Įrašai

Paskelbta

Neskubėkite veikti apimti stiprių emocijų

Stresą dažnai lydi stiprios emocijos, ypač kai susiduriame su konfliktu ar netikėtomis gyvenimo aplinkybėmis. Galime pajusti pyktį, įniršį, nusivylimą, liūdesį ar nuoskaudą. Kartais šios emocijos būna tokios stiprios, kad paskatina mus pasielgti neapgalvotai ir dar labiau pabloginti susidariusią situaciją.

Apimti stiprių emocijų žmonės kartais padaro tai, dėl ko vėliau gailisi. Darbuotojas supykęs parašo prašymą išeiti iš darbo, sutuoktiniai konflikto metu prabyla apie skyrybas, sudaužomas brangus daiktas, o išsprūdę skaudūs žodžiai ilgam įskaudina artimą žmogų.

Todėl stiprios emocinės reakcijos metu verta neskubėti priimti svarbių sprendimų ar veikti vedamam pirmojo impulso. Kartais geriausia, ką tuo metu galime padaryti, – duoti sau šiek tiek laiko nusiraminti.

Kai įtampa veržiasi per kraštus

Stipraus streso metu organizmas pasiruošia veikti: padažnėja širdies plakimas ir kvėpavimas, gali pakilti kraujospūdis, įsitempia raumenys. Todėl galime jausti stiprią vidinę įtampą ir susijaudinimą – kartais atrodo, kad tiesiog sunku ramiai nusėdėti vietoje.

Tokiu metu, jei aplinkybės leidžia, gali padėti fizinis aktyvumas. Galima sparčiau pasivaikščioti, lengvai pabėgioti, padirbėti sode ar pasirinkti kitą mėgstamą fizinę veiklą. Judėjimas gali padėti sumažinti jaučiamą įtampą ir lengviau nusiraminti.

Po to galima nusiprausti po šiltu dušu ar išsimaudyti šiltoje vonioje, ramiai pasėdėti su puodeliu mėgstamos žolelių arbatos.

Svarbiausia – neskubėti veikti pačiame emocijų įkarštyje. Kai emocijos ir įtampa šiek tiek atlėgsta, dažnai tampa lengviau įvertinti situaciją ir nuspręsti, kaip iš tiesų norime pasielgti.

O jeigu jau pasielgėme neapgalvotai?

Ne visada pavyksta suvaldyti pirmąją reakciją. Kartais žodis jau pasakytas, balsas pakeltas ar poelgis padarytas. Tačiau net ir tada dar galime pasirinkti, ką darysime toliau.

Jeigu suprantame, kad pasielgėme netinkamai, svarbu nebijoti to pripažinti ir atsiprašyti. Kartais vienas nuoširdžiai pasakytas žodis „atleisk“ gali sustabdyti besitęsiantį konfliktą ir padėti atkurti tarpusavio ryšį.

Šią mintį gerai iliustruoja viena paprasta istorija.

Netoliese gyveno dvi šeimos. Vienuose namuose dažnai kildavo barniai ir abipusiai kaltinimai. Kituose vyravo kur kas daugiau ramybės ir tarpusavio supratimo.

Po dar vieno konflikto pirmosios šeimos vyras nusprendė išsiaiškinti, kokia kaimynų santarvės paslaptis. Vakare jis nuėjo prie jų namų ir pro langą stebėjo, kas vyksta.

Moteris virtuvėje paruošė vakarienę ir ant stalo krašto pastatė vazą su gėlėmis. Netrukus grįžo jos vyras. Eidamas pro stalą jis netyčia užkliudė vazą. Ši nukrito ant grindų ir sudužo.

Stebėjęs kaimynas pagalvojo:

„Dabar tai prasidės!“

Tačiau moteris atsiprašė vyro:

– Atleisk, neatsargiai pastačiau vazą ant stalo krašto.

Vyras atsakė:

– Ne, tu man atleisk. Aš turėjau būti atsargesnis ir ją pastebėti.

Jie abu vienas kito atsiprašė ir ramiai sėdo vakarieniauti.

Kai vyras grįžo namo, žmona nekantriai paklausė:

– Na, ar sužinojai, kokia jų paslaptis?

Jis atsakė:

– Sužinojau. Mūsų šeimoje visi teisūs, o jų – visi kalti.

Ši istorija, žinoma, nėra santykių formulė, kuri išspręs kiekvieną konfliktą. Tačiau ji gerai parodo vieną svarbų principą: konfliktas gali vystytis visai kitaip, kai stengiamės ne pirmiausia įrodyti kito žmogaus kaltę, bet esame pasirengę pamatyti ir pripažinti savo pačių klaidą.

Tam reikia ir nuolankumo. O jo galime mokytis žvelgdami į Kristų. Skirdami laiko bendrystei su Juo, skaitydami Dievo Žodį ir apmąstydami Jo auką dėl mūsų, mokomės kitaip žvelgti ir į save, ir į šalia esantį žmogų.

Suvokdami savo pačių silpnumą ir tai, kiek daug mums patiems reikia Dievo atleidimo bei malonės, galime būti supratingesni ir kito žmogaus silpnumui. Tada gali būti lengviau ne tik pamatyti ir pripažinti savo kaltę, bet ir atleisti kitam.

Stiprių emocijų negalime tiesiog išjungti. Tačiau jų stiprumui gali turėti įtakos ir tai, kaip vertiname susidariusią situaciją ir kokios mintys tuo metu sukasi mūsų galvoje.

Galime mokytis neleisti emocijoms nuspręsti už mus, ką pasakysime ar padarysime. Kartais pirmiausia reikia duoti sau šiek tiek laiko nusiraminti. O jeigu suklydome – drąsos tai pripažinti ir pasakyti: „Atleisk.“

Paskelbta

Taikos ir ramybės kraštas…

„Kai jus užpuola pagundos, kai atrodo, jog jus gaubia rūpesčiai, keblumai ir tamsa, atsigręžkite į tą vietą, kur paskutinį kartą matėte šviesą. Ilsėkitės Kristaus meilėje ir Jo saugiame rūpestyje. Kai nuodėmė grumiasi, kad įsiviešpatautų širdyje, kai kaltė slegia sielą ir apsunkina sąžinę, kai netikėjimas temdo protą, atminkite, kad Kristaus malonės pakanka nuodėmei sutvardyti ir tamsai išvyti. Pradėję bendrauti su Atpirkėju, mes patenkame į taikos ir ramybės kraštą.“

(E. Vait „Gydymo tarnystė“, 178 p.)

Paskelbta

Kaip padėti sau geriau susidoroti su stresu?

„O, kad turėčiau balandžio sparnus, – sakau, – skrisčiau toli ir rasčiau ramybę! Iš tikrųjų toli toli nulėkčiau; apsigyvenau tyruose.“
(Psalmyno 55, 7–8)

Ar galime pasiruošti stresui dar prieš jam mus užklumpant?

Visų stresą keliančių situacijų išvengti negalime. Tačiau tam, kaip jas išgyvensime, gali turėti įtakos ir tai, ar esame pailsėję, ar jau pavargę ir išsekę.

Įsivaizduokime du žmones, susiduriančius su panašia sudėtinga situacija. Vienas jau kurį laiką neišsimiega, yra pervargęs ir beveik neturi laiko pailsėti. Kitas gerai išsimiega, pakankamai ilsisi ir jaučiasi kupinas jėgų. Nors negalime iš anksto pasakyti, kaip kiekvienas iš jų sureaguos, į sudėtingą laikotarpį jie ateina turėdami nevienodus fizinius ir emocinius išteklius.

Todėl rūpintis savo atsparumu stresui verta ne tik tada, kai jau jaučiamės išsekę. Pakankamas miegas, reguliarus fizinis aktyvumas, visavertė mityba ir poilsis padeda palaikyti fizinę bei psichologinę sveikatą ir geriau susidoroti su kasdieniais sunkumais.

Tai, kaip gyvename šiandien, gali turėti reikšmės tam, su kokiomis jėgomis pasitiksime rytojaus sunkumus.

Ne visada reikia stengtis ištverti dar daugiau

Kai patiriame daug įtampos, kartais pirmiausia verta savęs paklausti: ar galiu pakeisti tai, kas šią įtampą kelia?

Galbūt dalies darbų galima atsisakyti ar juos atidėti. Galima išspręsti užsitęsusį konfliktą, paprašyti pagalbos ar aiškiau nustatyti savo galimybių ribas. Ne kiekvieną stresą keliančią aplinkybę galime pakeisti, tačiau kai tai įmanoma, prasminga spręsti ne tik streso pasekmes, bet ir jo priežastį.

O jeigu pačios situacijos pakeisti negalime, gali būti naudinga bent trumpam nuo jos atsitraukti ir suteikti sau laiko pailsėti.

Tai nėra problemų ignoravimas ar bėgimas nuo jų. Poilsis neišsprendžia pačios problemos, tačiau padeda atgauti jėgas, kurių reikia jai spręsti.

Kartais padeda tiesiog pakeisti aplinką

Jeigu darbas įtemptas, nebūtina laukti atostogų. Kartais galima pradėti nuo paprasto dalyko – per pietų pertrauką atsikelti nuo darbo stalo ir išeiti pasivaikščioti į parką ar ramia gatve.

Savaitgalį skirkite laiko veiklai, kuri leidžia bent trumpam atsitraukti nuo kasdienės įtampos: pasivaikščiokite miške, pabūkite prie vandens telkinio, padirbėkite sode ar susitikite su artimais žmonėmis.

Reguliarus fizinis aktyvumas yra viena iš rekomenduojamų streso valdymo priemonių, o bendravimas su žmonėmis, kuriais pasitikime, gali suteikti emocinę ir praktinę paramą sunkiu metu.

Buvimas gamtoje taip pat gali padėti sumažinti įtampą ir pagerinti emocinę savijautą.

Jeigu žinote, kad laukia sunkus laikotarpis – pasiruoškite

Ne visos stresinės situacijos mus užklumpa netikėtai. Kartais iš anksto žinome, kad laukia sunkus pokalbis, egzaminas, svarbus pasisakymas, įtempta darbo savaitė, kelionė ar kitas daug jėgų pareikalausiantis įvykis.

Tokiu atveju, užuot nerimavus dėl to, kas laukia, verta pagalvoti: ką galiu padaryti jau dabar?

Galima iš anksto apgalvoti veiksmų planą, pasiruošti tam, ką įmanoma numatyti, prieš sunkesnę dieną neplanuoti daugybės papildomų darbų, pasirūpinti miegu ir poilsiu.

Pasiruošimas negarantuoja, kad streso nepatirsime. Tačiau iš anksto apgalvoję, ką galime padaryti, galime jaustis užtikrinčiau ir būti geriau pasirengę sudėtingai situacijai.

Kai norėtųsi nuo visko pabėgti

Ne visada lengva išlikti ramiam, kai susiduriame su pavojumi, sunkumais ar ilgai trunkančia įtampa. Biblijoje skaitome apie Izraelio karalių Dovydą, kuris pats patyrė daug sunkių išgyvenimų, baimės ir nerimo. Vienu tokiu metu jis rašė:

„O, kad turėčiau balandžio sparnus, – sakau, – skrisčiau toli ir rasčiau ramybę!“
(Psalmyno 55, 7–8)

Žvelgdamas į dangaus paukščius Dovydas troško nuskristi toli nuo jį supančių sunkumų. Tikriausiai daugeliui pažįstamas toks jausmas – kai rūpesčių ir įtampos pasidaro tiek daug, kad norėtųsi bent trumpam nuo visko pasitraukti.

Tačiau ne nuo visų gyvenimo sunkumų galime pabėgti. Negalime tiesiog „nuskristi“ nuo sergančio artimojo, šeimos problemų, finansinių sunkumų ar kitų aplinkybių, kurias tenka išgyventi.

Tačiau galime kuriam laikui sustoti ir skirti laiko bendrystei su Kristumi. Maldoje galime Jam išsakyti tai, kas mus slegia, patikėti savo rūpesčius ir prašyti išminties bei stiprybės. Bendraudami su Išgelbėtoju galime įgyti tvirtumo, atgauti prarastas jėgas, o mūsų širdis gali prisipildyti vilties ir ramybės.

E. Vait knygoje „Gydymo tarnystė“ rašo:

„Dievas neliepia mums nugalėti savo jėgomis. Jis kviečia mus prieiti prie Jo arčiau.“

Toliau tame pačiame skyriuje ji priduria:

„Pradėję bendrauti su Atpirkėju, mes patenkame į taikos ir ramybės kraštą.“
„Gydymo tarnystė“, 178 p.

Šaltinis: Aleksej Chacinskij knyga „Sveikatos ir ilgaamžiškumo paslaptys”

Paskelbta

Kas vyksta organizme streso metu?

Praėjusiame straipsnyje kalbėjome apie tai, kad stresą lemia ne vien tai, kas mums nutinka, bet ir tai, kaip vertiname susidariusią situaciją bei į ją reaguojame. Tačiau stresas nėra vien mūsų mintys ar emocijos. Jis sukelia realius fiziologinius pokyčius visame organizme.

Organizmas ruošiasi veikti

Kai smegenys įvertina situaciją kaip grėsmingą ar reikalaujančią skubiai prisitaikyti, organizme įsijungia streso reakcija. Pirmiausia labai greitai suaktyvėja simpatinė nervų sistema ir iš antinksčių išsiskiria adrenalinas. Kiek vėliau suaktyvėja kita streso reakcijos sistema, dėl kurios padidėja kortizolio išsiskyrimas.

Šių pokyčių tikslas nėra mums pakenkti. Priešingai – taip organizmas greitai sutelkia jėgas, kad galėtume reaguoti į iškilusį pavojų ar kitą sudėtingą situaciją.

Padažnėja širdies plakimas ir kvėpavimas, gali pakilti kraujospūdis, į kraują išskiriama daugiau gliukozės, o organizmo ištekliai nukreipiami ten, kur tuo metu jų labiausiai reikia. Tampame budresni, greičiau reaguojame, o mūsų fizinis pajėgumas trumpam gali padidėti. Tokia organizmo reakcija dažnai vadinama „kovok arba bėk“ reakcija.

Kada stresas gali būti naudingas?

Įsivaizduokite, kad eidami per gatvę staiga pastebite į jus artėjantį automobilį. Per akimirką organizmas mobilizuoja jėgas, todėl galite greitai sureaguoti ir pasitraukti iš pavojaus.

Panaši streso reakcija gali kilti ir kitomis aplinkybėmis – prieš svarbų pokalbį, egzaminą, viešą pasisakymą ar netikėtai iškilus problemai. Trumpam padidėjusi įtampa gali padėti susikaupti ir pasiruošti veikti.

Kai pavojus ar iššūkis praeina, organizmas paprastai palaipsniui grįžta į įprastą būseną.

Problema prasideda tuomet, kai įtampa nepraeina.

Kai stresas užsitęsia

Kartais stresą sukelianti situacija trunka ne kelias minutes ar valandas, bet savaites ar mėnesius. Tai gali būti nuolatiniai konfliktai, didelis darbo krūvis, finansiniai sunkumai, artimo žmogaus liga, ilgalaikė nežinia ar kitos sudėtingos gyvenimo aplinkybės.

Kai įtampa tęsiasi ilgai arba dažnai kartojasi, organizmo streso reakcija taip pat gali būti aktyvinama ilgiau arba pakartotinai. Jei tarp stresinių situacijų nepakanka laiko atsigauti, ilgainiui tai gali atsiliepti savijautai ir sveikatai.

Ilgai gyvenant įtampoje, prie jos galima taip priprasti, kad žmogus beveik nustoja ją pastebėti. Todėl verta atkreipti dėmesį į organizmo siunčiamus signalus: gali sutrikti miegas, atsirasti nuovargis, dirglumas, sunkiau susikaupti. Ilgalaikis stresas taip pat siejamas su didesne kai kurių širdies ir kraujagyslių, medžiagų apykaitos bei psichikos sveikatos sutrikimų rizika.

Todėl svarbu neignoruoti užsitęsusios įtampos ir pasirūpinti galimybe atsigauti.

Galime skirti daugiau laiko poilsiui ir, jei įmanoma, keisti stresą keliančias aplinkybes. Tačiau gyvenime pasitaiko ir tokių situacijų, kurių pakeisti negalime. Tokiais momentais mums ypač reikia atramos, kuri padėtų nepalūžti nuo patiriamos įtampos. Biblija kviečia savo rūpesčius patikėti Dievui ir ieškoti Jame ramybės bei stiprybės.

Psalmėje skaitome:

„Dievas – mūsų prieglauda ir stiprybė, visada artima pagalba varguose. Todėl nebijome, nors žemė sverdėtų, nors kalnai griūtų į jūrų gelmę, net jei jų vandenys šėltų ir putotų, kalnai drebėtų nuo jų šėlsmo.“
(Psalmyno 46, 2–3)

Kitame straipsnyje aptarsime, kaip paprasti kasdieniai įpročiai gali padėti sumažinti įtampą ir geriau atsigauti po streso.

Šaltinis: Aleksej Chacinskij knyga „Sveikatos ir ilgaamžiškumo paslaptys”