Ilgalaikio streso įtaka sveikatai

Koks ryšys tarp streso, dvasinio ir emocinio gyvenimo, ir sveikatos, tame tarpe ir stuburo sveikatos? Ogi – tiesioginis. Šiame straipsnyje tai aptarsime.

Stresas – gerai ar blogai? Stresas – tai organizmo savigynos reakcija, universalus apsaugos mechanizmas.

  • Mūsų nervų sistema, pajutusi pavojų, tuoj pat siunčia signalą – pertvarkyti kiekvienos organizmo ląstelės darbą gynybai. Pas mus yra specialūs hormonai – endorfinas ir kortizolis – tai raktiniai hormonai, kurie paleidžia organizme dvi priešingo režimo veiklas. Organizmas gali dirbti vienu iš šių režimų: gyvenimo ir vystymosi arba gynybos ir apsaugos režimu. Gyvenimui šiame nuodėmės pasaulyje reikalingas ir vienas, ir kitas. Augimo ir vystymosi režimas leidžia organizmui augti, atsistatyti; o apsaugos režimas reikalingas pavojaus atveju, kad organizmas nežūtų. Svarbu suprasti, kad organizmas negali būti tuo pačiu metu ir viename, ir kitame režime. Jis arba ginasi nuo pavojaus, streso būsenoje, arba, kai viskas gerai, auga ir atsistato.
  • Nervų sistemoje yra keletas principinių apsaugos sistemų.

– Pirmoji – streso sistema (adrenalininė), ji gina mus nuo išorinės grėsmės.

– Antroji sistema – imuninė, ji gina nuo pavojaus organizmo viduje. Imuninės sistemos užduotis: surasti priešą viduje arba tarp savų, ir sunaikinti.

Bet kai yra išorinė grėsmė, nervų sistema priversta prislopinti imuninę sistemą.

  • Mūsų smegenyse yra pagumburis, kuris surenka visą informaciją iš vidaus ir iš išorės. Pagumburis, gavęs informaciją apie pavojų, paleidžia adrenalininę sistemą. Jis siunčia signalus per kraują hormonų pagalba, ir per nervines skaidulas, per stuburo smegenis į antinksčius. Antinksčiai išskiria į kraują specialius hormonus, kurie neša signalą kiekvienai ląstelei, kad pertvarkytų savo darbą gynybai. Šiame režime organizmas pradeda slopinti imuninę sistemą, kad jos energiją nukreiptų streso reakcijai.
  • Kai ląstelė gauna streso signalą, ji pradeda kurti specialius baltymus, kurie apgaubia ląstelėje pačius svarbiausius dalykus, kad juos apsaugotų. Tokioje būsenoje ląstelė gali išgyventi šią problemą. Bet kai kažką supakuojame ir padedame, nėra galimybės tuo naudotis. Jei ląstelė ilgai bus tokioje būsenoje, nebus augimo ir vystymosi. O regeneracija ir pasveikimas organizme įmanomi tik augimo ir vystymosi režime.
  • Stresas mūsų organizme įsijungia kaip atsakas į kažkokius fìzinius faktorius. Bet didžioji dalis streso, kurį patiriame, yra psichogeninės kilmės. Jis susijęs su tuo, kad kažkam įvykus, mums pasirodo, kad tai problema. Ir kai mums atrodo, kad tai kelia grėsmę, pagumburis įjungia streso reakciją. Problema ne tai, kas atsitiko, bet tai – kaip mes tai įvertinome. O vertiname pagal savo pažiūrų ir įsitikinimų sistemą, kuri gyvena mūsų galvoje. Čia problemos šaknis!

!!! Pati didžiausia problema mūsų organizmui, kai streso reakcija nebekontroliuojama ir vietoj to, kad mus gintų, kam ji ir skirta, pradeda dirbti prieš mus. Praktiškai visos žinomos ligos, kurios šiandien paplitusios tarp žmonių, susijusios su lėtiniu stresu. O kaip išspręsti problemą, jeigu mes nenorime susitaikyti su kaimynu ar kaimyne? Nusprendėme niekada neatleisti. Dievas davė mums pasirinkimo laisvę. Kai mes supykę ar įsižeidę, organizmas karo būsenoje. Visą šį laiką mūsų organizme nedirba atsinaujinimo ir atsistatymo režimai.

Kaip tikėjimas susijęs su sveikata?

Biblija labai daug kalba apie meilę, atleidimą, dėkingumą… Pvz., „Linksma širdis – geras vaistas, o niūri dvasia džiovina kaulus“ (Patarlių 17, 22). Taip, niūri dvasia, lėtinis stresas, kortizolis – išjungia regeneracijos režimą – tarpslanksteliniai diskai, kremzlės, kaulai pradeda irti, atrofuojasi raumenys.

Tik tada, kai Dievas ateina į mūsų gyvenimą ir dovanoja mums Savo meilę, kai mūsų širdyse apsigyvena Meilė ir Ramybė, tik tada įmanomas tikras streso sprendimas. Biblijoje labai daug pasakyta: “atleiskite, nebijokite, džiaukitės, pasitikėkite Dievu.” Tikroje sveikatos atstatymo programoje, ir ypatingai kai kalbame apie stuburą, tarp visų sveikos gyvensenos principų pats svarbiausias – pasitikėjimo Dievu ir streso valdymo principas. Be jo, išgijimas tiesiog neįmanomas.

  • „Žinokite, kad net visi jūsų galvos plaukai suskaityti. Tad nebijokite! Jūs vertesni už daugybę žvirblių.“ (Luko 12, 7)
  • „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi!“ (Jono 14, 27)
  • „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu!“ (Mato 11, 28)

Pilną vaizdinę informaciją rasite video PASKAITOJE.

Už sergančio pasaulio pasveikimą…

Mes meldžiam, Viešpatie,
už sergančio pasaulio pasveikimą!
Už tuos, kurie prie slenksčio nevilties,
už Tavo Dvasios stebuklingąjį veikimą,
tegul Tavoji gydanti ranka visus palies.

Mes meldžiam ir už tuos, kurie keršte, pavyde, gobšume,
abejingumo liūne mirksta
ir be Tavęs – Gyvenimo, Tiesos ir Kelio – miršta.
Mes meldžiam, Viešpatie,
už sergančio pasaulio pasveikimą!

2005 gruodis
Romualda Adomaitytė-Chabarina
O Gerasis, o Dieve! Pažvelki, palink
prie išvargintų, liūdinčių, tų,
kam sunku neregėtai, kur dejonės aplink...
Ko negali žmogus, padaryki, o Viešpatie, Tu!

2006 10 14
Romualda Adomaitytė-Chabarina

„Namuose, kaimynystėje ir mokykloje į vargšus, ligotus, tamsuolius ar nevykėlius reikėtų žiūrėti ne kaip į nelaimę, o kaip į puikią galimybę pasitarnauti.“ (Elena Vait)

Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Nesipykit, keliaujantys paukščiai“

Man patinka…

VAKARO PAVEIKSLAS

Man patinka
vakarai rudenėjančios vasaros – tylūs,
kai pakvimpa vėsa, bet dar lyja šiltais spinduliais,
kai žiogelį girdi – rečitalio motyvus,
ir tiki – dieną laiminęs, Viešpats ryto sulaukti vėl leis.

Man patinka,
kai vakaras – dangiškas paukštis, išskleidęs sparnus
ir nutūpęs ant tirpstančio spindulio, tyliai pragysta...
Kada žingsniais tyliais ilgesys vėl pasiekia namus,
susodina prie stalo, jauti, kaip palaimina Kristus.

Man patinka Kūrėjo gamtos ilgesingas paveikslas,
nes širdis ilgesingai jau Rojaus takais tyliai vaikšto...

(2006 rugsėjis)
Romualda Adomaitytė-Chabarina

„Dangūs skelbia Dievo šlovę, dangaus skliautas garsina Jo rankų darbą. Apie tai diena pasakoja dienai ir naktis duoda žinią nakčiai be jokio kalbesio ir be jokių žodžių“. (Biblija, arba Šventasis Raštas, Psalmė 19, 2–4)

„Dievas nuslėpė nuo mūsų vieną Dieną, kad mes visas dienas gyventume laukdami“. (Augustinas)

Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Nesipykit, keliaujantys paukščiai“

Džiaugiuos nauja diena kaip dovana…

„Nebūna tokio ryto, kad Viešpats nubustų su bloga nuotaika, nes Jis visuomet pasiruošęs tarnauti…“ (Danielius Dūda)

Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Nesipykit, keliaujantys paukščiai“

Neatsiskirk nuo mylinčios širdies…

Santuokinis ryšys dovanoja mums žmogų, kuris nori išklausyti, suprasti, gerbti mūsų pasitikėjimą ir nepaliauti mylėti. Esant abipusiam tokio tipo bendravimui, draugystė ir atsidavimas stiprėja, o santykiai tampa vis geresni.

Taigi santuokinis ryšys sukuria puikią psichoterapinę aplinką, kuri apsaugo mus nuo emocinės pusiausvyros sutrikimų. Kai pora nesugeba patenkinti šio poreikio, vienas iš partnerių (o kartais ir abu) ieško pasitenkinimo už santuokos ribų. Pavyzdžiui, žmona patiki savo jausmus draugei ir būtent jai atsiveria. Arba vyras susižavi kita moterimi, kuri, jo nuomone, moka atidžiau išklausyti, negu jo žmona. Kai šis nepasitenkinimas santuokoje užsitęsia, prasideda krizė, kuri baigiasi skyrybomis. Taigi labai svarbu, kad kiekviena pora stengtųsi išsaugoti šioje srityje sveiką bendravimą ir išvengti santuokinės krizės… Meilė nėra tobulybės būsena, tai veikiau viltys ir idealai, kurie pildosi kiekvieną dieną. Laimė nėra būsena. Tai veikiau kažkas, kas suplanuojama, surandama ir palaikoma didelių pastangų dėka.“ (Julianas ir Anetė Melgosa)

Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Nesipykit, keliaujantys paukščiai“

Kai jėgų nebelieka…

KADA SPARNAS PALŪŽTA

Kada sparnas palūžta,
kai jėgų nebelieka,
kai tamsu sielos gūžtoj,
gal nereikia man nieko,

vien tik žodžio balzamo,
šypsnio spindulio šilto,
širdžiai artimo mano,
kad padėtų pakilti,

vien tik to, kas pabūtų šalia,
savo meilės galia
mano sparnui užgyti padėtų
ir vaivorykštės tiltu viltin palydėtų...

(2007 rugsėjis)

Romualda Adomaitytė-Chabarina

„Ar esate pajautęs Dievo artumą per pašaliečio gerumą? Per saulėlydžio didybę ar romantikos slėpinį? Per vaiko klausimą ar sutuoktinio atsidavimą? Ar esate Jį pajautęs per gerą žodį ar prisilietimą tinkamu metu?..“ (Maksas Lukado)

„Dieve, Tu mano Dievas, Tavęs aš ieškau… skundžiuosi lyg vienišas paukštis.“ (Biblija, Psalmė 63, 2; 102, 8)

Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Nesipykit, keliaujantys paukščiai“

RSS
Follow by Email
YouTube
INSTAGRAM