Įrašai

Paskelbta

Kaip išsaugoti vidinę ramybę, kai ateitis kelia nerimą?

Atrodytų, nėra dėl ko nerimauti, tačiau mintys vis tiek neduoda ramybės. Nerimaujame dėl vaikų, sveikatos, finansų ar įvykių pasaulyje. Mintyse vis iškyla klausimas: „O kas, jeigu nutiks kažkas blogo?“

O kartais sutinkame žmogų, kuris išgyvena didelius sunkumus, tačiau stebina savo vidine ramybe.

Kodėl taip yra? Ir ar įmanoma išsaugoti ramybę net tada, kai nežinome, kas mūsų laukia?

Kodėl nerimaujame net tada, kai nieko blogo nevyksta?

Įsivaizduokite, kad artimas žmogus išvyko į kelionę. Jis pažadėjo paskambinti, tačiau jau praėjo kelios valandos, o žinių nėra.

Iš pradžių pagalvojate, kad tikriausiai užsiėmęs. Bet netrukus kyla kita mintis: „O jeigu jam kas nors atsitiko?“

Bandote prisiskambinti, tačiau niekas neatsiliepia. Nerimas stiprėja. Mintyse jau įsivaizduojate nelaimę.

Galiausiai sulaukiate skambučio. Pasirodo, viskas gerai – žmogus tiesiog negalėjo atsiliepti.

Kas įvyko per tas kelias valandas?

Jokios nelaimės nebuvo, tačiau jūs jau išgyvenote baimę ir įtampą.

Mūsų smegenys geba numatyti galimus pavojus ir padeda jiems pasiruošti. Tačiau kartais organizmas reaguoja į mūsų įsivaizduojamas grėsmes taip, tarsi jos būtų tikros.

Širdis pradeda plakti greičiau, įsitempia raumenys, gali pasunkėti kvėpavimas. Taip veikia natūrali organizmo apsauginė reakcija.

Jeigu nuolat galvojame apie galimas nelaimes, tokia įtampa gali kartotis dažnai. Ilgainiui ji gali varginti, trikdyti miegą ir apsunkinti kasdienį gyvenimą.

Taigi kartais mus išsekina ne tai, kas iš tiesų vyksta, o tai, ko bijome sulaukti.

Ką daryti, kai nerimas užvaldo mintis?

Kai pastebite, kad nerimas vis stiprėja, pabandykite sustoti ir užduoti sau du klausimus.

1. Kas iš tiesų vyksta dabar, o ko aš tik bijau?

Kartais mūsų baimės atrodo tokios tikroviškos, kad pradedame jas laikyti faktais.

Tačiau galimybė, kad nutiks kažkas blogo, dar nereiškia, kad taip ir bus.

2. Ar galiu šiuo metu ką nors padaryti?

Jeigu galite – imkitės konkretaus veiksmo. Net mažas žingsnis gali padėti pasijusti tvirčiau.

Tačiau jeigu nieko pakeisti negalite, verta pagalvoti, ar nuolatinis nerimavimas jums padeda.

Kai nerimą keliančios mintys vis sugrįžta, gali padėti pasivaikščiojimas, fizinė veikla, pokalbis su artimu žmogumi ar dėmesio nukreipimas į tai, ką galime nuveikti šiandien.

Tačiau ką daryti tada, kai problema tikra ir jos negalime pakeisti? Kai artimas žmogus sunkiai serga, kai patiriame netektį ar nežinome, kaip susiklostys mūsų gyvenimas?

Ar įmanoma išsaugoti ramybę ir tokiomis aplinkybėmis?

Ramybė, kuri nepriklauso nuo aplinkybių

Prieš savo kančią ir mirtį Jėzus mokiniams pasakė:

„Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip Aš ją duodu, kaip duoda pasaulis.“

Jono 14, 27

Įdomu tai, kad Jėzus šiuos žodžius ištarė žinodamas, kokie sunkūs išbandymai netrukus laukia Jo mokinių.

Jis nežadėjo jiems gyvenimo be sunkumų. Priešingai, perspėjo, kad jie patirs priešiškumą ir persekiojimus.

Tačiau pažadėjo savo ramybę.

Kuo ji skiriasi nuo ramybės, kurią jaučiame tada, kai gyvenime viskas gerai?

Dažnai mūsų ramybė priklauso nuo aplinkybių. Kai esame sveiki, kai šeimoje viskas gerai, kai turime pakankamai lėšų ir jaučiamės saugūs, mums lengviau būti ramiems.

Tačiau pasikeitus aplinkybėms ramybė gali greitai išnykti.

Kristaus siūloma ramybė turi kitą pagrindą – pasitikėjimą Dievu.

Bet ar galime pasitikėti tuo, kurio nepažįstame?

Pagalvokime apie mūsų santykius su žmonėmis. Pasitikėjimas auga tada, kai žmogų pažįstame, žinome jo charakterį, matome, kaip jis elgiasi ir ar laikosi savo pažadų.

Taip yra ir su Dievu.

Skaitydami Bibliją galime pažinti Dievo charakterį – Jo meilę, gailestingumą, kantrybę ir ištikimybę. Matome, kaip Jis rūpinosi žmonėmis, vedė juos per sunkumus ir liko ištikimas savo pažadams.

O labiausiai Dievo charakterį atskleidė Jėzus Kristus.

„Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą.“

Jono 14, 9

Kuo geriau pažįstame Dievą, tuo daugiau pagrindo turime Juo pasitikėti.

Tai nereiškia, kad tikintis žmogus niekada nepatirs baimės ar nerimo. Net Biblijoje aprašyti Dievui ištikimi žmonės išgyveno sunkių išbandymų.

Tačiau jie turėjo į ką atsiremti.

Viltis, kuri siekia toliau nei šiandienos rūpesčiai

Per visą krikščionybės istoriją daugybė tikinčiųjų patyrė persekiojimų, netekčių ir kitų sunkių išbandymų. Kai kurie dėl savo tikėjimo prarado net gyvybę.

Tačiau daugelis jų net ir tokiomis aplinkybėmis išsaugojo viltį.

Kodėl?

Nes jų pasitikėjimas Dievu nebuvo paremtas įsitikinimu, kad šiame gyvenime viskas klostysis gerai.

Jie tikėjo, kad žemiškasis gyvenimas nėra viskas.

Biblija atskleidžia, kad didžiausias Dievo troškimas – išgelbėti žmogų amžinajam gyvenimui.

Šiame pasaulyje vis dar susiduriame su liga, skausmu, neteisybe ir mirtimi. Tačiau Dievas pažadėjo, kad taip bus ne visada.

Šventajame Rašte skaitome apie Kristaus sugrįžimą, prisikėlimą ir būsimą naująją žemę, kurioje nebebus kančios ir mirties (Apreiškimo 21, 1–4).

Todėl krikščionio viltis siekia daug toliau nei šiandienos rūpesčiai.

Kalbėdamas apie kasdienius gyvenimo poreikius, Jėzus pasakė:

„Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai gana savo vargo.“

Mato 6, 34

Šie žodžiai nereiškia, kad neturime planuoti ateities ar atsakingai rūpintis savo šeima.

Jėzus kviečia mus atlikti tai, kas priklauso nuo mūsų šiandien, ir pasitikėti dangiškuoju Tėvu, kuris žino mūsų poreikius.

Galbūt ir jūs šiuo metu nerimaujate dėl ateities. Gal turite klausimų, į kuriuos dar nežinote atsakymų.

Mes negalime numatyti visko, kas mūsų laukia. Tačiau Dievas ne tik žino ateitį – Jis laiko žmonijos istoriją savo rankose.

Tikroji ramybė kyla ne iš įsitikinimo, kad mūsų gyvenime nebus sunkumų, bet iš pasitikėjimo Dievu, kuris mus myli ir yra pažadėjęs amžinąją ateitį.

Paskelbta

Lęšiai – maži grūdeliai, didelė nauda

Lęšiai – vieni seniausiai žmonių auginamų ankštinių augalų. Jie buvo vertinami jau prieš tūkstančius metų, o Biblijoje net pasakojama, kaip Ezavas už lęšių valgį atidavė savo pirmagimystės teisę broliui Jokūbui (Pradžios 25, 29–34).

Šiandien lęšiai kartais lieka kitų produktų šešėlyje, nors yra nebrangūs, maistingi ir lengvai pritaikomi įvairiems patiekalams. Kuo šios mažos sėklos tokios vertingos mūsų sveikatai?

Mažos sėklos – daug vertingų medžiagų

Lęšiuose gausu augalinių baltymų, skaidulinių medžiagų, geležies ir folatų (vitamino B₉). Juose taip pat yra kalio, magnio, cinko ir kitų organizmui reikalingų mineralų.

Vienoje 250 ml stiklinėje telpa apie 200 g virtų lęšių. Tokiame kiekyje yra maždaug 18 g baltymų, 16 g skaidulinių medžiagų, 6,7 mg geležies ir 360 µg folatų.

1. Vertingas augalinių baltymų šaltinis

Baltymai reikalingi ne tik raumenims. Jie dalyvauja audinių atsinaujinimo procesuose, fermentų, hormonų ir kitų organizmui svarbių medžiagų gamyboje.

Lęšiai yra geras baltymų šaltinis žmonėms, kurie renkasi augalinę mitybą arba nori valgyti mažiau mėsos.

2. Kraujodara – kodėl lęšiai vadinami maistu kraujui?

Geležis būtina hemoglobino – raudonuosiuose kraujo kūneliuose esančio baltymo, pernešančio deguonį po organizmą, – gamybai. Geležies trūkumas gali sukelti mažakraujystę, dėl kurios žmogus jaučia nuovargį, silpnumą, sumažėja jo fizinis pajėgumas.

Lęšiuose gausu ne tik geležies, bet ir folatų, kurie būtini normaliam ląstelių dalijimuisi bei raudonųjų kraujo kūnelių susidarymui.

Tačiau svarbu žinoti, kad augaliniuose produktuose esanti geležis yra neheminė. Jos įsisavinimas priklauso nuo įvairių veiksnių, įskaitant kitų kartu valgomų produktų sudėtį.

Kaip pagerinti geležies įsisavinimą?

Vienas paprasčiausių būdų – lęšius valgyti kartu su vitamino C turinčiomis daržovėmis.

Pavyzdžiui, prie lęšių troškinio galima patiekti šviežių paprikų, brokolių ar kopūstų, o į paruoštą patiekalą įspausti šiek tiek citrinos sulčių.

Vitaminas C padeda organizmui geriau įsisavinti neheminę geležį.

Taip pat verta žinoti, kad kavoje, juodojoje ir žaliojoje arbatoje esantys polifenoliai gali mažinti augalinės kilmės geležies įsisavinimą. Todėl žmonėms, kuriems trūksta geležies, šiuos gėrimus geriau vartoti ne valgant ar iškart po valgio, o tarp valgymų.

3. Žarnyno sveikata – kuo naudingos lęšių skaidulos?

Lęšiai yra puikus skaidulinių medžiagų šaltinis. Jos padeda palaikyti normalią žarnyno veiklą, didina išmatų tūrį ir gali padėti išvengti vidurių užkietėjimo.

Dalis lęšiuose esančių angliavandenių ir skaidulinių medžiagų pasiekia storąją žarną, kur juos fermentuoja žarnyno bakterijos. Šio proceso metu susidaro trumposios grandinės riebalų rūgštys, tarp jų – butiratas, kuris yra svarbus storosios žarnos ląstelių energijos šaltinis.

Tačiau kodėl lęšiai kartais sukelia pilvo pūtimą?

Lęšiuose yra tam tikrų angliavandenių, vadinamų oligosacharidais, kurių žmogaus virškinimo fermentai negali suskaidyti. Todėl jie patenka į storąją žarną, kur juos skaido žarnyno bakterijos. Vykstant šiam procesui susidaro dujos, todėl kai kuriems žmonėms gali pūsti pilvą.

Kaip sumažinti pilvo pūtimą?

Jeigu ankštinius valgote retai, pradėkite nuo nedidelių porcijų ir palaipsniui jas didinkite. Lęšius gerai išvirkite, taip pat prieš virimą galite pamirkyti ir mirkymo vandenį nupilti.

Kai kuriems žmonėms lengviau virškinami raudonieji skaldyti lęšiai, nes jie dažniausiai būna be luobelės.

4. Cukraus kiekio kraujyje kontrolė

Lęšiai paprastai pasižymi mažu glikeminiu indeksu. Jų skaidulinės medžiagos, baltymai ir krakmolo struktūra prisideda prie lėtesnio angliavandenių virškinimo bei gliukozės pasisavinimo.

Todėl suvalgius lęšių gliukozės kiekis kraujyje dažnai didėja lėčiau negu suvalgius panašų angliavandenių kiekį iš rafinuotų grūdinių produktų.

Tai ypač aktualu žmonėms, sergantiems 2 tipo diabetu arba siekiantiems geresnės gliukozės kiekio kraujyje kontrolės.

Vis dėlto svarbu ir porcijos dydis, bendras patiekalo angliavandenių kiekis bei individuali organizmo reakcija.

5. Širdies ir kraujagyslių sveikata

Reguliarus ankštinių, įskaitant lęšius, vartojimas gali prisidėti prie širdžiai palankios mitybos.

Tyrimai rodo, kad ankštiniai gali padėti šiek tiek sumažinti mažo tankio lipoproteinų (MTL), dažnai vadinamų bloguoju cholesteroliu, kiekį kraujyje. Prie šio poveikio gali prisidėti skaidulinės medžiagos ir kitos ankštinių savybės, taip pat tai, kokius maisto produktus jais pakeičiame.

Lęšiuose taip pat mažai sočiųjų riebalų, o juose esantis kalis svarbus normaliam kraujospūdžiui palaikyti.

Tačiau nereikėtų tikėtis, kad vien lęšių vartojimas reikšmingai sumažins cholesterolio kiekį. Didžiausią naudą jie gali suteikti kaip įvairios, skaidulinių medžiagų turtingos mitybos dalis, ypač kai pakeičia daugiau sočiųjų riebalų turinčius produktus.

Kaip tinkamai paruošti lęšius?

Skirtingų rūšių lęšiai skiriasi spalva, dydžiu, tekstūra ir virimo laiku.

Žalieji ir rudieji lęšiai paprastai geriau išlaiko formą, todėl tinka salotoms, troškiniams ir garnyrams.

Raudonieji lęšiai dažniausiai parduodami skaldyti ir be luobelės. Jie greitai išverda, suminkštėja ir puikiai tinka tirštoms sriuboms, tyrėms bei padažams.

Juodieji (beluga) lęšiai yra smulkūs, verdami gana gerai išlaiko formą, todėl tinka salotoms ir garnyrams.

Ar lęšius būtina mirkyti?

Priešingai nei daugelį kitų ankštinių, lęšius galima virti ir nemirkytus.

Tačiau mirkymas gali sutrumpinti virimo laiką, sumažinti dalį vandenyje tirpių oligosacharidų ir kai kurių antimaistinių junginių kiekį.

Jeigu lęšius mirkote, prieš virimą vandenį nupilkite ir juos perplaukite.

Svarbiausia – lęšius gerai išvirti. Nevirtuose ankštiniuose esantys lektinai ir kai kurie kiti junginiai gali trukdyti virškinimui, o tinkamas terminis apdorojimas sumažina jų aktyvumą.

Lęšiai kasdienėje virtuvėje

Lęšiai gali būti ne tik sriubos ar troškinio pagrindas. Juos galima dėti į daržovių salotas, gaminti užtepėles, augalinius paplotėlius, įdarus ar tirštus padažus.

Net nedidelis virtų lęšių kiekis gali papildyti įprastą daržovių patiekalą baltymais ir skaidulinėmis medžiagomis.

Galbūt jau šią savaitę verta išbandyti naują patiekalą su lęšiais? Kartais sveikatai palankūs pokyčiai prasideda nuo visai paprastų pasirinkimų mūsų virtuvėje.

Straipsnis parengtas remiantis dr. Jorge D. Pamplona Roger knyga „Gydantis maistas“.

Paskelbta

Kas blaško mūsų dėmesį ir kodėl taip sunku susikaupti?

Šiandien mūsų dėmesį nuolat kas nors blaško. Telefono pranešimai, elektroniniai laiškai, socialiniai tinklai – visa tai tapo neatsiejama kasdienybės dalimi. Technologijos suteikia daugybę galimybių, tačiau ar susimąstome, kaip dažnas dėmesio nukreipimas nuo vienos veiklos prie kitos veikia mūsų gebėjimą susikaupti?

Kas nutinka, kai nuolat keičiame veiklą?

Mūsų smegenys geba apdoroti daugybę informacijos, tačiau sąmoningas dėmesys nėra beribis. Kai atliekame susikaupimo reikalaujančią užduotį, o tada staiga pereiname prie kitos, turime iš naujo nukreipti savo mintis.

Mokslininkė Sophie Leroy tyrė, kaip keičiasi mūsų gebėjimas susikaupti pereinant nuo vienos užduoties prie kitos. Jos atlikti eksperimentai parodė, kad pradėjus naują veiklą mintys vis dar gali suktis apie ankstesnę, ypač jei jos nespėjome užbaigti. Dėl to gali būti sunkiau susikaupti. Šį reiškinį mokslininkė pavadino „dėmesio likučiu“ (angl. attention residue).

Įsivaizduokime: skaitome sudėtingesnį tekstą, tačiau telefonas praneša apie gautą žinutę. Perskaitome ją ir grįžtame prie skaitymo. Nors telefoną jau padėjome, dalis minčių vis dar gali suktis apie žinutę. Kartais tenka iš naujo perskaityti pastraipą, kad suprastume jos prasmę.

Kuo dažniau taip pertraukiame savo veiklą, tuo daugiau pastangų gali prireikti norint vėl susikaupti.

Net trumpas pranešimas gali išblaškyti

Įdomu tai, kad mūsų dėmesį gali sutrikdyti net pranešimas, į kurį visai neatsakome.

2015 metais JAV mokslininkai atliko eksperimentą, kuriame tyrė mobiliųjų telefonų pranešimų poveikį dėmesio reikalaujančiai užduočiai. Paaiškėjo, kad net vien telefono garsinis signalas ar vibracija reikšmingai pablogino dalyvių rezultatus, nors jie telefono ir nepaėmė į rankas.

Kodėl taip nutinka? Išgirdus signalą gali kilti automatinis noras sužinoti, kas parašė ir ar pranešimas svarbus. Net jeigu nusprendžiame jo netikrinti, dėmesys trumpam nukrypsta nuo atliekamo darbo.

2016 metais atliktame tyrime dalyvavo 221 universiteto studentas. Dalyvių buvo paprašyta vieną savaitę laikyti įjungtus telefono pranešimų signalus ir telefonus turėti šalia savęs, o kitą – signalus išjungti ir telefonus laikyti atokiau. Kiekvienos savaitės pabaigoje dalyviai įvertino savo savijautą. Paaiškėjo, kad savaitę, kai pranešimų signalai buvo įjungti, o telefonai laikomi šalia, dalyviai nurodė patyrę daugiau dėmesio sutelkimo sunkumų ir neramumo požymių.

Nors tokie trikdžiai trunka vos akimirką, dažnai kartodamiesi jie gali gerokai apsunkinti susikaupimą.

Kodėl vakare jaučiamės protiškai pavargę?

Kai mūsų dėmesys nuolat blaškomas, turime vis iš naujo prisiminti, ką darėme, kur sustojome ir ko siekėme. Tai reikalauja papildomų protinių pastangų.

Žinoma, protinis nuovargis priklauso nuo daugelio veiksnių – darbo pobūdžio, miego, emocinės būsenos ir kitų aplinkybių.

Tačiau nuolatinis dėmesio blaškymas gali būti viena iš priežasčių, kodėl dienos pabaigoje jaučiamės išsekę, nors svarbiausių darbų taip ir nepavyko užbaigti.

Todėl verta savęs paklausti: ar iš tiesų visą dieną buvome labai užsiėmę, ar didelę jos dalį praleidome nuolat keisdami vieną veiklą kita?

Kaip apsaugoti savo dėmesį?

Nebūtina atsisakyti technologijų ar visiškai atsiriboti nuo informacijos. Daug naudingiau išmokti jomis naudotis taip, kad jos tarnautų mums, o ne nuolat valdytų mūsų dėmesį.

  1. Vienu metu atlikite vieną dėmesio reikalaujančią užduotį. Jei rašote, skaitote ar mokotės, stenkitės tuo metu netikrinti socialinių tinklų ir elektroninio pašto.
  2. Išjunkite nebūtinus pranešimus. Ne kiekviena programėlė turi teisę bet kurią akimirką pareikalauti jūsų dėmesio. Svarbių skambučių ir žinučių pranešimus galite palikti įjungtus.
  3. Nusistatykite laiką pranešimams peržiūrėti. Užuot tikrinę telefoną kaskart jam suskambus, pabandykite žinutes ir naujienas peržiūrėti pasirinktu metu.
  4. Prieš pereidami prie kitos veiklos, pasižymėkite kitą žingsnį. Jeigu tenka nutraukti darbą, trumpai užsirašykite, kur sustojote ir ką ketinote daryti toliau. Taip vėliau bus lengviau prie jo sugrįžti.
  5. Kasdien skirkite laiko veiklai, kurios metu niekas neblaškytų jūsų dėmesio. Tai gali būti knygos skaitymas, pokalbis su artimuoju, kūryba, malda ar kita prasminga veikla, kuriai skiriate visą savo dėmesį.

Nebūtina iš karto pakeisti visų įpročių. Kartais pakanka pradėti nuo vieno – pavyzdžiui, nutildyti nereikalingus telefono pranešimus.

Mokykimės pasirinkti tai, kas svarbiausia

Biblijoje pasakojama apie dvi seseris – Mortą ir Mariją. Morta rūpinosi svečių priėmimu ir buvo užsiėmusi daugybe darbų, o Marija atsisėdo prie Jėzaus kojų ir klausėsi Jo žodžių. Kai Morta pasiskundė, kad sesuo jai nepadeda, Jėzus atkreipė jos dėmesį į tai, kad ji rūpinasi ir sielojasi daugeliu dalykų, nors svarbiausia yra viena. Marija pasirinko tai, kas tuo metu buvo vertingiausia – klausytis Jėzaus žodžių (Luko 10, 38–42).

Šis pasakojimas nėra apie šiuolaikines technologijas ar telefono pranešimus. Tačiau jis primena svarbų principą: daugybė rūpesčių ir užsiėmimų, net ir prasmingų, gali atitraukti mūsų dėmesį nuo to, kas iš tiesų svarbiausia.

Galbūt vienas vertingiausių įpročių, kuriuos šiandien galime ugdyti, – sąmoningai pasirinkti, kam skirsime savo laiką ir dėmesį.

Juk ne viską, kas mus pasiekia, būtina perskaityti. Ne į kiekvieną pranešimą reikia atsakyti tą pačią akimirką. O kai kuriems svarbiausiems gyvenimo dalykams – artimiems santykiams, prasmingam darbui, bendravimui su Dievu – reikia mūsų nedalomo dėmesio.

Moksliniai šaltiniai

  1. Leroy, S. (2009). Why Is It So Hard to Do My Work? The Challenge of Attention Residue When Switching Between Work Tasks. 
  2. Stothart, C., Mitchum, A., & Yehnert, C. (2015). The Attentional Cost of Receiving a Cell Phone Notification. 
  3. Kushlev, K., Proulx, J., & Dunn, E. W. (2016). Silence Your Phones: Smartphone Notifications Increase Inattention and Hyperactivity Symptoms. 

Papildoma informacija

Vašingtono universitetas (2024). An Ongoing Study on the Success of Staying Focused.

    Paskelbta

    Japonų valgymo įprotis, siejamas su ilgaamžiškumu

    Pastaraisiais metais šiuolaikinis mokslas vis dažniau patvirtina seniai žinomus išminties principus, ypač mitybos ir gyvensenos srityse. Pavyzdžiui, daugelis mitybos specialistų ir sveikatos organizacijų pripažįsta augalinės mitybos naudą žmogaus sveikatai. Tokia mityba atitinka ir Biblijoje Pradžios knygos 1, 29 aprašytą mitybos principą. Šiuolaikinių mokslo atradimų ir tradicinės išminties sąsajų galima pastebėti ir kitose kultūrose. Vienas tokių pavyzdžių – japonų principas „Hara Hachi Bu“.

    Kas yra „Hara Hachi Bu“?

    „Hara Hachi Bu“ – tradicinis Okinavos gyventojų mitybos principas, skatinantis valgyti tik tol, kol pasiekiamas maždaug 80 proc. sotumo jausmas. Šis japonų kultūroje giliai įsišaknijęs saikingo valgymo principas ragina nustoti valgyti dar prieš visiškai pasisotinant. Okinavos tarme posakis „Hara Hachi Bu“ apytikriai reiškia „valgyk, kol būsi 80 proc. sotus“.

    Šis principas grindžiamas supratimu, kad tarp valgymo ir sotumo pajutimo yra natūralus laiko tarpas. Paprastai teigiama, kad smegenims prireikia maždaug 20 minučių, kol jos užfiksuoja iš skrandžio siunčiamus sotumo signalus. Nustodami valgyti pasiekę maždaug 80 proc. sotumo, šio principo besilaikantys žmonės suteikia organizmui laiko suvokti, kad maisto jau pakanka, ir taip išvengia persivalgymo.

    „Hara Hachi Bu“ nauda

    Šiuolaikiniai moksliniai tyrimai vis labiau patvirtina „Hara Hachi Bu“ principo išmintį. Tyrimai rodo, kad toks valgymo būdas gali būti naudingas sveikatai įvairiais aspektais:

    • Svorio kontrolė. Natūraliai sumažindamas suvartojamų kalorijų kiekį, „Hara Hachi Bu“ gali padėti palaikyti sveiką kūno svorį.
    • Geresnis virškinimas. Valgant mažiau, virškinimo sistemai tenka mažesnis krūvis, todėl gali sumažėti tokie negalavimai kaip rūgšties refliuksas ir pilvo pūtimas.
    • Ilgesnė gyvenimo trukmė. Okinavos gyventojai garsėja ilgaamžiškumu ir tradiciškai laikosi „Hara Hachi Bu“ principo. Tyrimai leidžia manyti, kad saikingas kalorijų ribojimas gali prisidėti prie ilgesnės gyvenimo trukmės.
    • Sveikesnis santykis su maistu. „Hara Hachi Bu“ skatina sąmoningą valgymą, padeda geriau įsiklausyti į organizmo poreikius ir ugdyti sveikesnį požiūrį į maistą.
    • Geresnis maistinių medžiagų įsisavinimas. Kai nepersivalgome, organizmas gali daugiau energijos skirti tinkamam maisto virškinimui ir maistinių medžiagų įsisavinimui.

    Kaip pritaikyti „Hara Hachi Bu“ kasdieniame gyvenime?

    Nors pats principas paprastas, jį įgyvendinti ne visada lengva. Štai keletas praktinių būdų, kaip šią išmintį pritaikyti kasdienybėje.

    1. Valgykite lėtai. Dėkite į burną mažesnius kąsnius ir kruopščiai juos sukramtykite. Taip lengviau pastebėsite, kada artėjate prie maždaug 80 proc. sotumo. Šis skaičius nėra tiksliai išmatuojamas dydis – tai priminimas nustoti valgyti, kai alkis jau beveik numalšintas, tačiau dar šiek tiek norėtųsi valgyti.
    2. Naudokite mažesnes lėkštes. Šis paprastas būdas gali padėti natūraliai sumažinti porcijas ir palengvinti saikingą valgymą.
    3. Valgykite sąmoningai. Atkreipkite dėmesį į maisto skonį, tekstūrą ir aromatą. Valgydami be pašalinių trikdžių, tokių kaip televizorius ar telefonas, galėsite geriau atpažinti organizmo siunčiamus sotumo signalus.
    4. Įsiklausykite į savo organizmą. Išmokite atskirti malonų pasisotinimo jausmą nuo pilno skrandžio pojūčio. Stenkitės nustoti valgyti tada, kai jaučiate, kad maisto pakanka.
    5. Rinkitės maistingus produktus. Pirmenybę teikite augalinei mitybai, kurioje gausu vaisių, daržovių, viso grūdo produktų ir ankštinių augalų. Šie produktai natūraliai suteikia sotumo ir padeda palaikyti gerą sveikatą.
    6. Išreikškite dėkingumą. Prieš valgį skirkite akimirką padėkoti Dievui už maistą. Šis įprotis gali paskatinti sąmoningiau valgyti ir labiau vertinti kiekvieną kąsnį.
    7. Būkite kantrūs sau. Įsisenėjusiems valgymo įpročiams pakeisti reikia laiko. Mokydamiesi taikyti šį naują požiūrį, būkite sau supratingi.

    Įdomu tai, kad tiek Japonijos Okinava, kurioje laikomasi „Hara Hachi Bu“ principo, tiek Loma Linda Kalifornijoje, kur gyvena didelė Septintosios dienos Adventistų bendruomenė, yra priskiriamos vadinamosioms „mėlynosioms zonoms“ – vietovėms, kurių gyventojai pasižymi išskirtiniu ilgaamžiškumu ir gera sveikata.

    Nepaisant kultūrinių skirtumų, abiem bendruomenėms būdingi panašūs principai: sąmoningas valgymas, augalinė mityba ir saikingumas. Šis nepaprastas panašumas rodo, kad šie principai svarbūs nepaisant kultūrinių skirtumų ir dera su Biblijoje pateikiamomis sveikatos gairėmis.

    Siekdami visapusiškos – fizinės, protinės ir dvasinės – sveikatos, galime semtis įkvėpimo iš šių skirtingų, tačiau viena kitą papildančių tradicijų. Mokydamiesi valgyti sąmoningai, vertinti maistą ir įsiklausyti į savo organizmo poreikius, sujungiame senovės išmintį su šiuolaikiniu moksliniu supratimu.

    Sąmoningas gyvenimas ir valgymas su dėkingumu iš tiesų maitina ne tik mūsų kūną, bet ir protą bei dvasią. Toks visapusiškas požiūris į sveikatą, pagrįstas Šventojo Rašto principais ir pastebimas ilgaamžių žmonių bendruomenėse visame pasaulyje, padeda mums atsakingiau rūpintis Dievo patikėtu kūnu.

    Šaltinis: CREATION Life, „Ancient Wisdom, Modern Health“. Versta ir redaguota pagal originalų straipsnį.