Ilgaamžiškumo taisyklė

??Ilgas gyvenimas – natūralus žmogaus troškimas. Kas dar be sveikos gyvensenos svarbu, kad gyventumėme ilgai? Penktasis Dievo Įstatymo įsakymas nurodo gerbti tuos, kurie mus pagimdė – mūsų tėvus. Tai įstatymas su ilgo gyvenimo pažadu.

Gerbti tuos, kurie davė tau gyvybę, reikalavimas, manau, visiškai pagrįstas. Kas gali būti vertingiau už gyvybę? Žmogus, kuris nejaučia dėkingumo tiems, kurie davė jam gyvybę ir jais nesirūpina, degraduoja morališkai. Jis iškelia save aukščiau už savo tėvus, o galiausiai – aukščiau už Dievą, Kuris sukūrė visus, palaiko gyvybę ir ragina gerbti tuos, kurių dėka mūsų gyvenimas prasidėjo.

▫️ Jums gali atrodyti, kad tėvai neverti jūsų. Pagalvokite, kas būtų nutikę, jeigu tėvai taip būtų pagalvoję apie jus, kai buvote bejėgis, pažeidžiamas ir jums reikėjo suaugusiųjų pagalbos bei išminties. Pažvelkite į Jėzaus Kristaus pavyzdį. Būdamas Dievo Sūnus, Jis galėjo nepaisyti Savo žemiškųjų tėvų. Bet prieš jam pradedant aktyvią veiklą žemėje, prieš pamokslaujant ir gydant ar renkant mokinius, Jėzus pirmiausia buvo sūnus, tiesiog klusnus sūnus. Biblijoje yra tik kelios eilutės, apibūdinančios Jo vaikystę: „Jėzus iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą. Jis buvo jiems klusnus.“ (Luko 2, 51). Būdamas čia, žemėje, Kristus gyveno paprasto darbininko šeimoje, išmoko dailidės amato ir sunkiai dirbo, prisidėdamas prie šeimos išlaikymo.

▫️ Žinoma, reikia pripažinti, kad nepagarba tėvams šiuolaikinėje visuomenėje yra pasekmė to, kad patys tėvai nemoko savo vaikų Dievo įsakymų. To nemokoma nei mokyklose, nei universitetuose. Švietimo institucijos labiau suinteresuotos dėstyti mokslą nei auklėti. Šeima turi būti mokykla, kurioje vaikai ruošiami gyvenimui pagal teisingus principus.

▫️ Tačiau šiais laikais ne visada būna taip, kaip turėtų būti. Tikriausiai pažįstate tėvus, kurie nėra tinkami būti jais. Vieni grubūs, priekabūs, valdingi, kiti – nerūpestingi. O kartais, kai visa aplinka tarsi provokuoja nepagarbą, taip sunku gerbti juos. Tačiau turime atsiminti, kad Dievo moralė nepriklauso nuo aplinkybių. Dievas gyvybės davėjas, ir viskas, ką Jis įsako, turi tvirtą pagrindą. Be šių Dieviškų standartų žmogaus moralė klaidinga ir nieko verta. Tačiau tie, kurie tvirtai apsisprendžia gyvenime vadovautis Dievo principais, sulauks ypatingos Dievo pagalbos. Visada turime atsiminti, kad Dangiškasis Tėvas žino apie visas mūsų problemas ir poreikius. Pranašas Izaijas rašo: „Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, būti nešvelni savo įsčių sūnui? Net jeigu ji ir užmirštų, Aš tavęs niekada neužmiršiu.“ (Izaijo 49:15). Jei jums sunku gerbti savo tėvus dėl jų pačių, darykite tai dėl Dievo, Kuris jus myli ir pasirengęs jums padėti.

??Dievo Žodis įspėja, kad kiekvienas atsakingas už savo veiksmus. Net vaikai neatleidžiami nuo atsakomybės laikytis Dievo įsakymų. Apaštalas Paulius ragina vaikus paklusti savo tėvams: „Jūs, vaikai, klausykite Viešpatyje savo gimdytojų, nes šito reikalauja teisingumas. Gerbk savo tėvą ir motiną – tai pirmasis įsakymas su pažadu: Kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventumei žemėje.“ (Efeziečiams 6:1–3). Tas, kuris tikrai myli Dievą ir laikosi Jo įsakymų, bus apdovanotas ilgais gyvenimo metais ?.

Linkiu jums geros sveikatos, ilgaamžiškumo, santarvės su Dievu ir su artimaisiais. Būkite išties laimingi!

Paruošta pagal: 8doktorov.ru

Gyvenimas be klausos – tikra istorija

Laiminga vaikystė, nuostabių garsų pasaulis, o paskui tyla, visiška tyla… Apie savo gyvenimą pasakoja 8-ių metų klausą praradusi Elena.

Gimiau Baltarusijoje, Bresto srityje. Vis dar su šiluma prisimenu namą su sodu ir vaismedžiais, savo senelius…

Po to persikėlėme į nedidelį Sibirui būdingą kaimą su žvarbiais žiemos šalčiais. Būdama 8 metų sunkiai susirgau gripu. Liga atslūgo, tačiau sukėlė rimtą komplikaciją – galvos smegenų uždegimą, serozinį meningitą. Tėtis, vargšas tėtis, pražilo. O mama buvo kaip šešėlis, naktimis nemiegojo. Pas mus gyvenusios katės nuo manęs nenulipo, savo kūnais jos šildė mano išsekusį kūną ir galvą… Išgyvenau, bet praradau klausą.

Ši nelaimė tiesiog sudaužė mano širdį. Net prietaisas mažai padėjo. Kas bent kurį laiką girdėjo, prie tokios būsenos niekada nepripras: visada išliks troškimas sugrįžti į garsų pasaulį. Atskyrimo, vienišumo jausmas, net jei artimieji ar draugai šalia. Labai sunku, kai žmonės pamiršta apie mano būseną: keičia susitarimus, diskutuoja tarpusavyje, visi žino, o aš sužinau paskutinė. Tai “išmuša iš vėžių”, verčia keisti planus.

Internate verkiau ir šaukiausi kažko nežinomo, klausiau: „Kodėl aš gyvenu?

Baigusi mokyklą ištekėjau. Mano anyta turėjo draugę katalikę, kuri įkalbėjo mus su vyru pasikrikštyti. Tada dirbau nėščiųjų konsultacijų skyriuje, ir po krikšto nusprendžiau pasigirti vyriausiajai slaugytojai. Paklausiau, ar ji pakrikštyta; ji atsakė teigiamai. „O kodėl Jūs neturite Mergelės Marijos medaliono ir kryželio? – paklausiau. „Kryžius turi būti širdyje“, – atsakė ji.

Nuo tos dienos aš praradau ramybę: kieno tik paklausdavau, ką reiškia kryžius širdyje, niekas negalėjo duoti suprantamo atsakymo! Galų gale šis klausimas vėl mane atvedė pas vyr. slaugytoją. Aš tiesiog maldavau: „Pasakykit man, ką tai reiškia: kryžius širdyje?” Nuo šio pokalbio prasidėjo mano pažintis su Viešpačiu. Vyr. slaugytoja davė man knygų apie Dievą. Kuo daugiau skaičiau, tuo darėsi įdomiau. Pamilau Viešpatį ir supratau, ką reiškia gyventi su Dievu širdyje. Tapo aišku, kad krikštas, kurį priėmiau, buvo formalus, o aš norėjau sąmoningai patikėti savo gyvenimą Viešpačiui. Todėl gimus sūnui, vėl paprašiau krikšto. Buvau pakrikštyta upėje. Man padovanojo Bibliją, kurią labai pamilau. Po krikšto Dievas pradėjo siųsti man mintis eilėraščiams. Kai kas nors gyvenime nutinka, eilėraštis atsiranda kaip atsakas. Ir anksčiau bandžiau rašyti, bet nepavykdavo. O kai priėmiau Viešpatį į savo širdį, iš jos pradėjo lietis dėkingumo gyrius Jam.

Klausimas, kodėl man taip atsitiko, kurį laiką tiesiog draskė mano protą. Galbūt, jei būčiau girdėjusi, mano kelias būtų buvęs kitoks, ir nepajusčiau Dievo poreikio. Viešpats guodžia mane nuostabiais Biblijos pažadais, kad ateis laikas, kai grįšiu į garsų pasaulį. Be to tai, kas man nutiko, atvėrė kelią į kurčiųjų širdis. Nemoku tobulai gestų kalbos, bet bendrauju su kurčiaisiais ir pasakoju jiems apie Dievą. Neverta nusiminti, nuleisti rankas ir nusivilti. Išeitį visada galima rasti ?. Dievas parodys ją ten, kur, rodos, nieko nėra.

Savo istorija dalinosi – Elena

Paruošta pagal: 8doktorov.ru

RSS
Follow by Email
YouTube
INSTAGRAM