Žyma: Atleidimas

Paskelbta

Kaip atleisti sau?

Kartais padarome tai, ką gėda prisiminti, supykę pasakome žodžius, kurių nesugrąžinsi, priimame sprendimus, kurie tragiškai pakeičia kitų žmonių gyvenimą.

Ką daryti, kaip atleisti sau, užuot ieškant pasiteisinimo? Kaip priimti savo praeitį ir gyventi santaikoje su savimi?

1. IŠTAISYKITE (paprašykite atleidimo, kompensuokite skriaudą).

Jei pakenkėte reputacijai, verslui, padarėte didelę (arba ne itin didelę) žalą, eikite ir ištaisykite. Pripažinkite, kad suklydote, įžeidėte ar pakenkėte pasitikėjimui. Atlyginkite žalą arba pasiūlykite kompensaciją. Net jei visiškai ištaisyti nepavyks, tai palengvins kaltės jausmą. Baimės pripažinti kaltę įveikimas ir atleidimas sau yra glaudžiai susiję.

2. ATSKIRKITE (aš ir mano klaida nėra tas pat).

Tai yra tai, kas atsitiko, o ne tai, kas aš esu. Klaidą galima ištaisyti arba suvokti. Klaĩdos ir jų apmąstymas gali jus pakeisti. Tačiau jūs nesate klaida. Toks atsiskyrimas padeda išsikelti tikslą ir pa(si)taisyti, o ne pasinerti į savigraužą, kuri nėra konstruktyvi.

3. PRISIIMKITE ATSAKOMYBĘ.

Kai kurie veiksmai ir žodžiai liks su jumis visam laikui. Turėsite su tuo gyventi (suprasdami, kad tas žmogus jumis nebepasitikės, prireiks laiko santykiams atkurti, reikės grąžinti pinigus, iš naujo susikurti reputaciją ir t. t.). Tokia yra kaina. Tačiau visada atsiras žmonių, kurie jums atleis ir supras; tų, kurie padės ir nebeprisimins jūsų apmaudaus aplaidumo; kurie mylės, nepaisant, kas buvo; kurie priims į darbą ir suteiks jums dar vieną galimybę; kurie parems, nes gyvenimas nėra vien klaidos.

 4. PRIIMKITE KAIP PATIRTĮ.

Taip, tai nutiko. Taip, aš suklydau. Taip, viskas galėjo būti kitaip. Tačiau realybė yra tokia, jos negalima atsukti atgal. Ir galite dėl to gailėtis, rodyti sau (ar kitiems), jog gailitės, bet jei neišmoksite pamokos, viskas veltui. Jei išmoksite, kas yra teisinga, o kas ne, net karti patirtis bus naudinga.

 5. KEISKITĖS.

Suvokti, pripažinti, pasitaisyti yra puiku. Tačiau likti tuo pačiu žmogumi, kuris vis užlipa ant to paties „mėgstamo grėblio“, pavojinga. Jei klysti ir jausti kaltę jus paskatino jūsų įsitikinimai, keiskite įsitikinimus. Jei jūsų veiksmų įskaudinti kiti nusisuka nuo jūsų, pakeiskite savo veiksmus. Jei kalbate neapmąstydami žodžių, nuo šiol apgalvokite prieš kalbėdami. Keiskitės, kitaip savigrauža ir nuolatiniai prašymai atleisti yra tik laiko švaistymas.

 6. TAI NĖRA GREITA.

Nesitikėkite, kad sau atleisti galėsite greitai. Nemanykite: „O, padarysiu tai lengvai ir greitai.“ Kartais būna ir greitai, bet dažniau tam reikia laiko, daug laiko. Suteikite sau laiko priimti, suvokti ir pradėti elgtis su savimi gailestingai. Jūsų emocinė sfera tikrai tai įvertins!

!!! Visa tai labai nelengva. Tačiau visada galime sulaukti pagalbos iš mūsų dangiškojo Tėvo, kuris mielai padės mums suprasti visas atleidimo paslaptis. Visada galime kreiptis į Jį malda, o iš Jo – per Jo Žodį, Bibliją – gauti atsakymus.

„Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.“ (Evangelija pagal Matą 6, 12)

Šaltinis: Telegram kanalas „Necukrinė psichologija“

Paskelbta

Kaip atleisti – pasveikti?

Viskonsino universitetas mokslinį projektą pavadino tiesiog “Atleidimo tyrimas”. Išvados parodė, kad gebėjimas atleisti užkerta kelią širdies ir kraujagyslių ligoms, atsirandančioms vidutinio amžiaus, o nenoras atleisti yra pavojingesnis rizikos veiksnys nei užslėptas priešiškumas.

Daktaras Fred Luskin vadovavo kitiems atleidimo tyrimams. Jo projektas „Viltis“ buvo apie praeities žaizdų išgydymą. Luskin dirbo su 25–50 metų amžiaus žmonėmis, kurie patyrė sunkią psichinę traumą ir negalėjo atleisti savo skriaudikams. Tarp tiriamųjų buvo žmonos ir vyrai, nukentėję dėl savo antrosios pusės neištikimybės arba susituokę su alkoholikais ir narkomanais, taip pat artimų draugų išduoti žmonės.

Štai keletas IŠVADŲ:

??Jei išmokinsite žmogų bent kartą iš tikrųjų atleisti, prasidės gebėjimo užtikrintai kontroliuoti save ir savo jausmus ugdymas;

??Atlaidus žmogus rečiau pyksta, nuliūsta ir įsižeidžia.

Fred Luskin atrado, kad žmonės, kurie nori atleisti ir atleidžia, retai skundžiasi savo sveikata.

✔ ATLEIDIMAS – TAI KELIAS

Svarbu suprasti, kad atleidimas įvyksta ne iš karto, kai tik nusprendžiate atleisti, o palaipsniui, žingsnis po žingsnio. Galima išskirti kelis atleidimo proceso etapus:

▫ 1. PRIPAŽINKITE, kad jus įžeidė ir įskaudino.

Dažnai iš pacientų išgirstu: „Senai jau atleidau šiam žmogui“, o po to pokalbyje išgirstu žodžius ir intonacijas, rodančias, kad iki tikro atleidimo dar labai toli. Kartais žmogui lengva ištarti atleidimo žodžius, tačiau skriaudikas jam lieka kaip rakštis širdyje.

▫ 2. PRIIMKITE Dievo atleidimą.

Dievo atleidimas suteikia mums galimybę iš tikrųjų atleisti kitiems žmonėms. Štai ką Kristus sako: „Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų.“ (Mato 6:14, 15)

Jei suprantate, kad iš dalies ir pats esate atsakingas už savo kančias, būtinai išpažinkite savo nuodėmę. Priimkite Dievo atleidimą už nuodėmes. Tada pabandykite atleisti sau. Pripažinkite, kad Dievo atleidimas pilnas ir visiškas. Biblija sako, kad jei Dievas atleido nuodėmes, Jis jų nebeprisimins.

Na, o jei manote, kad jūsų skriaudikas – tai pabaisa, kuri nenusipelno atleidimo, tada paprašykite Dievo atleisti jums už tai, kad puoselėjate pyktį ir leidote piktiems jausmams užvaldyti jūsų sielą. Paprašykite Jo išgydyti jūsų prisiminimus.

▫ 3. ATIDUOKITE savo skriaudėją į Dievo rankas.

Neseniai kalbėjausi su konsultantu, kuris padeda žmonėms atleisti. Štai ką jis man pasakė: „Žmonės mano, kad paleisti lengva, bet iš tikrųjų tai sunku. Labai dažnai, kai žmonės pagaliau paleidžia nuoskaudą, jie pradeda verkti. Kartais verkia ilgai. Kol neišsilieja visos ašaros, žmogus nepajėgia priimti Dievo meilės. Daugeliui būna netikėta, kad atleidimas sukelia tokią jausmų audrą. Vieni žmonės yra emocingesni, kiti mažiau, bet atleidimas visada sukelia uraganą jausmų, kuriuos būtina išgydyti.

▫ 4. IŠTARKITE atleidimo žodžius maldoje.

Sutelkite dėmesį į žmogų, kuris sukėlė jums širdies skausmą ir sielvartą. Įterpkite šio asmens vardą į maldą, kurią jums siūlau:

“Mano Dieve, mano dangiškasis Tėve!

Šiandien aš nusprendžiu atleisti _______. Aš atleidžiu _______ visą blogį, kurį jis, sąmoningai ar nesąmoningai, man padarė. Atiduodu Tau visus skaudžius prisiminimus ir jausmus, gyvenančius mano širdyje. Atsisakau visų piktų, kerštingų ir klastingų minčių, ir prašau paimk į Savo rankas mano valią, jausmus ir mintis, nes tik Tu gali išgydyti mano sielą. Tėve, nuolankiai meldžiu Tave, išgydyk ją! Padėk man atleisti _______ ir gyventi laisvėje ir stiprybėje, kurią suteikia atleidimas. Viešpatie, tebūna Tavo valia!”

Tai mano maldos pavyzdys. Galite kalbėtis su Dievu apie savo norą atleisti ir apie savo jausmus taip, kaip mokate.

Kiekvieną kartą, kai į galvą ateis eilinė nuoskauda, kreipkitės į Dievą maldoje. Galiausiai atrasite tokį džiaugsmą ir laisvę, kokios net neįsivaizdavote.

▫ 5. Pasitaiko, kad atleisti pilnai pavyksta tik asmeniškai PABENDRAVUS su tuo žmogumi. Jei dėl ko nors esate kaltas, prašykite atleidimo. Jei kaltas skriaudikas – atėjo laikas pasakyti, kad jam atleidote. Atleidimas tai pati vertingiausia dovana, kurią galite pasiūlyti savo artimui.

✔ Tikras atleidimas sukelia gydančius jausmus ir šias būsenas – meilę, gilią vidinę ramybę, nuoširdų džiaugsmą. Siekite šių nuostabių dovanų.

✔ Padarykite atleidimą neatsiejama savo gyvenimo dalimi. Nuolatinis ryžtas atleisti neleis įsitvirtinti destruktyviems jausmams.

?“Tebūna toli nuo jūsų visokie šiurkštumai, piktumai, rūstybės, riksmai ir piktžodžiavimai su visomis piktybėmis. Verčiau būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus.” (Efeziečiams 4:31, 32)

Šaltinis: Don Colbert, „Mirtinos emocijos“

Paruošta pagal: 8doktorov.ru

Paskelbta

Taika su Dievu išgydė – tikra istorija

Brangūs skaitytojai, noriu pasidalinti žmogaus asmenine patirtimi.

▫ Iš karinės tarnybos sovietinėje armijoje 1981–83 m. grįžau su peties sąnario artritu. Ranka skaudėjo ir maudė, dėl ko kartais negalėjau užmigti. Tabletės ir tepalai mažai padėdavo. Prisiminiau velionį senelį, karo veteraną, kuris pasakojo, kaip, dar prieš Didįjį Tėvynės karą, atkabino krante užkabintą lyną, kad laivas išplauktų. Lynas patraukė jo ranką ir sužalojo. Labai skaudėjo. Senelis, anot jo, sukdavo ranką 1000 kartų į vieną pusę, 1000 kartų į kitą, ir skausmas praėjo. Sekdamas jo pavyzdžiu, aš pradėjau sukti ranką: 500 kartų į vieną pusę, 500 kartų į kitą. Tai užtrukdavo pusvalandį kasdien. Po mėnesio liga išnyko be pėdsakų!

Dažnai patirdavau skausmingą slankstelių poslinkį dėl nepatogaus pasisukimo ar keliant sunkius daiktus (kelti reikia taisyklingai!). Eidavau pas chiropraktiką, kuris man „atstatydavo” nugarą. Atsikračiau šios bėdos, kai supratau, kad mano nugaros raumenys nusilpę. Pradėjau reguliariai daryti pratimus nugaros raumenų tonuso didinimui. Sustiprėjo nugaros raumenys. Tam pakanka reguliariai atlikti paprastus pratimus be svarmenų. Dabar nugaros skausmų praktiškai nebūna.

Prieš porą metų ant krūtinės aptikau nedidelį skausmingą auglį, kuris augo ir pasiekė maždaug 2 cm skersmenį. Ką tokiu atveju dažniausiai daro žmogus? Eina pas gydytoją. Toliau gerai žinoma schema: tyrimai, punkcija, galbūt operacija, galbūt spindulinė ir chemoterapija. Manau, kad visa tai skausminga, žalinga ir mažai veiksminga.

Padariau taip: kreipiausi į „aukščiausią instanciją“ – į Didį Kūrėją, klausdamas: „Kodėl, Viešpatie? Ką turiu daryti?” Tada prisiminiau: mano mama mirė nuo krūties vėžio 1990 m., būdama 49 metų. Iš jos žodžių prisiminiau, kad visą gyvenimą ji nekentė savo tėvo, kuris paliko mamą ir keturias dukteris, išeidamas pas kitą moterį. Atvykusi į gimtinę, iš tolo pamačiusi savo tėvą, slėpdavosi, kad nesusitiktų. Žinojau, kad vėžio priežastis gali būti nuolatinės negatyvios mintys. Neapykanta tai jausmas, griaunantis žmogų iš vidaus. Paklausiau savęs: „Ar aš turiu ką nors panašaus?”

Prašiau Kūrėjo priminti, kuo aš kaltas prieš Jį ir prieš žmones, ar esu neatleidęs.

Biblijoje sakoma: „Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų.“ (Mato 6, 14, 15) Pradėjau prisiminti. Atleidau sau už savo nuodėmes. Prisiminiau, pavyzdžiui, kad mokykloje iš manęs tyčiojosi už mane stipresnis bendraklasis, ir visai rimtai tada nusprendžiau: „Kai užaugsiu, būtinai jį nužudysiu“.

Ne visada lengva kam nors atleisti. Tokiu atveju prašykite Dievo pagalbos, ir tikrai ją gausite. Iš visos širdies atleidau savo skriaudikui ir mintyse palinkėjau sėkmės bei palaiminimų.

Kažkam paskambinau ir paprašiau atleidimo už savo nuodėmes, kažkam parašiau laišką. Jei nebuvo įmanoma su kuo nors užmegzti ryšio, tada kreipdavausi į Kūrėją atleidimo. Tikėjau, kad Dievo Sūnus Jėzus Kristus už mūsų nuodėmes sumokėjo Savo gyvybe.

Atsiprašęs žmogaus, išpažinau savo nuodėmes ir Visagaliui. Paprašiau Jo jėgų atsispirti pagundoms – atsisakiau alkoholio. Per mėnesį perėjau prie vegetariškos mitybos. Gyvūninius baltymus pakeičiau augaliniais – riešutais, žirniais, pupelėmis. Valgiau tik pora kiaušinių per savaitę.

Sužinojau, kad gydo Evangelijos skaitymas garsiai, ir kiekvieną dieną skirdavau laiko skaityti Bibliją ir apmąstyti, melsti išgydymo.

❗Po dviejų tokių didvyriškų pastangų savaičių pastebėjau, kad auglys sumažėjo perpus, sumažėjo skausmas. O dar po dviejų savaičių auglys dingo be pėdsakų. Tuo tarpu, venų varikozė ir kiti skauduliai nepraėjo, liko, kaip ir anksčiau.

? Supratau, kad šio mėnesio dvasinė kova – susitaikymas su Dievu – turi būti kasdienė patirtis.

Olegas Demidovas, Belgorodo miestas

Paruošta pagal: 8doktorov.ru

Paskelbta

Atleidimas (Faktai ir Viltis) – 18

Atleidimas padeda gyventi ilgiau. Išanalizavę Religijos, Senėjimo ir Sveikatos tyrimo, kuriame dalyvavo daugiau nei 1200 vyresnių nei 25 metų amžiaus žmonių, duomenis, tyrėjai nustatė, kad atlaidus požiūris į kitus susijęs su mažėjančia mirtingumo dėl bet kokios priežasties rizika.

☝?Tai faktas. Ir tame yra viltis!

Beveik kiekvienas buvo įskaudintas dėl kito žmogaus veiksmų ar žodžių. Tačiau pasirinkę pyktį, brangiai sumokėsime padidėjusiu nerimu, hipertenzija, depresija, piktnaudžiavimu narkotinėmis medžiagomis ir kitkuo. “Verčiau būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus.” (Efeziečiams 4:32). Toks pasirinkimas nuves jus fizinės, emocinės ir dvasinės gerovės keliu.

Paskelbta

Grupė fariziejų ir Rašto aiškintojų atėjo pas Jį, vilkdami siaubo apimtą moterį, kurią jie rūsčiai, nekantriais nuožmiais balsais kaltino septintojo įsakymo pažeidimu. Stumdami ją Jėzaus link, jie, demonstruodami veidmainišką pagarbą Jam, tarė: „Mokytojau, ši moteris buvo nutverta svetimaujant. Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O Tu ką pasakysi?“ (Jono 8, 4–5)

Jų apsimestinė pagarba slėpė kruopščiai apgalvotą ir užmaskuotą suokalbį sužlugdyti Jėzų. Jeigu Jis išteisins moterį, bus apkaltintas Mozės Įstatymo paniekinimu. Jeigu Jis ją pasmerks mirčiai, Jis galės būti apskųstas romėnams, kaip pasisavinęs tik jiems priklausančią valdžią.

Jėzus pažvelgė į iš gėdos drebančią auką ir kietaširdžių dvasininkų, neturinčių jokio žmogiško gailesčio, veidus. Nuo tokio reginio Jo tyra dvasia suvirpėjo. Neparodydamas, kad išgirdo jų klausimus, Jis pasilenkė ir, žiūrėdamas į žemę, ėmė kažką rašyti smėlyje.

Nerimdami, kad Jis delsia ir, atrodo, yra abejingas, kaltintojai priėjo arčiau, skatindami Jėzų atkreipti dėmesį į šį reikalą. Tačiau kai jų akys nuo Jėzaus veido nukrypo į grindinį prie Jo kojų, jie nutilo. Ten prieš jų akis buvo užrašytos slaptos jų gyvenimo nuodėmės.

Atsitiesęs Jėzus įbedė akis į susimokiusius vyresniuosius ir tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį.“ (Jono 8, 7) Ir pasilenkęs vėl rašė.

Jis nepažeidė Mozės Įstatymo ir nesikėsino į Romos valdžios autoritetą. Kaltintojai pralaimėjo. Dabar jų menamo šventumo drabužiai buvo nuplėšti; beribio tyrumo akivaizdoje jie stovėjo kalti ir pasmerkti. Bijodami, kad jų slaptosios nuodėmės gali būti atskleistos daugumai, nukorę galvas ir nuleidę akis jie spruko šalin, savo auką palikę gailestingajam Išgelbėtojui.

Jėzus atsitiesė ir, žvelgdamas į moterį, paklausė: „‘Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė?’ Ji atsiliepė: ‘Niekas, Viešpatie.’ Jėzus jai tarė: ‘Nė Aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nuodėmių nebedaryk.’“ (Jono 8, 10–11)

Moteris stovėjo prieš Jėzų drebėdama iš baimės. Jo žodžiai „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“ nuskambėjo jai kaip mirties nuosprendis. Ji nedrįso pakelti akių į Išgelbėtoją, bet tyliai laukė savo lemties. Savo nuostabai ji matė, kaip jos kaltintojai – praradę žadą ir suglumę – skirstėsi; po to jos ausis pasiekė vilties žodžiai: „Nė Aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nuodėmių nebedaryk.“ Jos širdis susigraudino ir, puolusi Jėzui prie kojų, ji iškūkčiojo savo nuoširdžiausią dėkingumą ir su karčiomis ašaromis išpažino nuodėmes.

Tai buvo jos naujo gyvenimo, tyro ir ramaus, pašvęsto Dievui gyvenimo pradžia. Pakeldamas šią puolusią sielą, Jėzus padarė didesnį stebuklą negu išgydydamas sunkiausią fizinę negalią; Jis išgydė dvasinę ligą, kuri atneša amžiną mirtį. Ši atgailaujanti moteris tapo viena Jo ištikimų sekėjų. Su pasiaukojančia meile ir ištikimybe ji parodė savo dėkingumą už Jo atlaidžią meilę. Šią paklydusią moterį pasaulis tik niekino ir išjuokė, tačiau Nenuodėmingasis pasigailėjo jos silpnumo ir ištiesė jai pagalbos ranką. Nepaisant, kad veidmainiški fariziejai įskundė, Jėzus jai liepė „eiti ir daugiau nuodėmių nebedaryti“.

Jėzus žino kiekvienos sielos aplinkybes. Juo didesnės nusidėjėlių kaltės, tuo labiau jiems reikia Išgelbėtojo. Jo dieviškos meilės ir užuojautos širdis labiausiai krypsta į tą, kuris beviltiškai įpainiotas į priešo žabangus. Savo paties krauju Jis yra pasirašęs žmonijos išlaisvinimo dokumentą.

Jėzus nenori, kad tokia brangia kaina atpirktieji taptų priešo pagundų žaislu. Jis nenori, kad būtume nugalėti ir pražūtume. Tas, kuris sutramdė liūtus duobėje ir vaikščiojo su ištikimaisiais karštose liepsnose, yra pasirengęs darbuotis dėl mūsų, kad sutramdytų bet kokį mūsų prigimties blogį. Šiandien Jis stovi prieš Dievą prie gailestingumo aukuro, pristatydamas maldas tų, kurie trokšta Jo pagalbos. Jis neatstumia verkiančių ir atgailaujančių. Jis atleidžia visiems, ateinantiems pas Jį atleidimo ir išgijimo. Jis nepasakoja visko, ką galėtų apreikšti, tačiau liepia kiekvienai virpančiai sielai būti drąsiai. Kas tik panorės, gali įsitverti į Dievo stiprybę ir susitaikyti su Juo, ir Jis priims.

(E. Vait „Gydymo tarnystė”, 52-53 psl.)