Tai yra pozityvi pareiga pasipriešinti melancholijai, apmaudžioms mintims ir jausmams – tokia pati pareiga kaip malda. Jeigu esame susaistyti su Dangumi, tai kaip galime lyg minia raudotojų, murmėtojų ir besiskundžiančiųjų keliauti į Tėvo namus?
👉🏻 Pagal gamtos dėsnį, mūsų MINTYS ir JAUSMAI įgauna drąsos ir sustiprėja, jeigu mes leidžiame jiems pasireikšti. Kaip žodžiai išreiškia mintis, taip mintys SEKA paskui žodžius. Jeigu labiau išreikštume savo tikėjimą, daugiau džiaugtumės palaimomis, kurias mes turime – didįjį Dievo gailestingumą ir meilę, – mes turėtume dar daugiau tikėjimo ir patirtume didesnį džiaugsmą. Jokia kalba negalės išreikšti, joks ribotas protas negalės suvokti palaiminimų vaisių, jei vertinsime Dievo meilę ir gerumą. Net žemėje mūsų džiaugsmas gali būti neišsenkantis lyg šaltinis, niekada nesilpstantis, nes jis maitinamas nuo Dievo sosto ištekančiomis srovėmis.
Todėl pratinkime savo širdis ir lūpas šlovinti Dievą už Jo neprilygstamą meilę. Mokykime savo sielas turėti viltį ir tvirtai laikytis Golgotos kryžiaus spindinčios šviesos. Niekada mums nedera užmiršti, jog esame dangaus Karaliaus vaikai, Galybių Viešpaties sūnūs ir dukterys. Tai mūsų privilegija – ramiai pasitikėti Dievu.
„Jūsų širdyse teviešpatauja Kristaus ramybė… Būkite dėkingi!“ (Kolosiečiams 3, 15) Užmiršdami savo sunkumus ir keblumus, šlovinkime Dievą už galimybę gyventi Jo vardo šlovei. Tegul gaivūs kiekvienos naujos dienos palaiminimai žadina mūsų širdyse šlovinimą už šiuos Jo meilingo rūpesčio ženklus. Kai atmerkiate akis rytą, dėkokite Dievui, kad Jis globojo jus naktį. Dėkokite Jam už ramybę širdyje. Rytą, dieną ir vakare tegul padėka lyg saldus aromatas kils į dangų.
Ištrauka iš E. Vait knygos „Gydymo tarnystė“, 179–180 p.
