Ar genai nulemia mūsų likimą?
Šiuolaikinis mokslas rodo, kad ne viskas taip paprasta.
Ilgą laiką buvo manoma, kad mūsų sveikatą lemia genai, kuriuos paveldime iš tėvų ir senelių. Jei šeimoje buvo nutukimas, širdies ligos ar diabetas – atrodė, kad tai neišvengiama.
Tačiau šiuolaikinis mokslas rodo kur kas sudėtingesnį vaizdą ir atskleidžia mūsų pasirinkimų svarbą.
Šiandien vis daugiau kalbama apie epigenetiką – sritį, kuri paaiškina, kodėl genai nėra likimo nuosprendis.
Kas yra epigenetika
Epigenetika tiria, kaip aplinka ir gyvenimo būdas veikia genų aktyvumą, nekeičiant pačios DNR sekos.
Galima tai įsivaizduoti taip:
- DNR – tai instrukcijų knyga, kurią paveldime.
- Epigenetiniai mechanizmai – tai žymekliai, kurie nurodo, kurias instrukcijas organizmas skaito aktyviai, o kurias – tyliai „padeda į šalį“.
Genai lieka tie patys, tačiau jų veikimas gali keistis.
Moksliniai tyrimai rodo, kad genų raiškai gali turėti įtakos:
- mityba,
- fizinis aktyvumas,
- lėtinis stresas,
- miego stoka,
- toksinai ir aplinkos veiksniai.
Tai ypač svarbu kalbant apie lėtines ligas, tokias kaip:
- II tipo diabetas,
- širdies ir kraujagyslių ligos,
- nutukimas,
- metabolinis sindromas.
Genetinis polinkis padidina riziką, bet nebūtinai lemia ligą.
Konkretus pavyzdys: įvaikintų vaikų tyrimai
Vienas iš dažnai minimų ir gerai dokumentuotų pavyzdžių – ilgalaikiai stebėjimo tyrimai su vaikais, įvaikintais iš labai nepalankių socialinių sąlygų.
Buvo stebima:
- kokiomis ligomis jie suserga,
- kokios jų sveikatos problemos išryškėja suaugus,
- ir kaip tai susiję su biologinių bei įtėvių šeimų gyvenimo būdu.
Rezultatai parodė svarbų dalyką:
vėlesnė aplinka turėjo didesnę reikšmę jų raidai ir sveikatos eigai, nei būtų galima numanyti vien iš genetinės kilmės.
Tai nereiškia, kad genai „išnyko“.
Tai reiškia, kad aplinka ir kasdieniai pasirinkimai turėjo lemiamą įtaką tam, kaip tie genai „įsijungė“ arba „neįsijungė“.
Svarbi riba: epigenetikos galimybės ir ribos
Epigenetika nereiškia, kad galime „perrašyti“ savo genus ar gyventi bet kaip, tikintis vėliau viską ištaisyti.
Ji taip pat nereiškia, kad viskas priklauso vien tik nuo mūsų pastangų.
Epigenetika padeda suprasti kai ką subtilesnio: kasdieniai pasirinkimai gali stiprinti arba silpninti paveldėtą riziką, tačiau jie nepanaikina biologinių ribų ir nepadaro žmogaus visagaliu.
Tai nėra stebuklingas pažadas.
Tai – atsakomybės ir galimybių pusiausvyra.
Mūsų pasirinkimai:
- turi pasekmes kūnui,
- turi pasekmes psichikai,
- turi pasekmes santykiams,
- ir galiausiai – visam gyvenimo keliui.
Šiame kelyje yra ir paguoda – žmogus nėra paliktas vienas.
Dievo malonė ir kantrumas lydi net ir tada, kai tenka pripažinti klaidas ir prašyti pagalbos.
Išmintis čia slypi tame, kad:
- prisiimtume atsakomybę už tai, kas mums patikėta,
- ir kartu suvoktume, kad ne viską kontroliuojame.
Ką tai reiškia praktiškai kiekvienam iš mūsų
- Net jei šeimoje buvo ligų – tai nėra nuosprendis.
- Net maži, nuoseklūs pasirinkimai ilgainiui turi reikšmę.
- Sveikata nėra tik genetinė loterija – tai procesas.
Ir Dievas mus ragina: „Ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo garbei.“ (Biblija, 1 Korintiečiams 10, 31)
Šaltiniai gilesniam tyrinėjimui:
Epigenetika, sveikata ir ligos – CDC puslapis apie epigenetikos ryšį su sveikata.
