
Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Džiaugsmo edelveisas“
Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Džiaugsmo edelveisas“
Posakis „mano antroji pusė“ yra nepaprastai populiarus. Bet iš kur jis atsirado ir ar tikrai kiekvienas žmogus turi savo „puselę“?
Santuoka – tai artimiausi santykiai žemėje. Sudarydami santuokinę sandorą, vyras ir žmona įsipareigoja dalintis visomis gyvenimo sritimis ir eiti drauge iki pat mirties.
Kai kurie klaidingai mano, kad frazė „dvi puselės“ atspindi biblinį santuokos principą:
„Todėl vyras paliks tėvą ir motiną, glausis prie žmonos, ir jie taps vienu kūnu.“ (Biblija, Pradžios knyga 2, 24)
Tačiau vyras ir moteris nėra dvi pusės, kurios kažkada sudarė vieną visumą. Šis poetiškas įvaizdis turi visai kitą kilmę.
Iš kur atsirado posakis „dvi puselės“?
Senovės Graikijoje egzistavo mitas apie androginus – būtybes, kurios buvo ir vyrai, ir moterys vienu metu. Jų kūnas buvo apvalus, su keturiomis rankomis ir kojomis, o viena galva turėjo dvi skirtingas puses – vyrišką ir moterišką. Šios būtybės gyveno harmoningai ir be rūpesčių, kol vieną dieną Dzeusas, supykęs, perkirto kiekvieną jų pusiau. Nuo to laiko žmonės klaidžioja po žemę, ieškodami savo antrosios pusės.
Labai gražus mitas. Bet kartu ir labai pavojingas…
Iliuzija, kuri nuvilia
Šis įsitikinimas yra gajus, nes… patogus. Atrodo, kad tereikia laukti, kol atsiras kažkas, kas išspręs visas tavo problemas – princas ant balto žirgo, Grėjus su raudonomis burėmis ar pasakų herojus. Tačiau tokios viltys neišvengiamai veda į nusivylimą. Jei žmogus jaučiasi nepilnavertis ir tikisi, kad partneris jį „užpildys“, jis vėl ir vėl nusivils savo išrinktuoju.
Daugelis tuokiasi tikėdami, kad jų sutuoktinis yra ta vienintelė, lemtinga antroji pusė, kad dabar jie pagaliau „sukibo kaip dėlionės detalės“ ir gyvens laimingai be rūpesčių. Deja, taip nebus. Gyvenimas kupinas sunkumų, išbandymų ir kovos.
Biblijos požiūris
1. Mes nesame „pusės“
Kiekvienas žmogus yra sukurtas kaip pilnavertė asmenybė. Be to, kai kurie žmonės yra pašaukti gyventi nesituokiant. Tiek vyras, tiek moteris savaime yra Dievo atvaizdo atspindys:
„Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; kaip vyrą ir moterį sukūrė juos.“ (Pradžios knyga 1, 27)
2. Gyvenimo prasmė nėra rasti „antrąją pusę“
Mūsų kultūra – per filmus, knygas ir dainas – nuolat skiepija mintį, kad svarbiausia žmogaus misija yra surasti savo antrąją pusę. Rask ją – ir būsi amžinai laimingas!
Tačiau Biblija pateikia kitokią perspektyvą. Žmogus sukurtas Dievo šlovei:
„Ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo garbei.“ (1 Korintiečiams 10, 31)
Dievas iš tiesų vadovauja mūsų gyvenimui. Jei Jo plane numatyta, kad žmogus turėtų sutuoktinį, Jis pasirūpins tinkama jųdviejų pažintimi. Tačiau žmogus pats atsakingas už savo pasirinkimą. Biblija aiškiai nusako Dievo valią dėl santuokos:
„… ji laisva ir gali tekėti už ko nori, kad tik Viešpatyje.“ (1 Korintiečiams 7, 39)
Tai reiškia, kad ir santuoka turi tą pačią prasmę kaip ir visas kūrinijos tikslas – ji turi šlovinti Kūrėją.
3. Sunkumai santuokoje nereiškia, kad pasirinkote neteisingai
Daugelis, susidūrę su sunkumais santuokoje, pradeda galvoti, kad padarė klaidą ir kad jų „tikroji antroji pusė“ vis dar kažkur laukia. Tai pavojingas melas!
Sunkumai santuokoje neišvengiami, nes į ją įžengia du žmonės su savo charakterio problemomis ir nuodėmingomis prigimtimis.
Jūsų ideali antroji pusė jau įrašyta jūsų santuokos liudijime!
Nuo pat santuokos sudarymo būtent šis žmogus tampa jūsų gyvenimo dalimi, jūsų pasirinkimu, jūsų bendrakeleiviu visam laikui. O sunkumai – tai tik nuodėmės pasekmė, kurią galima įveikti su Dievo pagalba.
Visi Biblijos mokymai apie artimo meilę, tarnystę ir nuolankumą galioja ir santuokoje.
Autroius: Natalija Tarasova, Telegram kanalas „Ne cukrinė psichologija“
ŽMOGUI REIKIA ŽMOGAUS
Žmogui reikia žmogaus, reikia jo artumos,
Kad pabūtų šalia, pasėdėtų.
Žmogui reikia širdies, reikia jos šilumos,
Kad kaip vienišas paukštis skausme neliūdėtų.
Žmogui reikia akių - šilto žvilgsnio, šviesaus,
Kuriame pamatytų jautrumą,
Jam ne iškalbos reikia, o to, kas atjaus,
Kas pasiūlytų gurkšnį gerumo.
Juk vienam taip nyku, kai sergi – taip sunku,
Reikalinga pagalba kaip saulė.
O žmogus toks dužus ir kai liūdi – jautrus.
Nors šiek tiek bus lengviau šiam pasauly
Žmogui būt ne vienam,
Kai matys, kai žinos, kad skausme jį atjaus.
Žmogui reikia žmogaus. Žmogui reikia
žmogaus...
Romualda Adomaitytė-Chabarina
Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Džiaugsmo edelveisas“
VIENAS ŽODIS
Vienas šiltas žodis gali
tris žiemos žvarbiausius mėnesius sušildyti
ir patraukti sunkų akmenį nuo kelio,
nuo laukimo sausą gomurį suvilgyti,
gali mirksniu liūdną skliautą nudažyti
visomis vaivorykštės spalvom.
Vienas šiltas žodis, o nuo jo kaip akys švyti,
linksmas aidas aidi žydinčiom širdies kalvom!
Vienas šiltas žodis gali
tris žiemos žvarbiausius mėnesius sušildyti
ir praturtinti kiekvieno mūsų dalią,
ir aprišti sielą – skaudintą, sugildytą.
Vienas šiltas žodis, o nuo jo kaip akys švyti,
linksmas aidas aidi žydinčiom širdies kalvom!
2006 gruodis
Romualda Adomaitytė-Chabarina
„Kiekvieno žmogaus širdis trokšta gaivinančių žodžių. Daugelis žmonių ieško tos atgaivos garsių oratorių, filosofų pasisakymuose… Tačiau Vienintelis, kuris taria stebuklingus, gydančius žodžius, – tai Jėzus Kristus“. (Audrius Mačiulis)
„Nerimas apsunkina žmogaus širdį, o geras žodis pralinksmina“. (Biblija, Patarlių 12, 25)
Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Nesipykit, keliaujantys paukščiai“
Kad gerai jaustųsi, beveik visi žmonės turi bent kartais pabūti tarp žmonių (pasižmonėti). Tai aktualu net ir užkietėjusiems intravertams – taip, po tokio sukrėtimo reikės papildyti savo „socialinės baterijos“ įkrovą, tačiau be bendravimo neišsiversite.
Vis dėlto šiandien vis daugiau žmonių dėl įvairių priežasčių izoliuojasi nuo visuomenės – kartais savo noru, o kartais priverstinai. Remiantis visu tuo, logiška manyti, kad izoliacija kažkaip veikia smegenų būklę.
Įvairios mokslininkų grupės nuolat tiria ryšį tarp žmogaus socialinio aktyvumo ir jo smegenų būklės. Nustatyta, kad šios sritys glaudžiai susijusios su žmogaus gebėjimu priimti teisingus sprendimus, įsiminti informaciją, išlaikyti motyvaciją, kontroliuoti emocijas ir pan. Tai reiškia, kad reguliarus bendravimas su žmonėmis tiesiogiai veikia pačius įvairiausius mūsų organizmo gebėjimus.
Palyginimai parodė, kad žmonių, kuriems trūksta bendravimo, pažintiniai gebėjimai yra prastesni:
– Jų atmintis ir reakcijos laikas prastesni.
– Taip pat mažiau pilkosios medžiagos daugelyje smegenų dalių.
– Be to, pas socialiai izoliuotus žmones buvo pastebėti procesai, kurie dalyvauja Alzheimerio ligos vystymesi.
Daugeliu atvejų, kai nėra bendravimo, žmonės patiria didelį stresą. Lėtinis stresas smarkiai keičia smegenų ląstelių struktūrą ir funkciją, ir ne į gerąją pusę.
Galbūt nesant bendravimo žmogaus smegenys negauna pakankamo krūvio, kad palaikytų jų tonusą.
Kartą mokslininkai tyrė taksi vairuotojų, kurie turi įsiminti daugybę maršrutų, smegenis. Paaiškėjo, kad jie turi gana didelį hipokampo – smegenų dalies, atliekančios svarbų vaidmenį erdvinėje atmintyje, kuri būtina navigacijai, – tūrį. Vadinasi, kuo dažniau žmogus naudoja skirtingas smegenų sritis, tuo geriau jos išlavintos.
Remdamiesi tuo galime daryti prielaidą, kad bendraujant žmogaus smegenys taip pat gerai dirba ir treniruojasi, tačiau nesant socialinių ryšių ima degraduoti. Mažai tikėtina, kad jauni žmonės dėl to turi rimtų problemų. Tačiau su vyresnio amžiaus žmonėmis reikia kažką daryti – mokslinio darbo autoriai siūlo organizuoti socialiai izoliuotiems žmonėms skirtus renginius, kuriuose jie galėtų bendrauti.
*****
„Tie, kurie užsidarę savyje, kurie nenori per draugišką bendravimą suteikti palaimos kitiems, praranda daug palankių gyvenimo akimirkų. Juk bendraudami žmonės šlifuoja savo charakterį, susipažįsta ir susidraugauja, o tai sukuria širdžių vienybę ir meilės atmosferą, į kurią dangus žiūri palankiai.“ (E. Vait)
„Ką matėme ir girdėjome, skelbiame ir jums, kad ir jūs turėtumėte bendravimą su mumis.“ (1 Jono 1, 3)