

„Kas yra žmogus, kad jį atsimeni, kas žmogaus sūnus, kad juo rūpiniesi?!“ (Biblija, Laiškas hebrajams 2, 6)
.
Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Džiaugsmo edelveisas“


„Kas yra žmogus, kad jį atsimeni, kas žmogaus sūnus, kad juo rūpiniesi?!“ (Biblija, Laiškas hebrajams 2, 6)
.
Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Džiaugsmo edelveisas“

Žmogaus kaulai kasdien patiria didžiules apkrovas – vaikščiojant, dirbant, keliant svorius ar sportuojant. Vis dėlto jie išlieka tvirti, lengvi ir elastingi, o patys mažiausi pažeidimai daugeliu atvejų užgyja be mūsų pastangų. Kaip tai įmanoma?
Šiuolaikinis mokslas vis atskleidžia nepaprastą žmogaus kaulų struktūros sudėtingumą. Kiekvienas naujas atradimas rodo, kokiu tikslumu yra suderinta kaulo architektūra ir kokia tobula yra jo vidinė struktūra. Stebint šiuos procesus aiškėja, kad žmogaus kūnas nėra atsitiktinių pokyčių rezultatas – tai harmoningai suderinta sistema, liudijanti Kūrėjo išmintį.
Kaulo sandara: lengvumas ir tvirtumas viename
Kaulas nėra monolitas. Jį sudaro du tarpusavyje glaudžiai susiję sluoksniai:
Toks derinys leidžia kaului būti neįprastai lengvam, bet kartu atlaikančiam didelius krūvius.
Kolagenas – kaulo elastingumas ir smūgių sugėrimas
Kaulo elastingumą lemia kolageno skaidulos. Jos nėra tiesios – jos sudaro spirales, iš dalies išsivyniojančias struktūras, kurios sugeria smūgius ir apsaugo kaulą nuo įtrūkimų.
Tyrimai rodo: kai kaulas patiria tempimą ar smūgį, kolageno skaidulos laikinai keičia poziciją, o po to vėl sugrįžta į pirminę būklę. Tokiu būdu kaulas geba išlaikyti tvirtumą net tada, kai jėgos yra labai didelės.
Kaip kaulas reaguoja į apkrovą: mikroskopinė amortizacijos sistema
Pateikta schema padeda suprasti, kaip kolageno skaidulos elgiasi veikiant mechaninei jėgai.
a) Prieš apkrovą
Skaidulos yra tvarkingos, jas jungia baltyminiai ryšiai. Kaulas ramybės būsenoje.
b) Pradinis apkrovos etapas
Didėjant jėgai ryšiai laikinai atsilaisvina, skaidulos pradeda temptis.
Tai sumažina įtampą ir apsaugo nuo lūžių.
c) Didžiausia apkrova
Skaidulos pasiekia ribą, kurioje jų vidinė struktūra maksimaliai sugeria energiją.
Šis procesas veikia kaip amortizatorius.
d) Apkrovos pabaiga
Kolageno ryšiai vėl susijungia, skaidulos grįžta į tvarkingą formą.
Kaulo struktūra atsistato be pažeidimų.
Ši mikromechaninė sistema yra tokia tiksli, kad primena iš anksto suprojektuotą energijos sugėrimo mechanizmą, kuriame niekas nėra atsitiktinis ar nereikalingas.
Kreacionistiniu požiūriu tai – aiškus signalas apie Kūrėjo sumanumą: kiekviena detalė veikia sinchroniškai ir tarnauja žmogaus išlikimui.
Mineralai – kaulo tvirtumo ramstis
Kolageną papildo mineralai, pirmiausia hidroksiapatitas, kuris suteikia kaului išskirtinį atsparumą spaudimui.
Organinės ir neorganinės dalies santykis toks tikslus, kad net maži pokyčiai sumažintų kaulo stiprumą.
Ši tobula proporcija pateikiama kiekvienam žmogui nuo pat gimimo – tarsi kruopščiai apskaičiuotas sumanymas.
Kaulų gebėjimas atsinaujinti
Kaulas nuolat „atnaujinamas“ – osteoklastai pašalina seną audinį, o osteoblastai formuoja naują.
Tai leidžia:
Jauname amžiuje šis procesas labai greitas, tačiau net ir suaugęs žmogus turi beveik visiškai atsinaujinantį kaulinį audinį.
Toks nuolatinės regeneracijos mechanizmas yra dar vienas pavyzdys Kūrėjo išminties, kuri pranoksta žmogaus inžinerinius gebėjimus.
Kūrėjo išmintis kaulo struktūroje
Kai mokslininkai tyrinėja kaulą – nuo makroskopinės architektūros iki molekulinių ryšių – jie atranda:
Visa tai rodo ne atsitiktinę evoliucinę seką, o suderintą projektą, sukurtą taip, kad žmogus galėtų judėti, dirbti, išlikti ir atstatyti save.
Kaulas – tai ne tik biologinė struktūra.
Tai Kūrėjo išminties ir rūpesčio pėdsakas mūsų kūne.
5 įdomūs faktai apie žmogaus kaulus

Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Džiaugsmo edelveisas“

STEBUKLINGAS DIEVAS
Gerasis Viešpatie, Tu stebuklingas Dievas.
Kiek daug Tu išklausei karštų maldų!
Kai, rodos, sugniuždys mane tuoj bėdos,
Tu nuostabiai vaduoji iš vargų.
Matau aš Tavo gelbstinčiąją ranką
Net mažuose dalykuose kasdien.
Juntu Tave šalia kaip Draugą didį, brangų,
Nes mano dangų nusagstai vilties žvaigždėm.
Gerasis Viešpatie, Tu stebuklingas Dievas.
Romualda Adomaitytė-Chabarina
Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Džiaugsmo edelveisas“


Dar kartą siūlau pažvelgti į tobulą ir neįtikėtinai sudėtingą mūsų kūno sandarą.
– Mūsų organizmas turi nuostabią savybę – gebėjimą palaikyti vidinės terpės pastovumą kintančių sąlygų metu. Ji vadinasi – homeostazė. Daugelio fiziologinių ir biocheminių parametrų (kūno temperatūros, kraujospūdžio, gliukozės kiekio, druskų, rūgštingumo ir t. t.) vertės palaikomos labai siaurose ribose. Nuo organizmo vidinės pusiausvyros priklauso mūsų sveikata! Kaip tai pasiekiama?
Pirmiausia receptorinių nervinių ląstelių, kurios aptinka šiuos pokyčius, signalai siunčiami į smegenis, iš kurių duodama komanda, paleidžianti sudėtingus mechanizmus, kuriais siekiama išlyginti pokyčius. Jei šių mechanizmų grandžių nutrūkimas ar pašalinimas sutrikdo homeostazę, o kartu ir normalų organizmo funkcionavimą, kaip galėjo kiekvienas iš mechanizmų evoliucionuoti palaipsniui papildant grandis? Evoliucija paprasčiausiai sustotų ties pirmuoju žingsniu.
O kaip dėl venų vožtuvų?
– Kraujo grįžimui venomis į širdį, įveikiant gravitacijos jėgas, yra keli mechanizmai. Tačiau stulbina tai, kad daugumoje apatinės kūno dalies venų kas 1–1,5 cm yra vožtuvai, kurie leidžia kraujui tekėti link širdies ir neleidžia grįžti atgal. Tuo tarpu viršutinės liemens dalies venos neturi vožtuvų. Akivaizdus Aukščiausios Išminties kūrybos įrodymas, ar ne? Ar galime rimtai teigti, kad evoliucija atsitiktinai sukūrė netinkamos formos, netinkamo dydžio, netinkamoje vietoje, nepakankamą skaičių ir t. t. venų vožtuvų, tačiau organizmas ir toliau funkcionavo „labiau prisitaikydamas“, kol vožtuvų struktūra pasiekė tobulumą?
Gera, kad nesame atsitiktinumo rezultatas. Argi tai nenuostabu!?
„Šlovinu Tave, nes esu nuostabiai padarytas. Tavo visi darbai nuostabūs, – aš tai gerai žinau.“ (Biblija, Psalmynas 139, 14)
Šaltinis: 8doktorov.ru