaugota tik jam paklūstant.

Gydytojai turėtų mokyti savo pacientus, kad pastarieji bendradarbiautų su Dievu atkūrimo darbe. Gydytojas vis labiau ir labiau įsitikina, kad liga yra nuodėmės pasekmė. Jis žino, kad gamtos dėsniai yra tikslūs, kaip ir Dekalogo priesakai yra dieviški, tad tik jiems paklūstant gali būti atkurta arba išsaugota sveikata. Jis mato daug kančių kaip žalingų įpročių pasekmę, o sveikata galėtų būti sugrąžinta, jeigu ligoniai patys darytų ką gali savo pačių atkūrimo labui. Jie turėtų būti mokomi, kad kiekvienas įprotis, kuris ardo fizines, protines ir dvasines jėgas, yra nuodėmė, ir kad sveikatą galima išsaugoti vykdant įstatymus, kuriuos Dievas nustatė visos žmonijos gerovei.

Kai gydytojas mato pacientą, kuris kenčia negalią dėl netinkamos mitybos ir alkoholio vartojimo ar dėl kitokių žalingų įpročių, tačiau vengia jam apie tai kalbėti, jis daro šiam asmeniui skriaudą. Alkoholikai, psichikos ligoniai, tie, kurie yra pasidavę iškrypimui, kreipiasi į gydytoją, laukdami aiškaus ir konkretaus patvirtinimo, kad jų kančios yra nuodėmės vaisius. Tie, kurie supranta gyvenimo principus, turi būti uolūs, siekdami įveikti negalios priežastį. Kaip gali gydytojas, dirbantis, kad palengvintų kančias, būti ramus, matydamas tebevykstančią kovą su skausmu? Ar jis yra geranoriškas ir gailestingas, jeigu nemoko griežtos savitvardos kaip vaisto nuo negalios?

(E. Vait „Gydymo tarnystė”, 68-70 psl.)