„Jeigu Viešpats nebūtų buvęs mūsų pusėje, […] potvynis būtų mus nunešęs, vandenys būtų mus užlieję.“ (Psalmių knyga 124, 2.4)
Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Džiaugsmo edelveisas“
Bridau per ašarų marias…
Kaip formavosi mitybos „mokslas“: faktai, kontekstas ir žmogaus samprata – 1 dalis
Kai šiandien kalbame apie mitybą, dažnai sakome: „taip rodo mokslas“. Tai skamba tvirtai ir užtikrintai. Tačiau retai susimąstome, kaip tas mokslas apie mitybą apskritai formavosi, kokius klausimus jis kėlė skirtingais laikotarpiais ir kodėl jo rekomendacijos taip dažnai keitėsi.
Tai svarbu suprasti, jei norime sąžiningai atsakyti į klausimą:
ar mokslas gali būti galutinis autoritetas sprendžiant, kas žmogui tinkama valgyti?
Seniausia mitybos samprata: pasaulėžiūra ir autoritetas kaip atskaitos taškas
Didžiąją istorijos dalį mityba nebuvo tiriama laboratorijose. Ji buvo aiškinama remiantis to meto pasaulėžiūra. Antikos ir viduramžių medicinoje vyravo humoralinė teorija: maistas buvo skirstomas į „šildantį“, „šaldantį“, „sausą“, „drėgną“, o sveikata suprantama kaip pusiausvyra.
Ši sistema buvo laikoma moksliška, logiška ir autoritetinga. Ji dominavo šimtmečius ir nekėlė didelių abejonių.
Tai leidžia pastebėti svarbų dalyką:
žmonės visada manė, kad remiasi patikimu žinojimu – net ir tada, kai vėliau paaiškėdavo, jog tas žinojimas buvo labai ribotas.
Lūžis: kai mokslas pradėjo tirti pasekmes
Tik XVIII amžiuje prasidėjo tai, ką šiandien vadintume eksperimentiniu mitybos mokslu. Kai tapo akivaizdu, kad tam tikrų ligų galima išvengti pakeitus mitybą, atsirado priežasties–pasekmės mąstymas. Pavyzdžiui, kai žmonės masiškai sirgo skorbutu, niekas neklausė, ar citrinos „šildo ar šaldo“. Buvo pastebėta: tie, kurie valgo citrusinius vaisius, neserga.
Tai buvo didelis proveržis. Tačiau kartu įvyko ir gilesnis pokytis:
žmogus pradėtas suvokti kaip mechanizmas, kuriame galima rasti „trūkstamą detalę“ ir ją pakeisti.
Trūkumų era: kai žmogus tapo medžiagų rinkiniu
XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje buvo atrasti vitaminai ir mineralai. Tai išgelbėjo daugybę gyvybių ir buvo neabejotina pažanga. Tačiau tuo pat metu susiformavo mąstymo modelis, kuris išliko iki šiol:
jei yra problema – vadinasi, trūksta konkrečios medžiagos;
jei duosime tą medžiagą – problema bus išspręsta.
Šiame etape mitybos mokslas pradėjo:
- skaidyti maistą į atskirus komponentus;
- vertinti maistą pagal tai, ką iš jo galima „išgauti“;
- žmogų matyti kaip sistemą, kurią galima koreguoti lentelėmis ir normomis.
Būtent čia gimė „lentelinė“ mąstysena:
kur lengviau gauti geležį, kur „pilnesni“ baltymai, ką reikia kompensuoti papildais.
Problema, kuri tada dar nebuvo matoma
Tuo laikotarpiu dar nebuvo taip aiškiai matomos problemos, kurios šiandien mums gerai pažįstamos:
- lėtinis uždegimas,
- širdies ir kraujagyslių ligos,
- cukrinis diabetas,
- žarnyno mikrobiotos disbalansas.
Šios ligos egzistavo, tačiau dar nebuvo tapusios dominuojančiomis visuomenės sveikatos problemomis, kurios kryptingai formuotų mitybos mokslo tyrimus.
Mokslas tyrė tai, ką tuo metu matė.
O tai, ko dar nematė – nebuvo laikoma problema.
Tai nėra kaltinimas mokslui. Tai jo prigimtis: mokslas reaguoja į iškylančius klausimus, bet ne visada mato visumą iš anksto.
Pirmoji svarbi išvada
Iš šios mitybos mokslo raidos aiškėja svarbi pamoka:
mitybos mokslas niekada nebuvo vien tik faktų rinkinys.
Jį visada formavo to meto žmogaus samprata, matomos problemos ir siekiami sprendimai.
Tai reiškia, kad mokslas gali būti labai naudingas – bet jis negali pats nustatyti krypties. Jis gali padėti spręsti konkrečias problemas, bet neatsako į klausimą, koks maistas žmogui yra tinkamas pagal jo prigimtį.
Todėl klausimas apie autoritetą nėra teorinis ar filosofinis priedas.
Jis yra būtinas, jei norime suprasti, kaip vertinti kintančius mokslinius teiginius.
Apie tai, kas nutiko, kai mitybos mokslas susidūrė su lėtinėmis ligomis ir kodėl rekomendacijos pradėjo kardinaliai keistis, pasidalinsime kitame įraše.
Neišsigąski…
„Vis dėlto VIEŠPATS delsia, norėdamas parodyti jums malonę… Palaiminti visi, kurie pasitikėdami Jo laukia!” (Biblija, Izaijo 30, 18)
Tepripildo mūsų širdis viltis, tikėjimas ir meilė.
Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Nesipykit, keliaujantys paukščiai“
Kas mums yra autoritetas sprendžiant, ką žmogui reikia valgyti?
Pastaruoju metu vis daugiau diskusijų kelia naujos JAV mitybos rekomendacijos ir jų vizualinis simbolis – „aukštyn kojom“ apversta mitybos piramidė, kurioje grūdai atsiduria pačiame piramidės smailgalyje, o didelis dėmesys skiriamas gyvūniniams baltymams ir riebalams.
Vieniems šios rekomendacijos atrodo teisingos ir patrauklios, kitus piktina, o daliai – visai nerūpi.
Dažnai mitybos rekomendacijos remiasi moksliniais tyrimais, tačiau neretai jos formuojamos ir platesniame kontekste – įskaitant ekonominius, politinius bei kultūrinius veiksnius.
Bet šį kartą – ne apie baltymus, angliavandenius ar riebalus.
Kas mums yra autoritetas sprendžiant, kas žmogui tinka?
Kiekviena mitybos gairė remiasi žmogaus samprata.
Nė viena mitybos sistema nėra neutrali. Ji visada atsako į klausimą: kas yra žmogus?
- Jei žmogus – biologinis mechanizmas, tada jį galima „perprogramuoti“ makroelementais.
- Jei žmogus – evoliucijos suformuota būtybė, tada logiška remtis Paleo filosofija: valgyk taip, kaip galėjo valgyti pirmykštis žmogus.
- Bet jei žmogus – Dievo Kūrinys, geriausia jam tai, kas jam tinka iš prigimties.
Biblijoje, Pradžios knygoje, žmogui skirtas maistas aprašomas taip:
Sukūręs žmones, Dievas tarė: „Štai daviau jums visus visoje žemėje sėklą teikiančius augalus ir visus medžius, vedančius vaisius su sėklomis; jie bus jums maistas“ (Pradžios 1, 29).
Dievas sukūrė įvairiausius augalus maistui – kaip dovaną, teikiančią ir džiaugsmą, ir sveikatą.
Po nuodėmės į žmogaus gyvenimą ateina sunkus darbas ir prakaitas, ir tuomet minima, kad žmogus maitinsis ir laukų augalais:
„Erškėčius ir usnis ji tau želdins, maitinsiesi laukų augalais. Savo veido prakaitu valgysi duoną“ (Pr 3, 18.19).
Po tvano, esant ribotoms maisto galimybėms, Biblijoje atsiranda leidimas vartoti gyvūninį maistą – ne kaip naujas idealas, bet kaip prisitaikymas prie pasikeitusių gyvenimo sąlygų. Ši seka leidžia matyti nuoseklią kryptį: mitybos pokyčiai atsiranda ne dėl idealo keitimo, o dėl realių aplinkybių ir būtinybės išgyventi.
Ar Žmonijos istorijos pradžioje Dievo numatyta mityba vis dar tinkama mums šiandien? Daugybė tyrimų rodo, kad nerafinuoti augaliniai produktai siejami su mažesne širdies ir kraujagyslių ligų, II tipo diabeto ir kai kurių lėtinių susirgimų rizika.
Ir būtent šių produktų šiandien daugelio žmonių mityboje trūksta. Kodėl? Gal todėl, kad atpratome gaišti laiką virtuvėje ir mums patogiau nusipirkti jau pagamintą produktą?
Ar mitybos gairės iš tikrųjų keičia žmonių pasirinkimus?
Būkime atviri: žmonės valgo ne tai, kas „teisinga“, o tai, kas: skanu, pažįstama, greita, dera prie jų gyvenimo tempo.
Problema dažniausiai nėra žinių trūkumas.
Problema giliau – kas yra mūsų autoritetas, kuom mes tikime, kam skiriame pirmenybę – tai formuoja, kaip mes gyvename ir kokie esame.
Jei suprantame, kad mūsų pasirinkimai – tiek mityboje, tiek santykiuose ir kitose gyvenimo srityse – formuoja ne tik mūsų sveikatą, bet ir charakterį, tuomet tampa svarbu, pagal kokius kriterijus tuos pasirinkimus darome. Ne tik kas patogu ar greita, bet kas mus ugdo, brandina ir daro labiau darniais žmonėmis.
Kai sau nuoširdžiai atsakome į klausimus: iš kur mes, kas mes esame ir kur einame, tuomet net ir labai kasdieniški sprendimai – ką valgome, kaip gyvename, kam skiriame laiką – įgyja kryptį ir prasmę.
Kas yra žmogus…
„Kas yra žmogus, kad jį atsimeni, kas žmogaus sūnus, kad juo rūpiniesi?!“ (Biblija, Laiškas hebrajams 2, 6)
.
Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Džiaugsmo edelveisas“
Genai – ne nuosprendis: ką iš tiesų sako epigenetika?
Ar genai nulemia mūsų likimą?
Šiuolaikinis mokslas rodo, kad ne viskas taip paprasta.
Ilgą laiką buvo manoma, kad mūsų sveikatą lemia genai, kuriuos paveldime iš tėvų ir senelių. Jei šeimoje buvo nutukimas, širdies ligos ar diabetas – atrodė, kad tai neišvengiama.
Tačiau šiuolaikinis mokslas rodo kur kas sudėtingesnį vaizdą ir atskleidžia mūsų pasirinkimų svarbą.
Šiandien vis daugiau kalbama apie epigenetiką – sritį, kuri paaiškina, kodėl genai nėra likimo nuosprendis.
Kas yra epigenetika
Epigenetika tiria, kaip aplinka ir gyvenimo būdas veikia genų aktyvumą, nekeičiant pačios DNR sekos.
Galima tai įsivaizduoti taip:
- DNR – tai instrukcijų knyga, kurią paveldime.
- Epigenetiniai mechanizmai – tai žymekliai, kurie nurodo, kurias instrukcijas organizmas skaito aktyviai, o kurias – tyliai „padeda į šalį“.
Genai lieka tie patys, tačiau jų veikimas gali keistis.
Moksliniai tyrimai rodo, kad genų raiškai gali turėti įtakos:
- mityba,
- fizinis aktyvumas,
- lėtinis stresas,
- miego stoka,
- toksinai ir aplinkos veiksniai.
Tai ypač svarbu kalbant apie lėtines ligas, tokias kaip:
- II tipo diabetas,
- širdies ir kraujagyslių ligos,
- nutukimas,
- metabolinis sindromas.
Genetinis polinkis padidina riziką, bet nebūtinai lemia ligą.
Konkretus pavyzdys: įvaikintų vaikų tyrimai
Vienas iš dažnai minimų ir gerai dokumentuotų pavyzdžių – ilgalaikiai stebėjimo tyrimai su vaikais, įvaikintais iš labai nepalankių socialinių sąlygų.
Buvo stebima:
- kokiomis ligomis jie suserga,
- kokios jų sveikatos problemos išryškėja suaugus,
- ir kaip tai susiję su biologinių bei įtėvių šeimų gyvenimo būdu.
Rezultatai parodė svarbų dalyką:
vėlesnė aplinka turėjo didesnę reikšmę jų raidai ir sveikatos eigai, nei būtų galima numanyti vien iš genetinės kilmės.
Tai nereiškia, kad genai „išnyko“.
Tai reiškia, kad aplinka ir kasdieniai pasirinkimai turėjo lemiamą įtaką tam, kaip tie genai „įsijungė“ arba „neįsijungė“.
Svarbi riba: epigenetikos galimybės ir ribos
Epigenetika nereiškia, kad galime „perrašyti“ savo genus ar gyventi bet kaip, tikintis vėliau viską ištaisyti.
Ji taip pat nereiškia, kad viskas priklauso vien tik nuo mūsų pastangų.
Epigenetika padeda suprasti kai ką subtilesnio: kasdieniai pasirinkimai gali stiprinti arba silpninti paveldėtą riziką, tačiau jie nepanaikina biologinių ribų ir nepadaro žmogaus visagaliu.
Tai nėra stebuklingas pažadas.
Tai – atsakomybės ir galimybių pusiausvyra.
Mūsų pasirinkimai:
- turi pasekmes kūnui,
- turi pasekmes psichikai,
- turi pasekmes santykiams,
- ir galiausiai – visam gyvenimo keliui.
Šiame kelyje yra ir paguoda – žmogus nėra paliktas vienas.
Dievo malonė ir kantrumas lydi net ir tada, kai tenka pripažinti klaidas ir prašyti pagalbos.
Išmintis čia slypi tame, kad:
- prisiimtume atsakomybę už tai, kas mums patikėta,
- ir kartu suvoktume, kad ne viską kontroliuojame.
Ką tai reiškia praktiškai kiekvienam iš mūsų
- Net jei šeimoje buvo ligų – tai nėra nuosprendis.
- Net maži, nuoseklūs pasirinkimai ilgainiui turi reikšmę.
- Sveikata nėra tik genetinė loterija – tai procesas.
Ir Dievas mus ragina: „Ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo garbei.“ (Biblija, 1 Korintiečiams 10, 31)
Šaltiniai gilesniam tyrinėjimui:
Epigenetika, sveikata ir ligos – CDC puslapis apie epigenetikos ryšį su sveikata.
