Žiūrėdami mes keičiamės…

„Dievas laiko mus atsakingus už aplinkos, kurioje tarpsta mūsų vaikų sielos, sukūrimą… Kiek kartų mes atsisakome kartu su vaikais praleisti laiką vardan ‘svarbesnių’ dalykų? Ar nerodo mūsų visuotinio apsileidimo tai, kad mes jau retai kada bepasakome: ‘Aš negaliu tau skirti savo vaiko laiko!’…

Vaikų auklėjimas susijęs su tuo, ką tėvas daro, – kaip apkabina, ką kalba už stalo, kaip elgiasi su žmona, kaip tvarko reikalus, kaip sugeba atleisti ir mylėti, kaip auklėja, žaidžia, kaip kalba ir taip toliau. Pagal tai, ką tėvas daro sūnaus ar dukters akivaizdoje, vaikai susikuria tėvo vaizdą. Vaikas netampa toks, kaip liepia tėvas; jis tampa toks, koks yra tėvas… Pats tikriausias mokymas yra mūsų elgesys kiekvieną su vaikais gyvenimo akimirką. Metodas yra priemonė. Mes esame mokymas“.

Džonas ir Polė Sandfordai

Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Nesipykit, keliaujantys paukščiai“

Raktas į sveikus santykius su vaikais

Šie patarimai padės pagerinti santykius su jūsų vaikais, sukurti pasitikėjimo ir meilės atmosferą.

Tie, prie kurių vaikas prisirišęs, guodžia ir suteikia jam jėgų vien tuo, kad yra šalia. Svarbu išlikti vaiko tėvais, o tėvai tai tie, kurie rūpinasi.

– Ar norite, kad jūsų vaikas susitvarkytų su gyvenimo iššūkiais? Tuomet visą vaikystę guoskite jį, apkabinkite, priimkite jo jausmus. Nesakykite „Neverk!“, nesistenkite iš karto atitraukti jo dėmesį ir pralinksminti. Padėkite jam išgyventi stresą, išlikti gyvam ir išeiti iš jo, nepraryti nemalonių jausmų ir „neužšalti“.

– Mums atrodo, kad tas, kuris nuo vaikystės užgrūdintas negandų, vėliau gyvenime geriau su jomis susidoros. Tai netiesa. Tyrimai rodo, kad geriau su sunkumais susidoroja tie, kurie turėjo laimingą vaikystę ir draugišką šeimą. Jų psichika turi rezervą, patiriant stresą ji išlaiko gebėjimą būti lanksti ir išradinga, jie ieško pagalbos ir sugeba save paguosti.

– Ar norite, kad jūsų vaikas mokėtų prašyti atleidimo? Atsiprašykite patys. Parodykite pavyzdį, kaip įveikti kivirčą ir pripažinti klaidas. Jei išliks prieraišumas – vaikas ims mėgdžioti ir mokysis pats, be moralizavimo.

– Įprotis emociškai išsikrauti per vaiką yra savotiška priklausomybė. Jam reikia priešintis taip pat, kaip ir kitiems blogiems įpročiams: ne „kovoti“, o „mokytis“, palaipsniui bandant ir stiprinant kitus elgesio modelius.

Todėl skirkite sau laiko, darykite nedideles pertraukėles savo veikloje nelaukdami, kol pajausite nepakeliamą nuovargį.

– Jei mokome vaikus nemeluoti, bet patys meluojame, reikalaujame nerūkyti, bet patys rūkome, liepiame neskriausti mažesnių ir silpnų, o patys mušame vaiką, neturėkite iliuzijų dėl rezultato.

– Kažkodėl daugelis suaugusiųjų mano, kad jei vaikas iš karto nemeta visko, kuo buvo užsiėmęs, ir nebėga vykdyti paliepimo – tai yra nepagarbos ženklas. Iš tikrųjų nepagarba – tai kreipimasis į žmogų ne prašymu, o su įsakymu, nesidomėjimas jo planais ir norais (išskyrus kritines situacijas, susijusias su saugumu).

– Svarbiausia auklėjant vaikus – pačių tėvų būklė. Psichologai mėgsta cituoti punktą iš skrydžių saugos instrukcijų: „Išsihermetinus lėktuvo salonui, deguonies kaukę pirmiausia užsidėkite sau, paskui vaikui“. Nes jei jūs negalėsite normaliai kvėpuoti, vaikui tikrai niekas nepadės.

– Neaukokite bendravimo laiko su vaiku vardan to, kad „suteiktumėte jam viską, kas geriausia“. Vaiko pasitikėjimo ir ramybės negalima nusipirkti už jokius pinigus.

– Svarbu, kad vaikas, bendraudamas su jumis, gautų įvairių tipų atsakomąją reakciją. Kartais jam nusileiskite, o kartais ne, kartais situaciją paverskite žaidimu, o kartais susitarkite arba elkitės kaip nors kitaip. Tokiu būdu vaikas supras, kad yra įvairių būdų išsisukti iš gyvenimiškų situacijų.

– Geriausia, ką galime padaryti vaiko vystymuisi, tai netrukdyti jam žaisti. Kartais dalyvaukite žaidimuose, kartais namų ruošos darbus ar pasivaikščiojimus paverskite žaidimu, kartais tiesiog netrukdykite jam, jei jis įsitraukęs.

Autorius: psichologė Liudmila Petranovskaja

Šaltinis: 8doktorov.ru

Gyventi prasmę randame tada…

„Nebūna tokio ryto, kad Viešpats nubustų su bloga nuotaika, nes Jis visuomet pasiruošęs tarnauti…“ (Danielius Dūda)

Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Nesipykit, keliaujantys paukščiai“

Geri darbai – yra dviguba palaima…

Kai protas laisvas ir laimingas dėl gerai atliktos pareigos jausmo ir dėl pasitenkinimo, suteikus laimės kitiems, tuomet džiugus, pakilus pojūtis įlieja naujos gyvybės į visą esybę.

Užuot nuolat reikalavę sau užuojautos, ligoniai tesiekia užjausti kitus. Tegul jūsų silpnumo ir kančių bei skausmo našta būna atiduota gailestingajam Išgelbėtojui. Atverkite savo širdis Jo meilei, ir tegul ji liejasi ant kitų. Atminkite, kad visus ištinka sunkūs išbandymai, didelės pagundos, todėl jūs galite padaryti kažką, kad palengvintumėte tas naštas. Išreikškite padėką už turimas palaimas; parodykite, jog vertinate jums rodomą dėmesį. Pripildykite savo širdis brangiais Dievo pažadais, kad galėtumėte pasinaudoti šio lobyno žodžiais, guosdami ir stiprindami kitus. Tada jus apgaubs gelbėjanti ir pakylėjanti atmosfera. Tegul jūsų tikslas būna laiminti aplinkinius, ir jūs rasite būdus, kaip būti naudingiems ir jūsų pačių šeimos nariams, ir kitiems.

Jeigu kenčiantieji negalią užmirštų save ir domėtųsi kitais; jeigu jie laikytųsi Viešpaties įsako tarnauti tiems, kurie labiau už juos vargsta, tuomet jie suprastų pranašiško pažado tikrumą: „Tada tartum aušra užtekės tavo šviesa, ir tavo žaizda bus greitai užgydyta.“

Ištrauka iš E. Vait knygos „Gydymo tarnystė“, 185 p.

Meilės židinys…

„Kas yra krikščioniška šeima? Ji yra šiltos žmogiškos meilės židinys, kur Dievas augina savo netobulus vaikus. Mes esame pašaukti mylėti, melstis su savo vaikais, lankyti su jais bažnyčią, auklėti ir būti jiems pavyzdžiu, bet visa kita daro Dievas. Kad ir kur mums nesisektų, Dievas mums padeda. Krikščioniška šeima išsiskiria tuo, kad sugeba išlaikyti ramybę visuose sunkumuose. Taip pat ji pasižymi džiaugsmu ir linksmumu, nes tiki Kristumi… Mums ramu, nes žinome, kad visą sumaištį Dievas laiko savo rankose“. (Džonas ir Polė Sandfordai)

Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Nesipykit, keliaujantys paukščiai“

Išmokime atleisti…

IŠMOKIME ATLEISTI

Išmokime atleisti, skriaudas rašyti tik ant smėlio,
kad laiko vėjas užpustytų,
o dovanas iškalti sielos akmenėly, –
težadins dėkingumą vakarą ir rytą.

Išmokime atleisti – skubiai numesti sunkią naštą
nuo sielos, prislėgtų pečių.
Atleidus tirps užsigavimų vaškas,
o susitaikymas nebus tiktai svečiu.

Išmokime atleisti, kaip Kristus viską mums atleido,
neatsižvelgęs į kemsynus, dilgėles širdies.
Branginkim atleidimo kilnią gaidą
ir šito jausmo neuždusinkim išties...

(2007 09 08)

Romualda Adomaitytė-Chabarina

„O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų“. (Biblija, arba Šventasis Raštas, Mato 6, 15)

„Jeigu skaičiuoji, kiek kartų esi atleidęs tave įskaudinusiajam, vadinas, iš širdies nebuvai atleidęs nė karto“. (Deividas Vanagas)

Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Nesipykit, keliaujantys paukščiai“

RSS
Follow by Email
YouTube
INSTAGRAM