Japonų valgymo įprotis, siejamas su ilgaamžiškumu

Pastaraisiais metais šiuolaikinis mokslas vis dažniau patvirtina seniai žinomus išminties principus, ypač mitybos ir gyvensenos srityse. Pavyzdžiui, daugelis mitybos specialistų ir sveikatos organizacijų pripažįsta augalinės mitybos naudą žmogaus sveikatai. Tokia mityba atitinka ir Biblijoje Pradžios knygos 1, 29 aprašytą mitybos principą. Šiuolaikinių mokslo atradimų ir tradicinės išminties sąsajų galima pastebėti ir kitose kultūrose. Vienas tokių pavyzdžių – japonų principas „Hara Hachi Bu“.

Kas yra „Hara Hachi Bu“?

„Hara Hachi Bu“ – tradicinis Okinavos gyventojų mitybos principas, skatinantis valgyti tik tol, kol pasiekiamas maždaug 80 proc. sotumo jausmas. Šis japonų kultūroje giliai įsišaknijęs saikingo valgymo principas ragina nustoti valgyti dar prieš visiškai pasisotinant. Okinavos tarme posakis „Hara Hachi Bu“ apytikriai reiškia „valgyk, kol būsi 80 proc. sotus“.

Šis principas grindžiamas supratimu, kad tarp valgymo ir sotumo pajutimo yra natūralus laiko tarpas. Paprastai teigiama, kad smegenims prireikia maždaug 20 minučių, kol jos užfiksuoja iš skrandžio siunčiamus sotumo signalus. Nustodami valgyti pasiekę maždaug 80 proc. sotumo, šio principo besilaikantys žmonės suteikia organizmui laiko suvokti, kad maisto jau pakanka, ir taip išvengia persivalgymo.

„Hara Hachi Bu“ nauda

Šiuolaikiniai moksliniai tyrimai vis labiau patvirtina „Hara Hachi Bu“ principo išmintį. Tyrimai rodo, kad toks valgymo būdas gali būti naudingas sveikatai įvairiais aspektais:

  • Svorio kontrolė. Natūraliai sumažindamas suvartojamų kalorijų kiekį, „Hara Hachi Bu“ gali padėti palaikyti sveiką kūno svorį.
  • Geresnis virškinimas. Valgant mažiau, virškinimo sistemai tenka mažesnis krūvis, todėl gali sumažėti tokie negalavimai kaip rūgšties refliuksas ir pilvo pūtimas.
  • Ilgesnė gyvenimo trukmė. Okinavos gyventojai garsėja ilgaamžiškumu ir tradiciškai laikosi „Hara Hachi Bu“ principo. Tyrimai leidžia manyti, kad saikingas kalorijų ribojimas gali prisidėti prie ilgesnės gyvenimo trukmės.
  • Sveikesnis santykis su maistu. „Hara Hachi Bu“ skatina sąmoningą valgymą, padeda geriau įsiklausyti į organizmo poreikius ir ugdyti sveikesnį požiūrį į maistą.
  • Geresnis maistinių medžiagų įsisavinimas. Kai nepersivalgome, organizmas gali daugiau energijos skirti tinkamam maisto virškinimui ir maistinių medžiagų įsisavinimui.

Kaip pritaikyti „Hara Hachi Bu“ kasdieniame gyvenime?

Nors pats principas paprastas, jį įgyvendinti ne visada lengva. Štai keletas praktinių būdų, kaip šią išmintį pritaikyti kasdienybėje.

  1. Valgykite lėtai. Dėkite į burną mažesnius kąsnius ir kruopščiai juos sukramtykite. Taip lengviau pastebėsite, kada artėjate prie maždaug 80 proc. sotumo. Šis skaičius nėra tiksliai išmatuojamas dydis – tai priminimas nustoti valgyti, kai alkis jau beveik numalšintas, tačiau dar šiek tiek norėtųsi valgyti.
  2. Naudokite mažesnes lėkštes. Šis paprastas būdas gali padėti natūraliai sumažinti porcijas ir palengvinti saikingą valgymą.
  3. Valgykite sąmoningai. Atkreipkite dėmesį į maisto skonį, tekstūrą ir aromatą. Valgydami be pašalinių trikdžių, tokių kaip televizorius ar telefonas, galėsite geriau atpažinti organizmo siunčiamus sotumo signalus.
  4. Įsiklausykite į savo organizmą. Išmokite atskirti malonų pasisotinimo jausmą nuo pilno skrandžio pojūčio. Stenkitės nustoti valgyti tada, kai jaučiate, kad maisto pakanka.
  5. Rinkitės maistingus produktus. Pirmenybę teikite augalinei mitybai, kurioje gausu vaisių, daržovių, viso grūdo produktų ir ankštinių augalų. Šie produktai natūraliai suteikia sotumo ir padeda palaikyti gerą sveikatą.
  6. Išreikškite dėkingumą. Prieš valgį skirkite akimirką padėkoti Dievui už maistą. Šis įprotis gali paskatinti sąmoningiau valgyti ir labiau vertinti kiekvieną kąsnį.
  7. Būkite kantrūs sau. Įsisenėjusiems valgymo įpročiams pakeisti reikia laiko. Mokydamiesi taikyti šį naują požiūrį, būkite sau supratingi.

Įdomu tai, kad tiek Japonijos Okinava, kurioje laikomasi „Hara Hachi Bu“ principo, tiek Loma Linda Kalifornijoje, kur gyvena didelė Septintosios dienos Adventistų bendruomenė, yra priskiriamos vadinamosioms „mėlynosioms zonoms“ – vietovėms, kurių gyventojai pasižymi išskirtiniu ilgaamžiškumu ir gera sveikata.

Nepaisant kultūrinių skirtumų, abiem bendruomenėms būdingi panašūs principai: sąmoningas valgymas, augalinė mityba ir saikingumas. Šis nepaprastas panašumas rodo, kad šie principai svarbūs nepaisant kultūrinių skirtumų ir dera su Biblijoje pateikiamomis sveikatos gairėmis.

Siekdami visapusiškos – fizinės, protinės ir dvasinės – sveikatos, galime semtis įkvėpimo iš šių skirtingų, tačiau viena kitą papildančių tradicijų. Mokydamiesi valgyti sąmoningai, vertinti maistą ir įsiklausyti į savo organizmo poreikius, sujungiame senovės išmintį su šiuolaikiniu moksliniu supratimu.

Sąmoningas gyvenimas ir valgymas su dėkingumu iš tiesų maitina ne tik mūsų kūną, bet ir protą bei dvasią. Toks visapusiškas požiūris į sveikatą, pagrįstas Šventojo Rašto principais ir pastebimas ilgaamžių žmonių bendruomenėse visame pasaulyje, padeda mums atsakingiau rūpintis Dievo patikėtu kūnu.


Šaltinis: CREATION Life, „Ancient Wisdom, Modern Health“. Versta ir redaguota pagal originalų straipsnį.

Ar mokame iš tikrųjų ilsėtis?

Pagaliau laisvas vakaras. Dienos darbai baigti, galima atsisėsti, įsijungti televizorių, panaršyti internete ar tiesiog nieko neveikti. Atrodytų, dabar jau tikrai ilsimės. Tačiau kartais po tokio vakaro vis tiek jaučiamės pavargę.

Ar gali būti, kad turėti laisvo laiko ir pailsėti – ne visai tas pats?

Poilsį dažniausiai suprantame kaip darbo ar kitos veiklos pertrauką. Tačiau žmogus gali nustoti dirbti, o mintimis vis dar būti įsitraukęs į dienos rūpesčius. Jis prisimena nemalonų pokalbį, svarsto, ką reikės padaryti rytoj, nerimauja dėl artimojo. Nors kūnas ilsisi, mintys ir emocijos tebėra užimtos.

Mokslininkai, tiriantys, kaip žmonės pailsi po darbo, pabrėžia, kaip svarbu gebėti bent trumpam mintimis atsiriboti nuo darbo reikalų. Tyrimai rodo, kad žmonės, kuriems tai geriau pavyksta, paprastai patiria mažiau išsekimo ir geriau vertina savo savijautą.

Nors dauguma šios srities tyrimų atlikti su dirbančiais žmonėmis, pati problema pažįstama ir tiems, kurių dienas užpildo namų ruoša, vaikų auginimas ar sergančių artimųjų priežiūra. Juk rūpesčiai ne visada baigiasi tada, kai atsisėdame.

Kodėl vienas ilsisi vaikščiodamas, o kitas – sėdėdamas?

Po kelių valandų įtempto protinio darbo kartais norisi atsistoti, išeiti į lauką, padirbėti sode ar tiesiog pasivaikščioti. Keista: juk ir tai reikalauja pastangų. Kodėl tuomet tokia veikla gali suteikti atgaivos?

Viena priežasčių – pakeitę veiklą, nukreipiame dėmesį kitur. Užuot toliau sprendę problemas, galime stebėti aplinką, judėti, mėgautis buvimu gamtoje.

Tačiau žmogui, kuris visą dieną dirbo fiziškai, poilsis gali reikšti galimybę ramiai atsisėsti ar atsigulti. Po intensyvaus bendravimo gali norėtis tylos, o ilgai buvus vienam – nuoširdaus pokalbio.

Todėl nėra vieno visiems tinkamo poilsio būdo. Tai, kas vienam padeda atsigauti, kitam gali būti dar vienas krūvis. Kartais žmogui labiausiai reikia tiesiog nieko neveikti.

Ar visas laisvas laikas iš tiesų mūsų?

Yra dar viena svarbi aplinkybė: ar galime patys spręsti, ką veikti laisvu laiku?

Įsivaizduokime du žmones, kurie turi po valandą laisvo laiko. Vienas gali ją praleisti taip, kaip pats nori. Kito laikas nuolat pertraukiamas prašymų, skambučių ar netikėtų pareigų. Nors abu turi tiek pat laisvo laiko, jų galimybės iš tiesų pailsėti labai skiriasi.

Tyrimai rodo, kad žmonės, galintys patys spręsti, kaip praleisti laisvalaikį, paprastai geriau pailsi po darbo.

Tai ypač aktualu žmonėms, kurie nuolat rūpinasi kitais. Net ir turėdami laisvo laiko, jie dažnai negali visiškai atsipalaiduoti, nes turi būti pasirengę bet kada atsiliepti į artimųjų poreikius.

Kartais didžiausią atgaivą suteikia visai paprastas dalykas – galimybė ramiai išgerti arbatos, žinant, kad bent trumpam niekas nereikalaus mūsų dėmesio. Nebijokime pasakyti artimiesiems, kada mums reikia ramybės, paprašyti jų pagalbos ar susitarti dėl kasdienių pareigų pasidalijimo.

Jėzaus kvietimas pailsėti

Evangelijoje pagal Morkų pasakojama, kaip apaštalai grįžo pas Jėzų po tarnystės ir papasakojo Jam visa, ką buvo nuveikę. Žmonės nuolat ateidavo ir išeidavo, todėl mokiniai net neturėjo kada pavalgyti.

Jėzus jiems tarė:

„Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite.“ (Morkaus 6, 31)

Nors mokiniai buvo užsiėmę geru ir prasmingu darbu, Jėzus pats pasiūlė jiems pasitraukti nuo minios ir pailsėti.

Knygoje „Marijos Sūnaus gyvenimas“ Elena Vait plačiau aprašo šį įvykį. Ji pasakoja, kad mokiniai buvo pavargę fiziškai ir protiškai, o per pirmąją misijų kelionę patyrė ir sunkumų, ir nesėkmių. Jėzus norėjo, kad mokiniai pailsėtų, pasidalytų savo patirtimi ir gautų Jo pamokymų, reikalingų tolesnei tarnystei. Bendrystė su Jėzumi turėjo sustiprinti jų tikėjimą, suteikti naujų jėgų ir drąsos.

Jėzus žinojo, kokia svarbi mokinių tarnystė, tačiau nepamiršo ir jų žmogiškųjų poreikių.

Ar mūsų dienoje lieka vietos atokvėpiui?

Ne kiekvienas gali lengvai pakeisti savo dienotvarkę. Kai kurių žmonių pareigos tęsiasi nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro, o rūpinantis vaikais ar sergančiais artimaisiais laisvo laiko kartais beveik nelieka.

Todėl patarimą „tiesiog skirkite daugiau laiko sau“ ne visiems lengva įgyvendinti.

Vis dėlto verta pastebėti, kas kasdienybėje labiausiai išsekina ir kas bent šiek tiek padeda atgauti jėgas. Vienam tai bus trumpas pasivaikščiojimas, kitam – kelios minutės tylos, malda, muzika ar ramus pokalbis.

Moksliniai tyrimai rodo, kad net trumpos pertraukos gali sumažinti jaučiamą nuovargį ir šiek tiek padidinti energingumą.

Linkiu jums ne tik laisvo laiko, bet ir tikro, jėgas grąžinančio poilsio.

Šaltiniai:

https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/18457495

https://onlinelibrary.wiley.com/doi/10.1002/job.672

https://journals.plos.org/plosone/article?id=10.1371/journal.pone.0272460

Kodėl organizmui svarbus reguliarus miego ritmas?

Vieną vakarą einame miegoti dešimtą, kitą – gerokai po vidurnakčio. Kartais keliamės anksti, o kartais leidžiame sau pamiegoti iki vėlyvo ryto. Ar mūsų organizmui svarbu, kada miegame, jeigu išmiegame pakankamai valandų?

Mūsų organizmas turi vidinį laikrodį

Žmogaus organizmas turi vidinį biologinį laikrodį, kuris reguliuoja daugelį fiziologinių procesų maždaug 24 valandų ritmu. Šis ritmas vadinamas cirkadiniu. Jis padeda reguliuoti ne tik mūsų miegą ir budrumą, bet ir kūno temperatūros svyravimus, hormonų išsiskyrimą bei medžiagų apykaitos procesus.

Vienas svarbiausių signalų, padedančių reguliuoti biologinį laikrodį, yra šviesa.

Ryte ir dieną šviesa padeda organizmui palaikyti budrumą. Artėjant vakarui ir mažėjant šviesos, organizmas pradeda ruoštis poilsiui. Tamsoje paprastai padidėja melatonino – hormono, padedančio reguliuoti miego ir budrumo ritmą, – išsiskyrimas.

Taigi žmogaus organizmas natūraliai prisitaikęs prie dienos ir nakties kaitos: šviesusis paros metas skirtas aktyvumui, o tamsusis – poilsiui.

Kas nutinka, kai gyvename ne pagal šį ritmą?

Šiandien galime dirbti, mokytis, pramogauti ar žiūrėti į ekranus gerokai po saulėlydžio. Dirbtinė šviesa leidžia pratęsti dieną, tačiau mūsų biologinis laikrodis vis tiek reaguoja į šviesos ir tamsos signalus.

Jeigu vakarais ilgai būname ryškioje šviesoje, biologinis laikrodis gali pasislinkti, todėl natūralus mieguistumas atsiranda vėliau. Vėlai užmigę neretai norime ir vėliau atsikelti. Taip mūsų dienos ritmas gali vis labiau tolti nuo natūralios šviesos ir tamsos kaitos.

Kai miegoti einame ir keliamės vis kitu laiku, organizmui tenka nuolat prisitaikyti prie besikeičiančio režimo.

Tyrimai rodo, kad nereguliarus miego ritmas siejamas su prastesniais sveikatos rodikliais. Dideliame Jungtinės Karalystės gyventojų tyrime nustatyta, kad žmonės, kurių miego ritmas buvo pastovesnis, turėjo mažesnę mirtingumo riziką net ir atsižvelgus į miego trukmę bei kitus veiksnius.

Tai nereiškia, kad vien miego režimas lemia mūsų sveikatą. Tačiau tyrimas primena, jog miego reguliarumas yra svarbi sveiko gyvenimo būdo dalis.

Miegas – organizmo atsinaujinimo metas

Miego metu vyksta svarbūs organizmo atsikūrimo ir reguliavimo procesai. Miegas padeda įtvirtinti naują informaciją atmintyje, palaikyti normalią imuninės sistemos veiklą ir emocinę pusiausvyrą. Todėl pakankamas ir kokybiškas poilsis svarbus ne tik mūsų savijautai kitą dieną, bet ir ilgalaikei sveikatai.

Dar XIX amžiuje krikščionių rašytoja Elena Vait savo darbuose daug dėmesio skyrė sveikos gyvensenos principams, tarp jų – tinkamam poilsiui. Knygoje „Ugdymas“ ji pabrėžė reguliaraus ir pakankamo miego svarbą.

Kaip padėti savo biologiniam laikrodžiui?

Nebūtina iš karto pakeisti viso gyvenimo ritmo. Galima pradėti nuo kelių paprastų pasirinkimų.

  • Laikykitės kuo pastovesnio miego režimo. Stenkitės kasdien eiti miegoti ir keltis panašiu metu.
  • Dieną kuo daugiau būkite natūralioje šviesoje. Ypač naudinga ryte pabūti dienos šviesoje – ji padeda suderinti biologinį laikrodį su aplinkos dienos ir nakties ritmu.
  • Vakarais leiskite organizmui nurimti. Mažinkite ryškų apšvietimą, ribokite laiką prie ekranų ir stenkitės neperkelti intensyvios veiklos į vėlyvą vakarą.
  • Venkite gausios vakarienės prieš pat miegą. Tai gali apsunkinti virškinimą ir trikdyti nakties poilsį.
  • Skirkite miegui pakankamai laiko. Reguliarumas svarbus, tačiau jis nepakeičia organizmui reikalingos miego trukmės.

Ne visiems pavyksta laikytis pastovaus miego režimo. Vieniems tenka dirbti pamainomis, kitiems rūpintis mažais vaikais ar sergančiais artimaisiais. Tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis verta ieškoti galimybių suteikti savo dienai daugiau pastovumo.

Gyvenimo ritmas, kuris padeda sveikatai

Gamtoje diena keičia naktį, aktyvumas – poilsį. Prie šios kaitos prisitaikęs ir mūsų organizmas.

Ar mūsų kasdieniai įpročiai padeda palaikyti natūralų organizmo ritmą, ar verčia jį nuolat taikytis prie mūsų pasirinkimų?

Šaltiniai:

  1. Miego reguliarumo svarba sveikatai, saugumui ir darbingumui. Mokslininkų ekspertų rekomendacijos, 2023 m.
    https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/37684151/
  2. Miego reguliarumo ir mirtingumo rizikos sąsajos. Didelės apimties stebimasis tyrimas, 2023 m.
    https://pmc.ncbi.nlm.nih.gov/articles/PMC10782501/