Prieš mirtį žmonės nesigaili nei dėl pramogų stokos, nei dėl neišsipildžiusios svajonės apie šuolį su “tarzanke”. Paliatyvios pagalbos slaugytoja Bronnie Ware, slaugiusi nepagydomai sergančius žmones paskutinėmis jų gyvenimo dienomis, pasakė, ko žmonės dažniausiai gailisi mirties patale.
Bronnie Ware parašė knygą “5 dažniausios apgailestavimų priežastys mirštant”. Ji rašo apie fenomenalų supratimo aiškumą, kurį patiria žmonės savo gyvenimo pabaigoje ir pataria mums įsiklausyti į jų liudijimus, ir pasimokyti iš jų.
▫️1. GAILA, kad neturėjau drąsos išlikti SAVIMI, o ne gyventi, kaip kiti iš manęs to tikėjosi.
Dėl to žmonės gailisi dažniausiai. Suvokę, kad jų gyvenimas tuoj tuoj baigsis, ir, pažvelgę atgal, jie mato, kiek daug sumanymų ir svajonių liko neįgyvendinta. Dauguma žmonių savo gyvenime negalėjo įgyvendinti net pusės savo planų, ir tik mirties patale jie suprato, kad tai jų pačių pasirinkimo rezultatas.
▫️2. GAILA, kad per daug DIRBAU.
Tai girdėjau praktiškai iš visų vyrų, kuriuos slaugiau. Jie apgailestavo, kad praleido savo vaikų jaunystę ir praleido per mažai laiko su savo žmonomis. Moterys taip pat ne retai prisipažino, kad gailisi dėl to, ir nors dauguma iš jų priklausė vyresnei kartai, didžiajai mano pacienčių daliai nereikėjo imtis šeimoje pagrindinio maitintojo pareigų. Visi vyrai, kuriais rūpinausi, nuoširdžiai gailėjosi, kad didžiąją gyvenimo dalį praleido dirbdami.
▫️3. GAILA, kad neturėjau drąsos atvirai reikšti savo JAUSMUS.
Daugelis žmonių slopino savo jausmus, kad išlaikytų taiką santykiuose su aplinkiniais. Dėl to jie pragyveno kaip vidutinybės ir netapo tuo, kuo galėjo tapti. Daugeliui išsivystė ligos, kurių priežastimis tapo jų patiriamas kartėlis ir nepasitenkinimas.
▫️4. GAILA, kad taip mažai bendravau su DRAUGAIS.
Dažnai žmonės nesuvokė tikrosios senų draugų vertės tol, kol neatsidūrė mirties patale arba kai draugų nebebuvo įmanoma surasti. Daugelis buvo taip susirūpinę savo gyvenimo smulkmenomis ir problemomis, kad tam tikru momentu nustojo palaikyti santykius su savo geriausiais draugais. Mirštantys žmonės labai dažnai patyrė gilų gailestį dėl to, kad neskyrė draugystei tokio dėmesio, kurio ji nusipelnė. Mirties patale visi patiria draugų ilgesį.
▫️5. GAILA, kad neleidau sau būti LAIMINGU.
Nuostabu, bet mirštantieji gana dažnai dėl to gailisi. Daugelis iš jų iki pat pabaigos nesuprato, kad laimė – pasirinkimo reikalas. Jie visą gyvenimą laikėsi senų nuostatų ir įpročių. Jų gyvenimus užpildė taip vadinamas komfortas. Permainų baimė vertė juos apsimetinėti prieš kitus žmones ir prieš save, kad jie patenkinti savo gyvenimu, nors giliai širdyje labai norėjosi nusijuokti ir grąžinti į savo gyvenimą nuoširdumą.
✅Apibendrinus visus šiuos punktus, lieka viena mintis: „Gaila, kad negyvenau savo gyvenimo“.
Paruošta pagal: https://8doktorov.ru/pyat-otkrovenij-o-zhizni/
„Padarysiu tai rytoj“. O tada „rytoj“ atsargos vieną dieną baigiasi.“ (Todd Henry “Die empty”)
„Nesikraukite lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Verčiau kraukitės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia, nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis.”
