Atleidimas padeda gyventi ilgiau. Išanalizavę Religijos, Senėjimo ir Sveikatos tyrimo, kuriame dalyvavo daugiau nei 1200 vyresnių nei 25 metų amžiaus žmonių, duomenis, tyrėjai nustatė, kad atlaidus požiūris į kitus susijęs su mažėjančia mirtingumo dėl bet kokios priežasties rizika.
☝?Tai faktas. Ir tame yra viltis!
Beveik kiekvienas buvo įskaudintas dėl kito žmogaus veiksmų ar žodžių. Tačiau pasirinkę pyktį, brangiai sumokėsime padidėjusiu nerimu, hipertenzija, depresija, piktnaudžiavimu narkotinėmis medžiagomis ir kitkuo. “Verčiau būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus.” (Efeziečiams 4:32). Toks pasirinkimas nuves jus fizinės, emocinės ir dvasinės gerovės keliu.
▫️ Senovėje žmonės nė neįtarė, kad egzistuoja kraujotakos sistema. Tačiau jie manė, kad žmogui naudingas kraujo įpylimas net į skrandį. Hipokratas tikėjo, kad kraujas gali pakeisti psichines paciento savybes, ir todėl rekomendavo jį gerti žmonėms, kenčiantiems nuo psichikos sutrikimų. 1498 metais jau senam ir sergančiam popiežiui Inocentui buvo atliktas kraujo „perpylimas“. Gydytojas paėmė trijų dešimties metų berniukų (kurie netrukus mirė) kraują, iš šio kraujo cheminiu būdu paruošė vaistus ir davė juos pontifikui. Popiežiaus gydymas baigėsi visiška nesėkme, jis netrukus mirė. Viduramžiais kraujo nuleidimas buvo plačiai naudojamas Europoje. Buvo tikima, kad kartu su krauju išeina ir ligos dvasia. Ši gydymo filosofija kainavo daugybę gyvybių. Jo aukomis tapo genialus italų menininkas Rafaelis Santi ir pirmasis Amerikos prezidentas Džordžas Vašingtonas.
▫️ Po to, kai William Harvey atrado ir ištyrė kraujotakos sistemą, buvo pradėti eksperimentai su kraujo perpylimu gyvūnams. Pirmąjį kraujo perpylimą žmogui atliko Jean Baptiste Denis. 1667 m. birželio 15 d. jis karščiuojančiam ligoniui į rankos veną įpylė 9 uncijas (1 uncija = 31,1 g) ėriuko kraujo (iš miego arterijos). Iš pradžių eksperimentas buvo sėkmingas, bet po kurio laiko pacientas mirė. Kraujo perpylimas žmonėms buvo beveik šimtmečiui nutrauktas. Gyvūnų kraujo perpylimo nesėkmės paskatino mintį, kad galima naudoti tik žmonių kraują. 1819 m. anglų akušeris J. Blundell atliko pirmąjį kraujo perpylimą iš žmogaus žmogui. Tačiau tuo metu dar nebuvo įtariama apie kraujo grupių egzistavimą. Ir, nors kraujo perpylimo bandymai, siekiant išgelbėti gyvybes, tęsėsi, jie dažnai baigdavosi paciento mirtimi. 19 amžiuje gydytojai sužinojo apie imuniteto egzistavimą. Tuo metu medikai sužinojo apie keturių kraujo grupių ir rezus faktoriaus egzistavimą. Amerikiečių chirurgas George Crile 1907 metais pirmasis pritaikė informaciją apie kraujo grupes ir atliko 61 suderinamo kraujo perpylimą. Šiuolaikinė medicina jau žino apie 50 kraujo grupių, nors praktinę reikšmę vis tik turi keturios pagrindinės.
?? Kai kuriuos žmones neramina klausimas: „Ar galima perpilti kraują, jei Dievas draudžia jį naudoti maistui“? Iš tiesų, žmogaus gyvybė yra kraujyje. Biblija sako: „Kūno gyvybė yra kraujyje“ (Kunigų 17:11). Kraujas suteikia gyvybę, tiekdamas deguonį ir visas reikalingas medžiagas į audinius. Kai išliejamas kraujas, gyvybė užgęsta. Tačiau Kristus pasakė: „Niekas neturi didesnės meilės kaip tas, kuris savo gyvybę už draugus atiduoda.“ (Jono 15:13) Tas, kuris dėl savo artimo atiduoda savo gyvybę, parodo didžiausią meilę. Atiduodami dalį savo kraujo perpylimui ir artimo gyvybės išgelbėjimui, atiduodame dalį savęs ir vykdome Viešpaties įsakymą apie meilę. Tačiau duodami ar priimdami kraują iš kito žmogaus galime tik pratęsti gyvenimą. Kristus, praliejęs kraują ant kryžiaus, dovanoja mums amžinąjį gyvenimą. Priimdami Kristų kaip savo Gelbėtoją, mes apvalome savo širdis nuo nuodėmės. „Kraujas atlieka permaldavimą“ (Kunigų 17:11). Į šią didžiulę auką nurodė praeityje aukotos gyvūnų aukos. Gyvūnų kraujas buvo Kristaus mirties simbolis. Būkime dėkingi Viešpačiui už tai, kad Jis parodė aukščiausią meilę, praliedamas Savo kraują už mus, kad galėtume gyventi amžinai.
„Nes gyvūno gyvybė yra kraujyje. Daviau jums kraują, kad ant aukuro atliktumėte permaldavimą už savo gyvybę; kraujas atlieka permaldavimą, nes jis yra gyvybė.“ (Kunigų 17:11)
Šaltinis: Aleksej Chacinskij „Sveikatos ir ilgaamžiškumo paslaptys”
Kraštuose, kur mėsai skerdžiami gyvūnai, nuo neatmenamų laikų prigijo ir patiekalai iš kraujo. Skerdžiant gyvūną, kraujas nuleidžiamas į švarų indą, atšaldomas. Lietuviai, latviai, estai, airiai iš skerstuvių kraujo gamina kraujines dešras. Europoje taip pat populiarus jautienos kepsnys (steikas) su krauju.
⁉️ Teigiama, kad kraujas yra būtinas ir naudingas maisto produktas. Bet ar tikrai taip?
??Kraujas perneša deguonį ir maistines medžiagas į visus organus ir audinius. Tuo pačiu pašalina kenksmingas medžiagas, tokias kaip šlapalas, amoniakas, šlapimo rūgštis, kreatininas, merkaptanas ir kt. Jos neutralizuojamos ir pašalinamos iš organizmo per kepenis ir inkstus. Vartodamas kraują kaip maistą, žmogus gauna ne tik naudingų, bet ir kenksmingų medžiagų, papildomai apkraudamas vidaus organus, ypač kepenis. Kraujyje daug hormonų, ypač streso, kurie dideliais kiekiais išsiskiria į kraują tuo metu, kai gyvūnas vedamas skersti. Patekę į mūsų organizmą, hormonai daro neigiamą poveikį. Kraujas – sunkus maistas, nes jo virškinimas yra sunkus procesas, kas neigiamai veikia skrandį.
??Draudimas naudoti kraują turi ir dvasinę reikšmę. Šį įsakymą Dievas davė ne tik žydams, jis galioja kiekvienam žmogui. “Jei kas iš izraelitų ar iš ateivių, gyvenančių tarp jūsų, sumedžiotų gyvulį ar paukštį, kurį leista valgyti, turi išlieti jo kraują ir užkasti jį į žemę. Juk kiekvienam gyvūnui gyvastis – kraujas – yra jo gyvybė. Todėl aš sakiau izraelitams: nevalgysite kraujo jokio gyvūno, nes kiekvieno gyvūno gyvybė yra jo kraujas; kas valgytų kraują, bus pašalintas.“ (Kunigų 17:13,14)
??Taukai ar gyvūnų vidiniai riebalai taip pat netinka maistui. Juose yra daug sočiųjų riebalų ir cholesterolio, kurie yra viena iš pagrindinių širdies ligų ir insulto priežasčių. Gyvūniniai riebalai sunkiai ir ilgai virškinami skrandyje, didėja rizika susirgti pankreatitu – kasos uždegimu, taip pat cholecistitu – tulžies pūslės uždegimu. Vartojant sočiuosius gyvūninius riebalus, pilvo srityje daugėja riebalinio audinio, atsiranda antsvoris. Laikui bėgant sutrinka hormonų pusiausvyra organizme. Mūsų organizmui gyvūniniai riebalai netinka. Sveikiau vartoti šiek tiek šalto spaudimo aliejaus, riešutus, sėklas ir kitus augalinius produktus, kuriuose gausu sveikų, naudingų riebalų.
❗️Įsakymas apie kraują ir taukus atėjo pas mus iš senų laikų, tačiau aktualus ir šiandien. Jei pasitikėsime Viešpačiu mitybos klausimais, turėsime palaiminimą. Visi Dievo įsakymai yra prasmingi ir naudingi tiems, kurie jų laikosi.
„Tai amžinas įsakas visoms jūsų kartoms, kad ir kur jūs gyventumėte: nevalgysite jokių taukų nei jokio kraujo“.“ (Kunigų 3:17)
? Būkite sveiki 🙂
Šaltinis: Aleksej Chacinskij „Sveikatos ir ilgaamžiškumo paslaptys”
Beraunant morkytes, viena nulūžo. Kur likusi dalis?
Pasikapsčiusi radau – ji tvirtai įsikibusi į draugę ???.
Pagalvojau: net morkoms „reikia” draugystės ?.
O mums tuo labiau ?.
??Daugelis tyrimų patvirtina, kad geri tarpasmeniniai santykiai, net esant kitiems nepalankiems rizikos faktoriams, padeda išlaikyti gerą sveikatą ir gyventi visavertį gyvenimą.
„VIEŠPATS Dievas tarė: „Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką“. (Pradžios 2:18)
„Dviem geriau negu vienam, nes jie gauna didesnį atlygį už savo triūsą. Jei vienas iš jų suklumpa, kitas padeda bičiuliui atsikelti. Vargas vienišam žmogui! Juk kai jis suklumpa, nėra kam jį pakelti. Panašiai dviese, miegodami kartu, šildo vienas kitą. O kaip gali vienas miegodamas šiltai jaustis? Vienišą žmogų lengva įveikti, du gali vienam sėkmingai pasipriešinti. Trilinką virvę nutraukti nelengva.” (Mokytojo 4:9-12)
Kurkime ir branginkime tarpasmeninius santykius. Tai puiki, su kaupu atsiperkanti investicija ?.
Išgelbėtojas savo stebuklais atskleidė galią, kuri nuolat veikia žmogaus naudai, kad palaikytų jį ir išgydytų. Diena iš dienos, valanda po valandos, akimirka po akimirkos Dievas veikia per gamtą, kad palaikytų mus gyvus, atkurtų ir atnaujintų. Kai kuri nors kūno dalis sužalojama, tuoj pat prasideda gijimo procesas; natūralūs faktoriai ima veikti, kad atkurtų sveikatą. Tačiau per šiuos faktorius veikia Dievo galia. Visos gyvybę teikiančios jėgos yra iš Jo. Kai žmogus pasveiksta, vadinas, jį išgydė Dievas.
Ligos, kančios ir mirtis yra priešiškos jėgos darbas. Šėtonas yra naikintojas. Dievas – Atkūrėjas.
Žodžiai, pasakyti Izraeliui, galioja ir šiandien tiems, kurie atgauna kūno ir sielos sveikatą. „Esu jus gydantis Viešpats.“ (Išėjimo 15, 26)
Dievo noras kiekvienai žmogiškajai būtybei yra išreikštas žodžiais: „Mielasis, linkiu, kad viskas tau taip gerai sektųsi ir būtum sveikas, kaip sekasi tavo sielai.“ (3 Jono 2)
Jis yra Tas, kuris „atleidžia visas tavo nuodėmes ir išgydo visas tavo ligas. Jis atperka tavo gyvastį iš kapo ir apgaubia tave meile ir gailestingumu“ (Psalmė 103, 3–4).
Kai Kristus išgydė ligas, Jis daugelį kenčiančiųjų įspėjo: „Daugiau nuodėmių nebedaryk, kad neatsitiktų kas blogesnio.“ (Jono 5, 14) Jis mokė, kad jie susirgo nesilaikydami Dievo Įstatymo ir kad sveikata gali būti išsaugota tik jam paklūstant.
Gydytojai turėtų mokyti savo pacientus, kad pastarieji bendradarbiautų su Dievu atkūrimo darbe. Gydytojas vis labiau ir labiau įsitikina, kad liga yra nuodėmės pasekmė. Jis žino, kad gamtos dėsniai yra tikslūs, kaip ir Dekalogo priesakai yra dieviški, tad tik jiems paklūstant gali būti atkurta arba išsaugota sveikata. Jis mato daug kančių kaip žalingų įpročių pasekmę, o sveikata galėtų būti sugrąžinta, jeigu ligoniai patys darytų ką gali savo pačių atkūrimo labui. Jie turėtų būti mokomi, kad kiekvienas įprotis, kuris ardo fizines, protines ir dvasines jėgas, yra nuodėmė, ir kad sveikatą galima išsaugoti vykdant įstatymus, kuriuos Dievas nustatė visos žmonijos gerovei.
Kai gydytojas mato pacientą, kuris kenčia negalią dėl netinkamos mitybos ir alkoholio vartojimo ar dėl kitokių žalingų įpročių, tačiau vengia jam apie tai kalbėti, jis daro šiam asmeniui skriaudą. Alkoholikai, psichikos ligoniai, tie, kurie yra pasidavę iškrypimui, kreipiasi į gydytoją, laukdami aiškaus ir konkretaus patvirtinimo, kad jų kančios yra nuodėmės vaisius. Tie, kurie supranta gyvenimo principus, turi būti uolūs, siekdami įveikti negalios priežastį. Kaip gali gydytojas, dirbantis, kad palengvintų kančias, būti ramus, matydamas tebevykstančią kovą su skausmu? Ar jis yra geranoriškas ir gailestingas, jeigu nemoko griežtos savitvardos kaip vaisto nuo negalios?
