Grupė fariziejų ir Rašto aiškintojų atėjo pas Jį, vilkdami siaubo apimtą moterį, kurią jie rūsčiai, nekantriais nuožmiais balsais kaltino septintojo įsakymo pažeidimu. Stumdami ją Jėzaus link, jie, demonstruodami veidmainišką pagarbą Jam, tarė: „Mokytojau, ši moteris buvo nutverta svetimaujant. Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O Tu ką pasakysi?“ (Jono 8, 4–5)
Jų apsimestinė pagarba slėpė kruopščiai apgalvotą ir užmaskuotą suokalbį sužlugdyti Jėzų. Jeigu Jis išteisins moterį, bus apkaltintas Mozės Įstatymo paniekinimu. Jeigu Jis ją pasmerks mirčiai, Jis galės būti apskųstas romėnams, kaip pasisavinęs tik jiems priklausančią valdžią.
Jėzus pažvelgė į iš gėdos drebančią auką ir kietaširdžių dvasininkų, neturinčių jokio žmogiško gailesčio, veidus. Nuo tokio reginio Jo tyra dvasia suvirpėjo. Neparodydamas, kad išgirdo jų klausimus, Jis pasilenkė ir, žiūrėdamas į žemę, ėmė kažką rašyti smėlyje.
Nerimdami, kad Jis delsia ir, atrodo, yra abejingas, kaltintojai priėjo arčiau, skatindami Jėzų atkreipti dėmesį į šį reikalą. Tačiau kai jų akys nuo Jėzaus veido nukrypo į grindinį prie Jo kojų, jie nutilo. Ten prieš jų akis buvo užrašytos slaptos jų gyvenimo nuodėmės.
Atsitiesęs Jėzus įbedė akis į susimokiusius vyresniuosius ir tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį.“ (Jono 8, 7) Ir pasilenkęs vėl rašė.
Jis nepažeidė Mozės Įstatymo ir nesikėsino į Romos valdžios autoritetą. Kaltintojai pralaimėjo. Dabar jų menamo šventumo drabužiai buvo nuplėšti; beribio tyrumo akivaizdoje jie stovėjo kalti ir pasmerkti. Bijodami, kad jų slaptosios nuodėmės gali būti atskleistos daugumai, nukorę galvas ir nuleidę akis jie spruko šalin, savo auką palikę gailestingajam Išgelbėtojui.
Jėzus atsitiesė ir, žvelgdamas į moterį, paklausė: „‘Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė?’ Ji atsiliepė: ‘Niekas, Viešpatie.’ Jėzus jai tarė: ‘Nė Aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nuodėmių nebedaryk.’“ (Jono 8, 10–11)
Moteris stovėjo prieš Jėzų drebėdama iš baimės. Jo žodžiai „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“ nuskambėjo jai kaip mirties nuosprendis. Ji nedrįso pakelti akių į Išgelbėtoją, bet tyliai laukė savo lemties. Savo nuostabai ji matė, kaip jos kaltintojai – praradę žadą ir suglumę – skirstėsi; po to jos ausis pasiekė vilties žodžiai: „Nė Aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nuodėmių nebedaryk.“ Jos širdis susigraudino ir, puolusi Jėzui prie kojų, ji iškūkčiojo savo nuoširdžiausią dėkingumą ir su karčiomis ašaromis išpažino nuodėmes.
Tai buvo jos naujo gyvenimo, tyro ir ramaus, pašvęsto Dievui gyvenimo pradžia. Pakeldamas šią puolusią sielą, Jėzus padarė didesnį stebuklą negu išgydydamas sunkiausią fizinę negalią; Jis išgydė dvasinę ligą, kuri atneša amžiną mirtį. Ši atgailaujanti moteris tapo viena Jo ištikimų sekėjų. Su pasiaukojančia meile ir ištikimybe ji parodė savo dėkingumą už Jo atlaidžią meilę. Šią paklydusią moterį pasaulis tik niekino ir išjuokė, tačiau Nenuodėmingasis pasigailėjo jos silpnumo ir ištiesė jai pagalbos ranką. Nepaisant, kad veidmainiški fariziejai įskundė, Jėzus jai liepė „eiti ir daugiau nuodėmių nebedaryti“.
Jėzus žino kiekvienos sielos aplinkybes. Juo didesnės nusidėjėlių kaltės, tuo labiau jiems reikia Išgelbėtojo. Jo dieviškos meilės ir užuojautos širdis labiausiai krypsta į tą, kuris beviltiškai įpainiotas į priešo žabangus. Savo paties krauju Jis yra pasirašęs žmonijos išlaisvinimo dokumentą.
Jėzus nenori, kad tokia brangia kaina atpirktieji taptų priešo pagundų žaislu. Jis nenori, kad būtume nugalėti ir pražūtume. Tas, kuris sutramdė liūtus duobėje ir vaikščiojo su ištikimaisiais karštose liepsnose, yra pasirengęs darbuotis dėl mūsų, kad sutramdytų bet kokį mūsų prigimties blogį. Šiandien Jis stovi prieš Dievą prie gailestingumo aukuro, pristatydamas maldas tų, kurie trokšta Jo pagalbos. Jis neatstumia verkiančių ir atgailaujančių. Jis atleidžia visiems, ateinantiems pas Jį atleidimo ir išgijimo. Jis nepasakoja visko, ką galėtų apreikšti, tačiau liepia kiekvienai virpančiai sielai būti drąsiai. Kas tik panorės, gali įsitverti į Dievo stiprybę ir susitaikyti su Juo, ir Jis priims.
(E. Vait „Gydymo tarnystė”, 52-53 psl.)
Stresas ir mūsų sveikata
Koks ryšys tarp streso, dvasinio ir emocinio gyvenimo, ir stuburo sveikatos? Ogi – tiesioginis. Šiame straipsnyje tai aptarsime.
Stresas – gerai ar blogai? Stresas – tai organizmo savigynos reakcija, universalus apsaugos mechanizmas.
▫️ Mūsų nervų sistema, pajutusi pavojų, tuoj pat siunčia signalą – pertvarkyti kiekvienos organizmo ląstelės darbą gynybai. Pas mus yra specialūs hormonai – endorfinas ir kortizolis – tai raktiniai hormonai, kurie paleidžia organizme dvi priešingo režimo veiklas. Organizmas gali dirbti vienu iš šių režimų: gyvenimo ir vystymosi arba gynybos ir apsaugos režimu. Gyvenimui šiame nuodėmės pasaulyje reikalingas ir vienas, ir kitas. Augimo ir vystymosi režimas leidžia organizmui augti, atsistatyti; o apsaugos režimas reikalingas pavojaus atveju, kad organizmas nežūtų. Svarbu suprasti, kad organizmas negali būti tuo pačiu metu ir viename, ir kitame režime. Jis arba ginasi nuo pavojaus, streso būsenoje, arba, kai viskas gerai, auga ir atsistato.
▫️ Nervų sistemoje yra keletas principinių apsaugos sistemų.
– Pirmoji – streso sistema (adrenalininė), ji gina mus nuo išorinės grėsmės.
– Antroji sistema – imuninė, ji gina nuo pavojaus organizmo viduje. Imuninės sistemos užduotis: surasti priešą viduje arba tarp savų, ir sunaikinti.
Bet kai yra išorinė grėsmė, nervų sistema priversta prislopinti imuninę sistemą.
▫️ Mūsų smegenyse yra pagumburis, kuris surenka visą informaciją iš vidaus ir iš išorės. Pagumburis, gavęs informaciją apie pavojų, paleidžia adrenalininę sistemą. Jis siunčia signalus per kraują hormonų pagalba, ir per nervines skaidulas, per stuburo smegenis į antinksčius. Antinksčiai išskiria į kraują specialius hormonus, kurie neša signalą kiekvienai ląstelei, kad pertvarkytų savo darbą gynybai. Šiame režime organizmas pradeda slopinti imuninę sistemą, kad jos energiją nukreiptų streso reakcijai.
▫️ Kai ląstelė gauna streso signalą, ji pradeda kurti specialius baltymus, kurie apgaubia ląstelėje pačius svarbiausius dalykus, kad juos apsaugotų. Tokioje būsenoje ląstelė gali išgyventi šią problemą. Bet kai kažką supakuojame ir padedame, nėra galimybės tuo naudotis. Jei ląstelė ilgai bus tokioje būsenoje, nebus augimo ir vystymosi. O regeneracija ir pasveikimas organizme įmanomi tik augimo ir vystymosi režime.
▫️ Stresas mūsų organizme įsijungia kaip atsakas į kažkokius fìzinius faktorius. Bet didžioji dalis streso, kurį patiriame, yra psichogeninės kilmės. Jis susijęs su tuo, kad kažkam įvykus, mums pasirodo, kad tai problema. Ir kai mums atrodo, kad tai kelia grėsmę, pagumburis įjungia streso reakciją. Problema ne tai, kas atsitiko, bet tai – kaip mes tai įvertinome. O vertiname pagal savo pažiūrų ir įsitikinimų sistemą, kuri gyvena mūsų galvoje. Čia problemos šaknis!
❗️ Pati didžiausia problema mūsų organizmui, kai streso reakcija nebekontroliuojama ir vietoj to, kad mus gintų, kam ji ir skirta, pradeda dirbti prieš mus. Praktiškai visos žinomos ligos, kurios šiandien paplitusios tarp žmonių, susijusios su lėtiniu stresu. O kaip išspręsti problemą, jeigu mes nenorime susitaikyti su kaimynu ar kaimyne? Nusprendėme niekada neatleisti. Dievas davė mums pasirinkimo laisvę. Kai mes supykę ar įsižeidę, organizmas karo būsenoje. Visą šį laiką mūsų organizme nedirba atsinaujinimo ir atsistatymo režimai.
👉🏻 Kaip TIKĖJIMAS susijęs su SVEIKATA?
Biblija labai daug kalba apie meilę, atleidimą, dėkingumą… Pvz., „Linksma širdis – geras vaistas, o niūri dvasia džiovina kaulus“ (Patarlių 17:22). Taip, niūri dvasia, lėtinis stresas, kortizolis – išjungia regeneracijos režimą – tarpslanksteliniai diskai, kremzlės, kaulai pradeda irti, atrofuojasi raumenys.
🧡 Tik tada, kai Dievas ateina į mūsų gyvenimą ir dovanoja mums Savo meilę, kai mūsų širdyse apsigyvena Meilė ir Ramybė, tik tada įmanomas tikras streso sprendimas. Biblijoje labai daug pasakyta: “atleiskite, nebijokite, džiaukitės, pasitikėkite Dievu.” Tikroje sveikatos atstatymo programoje, ir ypatingai kai kalbame apie stuburą, tarp visų sveikos gyvensenos principų pats svarbiausias – pasitikėjimo Dievu ir streso valdymo principas. Be jo, išgijimas tiesiog neįmanomas.
👉🏻”Žinokite, kad net visi jūsų galvos plaukai suskaityti. Tad nebijokite! Jūs vertesni už daugybę žvirblių.” (Luko 12:7)
👉🏻”Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi!” (Jono 14:27)
👉🏻”Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu!” (Mato 11:28)
Pilną vaizdinę informaciją rasite video paskaitoje „SIAUBAS KAULUOSE” 👉🏻 ČIA.
Kitos paskaitos iš serijos Sveikas STUBURAS:
12 paskaitą „Genetinis faktorius” rasite 👉🏻 ČIA.
11 paskaitą „Osteoporozei NE” rasite 👉🏻 ČIA.
10 paskaitą „Jūsų arterijų išvalymas – 2 dalis ” rasite 👉🏻 ČIA.
9 paskaitą „Jūsų arterijų išvalymas – 1 dalis“ rasite 👉🏻 ČIA.
8 paskaitą „Mirtis su saldžiu prieskoniu“ rasite 👉🏻 ČIA.
7 paskaitą „Gaisras kraujagyslėse“ rasite 👉🏻 ČIA.
6 paskaitą „Kaip gi gyvybės šaltinis“ rasite 👉🏻 ČIA.
5 paskaitą „Stuburo atstatymo programa“ rasite👉🏻 ČIA.
4 paskaitą „Surakino nugarą“ rasite 👉🏻 ČIA.
3 paskaitą „Kam žmogui raumenys“ rasite 👉🏻 ČIA.
2 paskaitą „Karališka laikysena“ rasite 👉🏻 ČIA.
1 paskaitą „Gyvybės ašis – stuburo sandara“ rasite 👉🏻 ČIA.
Laukimo prasmė (PASIKALBĖKIM – 4)
Tęsiame vakar pradėtą pokalbį. Šį kartą apie Advento ir Kalėdų prasmę mūsų gyvenime. Kaip geriausiai ir prasmingiausiai panaudoti šį laiką.
O kuom jums brangios šios šventės? Ar laukiate?
Kalbėdama suklydau: žodžio Adventas reikšmė – lot. adventus – „atėjimas“.
Atleidimas atveria kelią meilei
▫ Dažnai žmonės yra įsitikinę, kad tik mylinti širdis gali atleisti, ir jei širdyje yra meilė, atleidimas įvyksta automatiškai. O visiškai priešingai: atleidimas suteikia širdžiai gebėjimą mylėti.
▫ Neįmanoma mylėti žmogaus, kuriam jauti karčią nuoskaudą, kuris tave įskaudino, atstūmė ir sužeidė. Pirmiau atleidimas, ir tik tada meilė.
Amerikiečių psichiatras George Ritchie rašė apie žmones, kurie Antrojo pasaulinio karo metais sugebėjo išgyventi mirties stovyklose. Štai ką jis papasakojo apie žmogų, pravarde Stebuklas-Bilas:
„Stebuklas-Bilas įkalintas buvo jau seniai, bet atrodė, kad jis tik vakar pateko į stovyklą. Jis buvo pasitempęs, akys neprarado spindesio, stovyklos gyvenimo sunkumai nepaliko jame pėdsakų. Kadangi Bilas laisvai kalbėjo anglų, prancūzų, vokiečių, rusų ir lenkų kalbomis, jis tapo neoficialiu stovyklos vertėju. Nepaisant to, kad dirbo 15 – 16 valandų per dieną, nuovargis jo nepalaužė. Kiti kaliniai palūždavo nuo išsekimo, o jis, regis, tik stiprėjo. Negalėjau patikėti, kad Stebuklas-Bilas stovykloje buvo nuo 1939 m. Šešerius metus kartu su kitais kaliniais gaudavo itin menką davinį, miegodavo sausakimšame barake, kur karaliavo ligos ir nebuvo kuo kvėpuoti. Bet išgelbėjo kūną ir protą nuo degradacijos! Stebuklą-Bilą laikėme savo lobiu – jis visada buvo pasiruošęs geram žodžiui ir visada kalbėjo apie atleidimą. Kartą aš jam pasakiau:
– Daugeliui iš mūsų labai sunku atleisti. Juk netekome artimųjų.
Ir tada pirmą kartą išgirdau apie jį patį. Jis ramiai atsakė:
– Gyvenome Varšuvos žydų kvartale – aš, žmona, dvi dukros ir trys maži sūnūs. Kai naciai pasiekė mūsų gatvę, jie išrikiavo visus gyventojus palei sieną ir sušaudė. Mane paliko gyvą, nes mokėjau vokiškai. Prašiau leisti man numirti su šeima, bet jie pasiėmė mane su savimi. Tada susidūriau su dilema, kaip gyventi toliau – ar leisti užvaldyti mane neapykantai naciams. Pasirodė, kad pasirinkti man nebuvo sunku. Esu advokatas, ir ne kartą mačiau, ką daro neapykanta su žmonėms. Dar daugiau, neapykanta mano akyse sunaikino šešis man brangiausius žmones. Ir nusprendžiau, kad visą likusį gyvenimą – ar tai bus kelios dienos ar daug metų – mylėsiu kiekvieną savo kelyje sutiktą žmogų.
🧡 Meilės galia, ir tik ji, išlaikė šį žmogų visuose sunkumuose.”
‼️ Sveikiausi žmonės – tai tos dosnios sielos, kurios lengvai juokiasi, greitai pamiršta bėdas ir skuba atleisti net sunkiausias nuoskaudas. Tokiems žmonėms būdingas vaikiškas paprastumas padeda išlaikyti sielos ir dvasios tyrumą, o tai galiausiai daro teigiamą poveikį kūnui. Man nėra nieko paslaptingo Šventojo Rašto žodžiuose, kurie mus ragina: „Būkite kaip vaikai“ (Mato 18:3). Jie man sako, kad turėtume tikėti, atleisti ir žvelgti į pasaulį, žmones ir Dievą kaip vaikai.
‼️ Tik tikras, nuoširdus atleidimas gali užgesinti rūkstančias destruktyvių emocijų žarijas. Tik jis gali išlaisvinti žmogų nuo deginančio skausmo, kilusio iš gilių dvasinių žaizdų.
Šaltinis: Don Colbert “Mirtinos emocijos”
👉🏻”Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Viešpats jums atleido, taip ir jūs atleiskite.” (Kolosiečiams 3:13)
Paruošta pagal: 8doktorov.ru
Atleidimas
▫️Tik pastaraisiais metais psichologai pradėjo suprasti, kokie psichinei sveikatai svarbūs dvasiniai principai. Dešimtmečiais daugelis medikų laikė religiją ir dvasingumą paslėptu kaltės ir baimės jausmo šaltiniu. Tačiau dabar vis daugiau žmonių naudojasi krikščionybės teikiamais privalumais. Tokie metodai, kaip malda, dvasinis dienoraštis, esminių Biblijos tekstų įsiminimas ir atleidimas, šiandien daugeliui žmonių padeda įveikti įvairius emocinius sutrikimus.
▫️Atleidimas laikomas vienu veiksmingiausių dvasios ramybę užtikrinančių būdų, nepaisant to, kad gebėjimas atleisti ir būti atleistam kyla tik iš Dievo ir prieinamas tik širdžiai, pakeistai Dievo.
▫️Galima sukurti turtingo ir prasmingo dvasinio gyvenimo iliuziją, bet vis tiek turėti tarpusavio santykių problemų. Ne paslaptis, kad dažnai vienas kitam sukeliame kančias ir skausmą, ypač savo šeimoje. Todėl labai svarbu išmokti atleisti.
Biblija sako:
✔️Atleisdami savo skriaudėjams, tampame panašūs į Dievą. „Verčiau būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus.“ (Efeziečiams 4:32). Kai įsižeidžiate ir atsiranda kito žmogaus teisimo dvasia, prisiminkite, kiek kartų Dievas ir kiti žmonės jums atleido už jūsų klaidas!
✔️Kartais žmonės įskaudina kitus, nesuvokdami, kokį skausmą sukelia. Žmonės gali įžeidinėti, nes nesijaučia saugūs arba patys turi problemų ir jie stengiasi nusiraminti kito sąskaita. Pasistenkite suprasti kito žmogaus elgesio priežastį, tada bus lengviau atleisti. „Jėzus meldėsi: Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Luko 23:34).
✔️Kartais atrodo, kad atleisti neįmanoma. Tačiau nė vienas žmogus nėra patyręs ir niekada nepatirs tokio skausmo ir pažeminimo, kokį patyrė Jėzus: Karalius ir Visatos Kūrėjas buvo neteisingai nuteistas ir nukryžiuotas Jo paties kūrinių. Bet šis Karalius ir Kūrėjas taip nuolankiai rūpinosi savo žudikais, kad maldavo Tėvo jiems atleisti. Jis ir duoda tikro atleidimo galią.
✔️„Taip kalba Viešpats Dievas. Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia. Išimsiu iš jūsų kūno akmens širdį ir duosiu jums jautrią širdį“ (Ezechielio 36:22, 26). „…Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame“ (1 Jono 4:16).
Paruošta pagal: https://8doktorov.ru/proshhenie/
