Kas yra kopriklausomybė? Kuo ji pavojinga ir kaip ją įveikti? Į mūsų klausimus atsako gydytojas psichiatras, narkologas Jurij Bondarenko.
– Ne visi žino, kas yra kopriklausomybė. Paaiškinkite, prašau, kas tai?
– Kopriklausomybė turi visus ligos požymius, nors pati nėra liga. Ji atsiranda gyvenant su priklausomu žmogumi.
– Mes galime pagal tam tikrus požymius nustatyti ar žmogus yra kopriklausomas?
– Taip. Pirmasis požymis – jei kas nors šeimoje turi priklausomybę (alkoholizmas, narkomanija, toksikomanija, priklausomybė nuo lošimų – žaidimų), tai su juo gyvenantys žmonės yra kopriklausomi. Priklausomas žmogus negali atsiskirti nuo savo priklausomybės objekto, net jei artimiesiems reikia pagalbos, jei vaikas verkia, jei priklausomybė trukdo normaliam darbui. Tai destruktyvus elgesys. Problemos kaupiasi, o tu darai tai toliau.
Kopriklausomas žmogus nuolat kalba apie savo priklausomus artimuosius. Antrasis požymis – kopriklausomas nori kontroliuoti savo priklausomą giminaitį. Pateiksiu pavyzdį. Ant mano kabineto slenksčio pasirodo narkomano mama ir sako: “Atėjome gydytis”. Ji prisiima atsakomybę už sūnaus gydymą ir viską kontroliuoja, net jei sūnui 43 metai. Mama jį maitina, skalbia drabužius, padeda išeiti iš daugiadienių išgertuvių, suranda gydytojus.
Kodėl tai vyksta? Įsivaizduokime: suaugęs žmogus nuėjo į parduotuvę nusipirkti duonos. Vietoj duonos nusipirko degtinės, prisigėrė, grįžo tik vakare arba kitą dieną girtas. Ir šis scenarijus nuolat kartojasi. Pasitikėjimas prarandamas, ir mama imasi nuolat kontroliuoti savo sūnų, nes juo pasiklauti negalima. Visiška kontrolė suteikia bent šiek tiek stabilumo.
– Logiškas elgesys…
– Iš tikrųjų, jis nelogiškas. Todėl, kad žmogus gali kontroliuoti tik savo gyvenimą. Kontroliuoti kito suaugusio žmogaus gyvenimą yra beprasmiška, jis pats turi atsakyti už savo veiksmus.
– Bet alkoholikas nesugeba atsakyti už savo veiksmus!
– Todėl ilgus dešimtmečius mes jį kontroliuojame, „gelbėjame“. Bet kažkodėl jis nesiliauja gerti, štai kur problema. Mes elgiamės netinkamai. Kontrolės simptomo tęsinys tai noras „gelbėti“. Gelbėti prieš priklausomo žmogaus norą, nežinant, kaip tai padaryti teisingai. Negalima priimti sprendimo už kitą. Evangelijoje yra istorija: prie Jėzaus priėjo turtingas jaunuolis. Jis paklausė, ką jam daryti, kad paveldėtų Dangaus Karalystę? Jėzus atsakė: „Laikykis įsakymų“. Jaunuolis atsakė, kad nuo vaikystės tai daro. Tada Jėzus pasakė: „Parduok visą, ką turi, ir pinigus išdalink vargšams“. Ir šis žmogus nuliūdęs pasitraukė. Bet Jėzus jo nesivijo, nebandė įtikinti, priversti. Spendimą pakeisti savo gyvenimą priklausomas žmogus turi priimti pats!
– Man atrodo, kad gyventi su priklausomu žmogumi ne tik nepatogu, bet ir pavojinga…
– Iš pradžių kopriklausomas žmogus stengiasi kontroliuoti ir gelbėti priklausomą. Bet galiausiai, alkoholiko mama ar žmona supranta, kad situacija yra nevaldoma, visos pastangos nesėkmingos. Taip kopriklausomam žmogui gali prasidėti depresija.
– Taip išeina, kad kenkiame ir savo giminaičiui, ir sau?
– Taip, kopriklausomo žmogaus ribos pažeistos. Pavyzdžiui, narkomanas sūnus šaukia: „Mama, daryk ką nors, man blogai, man kaulus laužo!“ Ir mama perka jam narkotikus. Taip problema neišsisprendžia, bet dar labiau gilėja. Mama nežino ką daryti, ji negali pasakyti „ne“. Kopriklausomas žmogus nemoka nusistatyti išmintingas ribas. Situacija jam nepatinka, jis protestuoja, bet pasakyti „ne“ negali.
– Kokia gi išeitis?
– Kopriklausomo asmens tikslas nustoti būti auka ar gelbėtoju. Svarbu nebelaikyti priklausomo žmogaus savo gyvenimo centru. Tai labai sudėtinga, bet kitos išeities nėra. Apie tai pakalbėsime plačiau kitą kartą.
Gydytoją psichiatrą, narkologą Jurij Bondarenko kalbino Marija Rožkova.
2 dalį „Gyvenimas su priklausomybę turinčiu žmogumi: Ar gali būti laimingas?” rasite ČIA.
Paruošta pagal: https://8doktorov.ru/opasnost-zavisimosti/