Žyma: Bendravimas

Tęsinys straipsnio „Kodėl mes sprendžiame konfliktus skirtingai?“

Autoritetinis modelis – tai ne švelni tironija ar „būsiu visiems geras“ požiūris. Tai kelias, kai meilė ir pagarba eina išvien su aiškiomis ribomis, atsakomybe ir išmintingu vadovavimu. Šis modelis tinka ne tik vaikams auklėti, bet ir santykiams su paaugliais, sutuoktiniu ar kolegomis darbe.

Bet ką tai reiškia praktiškai? Kaip elgtis kasdienybėje?

Keturios kertinės autoritetinio bendravimo nuostatos (praktiniai žingsniai)

1. Pagarbi laikysena konflikto metu
   Pasirinkite laikyseną, kuri padeda išlaikyti orumą abiem pusėms: atsisėskite ar pasilenkite taip, kad būtumėte akių lygyje, ypač bendraudami su vaiku. Tai padeda parodyti pagarbą ir išvengti dominavimo. Jūsų tonas turi būti ramus, bet tvirtas – be sarkazmo, šauksmo ar nuolaidžiavimo. Elkitės taip, kad jūsų žodžiai skambėtų draugiškai, bet aiškiai – jūs esate atsakingas už kryptį ir ribas.
2. Pradinis pripažinimas
   Prieš kalbėdami apie problemą, akimirką stabtelėkite – prisiminkite, už ką mylite, vertinate/gerbiate šį žmogų. Ši vidinė nuostata padeda jums patiems nusiraminti, keičiasi net jūsų balso tonas. Tada pasakykite tai garsiai: „Tu man svarbus“, „Aš vertinu tavo pastangas“.

Kodėl tai veikia?
Stresinėje situacijoje žmogaus smegenyse suaktyvėja emociniai centrai, todėl žmogus nebegirdi ir nebemąsto logiškai. Tačiau kai jis jaučiasi saugus – kai išgirsta palaikymo žodžius („Tu man svarbus“, „Aš tave gerbiu“) – suaktyvėja  priekinė smegenų žievė. Tik tada jis pradeda mąstyti, girdėti ir bendradarbiauti. Todėl svarbu pokalbį pradėti šiltai – tai ne silpnumas, o išmintis.

3. Aiškus, konkretus situacijos įvardijimas
   Venkite kaltinimų. Vietoj „Tu visada…“ sakykite: „Kai įvyko TAI, aš pasijutau TAIP…“
4. Galimybė rinktis
   Nepamirškite – autoritetas gerbia žmogaus laisvę. Jūs siūlote variantus, kalbatės apie pasekmes, bet nespaudžiate. Vaikui ar suaugusiam tai sugrąžina orumą ir atsakomybę.

Pvz., galite pasakyti: „Tu gali pasirinkti – padaryti tai dabar ir eiti su mumis į lauką, arba likti namuose ir pabaigti vėliau.“ Arba: „Matau, kad tau sunku – nori pakalbėti dabar ar vėliau?“

Svarbu, kad pasirinkimai būtų aiškūs, realūs ir kad pasekmės būtų numatytos iš anksto, be grasinimų. Taip žmogus mokosi priimti sprendimus ir prisiimti atsakomybę be spaudimo ar baimės.

Kaip atpažinti – ir pakeisti – netinkamus konfliktų sprendimo modelius

Paimkime konkrečią situaciją – vaikas nenori valgyti pusryčių. Bet jis tai daro ne todėl, kad nėra alkanas, o todėl, kad bando tėvus: kaip jie reaguos, jei jis turės savo nuomonę? Jis sąmoningai sukuria nedidelį konfliktą, kad patikrintų ribas.

Autoritarinis modelis:
– „Valgyk, kitaip liksi nevalgęs visą dieną!“
(Baimė, spaudimas, grasinimas – vaikas paklūsta, bet jaučiasi pažemintas.)

Abejingo/neįsitraukiančio modelis:
– (Tėvas ar motina net nereaguoja. Gal tik atsidūsta ir toliau naršo telefone.)
(Vaikas nesupranta ribų, bet ir nesijaučia svarbus.)

Viskas leidžiama (be ribų):
– „Gerai, tik neverk… gali ir su sausainiais pavalgyti, jei nori.“
(Siekis išvengti konflikto, bet pamirštamas ugdymas.)

Autoritetinis modelis:

– (Tėvas pasilenkia arba atsisėda, kad būtų vaiko akių lygyje, ir ramiai sako:) „Matau, kad tu nenori valgyti. Žinai, aš tave labai myliu. Tu man svarbus, todėl gerbiu tavo pasirinkimą, net jei nesutariame. Manau, kad pavalgyti pusryčius svarbu, kad turėtum jėgų dienai.“

– (Trumpa pauzė – leidžia vaikui pamąstyti.)

– „Sutariam taip: jei nori – gali atsisėsti ir pavalgyti kartu su mumis. Jei ne – tada liksi be pusryčių, o kitas valgis bus pietūs. Pasirinkimas tavo.“ 

Jei vaikas renkasi nevalgyti – tėvai be pykčio nurenka lėkštes. Svarbu negrąžinti maisto iš karto, jei vaikas paprašo – kitaip jis išvengia savo pasirinkimo pasekmių. Jei vaikas gauna tai, ko buvo atsisakęs, vėliau jis pradeda manipuliuoti, nes supranta, kad jo sprendimas neturi pasekmių. Ugdymo požiūriu svarbu išlaikyti nuoseklumą – jei susitarėte, kad kitas valgis bus pietūs, taip ir padarykite. Tai padeda vaikui išmokti atsakomybės ir pasitikėti jūsų žodžiu. Tokiu būdu vaikas mokosi priimti sprendimus ir patirti jų pasekmes saugioje aplinkoje.

Šis modelis apima visus keturis žingsnius: – pagarbi laikysena (akių lygyje, rami kalba), – palaikymo žodžiai, – aiškus ribų įvardijimas, – tikra galimybė rinktis (su pasekmėmis), – nuoseklumas – įvykdom tai, ką pažadėjome.

Vaikas gauna tris pamokas per tris minutes:

1. Aš turėsiu pasirinkimą.
2. Ką pasirinksiu – tą ir gausiu.
3. Svarbu gerai pagalvoti, ką renkuosi.“

Autoritetinio bendravimo pavyzdys tarp suaugusiųjų

Konfliktas tarp sutuoktinių: Sutuoktinis vėl užmiršo svarbų susitarimą – pvz., neatvyko į suplanuotą šeimos renginį.

Autoritarinis modelis: – „Kaip visada! Tavęs niekada nėra, kai reikia. Viską darau viena(s)!“ (Kaltinimas, emocinis spaudimas.)

Abejingas modelis: – (Nereaguoja, tik atitolsta – vidinis atsiribojimas.)

Viskas leidžiama: – „Na ką padarysi… turbūt labai pavargai. Gal kitą kartą?“ (Nėra aiškių ribų, nuslopinamas nusivylimas.)

Autoritetinis modelis: – (Rami laikysena, žvilgsnis į akis.) „Aš vertinu tai, kiek daug dirbi. Man buvo svarbus šis susitarimas. Kai tavęs nebuvo, pasijutau palikta(s). Noriu, kad tai daugiau nesikartotų. Gal galim susitarti, kaip kitą kartą užsitikrinsim, kad abu būsime ten, kur susitarėme?“

Ši reakcija išreiškia jausmą, įvardija problemą, nepuola, bet ir nenuolaidžiauja. Tai kvietimas į atsakomybę – išlaikant pagarbą ir ryšį.

Autoritetinis modelis visada remiasi dialogu. Bet ne bet kokiu – o pagarbiu dialogu, kuris prasideda nuo vertinimo, pereina per aiškų ribų nubrėžimą ir baigiasi pasiūlymu bendradarbiauti.

Tai nėra lengva. Kartais norisi „rėžti tiesiai“, atsitraukti ar nusileisti. Tačiau tai – kelias į uždarumą. O autoritetinis kelias – į pasitikėjimą.

Trys esminės autoritetinio bendravimo pamokos (tinka tiek vaikams, tiek suaugusiesiems):

1. Aš turėsiu pasirinkimą.
2. Ką pasirinksiu – tą ir gausiu.
3. Svarbu gerai pagalvoti, ką renkuosi.

Kiekvienas iš mūsų galime tapti autoritetu – ne bauginančiu, o vedančiu.

Svarbus bruožas: autoritetinis žmogus nėra užsisklendęs savo teisume. Jis išklauso. Ir jei mato, kad kito žmogaus požiūris, patirtis ar siūlymas yra teisingesnis – jis pasiruošęs peržiūrėti savo nuomonę. Tai nėra silpnumas, tai – branda.

Tokie žmonės nesusitelkę tik į save, jie orientuoti į tiesą, santykį ir bendrą gėrį.

Tai užtrunka, bet keičia gyvenimus.

Pirmąją straipsnio dalį skaitykite čia: Kodėl mes sprendžiame konfliktus skirtingai?

Paruošta pagal Lidijos Neikurs paskaitą „Авторитетный стиль управления“.