Kaip atsigauti po toksiškų santykių
Toksiškuose santykiuose žmonės dažnai nejaučia pagarbos, nesulaukia palaikymo, patiria pažeminimą. Tokie santykiai dažnai baigiasi skausmingu išsiskyrimu. Kaip atsigauti ir įgyti pasitikėjimo po tokių santykių? Šiandien apie tai kalbamės su dvasiniu tarnautoju, šeimos konsultantu Aleksandru Sacharovu.
– Aleksandrai, kodėl iš viso reikalingas atsistatymas po toksiškų santykių?
– Kai žmogus palaiko santykius su tironu, skriaudiku (prievartautoju bendrąja prasme) vyksta asmenybės gniuždymas. Tirono aukos savivertė sumažėja, kyla abejonių dėl savo adekvatumo. Atsiranda potrauminio sindromo pergyvenimas. Dar ilgą laiką po santykių pabaigos, auka negali ramiai reaguoti į tai, kas net iš tolo primena santykius su toksišku žmogumi. Tai panašu į grįžimą iš karo: kova baigėsi, o skausmas lieka. Toksiškų santykių aukos dažnai kenčia dėl depresijos, patiria panikos atakas; gali atsirasti generalizuotas nerimo sutrikimas – psichinis sutrikimas, kuriam būdingas bendras pastovus nerimas. Svarbu nepalikti visko, taip kaip yra, o pradėti atsistatymą. Dėl nuolatinės emocinių santykių fono kaitos, žmogus gali patirti kaulų laužymą, kaip narkomanas, atsisakęs narkotikų. Todėl smurto aukos kartais pradeda vartoti narkotikus.
– Ar tai rimta…
– Žinoma. Įsivaizduokite, kad žmogaus asmenybė ilgą laiką buvo gniuždoma. Be abejo auka nori kitokių santykių. Tačiau žmogus įprato gyventi kaip auka, ir be pastangų išeiti iš tos būsenos vargu ar sugebės sukurti sveikus santykius. Norint pradėti gyventi kitaip, gyventi laimingai, reikalinga reabilitacija. Tam reikia naudoti įvairius resursus. Kreiptis į psichologą, esant sunkiems sutrikimams į psichiatrą. Yra ir dvasiniai ištekliai. Pavyzdžiui, žmogus gali pradėti lankyti bažnyčią, kur gaus tikinčiųjų ir dvasinio tarnautojo palaikymą.
– Ar galima tik nutraukus santykius pradėti naujus?
– Kol nepraeis reabilitacijos, nerekomenduoju to daryti. Pasibaigus toksiškiems santykiams, pasilieka aukos elgesio įprotis. Tai trukdo kurti sveikus santykius. Nepasitikėjimas, negebėjimas priimti sprendimus, nesveikas kaltės jausmas – visa tai trukdo gyventi darniai.
Svarbu išmokti prisiimti atsakomybę. Tai nereiškia, kad nukentėjusioji pusė kalta, kad išprovokavo toksišką žmogų. Tai reiškia, kad ji pasiruošusi neleisti tokių santykių ateityje, ji dirba su savo vidinėmis problemomis, trukdančiomis gyventi.
– Kaip praeiti reabilitaciją?
– Reabilitaciją galima praeiti su specialistu. Tai greita ir efektyvu, ypatingai sunkiais atvejais. Bet galima ir sau pačiam padėti. Tai geriau, nei nieko nedaryti. Žmogus tiesiog analizuoja situaciją ir daro praktinius žingsnius.
Reabilitacija apima tris etapus:
1. Toksiškų santykių fakto suvokimas.
2. Susitaikyti su tuo, kad prieš tai buvęs mylimo žmogaus įvaizdis nėra realus. Svarbu pripažinti, kad žmogus gniuždo jus ir tokius santykius reikia užbaigti, reikia juos palaidoti ir leisti sau paliūdėti.
3. Separacija (atsiskyrimas). Tai visiškas ryšių nutraukimas su skriaudiku. Netgi draugiškų santykių su skriaudiku išsaugoti negalima, kitaip mes vėl pateksime į nesveikų santykių gniaužtus. Žinoma, tai nereiškia, kad šio žmogaus reikia neapkęsti. Svarbu jam atleisti. Bet santykius reikia nutraukti.
Daugelis skriaudikų aukų atsistato, sukuria naujus santykius ir gyvena laimingai. Visada yra viltis į naują gyvenimą be dvasinės kančios!
Paruošta pagal: https://8doktorov.ru/sposoby-vosstanovleniya-posle…/
MĄSTYMO KLAIDOS: kaip mūsų mintys veikia jausmus
Ar mokate valdyti savo emocijas? Deja, emocijos dažnai “VALDO” mūsų gyvenimą, o tai veda prie liūdnų rezultatų: depresijos, nerimo, konfliktų. Pabandysime suprasti, kas turi įtakos gebėjimui bet kokiomis aplinkybėmis išlaikyti vidinę ramybę. Iš viso, ar tai įmanoma?
Iš savo ir daugelio žmonų patirties galiu drąsiai teigti: taip, tai įmanoma. Tačiau pirmiausiai nustatykime, su kokiomis iškreipto mąstymo formomis susiduriame. Iškreiptas mąstymas visada sukelia nemalonius jausmus ir neteisingus veiksmus bei konfliktus.
IŠKREIPTO MĄSTYMO tipai:
“VISKAS arba NIEKO” – kai atsisakome aukso viduriuko ir manome, kad viskas vyksta arba taip, arba kitaip. Pavyzdžiui, ruošiamės daryti mankštą kiekvieną rytą, pradedant nuo pirmadienio. Pirmadienį kažkodėl nepavyksta, o antradienį jau net nesistengiame pradėti daryti mankštą.
Per didelis APIBENDRINIMAS – ribotas faktų kiekio naudojimas, norint suformuoti tvirtą įsitikinimą, kuris neteisingas. Pavyzdžiui, ši kaimynė su manimi nepasisiveikino, reiškia, ji įsižeidusi – nesikalbėsiu ir aš su ja”. Tačiau, galima prisiminti, kad kaimynė yra trumparegė arba ji galėjo tiesiog užsigalvoti ir manęs nepastebėti. Vyras sako žmonai: “Tu visada vėluoji”. Tačiau galima prisiminti keletą atvejų, kai žmona darė kažką laiku ir jos tylint palaukti. Tai suteiks šeimai ramybės.
Mąstymo FILTRAS – mes matome tik vieną gyvenimo pusę, būtent nemaloniąją. “Mano gyvenime nėra nieko gero. Viršininkas niekam tikęs, visada kabinėjasi, man reikia išeiti iš darbo”. Jei taip manote, nedelsdami sėskite ir surašykite viską, už ką galite padėkoti šiame gyvenime, arba parašykite 10 gerų savo viršininko savybių. Tai paprasta, bet realiai veikia.
Žinant kitų MINTIS. Remdamiesi ankstesne patirtimi arba atsitiktiniu žvilgsniu, “tiksliai žinome”, ką galvoja kitas žmogus. Bet iš tikrųjų, jeigu jūs pragyvenote su savo vyru 20 metų, tuomet tik 4 kartus iš 5 galite atspėti, apie ką jis iš tikrųjų galvoja. O jei šis atvejis yra kaip tik penktasis, kai suklydote? Arba apskritai jūs neypatingai gerai pažįstate šį žmogų? Geriau remtis ne tuo, kaip jums atrodo, bet tuo, ką jis jums pasakė. Pasitikslinkite, ką jis turėjo omeny.
NUMATYMAS dažniausiai seka po “minčių skaitymo”. Juk jei “žinome” apie ką žmogus galvoja, “žinome” ką jis dabar padarys. Toks mąstymo tipas būdingas panikos priepuoliams. Pavyzdžiui, jei mano širdis pradėjo plakti dažniau, reiškia aš numirsiu, neištversiu. Nors fiziologiškai su širdimi viskas gerai, paniką kelia mintys. Tokiu atveju reikia paklausti savęs: “Kiek kartų pastaruoju metu padažnėjo mano pulsas? Ir štai aš iki šiol gyvenu, reiškia ir šį kartą praeis viskas be rimtų pasekmių, man reikia nusiraminti ir giliai pakvėpuoti”.
PERDĖJIMAS arba SUMENKINIMAS, kai iš musės darome dramblį ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, galiu valandų valandas apžiūrinėti ir gydyti atsitiktinai atsiradusį spuogelį ant savo veido, manydama, kad dėl jo esu begalo nepatraukli, nepastebėdama, kad nepatraukli esu, tikriausiai, dėl savo bjauraus charakterio, ir į tai reikėtų atkreipti savo dėmesį.
Pavyzdys: “Kažkas sako, kad mano jausmai nemeluoja. Jei man atrodo, kad žmogus tai pasakė tyčia, norėdamas mane įžeisti, reiškia taip ir yra”. Bet žmogus galėjo netyčia padaryti man ką nors įžeidžiančio.
ETIKEČIŲ klijavimas. Kito žmogaus apibūdinimas nemaloniais žodžiais, deja, daugeliui tapo gyvenimo būdu. Anksčiau ar vėliau toks žmogus apie tai sužinos ir keršydamas uždės mums etiketes, tai labiau įžeidžia, nei kai mes patys tai darėme.
PERSONALIZAVIMAS – esate atsakingas už tai, kas jums atsitinka. Arba perkeliate šią atsakomybę kam nors kitam (vyrui, žmonai, vaikams, prezidentui, vyriausybei, viršininkui, Dievui ir panašiai).
Teigiamų pusių NEIGIMAS – “taip, jūs pagyrėte mane už tai, kad šiandien gerai atlikau užduotį, bet tai neturi jokios reikšmės, todėl, kad jūs tiesiog manęs pagailėjote, nes vakar man taip nesisekė”.
Dabar paanalizuokite savo mintis, ar nėra iškraipymų. Ar tos mintys padeda užmegzti gerus santykius su žmonėmis, arba įgyvendinti savo tikslus ir sukurti gerą nuotaiką? Jei ne, pertvarkykite savo mąstymą, remdamiesi Biblijos faktais ir teiginiais. Pasistenkite ieškoti teigiamų įvykio ar žmogaus pusių. Net kai tame, kas atsitiko, nėra nieko teigiamo, esu įsitikinusi, jeigu Dievas leido tam įvykti, šis įvykis gali mane kažko išmokyti. Jei teisingai įsisavinsiu pamoką, išaugsiu dvasiškai, o kas gali būti geriau?
Paruošta pagal: https://8doktorov.ru/kak-nashi-mysli-vliyayut-na-chuvstva/
ATVIRO POKALBIO MENAS
Kas gali ilgai ištverti elgesį, kuris primena sugedusį lašantį maišytuvą, ypač to žmogaus, kurį mylite? Kaip suklijuoti įtrūkimą? Kaip permesti tiltą per bedugnę? BENDRAVIMAS – vienintelis sprendimas.
Viena ištekėjusi moteris sakė: „Įsivaizduokite, ką jaučiate, kai skamba telefonas, bet niekas neatsako? Štai taip jaučiuosi savo šeimoje“.
Bendravimas santuokoje visai kitoks nei bendravimas per pasimatymus, piršlybų metu. Jaudulys, būdingas susipažinimo periodui, ima blėsti. Nuo to ar tebebendrausite pasikeitus aplinkybėms, priklauso ar santuoka išliks. Čia svarbiausia – sąžiningumas. Apsimetinėjimas neveiks. Ar girdite, ką sako jūsų žmona? Nustatyta, kad apie 70% savo aktyvaus laiko mes praleidžiam bendraudami: kalbam, klausom, skaitom ar rašom. Ir mokėjimas klausytis yra nepaprastai svarbus.
Deja, santuoka dar negarantuoja, kad partneriai vienas kito klausysis ir stengsis suprasti. Per daug dažnai vienas kalba, o kito tarsi nėra. Tuo tarpu abu turėtų suprasti svarbią tiesą: MEILĖ KLAUSO! Juk meilė supranta todėl, kad klauso. Klausymas atliks tai, ko negali žodžiai. Ar bandėte surasti tinkamus žodžius, kad pašnekovas suprastų, jog jums rūpi jo nuomonė? Tokiu atveju mokėjimas klausyti veikia tiesiog magiškai.
Kartais santuokoje girdisi signalas “užimta”. Jei darbe vyras visą dieną buvo „apšaudomas“ įvairiausiais pranešimais, nejučiom jis gali tiesiog „išjungti“ žmoną, kaip, pavyzdžiui, išjungia televizorių. Viena moteris pasakojo: „Mano vyras gali sėdėti prie įjungto televizoriaus ir telefono, ir sekti du reportažus vienu metu. Vaikai gali jį nuolat blaškyti savo prašymais ir, nežiūrint to jis bet kuriuo metu gali papasakoti kas vyksta abejose rungtynėse. Ir tai tas pats žmogus, kuris vakarieniauja, lyg jo nebūtų, ir negirdi nė vieno mano žodžio!“
Akivaizdu, kad mes RENKAMĖS ką klausyti. Sutuoktiniai, kurie nenori vienas kito klausytis, jau patiria interesų skirtumus. Ten, kur nėra dialogo atsiranda emocinė nesantaika. Santuoka pasiekia brandą tik tada, kai sutuoktiniai įvaldo dėmesingo klausymo meną. Pokalbis tai būtina santuokos sąlyga. Dažniausiai pykstasi tie, kurie susituokė atsitiktinai, neapgalvotai. Tylėjimas, žinoma, auksas. Bet kartais tylėjimas žudo. Užrakinta burna dažiausiai liudija apie jausmų nepastovumą. Jei neišsikalbėsite, vidinė įtampa taps per didelė ir gali įvykti tragedija. Pati pirmoji kliūtis, trukdanti bendrauti, turėtų būti suvokiama kaip pavojaus signalas.
Dažnas kliūčių šaltinis santuokiniuose santykiuose yra mūsų pedantiškumas. Pedantas niekada nebendrauja su partneriu kaip su lygiu. Viską ką sako jis būtinai turi įrodyti. Net jeigu klysta, jis vis tiek teisus. Iš jo išeitų neblogas korektorius, tačiau kalbant apie gyvenimą kartu, sunku įsivaizduoti labiau nepakeliamą tipą. Sėkmingoje santuokoje sutuoktiniai iš pat pradžių mokosi vengti pedantiškumo.
Deja, pastebėjau, kad sėkmingas bendravimas labai priklauso nuo semantikos. Jūs be abejo žinote žodžių reikšmes. Bet ką jie reiškia jūsų sutuoktiniui? Nesutvirtėję santykiai gali nutrūkti dėl vieno abejotino žodžio. Ar sunku vyrui, užuot įžeidinėjus, švelniai pasakyti žmonai: „Taip, suprantu, kad tai neteisingai suprasti galėjo bet kas. Štai ką turėjau omeny“.
Visada, kai vyras ir žmona įsivelia į karštas diskusijas, kyla pagunda palikti pokalbio temą ir pereiti į asmeniškumus. Šiam reiškiniui yra lotyniškas terminas ad hominem, kuris reiškia „prie žmogaus“. Yra tokie advokatai, kurie neturėdami svarių įrodymų, griebiasi asmeninių išpuolių. Bet neleiskite ad hominem principui reikštis santuokoje. Būtent į asmenybę nukreiptos strėlės kerta skaudžiausiai ir palieka giliausias žaizdas.
Daugelį santuokos nesutarimų galima išspręsti ramiai, valdantis ir atvirai diskutuojant. Tačiau saugumo ir savigarbos jausmas turi išlikti pagrindine atviro pokalbio sąlyga. Diskusija nebus naudinga jei pirmiau neatkursite abipusio pasitikėjimo.
Atviras pokalbis gali išsilieti srove kaltinimų ir pasiteisinimų, jei iš pradžių nepatvirtinsite savo meilės sutuoktiniui. Tik įsitikinus, kad meilės inkaras yra patikimai įtvirtintas, galima rasti pagrindą abipusiam supratimui.
Maloni, neįpareigojanti atmosfera skatina atvirai diskutuoti apie problemas – ar esate geranoriškai nusiteikęs? Žodžiai gali tekėti kaip upė. Bet jei nėra pasitikėjimo, pagarbos ir pasiruošimo ne tik klausytis kitos pusės, bet ir pripažinti jos teisumą, tai nebus tikras aptarimas. „Aš tave myliu“. Šiuos žodžius sunku ištarti įtampos ir nesupratimo akimirką. Bet mes turime juos ištarti. Ir pridėti dar sunkesnių žodžių: „aš buvau neteisus“. Kartais siela neranda ramybės jei neišgirsta šių žodžių.
Šaltinis: Džordžas Vandemanas „ Jūsų šeima ir jūsų sveikata“
Paruošta pagal: https://8doktorov.ru/iskusstvo-otkrovennogo-razgovora/
MEILĖ NEMURMA
Šis straipsnis – iš Dievo meilei skirto ciklo, meilei, kuri gali atkurti visą žmogų: jo dvasią, sielą ir kūną. Straipsnio autorius apmąsto murmėjimą ir nepasitenkinimą. Ar jums pažįstamas toks įprotis? Ar yra būdas jo atsikratyti?
Viena labiausiai paplitusių išdidumo formų, į kurią mažiausiai kreipiama dėmesio, yra murmėjimas. Jis, kaip ir piktybinis navikas (vėžys), prasideda nuo mažų dalykų – priekabių, reiškiant teisingą nepasitenkinimą, bet mažina žmogaus dvasinį imunitetą priešintis blogio įtakai.
Jei nesuprantu viso murmėjimo pavojaus ir įsileidžiu jį į savo širdį, tada manyje išsiugdo „ypatinga dovana“: matyti ir pastebėti artimųjų klaidas bei trūkumus, taip pat ypatinga „išmintis“ kalbėti apie tai garsiai. Tai prilimpa prie manęs taip, kad nebekreipiu dėmesio į kitų pasipriešinimą, kurį sukelia mano išpuoliai, o mano širdyje išsikeroja ypatingas teisumo jausmas ir susireikšminimas. Tada iškreiptai matau viską: suprantu, kad tik aš geriausiai gaudausi gyvenime ir turiu išmintingų patarimų visiems gyvenimo atvejams; man patinka pamokyti žmones, ypač praeities įvykiuose, ir duoti jiems vertingų patarimų apie buvusias situacijas; gera jaustis teisiam visame kame ir turėti savo požiūrį, be to, teisingiausią visais klausimais. Turiu draugų, su kuriais aptariame visus įvykius nuo šeimos iki Amerikos, ir kartu su jais tampame visų pasaulio klausimų žinovais. O jei man pavyks sukurti savo YouTube kanalą, ten galėsiu realizuoti visus savo talentus ir įgyti šimtus prenumeratorių…
Deja, tuo pat metu vyksta keisti dalykai. Mano šeimos nariai ima manęs vengti, nebemėgsta su manimi leisti laiko, dažnai su manimi elgiasi šiurkščiai, kurstydami mano savigynos jausmą. Draugai nebekviečia manęs į svečius ir retai ateina pas mane. Jie net nesupranta, ką praranda mano asmenyje… Bet įvyksta baisiausia, kas netelpa man galvoje – mano šeima suyra! Lieku vienas..
Tokiais atvejais nėra nugalėtojų, nėra džiaugsmo, laimėjus mūšius. Kai subyra santykiai su vaikais ir žmonėmis, su kuriais tavo jausmai ir prisirišimai labai glaudūs, tada nepatiri laimės, kad jie tave paliko.
Išdidi širdis nepavargsta vis rasti savo ambicijų ir savo teisumo pateisinimus. Tačiau „Dievas išpuikėliams priešinasi, o nuolankiesiems duoda malonę“ (Petro pirmas laiškas 5, 5). Būti Dievo priešininku reiškia būti velnio pusėje. Labai niūri perspektyva. Jokios vilties. Bet norėdamas kažkaip praskaidrinti šį jausmą ir užgniaužti sąžinės balsą, imu daugiau skaityti Bibliją, daugiau melstis, lankyti dvasinius susirinkimus ir daryti gerus darbus. Ir tai man labai padeda, juk visų šių gerų darbų fone mano pasiteisinimai neatrodo tokie jau blogi, nes visas esu pasinėręs į religijos pasaulį.
Bet yra dalykų, kurių aš nesuprantu. Jei mano šeimos nariai man visa kuo pataikauja ir parodo absoliučią pagarbą bei klusnumą, tai aš vis tiek randu begalę jų elgesio ir požiūrio į gyvenimą trūkumų, ir tai mane erzina. Mėginu su tuo kovoti, bet negaliu, galiausiai emocijos sprogsta, nors po to trumpam susitaikome. Užsidedu „rožinius akinius“ ir nieko nepastebiu, bet tada visi „lipa man ant galvos“, mano namuose ramiai daro viską, ką tik nori. Ir vėl turiu paimti vadžias į savo rankas ir parodyti namiškiams jų vietą gyvenime. Niekas negali manęs suprasti, tačiau neginčytina, kad aš šias problemas suprantu geriau nei kiti, man labai patinka ši pozicija, ir nenoriu jos atiduoti.
Meilė nesididžiuoja, ji gerbia kito žmogaus nuomonę, net jeigu jam ji atrodo šiurkšti ir neteisinga. Meilė moka kukliai deklaruoti save ir savo privalumus. Tuo pat metu ji palieka žmogui teisę priimti savarankiškus sprendimus ir pasirinkimo laisvę.
Meilė nemurma, ji nemato prasmės murmėjimu išreikšti savo nesutikimą su artimojo nuomone, tačiau visada randa pateisinimą bet kokiems poelgiams, išskyrus nuodėmę, atsižvelgiant į dvasinį ir fizinį žmogaus vystymąsi.
Kai pas Jėzų buvo atvesta paleistuvė, Jis, nepateisindamas nuodėmės, pasmerkė visus kaltus bei nepatenkintus ir aiškiai nurodė, kad net tokioje situacijoje yra galimybė atgailauti ir palikti nuodėmę. Nusidėjėlei Kristus pasakė: „Nė Aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nuodėmių nebedaryk.“ (Evangelija pagal Joną 8, 11) Kokia meilė klystantiems, kaltiems ir nuodėmingiems žmonėms! Būtent taip elgiasi meilė. Ji suteikia galimybę geresniam poelgiui, o paskui atsitraukia ir laukia. Kartais tenka laukti labai ilgai. O būna, kad meilė taip ir nesulaukia kažkokių pokyčių ir išmintingų sprendimų, ir su skausmu širdyje palydi į paskutinę kelionę mirusius draugus, giliai sielvartaudama dėl praleistų galimybių.
Meilė siūlo gyvenimą, ji visada traukia žmones į gėrį, nes ji pati yra kiekvieno gero poelgio šaltinis. Ji prisiliečia prie užkietėjusių širdžių, leisdama joms pajusti besąlygiškos meilės saldumą, o paskui atsitraukia laukdama, kad ją pastebės, priims.
Meilė neišdidi, o murmėjimas svetimas jos prigimčiai. Ji kitaip reaguoja į gyvenimo išbandymus ir Šventajame Rašte randa patarimų, padedančių išstovėti ir nugalėti bet kokias pagundas.
Meilė gali viską Jėzuje Kristuje, kuris mus stiprina. Dievas išvaduoja apgautą sielą iš murmėjimo ir nepasitenkinimo pinklių. Jo malonės pakanka šiai nuodėmei išrauti. Tai skausminga ir kainuoja daug kančių, tačiau pergalė prieš šią nuodėmę yra labai vertinga ir duoda gerą vaisių – nuolankią ir romią dvasią. „Palaiminti romieji; jie paveldės žemę.“ (Evangelija pagal Matą 5, 5) Tikiu, meilė su džiaugsmu viso to mane išmokys.
Autorius: Аndrеj Каrpеkin
Paruošta pagal: https://8doktorov.ru/lyubov-ne-vorchit/
