Judėjimas – geros nuotaikos ir sveikatos šaltinis.
Vaikai juda žaizdami. O mes suaugę, ar neužmiršom kaip seniau mėgome judėti?
Vėl, švieski man vėl… (SAULĖS ŠVIESA)
SAULĖ – geros nuotaikos šaltinis
Ką vaikai mano apie saulę… O kaip jūs, ar mėgstate saulėtas dienas?
Kaip sužadinti vaikui troškimą mokytis
▫️ Jis nenori skaityti savarankiškai.
▫️ Namų darbus atidėlioja iki paskutinio.
▫️ Nežinau kaip jį priversti išmokti eilėraštį.
▫️ Jis jau pamiršo, ko mokėsi praėjusią savaitę.
Kiek problemų ateina į šeimą, prasidėjus vaiko apmokymams mokykloje! 30-ties metų patirtį turinti pedagogė Neli Pašinian mano, kad pirmiausia reikia vaiką išmokyti mokytis.
Septynerių metų vaikai ateina į pirmą klasę jau turėdami didelę motyvaciją mokytis, kiekvienas savo: noras pasijusti suaugusiu, gražūs vadovėliai, draugai iš darželio eina į tą pačią mokyklą ar dar kažkas kita. Tėvų ir mokytojų užduotis – prisiminti tai ir išlaikyti susidomėjimą ir džiaugsmą mokytis. Būtent teigiamos emocijos padeda vaikui įveikti mokyklinius sunkumus, susijusius su žinių ir įgūdžių įgijimu ir įsisavinimu. Kaip tai padaryti?
✏️ ŽALIOJO RAŠIKLIO METODAS
Metodas pagrįstas vaiko sėkmės pabrėžimu, žaliu rašikliu paryškinant sąsiuvinyje, pavyzdžiui, raides ar elementus, kurie pavyko ypač gerai. Metodas yra universalus ir gali būti taikomas bet kokioje ugdymo srityje. „Tu gabus, tau pavyksta!“ – supranta vaikas kiekvieną kartą, matydamas savo sąsiuvinyje žalias žymes ar išgirdęs pagrįstus pagyrimus. Nereikėtų pamiršti regimosios atminties: kuo ją „maitinsime“ – gražiomis teisingomis raidėmis ar klaidomis? Kas paryškinta, tai ir įsimenama.
Vaikai be galo jautrūs kritikai. Raudonos pastabos sąsiuviniuose ne tik atima norą toliau mokintis, bet ir formuoja klaidų baimę. O nuolatinė baimė tai lėtinis stresas. Tokioje būsenoje ne tik pablogėja vaiko motyvacija, bet ir jo fizinė sveikata.
Žaliojo rašiklio metodą 1980 metais įkūrė mokslininkas, pedagogas ir psichologas – novatorius Šalva Amonašvili. Šiuo metu šis metodas išgyvena naują klestėjimo laikotarpį.
✏️ UŽTIKRINTAS PALAIKYMU
Gyvendami visi daro klaidas. Bet klaidų baimė atsiranda mokykloje. Tai labai nemaloni emocija, kuri atitraukia vaiką nuo mokymosi. Kaip turėtų elgtis tėvai, kad sumažintų vaiko klaidų baimės riziką? Nebarti ir nebausti, neišsiaiškinus situacijos.
Vaiko palaikymas – tai kalbėtis iš širdies į širdį, nelyginant jo su sėkmingesniais vaikais, iš visos širdies trokšti jam padėti, besąlygiškai jį priimti su bet kokiais pažymiais, nežeminti jo savivertės ir neignoruoti sėkmių, neprogramuoti nesėkmėms. Tėvai turi atsižvelgti į savo vaiko galimybes, jo pomėgius ir gabumus.
✏️ DOMĖJIMASIS MOKYMUSI – DOMĖJIMASIS GYVENIMU
Visi įgyja bendrąjį išsilavinimą. Vaikas turi suprasti, kad jis to neišvengs. Labai gerai, kai jis turi motyvaciją mokytis. Bus sunkiau, jei jos nebus. Esant tokiai situacijai, išmintingi tėvai supranta, kad ne tiek svarbu baigti mokyklą pirmūnu, bet neleisti vaikui apskritai prarasti susidomėjimą gyvenimu.
Svarbu skatinti pomėgius už mokyklos ribų. Net jei kai kurie vaikų pomėgiai yra nemalonūs tėvams (vaikas susidomėjęs vabzdžiais, į namus parneša lervas), nereikia aštriai tam priešintis. Dar daugiau, kad pomėgiai jam būtų prieinami, nepriklausomai nuo to, kaip sekasi mokytis. Geri pažymiai, nors išlieka svarbia vaiko gyvenimo dalimi, neturėtų būti svarbiausi.
Šie patarimai naudingi ne tik jaunesniems mokiniams, bet ir vyresniems vaikams, kuriems prasideda rimti egzaminai. Tačiau vyresnių mokinių tėvams teks pasistengti sukurti išmintingą pusiausvyrą tarp disciplinos ir pažangumo reikalavimų, iš vienos pusės, ir bešališko priėmimo bei skatinimo, iš kitos pusės.
🧡Meilė vaikui, nuojauta bei išmintis ir, žinoma, pasitikintys tėvų-vaikų santykiai neabejotinai nukreips į pačius geriausius metodus, kaip didinti vaiko motyvaciją mokytis.
„Jis atvers tėvų širdis vaikams ir vaikų širdis tėvams taip, kad atėjęs neištikčiau viso krašto pražūtimi.” (Malachijo 3:24, Biblija)
Paruošta pagal: 8doktorov.ru.
Geri pusryčiai – energijos šaltinis (MITYBA)
VAIKAMS: Brangenybė, kurios nevertinam
Gydytojas Aloyzas pakvietė draugus vakarienei. Šiek tiek palaukęs vėluojančiųjų, pasakė:
– Bičiuliai, nusiplaukite rankas ir sėskime prie satalo.
Visi nubėgo nusiplaukti rankų. Lapiukas Pūkis paskutinis nusiplovė letenėles ir taip skubėjo, kad pamiršo užsukti čiaupą. Jis skubiai nusišluostė rankšluosčiu ir norėjo bėgti prie stalo, bet išgirdo Aloyzo balsą, kuris garsiai paklausė:
– Kas pamiršo užsukti čiaupą?
– A, – mostelėjo letenėle lapiukas, – tai aš.
– Greičiau užsuk čiaupą! Juk išteka mūsų lobis!
– Vanduo – mūsų lobis? – nustebęs perklausė lapiukas. – Jis gi liejasi ir nesibaigia.
– Tai nereiškia, kad galima juo švaistytis. Ar žinote, kaip vanduo patenka pas mus?
Visi sutriko ir niekas negalėjo atsakyti. O gydytojas vėl paklausė:
– Kas bus, jei vanduo iš čiaupo nustos tekėti?
Išsigandusi avelė Garbanė pratarė:
– To negali būti! Juk tada negalėsime nusiprausti, vaikščiosime purvini.
Visi pradėjo šūkčioti, pertraukdami vienas kitą:
– Ir negalėsime gaminti maisto…
– Arbatos užsikaisti…
– Indus suplauti…
– Patalynę išskalbti…
– Ir net atsigerti negalėsime…
– Viskas teisingai, – ištarė Aloyzas. Vanduo patenka pas mus per vamzdžius iš upelių ir vandens saugyklų, ir dar iš žemės gelmių.
– Kaip iš žemės gelmių? – pasigirdo nustebę balsai.
– Ar jūs negirdėjote apie požeminius vandenis? Po žeme, labai giliai, yra vandens. Norėdami jį pasiekti, turite iškasti gilius šulinius. Žemėje gėlo vandens yra labai mažai – tik upėse ir po žeme. Mūsų organizmui kasdien reikia vandens, kad iš organizmo išplautų visokius nešvarumus, mikrobus, bakterijas; maitintų kiekvieną mūsų kūno ląstelę, kad smegenys galėtų gerai dirbti, nes jose vidutiniškai yra 85% vandens. Vandens reikia mūsų inkstams, ir kepenims. Jei gersime jo daug, būsime žvalūs, linksmi ir protingi. Dabar jūs supratote, kodėl vanduo tai mūsų lobis?
– Todėl, kad jo mažai, jis giliai po žeme, ir gauti jį iš ten sunku,- susimąstęs atsakė lapiukas Pūkis. – Aš supratau. Jei visi pamirš užsukti vandenį, tai jo liks dar mažiau. Aš daugiau niekada nepaliksiu atviro čiaupo.
– Šaunuolis, – pagyrė lapiuką gydytojas Aloyzas. – Mes galime dėkoti Dievui už tai, kad turime tokią brangenybę – vandenį. Saugokime jį ir niekada nepamirškime užsukti čiaupą.
Paruošta paga: 8doktorov.ru
