Gebėjimas džiaugtis gyvenimu, nepaisant aplinkybių, yra labai vertinga savybė. Galime pasimokyti iš šių istorijų.
2016 metų vasarą dengiau stogą plėvele ir patekau į lietų, kuris permerkė mane iki paskutinio siūlelio. Persirengiau ir gyvenau toliau. Po dienos pabudau pirmą valandą nakties nuo skausmo nugaroje. Bet koks judesys kėlė stiprų skausmą ir dusulį. Gulėjau lovoje ir galvojau, kad tapau neįgaliu, nežinojau, kaip gyventi toliau. Buvau visiškai vienas. Telefonas buvo išjungtas ir gulėjo toliau. Bet nusprendžiau būti dėkingas ir džiaugtis. Veide nušvito šypsena, o lūpos ėmė dėkoti Dievui už tokius išmėginimus. Kad ir sunkiai, po pusvalandžio galėjau atsikelti iš lovos ir net vaikščioti, toliau džiaugdamasis. Prisirišau šildymo pagalvėlę prie nugaros ir taip išgyvenau iki ryto.
Ryte skausmas išnyko ir aš išėjau į darbą. Kitą naktį viskas vėl pasikartojo ir aš vėl dėkojau Dievui už tokius neįprastus išbandymus. Savaitės bėgyje miegodavau vieną ar dvi valandas per parą ir eidavau į darbą. Keista, bet buvau žvalus. Po savaitės skausmai dingo ir viskas buvo normalu.
Būdavo, kad užsiimant verslu, reikėdavo investuoti į įvairius projektus ir tikėtis jų grąžos su pelnu. O jo nebuvo. Supratau, kad esu ant bankroto ribos ir ką daryti, nežinau. Bet aš pasirinkau dėkingumo kelią ir tiesiog laukiau, kaip Viešpats padės. Prisimindavau žodžius iš Biblijos: “Nors figmedis nežydėtų ir nebūtų vaisių ant vynmedžių, nors alyvmedis neneštų derliaus ir laukai neduotų maisto, nors avių kaimenė dingtų iš avidės, o galvijų banda iš tvarto, aš džiaugsiuosi VIEŠPATYJE, džiūgausiu Dieve, kuris mane išgano“ (Habakuko 3, 17-18).
Tikėjimas Dievo pažadais visada palaikė mane. Supratau, kad visada galima kažką sugalvoti ir gyventi toliau. O šiuo metu galiu tik džiaugtis, kad esu Dievo, ir net jei viską prarasiu, Jėzus manęs nepaliks. Ir būdavo labai ramu.
Buvo atvejis, kai visus savo pinigus investavau į statybines medžiagas, samdžiau darbuotojus, kurie man nesant, darbus atliko nerūpestingai, o man teko pirkti viską naujai ir perdaryti savo lėšomis, nesitikint, kad sumokės už tai. O pinigų nėra. Aš jau galvojau: „Ką daryti toliau, kai verslas užsidarys?“, ir džiaugiausi naujomis nuostabios ateities galimybėmis. Bet viskas išsisprendė kitaip. Problemos buvo pašalintos darbininkų sąskaita, objektas priduotas, pinigai sumokėti ir aš judu pirmyn.
Daug kartų išgyvenau brangių ir artimų žmonių mirtį. Nežinau, kaip reaguosiu į tokius įvykius ateityje, bet jau dabar aš nusiteikiu džiaugsmui – ne todėl, kad jie mirs, bet kad mirs pirmiau už mane ir jiems nereikės kentėti skausmo ir mūsų išsiskyrimo kančios. Jau dabar esu dėkingas Dievui už tai, kad Jis padovanojo žmones, kurie džiugino mano širdį iki pat savo mirties ir šis laikinas išsiskyrimas virs džiaugsmu prisikėlimo dieną, kaip sakoma Dievo Žodyje.
Taip ir mano mirtis manęs negąsdina, o džiugina tuo, kad aš net nežinosiu, kad miriau, o kitą akimirką būsiu pažadintas naujame kūne, kad gyvenčiau amžinai. Ir tai dar labiau džiugina.
Galiu aprašyti dar daugybę situacijų, iš kurių išėjau su pergalės džiaugsmu. Bet jei manote, kad viską matau per rožinius akinius, tai taip nėra. Mano gyvenimas, kaip ir jūsų, siūlo daugybę išbandymų ir priežasčių nusivylimui. Bet įprotis džiaugtis padeda teisingai sutikti išmėginimą, o tada jau ateina supratimas kaip gyventi toliau.
Džiaugdamasis matau teisingiausią daugelio klausimų sprendimą. Tai ginklas, kuris palaikys mane sunkiais laikais meilės ir laimės dvasioje. Turint omeny, kad mano meilė Viešpatyje yra šaltinis ir pirminė džiaugsmo priežastis, tai su tokiu arsenalu joks karas nėra baisus.
Andrej Karpekin
Paruošta pagal: https://8doktorov.ru/neobychnaya-radost/
