Nusivylimas žmonėmis

Sunkūs laikai dažnai sukelia nusivylimą – savimi, žmonėmis, pasaulio tvarka. Tik nedaugelis išvengia šio likimo. Sunkūs laikai – tai stiprybės išbandymas.

Nusivylimas – tai neigiamai nuspalvintas jausmas, kurį sukelia neišsipildę lūkesčiai, viltys ar svajonės, nepasitenkinimo jausmas dėl to, kas nepasiteisino, nepavyko. Nusivylimą galima laikyti tam tikra frustracijos forma, kai žmogus nustoja kovoti dėl to, ko siekia.

Nusivilti yra bIogai, nes:

1. Prarandamas tikėjimas

Susvyruoja arba griūva mūsų tikėjimas Dievu, savimi ir žmonėmis. Prarandame orientaciją, tampame užsisklendę arba agresyvūs.

2. Mes nebepasitikime

Mums sunku pasitikėti kitais, nes jie nepatikimi. Krizės metu kiti mūsų nepalaikė ir nesielgė taip, kaip norėtume.

Nusivilti yra gerai, nes:

1. Išsivaduojame iš iliuzijų:

Iliuzijų, kad kitas žmogus turi būti tobulas ir neklystantis.

Iliuzijų apie mūsų padėties stabilumą.

Pamatome tikrovę, kuriai vis dar galima daryti įtaką.

2. Galime rasti teisingą kryptį

Jei esu nusivylęs, vadinasi, atsakomybę už savo gyvenimą buvau atidavęs kitam žmogui. Tikėjausi, kad jis sugebės geriau pasirinkti ir priimti teisingus sprendimus. Tačiau mūsų gyvenimas yra mūsų atsakomybė.

3. “Viskas atsistoja į savo vietas“

Sunkūs laikai atskleidžia, kur esu, ar noriu išlikti žmogumi, kuris pasitiki kitais labiau nei savimi ir Dievu.

Žinoma, mes esame gyvi žmonės ir mums reikia meilės, rūpesčio ir palaikymo. Gyventi visiškai nepasikliaujant kitais yra neįmanoma. Tačiau nusivylimas ateina tada, kai mane „sužavi“ koks nors žmogus, kai jis tampa mano pasitikėjimo, ramybės ir stiprybės garantu. Kai savo pasirinkimuose, sprendimuose ir viltyse pasikliauju kitu žmogumi. Kai mano paties orientyrai neaiškūs arba jų visai nėra.

Sunkūs laikai atskleidžia silpnąsias mūsų asmenybės puses. Jie mums užduoda klausimus: „Kas negerai?“, „Ką ketini su tuo daryti?

Biblijoje yra Dievo žodžiai apie iliuzinius “dievus”: „Kai šauksiesi pagalbos, tepadeda tau pulkas tavo stabų! Visus juos išnešios vėjas, vėjelio dvelktelėjimas juos nupūs. Kas pasitiki Manimi, tas valdys kraštą ir paveldės mano šventąjį kalną.“ (Izaijo 57, 13)

– Man šie žodžiai yra padrąsinimas. Kai sudedate viltis į žmones, nusivilsite ir jėgos paliks jus. Kai tikite Tuo, Kuris nesikeičia, Kuris yra ištikimas visada ir visur, esate padrąsintas.

Kiekvienas turi savo svarbią vietą. Supainioti prioritetai veda į nusivylimą. Teisingai nustatyti prioritetai lemia pergales!

Autorius: Tatjana Sacharova, psichologė

Šaltinis: 8doktorov.ru

Mokytojams…

„Kad mokytojas, prabilęs meilės balsu mokslo metų pradžioje, nepavargtų taip kalbėti ištisus metus, mokiniai turėtų rodyti jam pagarbą.“ (Matas Lukošiūnas)

Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Nesipykit, keliaujantys paukščiai“

Kodėl žmona man svarbesnė už vaikus

Kaip išsaugoti meilę ir ištikimybę santuokoje ir šias vertybes perduoti vaikams?

Dviem savo paauglėms dukroms 20.30 val. primenu, o 21 val. sakau tiesiai: „Jums laikas eiti į savo kambarį“.

Sakau tai beveik kiekvieną vakarą. Ir kiekvieną kartą jos ginčijasi: „Bet kodėl turime eiti miegoti 21 val.? Mes jau nebe mažos!“

„Jūs neprivalote eiti miegoti, galite kuo nors užsiimti savo kambaryje, bet aš prašau jūsų išeiti iš svetainės. Mes su mama nesimatėme visą dieną, pasiilgome vienas kito, dabar mūsų laikas, norime pabendrauti.”

Mergaitės dažniausiai varto akis ir purkštauja.

Tiesą sakant, ši taisyklė mūsų namuose galioja nuo neatmenamų laikų. Jau 15 metų esame tėvai ir niekada nebuvo taip, kad vaikai atimtų visą mūsų laiką. Žinoma, su savo vaikais praleidžiame daug laiko, bet ne 24 valandas per parą. Mylime savo vaikus, jie mums labai svarbūs, visada juos palaikysime ir padėsime jiems.

Tačiau esame ir „mes“, mūsų santykiai. Ir mes vis dar turime skirti laiko ir dėmesio vienas kitam, kad mūsų santykiai išliktų tvirti, artimi ir sveiki. Štai kodėl tai taip svarbu.

– Sveika santuoka yra kertinis šeimos akmuo. Jūsų šeimos kertinis akmuo nėra jūsų vaikai. Jie yra pamato dalis ir didelė viso kito dalis, tačiau jie nėra tie, kurie palaiko visą šią struktūrą. Svarbiausia – Jūs ir Jūsų sutuoktinis. Jūsų vaikai žiūri į jus, mokosi pagal jūsų pavyzdį ir, remdamiesi jūsų patirtimi, pasirenka savo kryptį.

– Kol nebuvo vaikų, buvome „mes“ – aš ir žmona. Iš pradžių įsimylėjome vienas kitą, praleidome daug laiko kartu, iki ryto kalbėjomės telefonu (jis tuomet dar kabėjo ant sienos ir turėjo ilgą laidą), o galiausiai nusprendėme likti kartu amžinai. Pradžioje buvome MES. Ir mes pradėjome šios šeimos istoriją. Ir tik po to pasirodė mūsų gražūs vaikai. Mes tuo džiaugiamės ir esame dėkingi, nes jie suteikia mums daug šviesos ir džiaugsmo. Bet mūsų sąjunga yra šventa. Ir mes turime saugoti šį šventumą iš visų jėgų.

Niekas netrunka amžinai. Mūsų vaikai greitai užaugs ir išskris iš lizdo. Nežinau kaip jūs, bet aš asmeniškai nesiruošiu auklėti savo 30–mečių vaikų ir išskirti jiems dar vieną kambarį – tegul gyvena savarankiškai. Taigi, kai jie mus paliks, sukurs savo šeimas ir augins savo vaikus, norėčiau, kad mano santykiai su žmona išliktų tokie pat stiprūs ir artimi, kaip ir pačioje pradžioje. Siekdami užtikrinti tokią ateitį, turime kurti savo santykius dabar. Štai kodėl mūsų santykiai, o ne mūsų vaikai, turėtų būti prioritetas.

Savo vaikams turime rodyti gerą pavyzdį. Būtent iš mūsų jie mokosi, kaip kurti ir palaikyti santykius. Dažnai sakau: „Ugdyti reikia suaugusiuosius, o ne vaikus“. Nežinau, kaip jūs, bet aš norėčiau, kad mano vaikai augtų turėdami normalų sveiką požiūrį į pasimatymus, įsimylėjimą ir šeimą. Todėl sveiki santykiai su žmona man yra prioritetas – juk vaikai mokosi stebėdami mus. Taigi žmona man yra pirmoje vietoje, o vaikai – antroje. Labai arti pirmos, bet vis tik antroje.

Dienos pabaigoje visi esame pavargę ir įsitempę. O jūsų vaikams reikia jūsų. Jie svarbesni – ne draugai, ne kolegos, ne pomėgių bičiuliai. Vaikai ir žmona. Ir jūs privalote rūpintis vaikais, bet pirmiausia pasirūpinkite gerų santykių palaikymu savo poroje. Kai vaikai mato, kaip tėtis myli mamą, o mama – tėtį, jie įgyja pasitikėjimo, kad ir jie yra mylimi, svarbūs ir vertingi, taip pat įgyja pasitikėjimo juos supančiu pasauliu.

Gyvename pagal beprotišką grafiką. Darbai–darbai–darbai. Ir nuolat vaikai – vaikams skiriame daug dėmesio. Štai kodėl kiekvieną dieną lygiai 21 val. prašau savo vaikų eiti į savo kambarį. Be to mudu su žmona porą kartų per mėnesį būtinai suplanuojame pasimatymą ir kartu kur nors išeiname. Nes tai svarbu. Nes pradžioje buvome „mes“.

– Biblijoje, arba Šventajame Rašte parašyta: „Todėl vyras paliks tėvą ir motiną, glausis prie žmonos, ir jie taps vienu kūnu.“ (Pradžios knyga 2, 24)

Maikas Beris

Paruošta pagal: 8doktorov.ru

Ak, tie žodžiai…

2007 09 08

Romualda Adomaitytė-Chabarina

„Kas iš jūsų trokšta gyvenimo ir geidžia daug metų ir laimės? Tad saugok liežuvį nuo pikta ir lūpas nuo apgaulės. Venk pikta ir daryk gera, siek taikos iš visos širdies“. (Biblija, Psalmė 34, 13–15)

„Mes nematome žmogaus kasdienio gyvenimo, nepatiriame jo išgyvenimų, bet per dažnai leidžiame sau ištarti žodžius, kurie tik pakelia nelabojo sparnus. Nors mes kasdien mokomės apgalvoti savo žodžius, bet jie vis vien išskrenda kaip paukščiai, ir vėl matome tik skausmo vaisius… Biblijoje gerai parašyta – liežuviui suvaldyti išties reikia didelės išminties“. (Vilma Vanagienė)

Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Nesipykit, keliaujantys paukščiai“

Laimė nėra būsena…

„SANTUOKINIS ryšys dovanoja mums ŽMOGŲ, kuris nori išklausyti, suprasti, gerbti mūsų pasitikėjimą ir nepaliauti mylėti. Esant abipusiam tokio tipo bendravimui, draugystė ir atsidavimas stiprėja, o santykiai tampa vis geresni.

Taigi santuokinis ryšys sukuria puikią psichoterapinę aplinką, kuri apsaugo mus nuo emocinės pusiausvyros sutrikimų. Kai pora nesugeba patenkinti šio poreikio, vienas iš partnerių (o kartais ir abu) ieško pasitenkinimo už santuokos ribų. Pavyzdžiui, žmona patiki savo jausmus draugei ir būtent jai atsiveria. Arba vyras susižavi kita moterimi, kuri, jo nuomone, moka atidžiau išklausyti, negu jo žmona. Kai šis nepasitenkinimas santuokoje užsitęsia, prasideda krizė, kuri baigiasi skyrybomis. Taigi labai svarbu, kad kiekviena pora stengtųsi išsaugoti šioje srityje sveiką bendravimą ir išvengti santuokinės krizės… Meilė nėra tobulybės būsena, tai veikiau viltys ir idealai, kurie pildosi kiekvieną dieną. Laimė nėra būsena. Tai veikiau kažkas, kas suplanuojama, surandama ir palaikoma didelių pastangų dėka.“ (Julianas ir Anetė Melgosa)

Kada piktasis stumia į pagundą,

kada aistra ne dieviška pabunda,

neatsiskirk nuo mylinčios širdies –

būk kuo arčiau prie artimo peties.

Kur virvė trilinka – jūs du, o trečias – Kristus,

neliks šėtonui vietos, nebus baugu parkristi.

(2007 09 08)

Romualda Adomaitytė-Chabarina

Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Nesipykit, keliaujantys paukščiai“

Neatsiskirk nuo mylinčios širdies…

Santuokinis ryšys dovanoja mums žmogų, kuris nori išklausyti, suprasti, gerbti mūsų pasitikėjimą ir nepaliauti mylėti. Esant abipusiam tokio tipo bendravimui, draugystė ir atsidavimas stiprėja, o santykiai tampa vis geresni.

Taigi santuokinis ryšys sukuria puikią psichoterapinę aplinką, kuri apsaugo mus nuo emocinės pusiausvyros sutrikimų. Kai pora nesugeba patenkinti šio poreikio, vienas iš partnerių (o kartais ir abu) ieško pasitenkinimo už santuokos ribų. Pavyzdžiui, žmona patiki savo jausmus draugei ir būtent jai atsiveria. Arba vyras susižavi kita moterimi, kuri, jo nuomone, moka atidžiau išklausyti, negu jo žmona. Kai šis nepasitenkinimas santuokoje užsitęsia, prasideda krizė, kuri baigiasi skyrybomis. Taigi labai svarbu, kad kiekviena pora stengtųsi išsaugoti šioje srityje sveiką bendravimą ir išvengti santuokinės krizės… Meilė nėra tobulybės būsena, tai veikiau viltys ir idealai, kurie pildosi kiekvieną dieną. Laimė nėra būsena. Tai veikiau kažkas, kas suplanuojama, surandama ir palaikoma didelių pastangų dėka.“ (Julianas ir Anetė Melgosa)

Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Nesipykit, keliaujantys paukščiai“

RSS
Follow by Email
YouTube
INSTAGRAM