Žyma: Bendravimas

Šis straipsnis – iš Dievo meilei skirto ciklo, meilei, kuri gali atkurti visą žmogų: jo dvasią, sielą ir kūną. Straipsnio autorius apmąsto murmėjimą ir nepasitenkinimą. Ar jums pažįstamas toks įprotis? Ar yra būdas jo atsikratyti?

Viena labiausiai paplitusių išdidumo formų, į kurią mažiausiai kreipiama dėmesio, yra murmėjimas. Jis, kaip ir piktybinis navikas (vėžys), prasideda nuo mažų dalykų – priekabių, reiškiant teisingą nepasitenkinimą, bet mažina žmogaus dvasinį imunitetą priešintis blogio įtakai.

Jei nesuprantu viso murmėjimo pavojaus ir įsileidžiu jį į savo širdį, tada manyje išsiugdo „ypatinga dovana“: matyti ir pastebėti artimųjų klaidas bei trūkumus, taip pat ypatinga „išmintis“ kalbėti apie tai garsiai. Tai prilimpa prie manęs taip, kad nebekreipiu dėmesio į kitų pasipriešinimą, kurį sukelia mano išpuoliai, o mano širdyje išsikeroja ypatingas teisumo jausmas ir susireikšminimas. Tada iškreiptai matau viską: suprantu, kad tik aš geriausiai gaudausi gyvenime ir turiu išmintingų patarimų visiems gyvenimo atvejams; man patinka pamokyti žmones, ypač praeities įvykiuose, ir duoti jiems vertingų patarimų apie buvusias situacijas; gera jaustis teisiam visame kame ir turėti savo požiūrį, be to, teisingiausią visais klausimais. Turiu draugų, su kuriais aptariame visus įvykius nuo šeimos iki Amerikos, ir kartu su jais tampame visų pasaulio klausimų žinovais. O jei man pavyks sukurti savo YouTube kanalą, ten galėsiu realizuoti visus savo talentus ir įgyti šimtus prenumeratorių…

Deja, tuo pat metu vyksta keisti dalykai. Mano šeimos nariai ima manęs vengti, nebemėgsta su manimi leisti laiko, dažnai su manimi elgiasi šiurkščiai, kurstydami mano savigynos jausmą. Draugai nebekviečia manęs į svečius ir retai ateina pas mane. Jie net nesupranta, ką praranda mano asmenyje… Bet įvyksta baisiausia, kas netelpa man galvoje – mano šeima suyra! Lieku vienas..

Tokiais atvejais nėra nugalėtojų, nėra džiaugsmo, laimėjus mūšius. Kai subyra santykiai su vaikais ir žmonėmis, su kuriais tavo jausmai ir prisirišimai labai glaudūs, tada nepatiri laimės, kad jie tave paliko.

Išdidi širdis nepavargsta vis rasti savo ambicijų ir savo teisumo pateisinimus. Tačiau „Dievas išpuikėliams priešinasi, o nuolankiesiems duoda malonę“ (Petro pirmas laiškas 5, 5). Būti Dievo priešininku reiškia būti velnio pusėje. Labai niūri perspektyva. Jokios vilties. Bet norėdamas kažkaip praskaidrinti šį jausmą ir užgniaužti sąžinės balsą, imu daugiau skaityti Bibliją, daugiau melstis, lankyti dvasinius susirinkimus ir daryti gerus darbus. Ir tai man labai padeda, juk visų šių gerų darbų fone mano pasiteisinimai neatrodo tokie jau blogi, nes visas esu pasinėręs į religijos pasaulį.

Bet yra dalykų, kurių aš nesuprantu. Jei mano šeimos nariai man visa kuo pataikauja ir parodo absoliučią pagarbą bei klusnumą, tai aš vis tiek randu begalę jų elgesio ir požiūrio į gyvenimą trūkumų, ir tai mane erzina. Mėginu su tuo kovoti, bet negaliu, galiausiai emocijos sprogsta, nors po to trumpam susitaikome. Užsidedu „rožinius akinius“ ir nieko nepastebiu, bet tada visi „lipa man ant galvos“, mano namuose ramiai daro viską, ką tik nori. Ir vėl turiu paimti vadžias į savo rankas ir parodyti namiškiams jų vietą gyvenime. Niekas negali manęs suprasti, tačiau neginčytina, kad aš šias problemas suprantu geriau nei kiti, man labai patinka ši pozicija, ir nenoriu jos atiduoti.

Meilė nesididžiuoja, ji gerbia kito žmogaus nuomonę, net jeigu jam ji atrodo šiurkšti ir neteisinga. Meilė moka kukliai deklaruoti save ir savo privalumus. Tuo pat metu ji palieka žmogui teisę priimti savarankiškus sprendimus ir pasirinkimo laisvę.

Meilė nemurma, ji nemato prasmės murmėjimu išreikšti savo nesutikimą su artimojo nuomone, tačiau visada randa pateisinimą bet kokiems poelgiams, išskyrus nuodėmę, atsižvelgiant į dvasinį ir fizinį žmogaus vystymąsi.

Kai pas Jėzų buvo atvesta paleistuvė, Jis, nepateisindamas nuodėmės, pasmerkė visus kaltus bei nepatenkintus ir aiškiai nurodė, kad net tokioje situacijoje yra galimybė atgailauti ir palikti nuodėmę. Nusidėjėlei Kristus pasakė: „Nė Aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nuodėmių nebedaryk.“ (Evangelija pagal Joną 8, 11) Kokia meilė klystantiems, kaltiems ir nuodėmingiems žmonėms! Būtent taip elgiasi meilė. Ji suteikia galimybę geresniam poelgiui, o paskui atsitraukia ir laukia. Kartais tenka laukti labai ilgai. O būna, kad meilė taip ir nesulaukia kažkokių pokyčių ir išmintingų sprendimų, ir su skausmu širdyje palydi į paskutinę kelionę mirusius draugus, giliai sielvartaudama dėl praleistų galimybių. 

Meilė siūlo gyvenimą, ji visada traukia žmones į gėrį, nes ji pati yra kiekvieno gero poelgio šaltinis. Ji prisiliečia prie užkietėjusių širdžių, leisdama joms pajusti besąlygiškos meilės saldumą, o paskui atsitraukia laukdama, kad ją pastebės, priims.

Meilė neišdidi, o murmėjimas svetimas jos prigimčiai. Ji kitaip reaguoja į gyvenimo išbandymus ir Šventajame Rašte randa patarimų, padedančių išstovėti ir nugalėti bet kokias pagundas.

Meilė gali viską Jėzuje Kristuje, kuris mus stiprina. Dievas išvaduoja apgautą sielą iš murmėjimo ir nepasitenkinimo pinklių. Jo malonės pakanka šiai nuodėmei išrauti. Tai skausminga ir kainuoja daug kančių, tačiau pergalė prieš šią nuodėmę yra labai vertinga ir duoda gerą vaisių – nuolankią ir romią dvasią. „Palaiminti romieji; jie paveldės žemę.“ (Evangelija pagal Matą 5, 5) Tikiu, meilė su džiaugsmu viso to mane išmokys.

Autorius: Аndrеj Каrpеkin

Paruošta pagal: https://8doktorov.ru/lyubov-ne-vorchit/