VAIKAMS: Lobių ieškojimas

Jeigu tavęs paprašytų pasakyti, kuris daiktas namuose yra didžiausias lobis, kaip tu atsakytumei? Pasiklausyk istorijos…

Buvo ūkanotas ir tamsus vakaras. Už lango kaip iš kibiro pliaupė lietus. Vaikai sužaidė visus žaidimus ir negalėjo sugalvoti, ką dar veikti. Tada mamai kilo puiki mintis: “Surenkime lobių paiešką”, – pasiūlė ji.

Vaikai mielai sutiko. Mama paaiškino, kad namuose reikia surasti patį vertingiausią daiktą. Šis daiktas nėra labai didelis ir nėra labai mažas.

– Žinau, tai senas senelio laikrodis, – pasakė Gustas.

– Ne. Šis daiktas yra stačiakampio formos, neužrakinamas, bet jame yra labai daug vertingo.

Skaistė tyliai stovėjo mąstydama. Kas tai galėtų būti? Brangiausias daiktas mūsų namuose? Dėžutės, stalčiai, krepšiaĩ, portfeliai ir… taip, žinoma, knygos! Ji skubotai peržvelgė knygų lentyną. Staiga ji pastebėjo Bibliją. „Štai jis!“ – mergaitė džiaugsmingai sugriebė ją ir nubėgo pas mamą.

– Skaistė nugalėjo! Tai pats brangiausias daiktas namuose. Tai auksiniai tiesos perlai. Ten yra daug išmintingų patarimų, kurie gali mus apsaugoti nuo klaidų ir parodyti kelią į Dangaus karalystę, – pasakė mama.

– Mama, – paprašė Povilas, – ar po vakarienės paskaitysi mums kokią nors Biblijos istoriją?

– Žinoma, – atsakė mama. – Mes atsiversime Bibliją ir džiaugsimės specialiai mums saugomais lobiais.

“Tavo žodis yra žibintas mano kojai ir šviesa mano takui.” (Psalmių 119:105)

Paruošta pagal Artūro Maksvelo knygą „Vakaro istorijos“ (https://sokrsokr.net/poisk-sokrovishch/)

VAIKAMS: Geras darbas

Berniukas Danielius labai norėjo padaryti kokį nors gerą darbą, tačiau į galvą ateidavo tik idėjos, kurių įgyvendinimui reikėjo tėvų pinigų. Bet mama kai ką sugalvojo…

Kartą žiemos vakarą Danielius sėdėjo savo kambaryje ir skaitė vaikišką Bibliją. Jis labai mėgo Biblijos istorijas. Šiandien jis skaitė apie pačią Jėzaus kelionės mūsų žemėje pradžią – Jo gimimą. Skaitydamas, kaip Marija ir Juozapas nerado vietos nakvynei, berniukas nuliūdo. Į kambarį įėjo mama. 

– Kas atsitiko, sūneli? Kodėl tu toks liūdnas?

– Mama, kaip gi taip? – paklausė Danielius. – Nejaugi Jėzaus laikais žmonės buvo tokie blogi, kad nė vienas iš jų nepriėmė šeimos, kuriai turėjo gimti kūdikis?

Mama atsiduso. 

– Sūneli, tais laikais namuose buvo labai ankšta, o į surašymą atėjo daug žmonių. Todėl niekas neturėjo laisvo kambario, kuriame Marija galėtų pagimdyti Jėzų.

– Aš būtinai pasistengčiau jiems padėti! – pasakė Danielius.

Mama paglostė berniuko galvą, o paskui pasakė:

– Žinai, tu gali tai padaryti tiesiog dabar!

– Bet kaip? Kristus dabar gi neieško namų! – nusistebėjo berniukas.

– Biblijoje sakoma, kad rūpindamiesi savo artimaisiais, mes parodome meilę Dievui. Tu gali ką nors padaryti dėl kitų ir taip padėsi Kristui.

– Mama, aš sugalvojau! – šūktelėjo berniukas. – Tu duok man pinigų, o aš nupirksiu dovanėles stokojantiems, kad ir mūsų kaimynei. Ji juk gyvena visai viena, ir jai bus malonu.

– Sūneli, žinoma, mes galime taip padaryti, bet tu juk pats nori parodyti gerumą ir ką nors padaryti artimiesiems, – pasakė mama ir ėmėsi savo reikalų.

Danielius apie šią problemą ilgai galvojo. Jis norėjo padovanoti senus mamos daiktus stokojantiems, bet mama pasakė, kad ji tai jau padarė pati.

– Nieko negaliu sugalvoti,- pasiskundė jis mamai. – Viskam man reikalinga tavo pagalba arba tavo pinigai.

– O jeigu padėtum mūsų kaimynei prieš šventes susitvarkyti namus? Ji pagyvenusi, ir jai tai daryti jau sunku, – pasiūlė mama.

– Bet aš taip nemėgstu valytis, mama! Tai taip nuobodu!

Mama nusišypsojo. 

– Matai, kartais norint padaryti ką nors gero kitiems, kuriems reikia pagalbos, reikia atsisakyti savo patogumo.

Tada berniukas suprato, kad dažnai žmonės nepadeda kitiems, nes tai nėra taip paprasta. Jis nuėjo pas kaimynę ir pasiūlė savo pagalbą. Jam nepatiko plauti grindis, bet Danielius žinojo, kad tai darydamas, daro gerą darbą Dievui. 

‘Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte’. (Mato 25:40)

Paruošta pagal: https://sokrsokr.net/dobroe-delo/

VAIKAMS apie sveikatą: Ląsteliena naudinga visiems

Kartą atėjo avelė Garbanė pas ežiuką Dygliuką ir pamatė ten šeimininkaujančią jo senelę: ji ištraukė iš rankinės daug maisto ir apkrovė visą stalą.

– Sveika, Garbane, – pasakė senelė.

– Aš čia lankau savo anūkėlį, atnešiau jam skanaus maisto. Sėskis, pavalgyk ir tu su juo. Viskas skanu ir šviežia!

– Ačiū, – atsakė avelė, – bet aš neseniai pavalgiau.

– Tai tu, Dygliuk, valgyk, ne be reikalo aš juk viską gaminau. O aš bėgu toliau, maitinti kitus savo anūkus.

Dygliukas valgė viską: sumuštinius, makaronus su sūriu, o užbaigė saldumynais – saldainiais ir sausainiais su arbata. Kai ežiukas pagaliau pavalgė, jie ruošėsi eiti pasivaikščioti, bet Dygliukas sustenėjo:

– Kažko man pilvas pradėjo skaudėti, – pasakė jis Garbanei.

Avelė nubėgo pas gydytoją Aloyzą. Aloyzas, pažvelgęs į pietų stalą, liūdnai pasakė:

– Man atrodo, kad žinau, kas čia įvyko. Dygliukas persivalgė sunkaus, riebaus maisto ir jaučiasi blogai.

– Ką reikia valgyti, kad taip neatsitiktų? – paklausė ežiukas, apglėbęs pilvą.

– Augaliniai produktai turi ląstelienos. Tai maistinės skaidulos, kurios praeidamos per visą žarnyną, išbrinksta ir jį apvalo. Ląsteliena pašalina iš žarnyno visas kenksmingas medžiagas, ir jis tampa švarus. O švarus žarnynas iš maisto geriau įsisavina maistingąsias medžiagas ir vitaminus. Maiste, kurį tau atnešė senelė, ląstelienos beveik nebuvo, todėl organizmui ir sunku suvirškinti tokį maistą.

– Senelė tik norėjo mus skaniai pamaitinti! – pralemeno ežiukas.

– Kitą kartą žiūrėk, kad maistas būtų ne tik skanus, bet ir naudingas. Ir kiekvieno valgio metu reikia valgyti augalinius produktus, kuriuose yra ląstelienos. Pavyzdžiui, prie makaronų derėtų paruošti salotas – daržovėse ir žalumynuose daug ląstelienos ir vitaminų.

– Gydytojau Aloyzai, o kokiuose dar produktuose yra ląstelienos? – paklausė avelė.

– Daug ląstelienos ankštiniuose, sėklose ir riešutuose. Galima valgyti uogas, šviežius ir džiovintus vaisius. Juose daug vitaminų ir mineralų.

– Ačiū, daktare! – pasakė Dygliukas.

– Dabar aš žinau, kokius produktus reikia valgyti, kad maistas būtų ne tik skanus, bet ir naudingas, ir, kad niekada pilvas neskaudėtų. Eisiu ir kitiems papasakosiu.

– O jūs, vaikai, ar valgote produktus su ląsteliena?

„Ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo garbei.” (1 Korintiečiams 10:31, Biblija)

Paruošta pagal: https://8doktorov.ru/kletchatka-vsem-na-polzu/

Veikėjų vardai pakeisti.

VAIKAMS: PLONAS LEDAS

Pagaliau atėjo tikra žiema, – galvojo lapiukas Pūkis. – Dabar sniego daug ir upelio vanduo užšąlo. Rytoj bėgsiu pačiuožinėti.

Sekančią dieną Pūkis nubėgo pas savo draugą berniuką Tadą. Vaikai, pasiėmę pačiūžas, nuskubėjo prie upelio. Pasiekę jį, jie susėdo tiesiog ant sniego ir ėmė mautis pačiūžas. Čia prie jų priėjo gydytojas Aloyzas.

– Laba diena, draugai! Nusprendėte išbandyti ledą?

– Aha! – atsakė Pūkis. – Žiūrėkite, Aloyzai, ką aš jums parodysiu.

– Palauk, – daktaras sustabdė Pūkį. – Dabar pavojinga eiti ant ledo.

– Aloyzai, ledas jau tvirtas. Norite, išbandysiu, – Pasakė Tadas ir jau ruošėsi lipti ant ledo.

– Ne, Tadai, jokiu būdu to nedaryk! Praėjusiais metais turėjau tokį pacientą, kuris taip pat norėjo patikrinti ledo tvirtumą.

– Pacientą? – paklausė Pūkis. – Jis ką, susitrenkė galvą į ledą?

– Tarp kitko, būtent taip galite gauti smegenų sukrėtimą. Tačiau tas berniukas prasmego po ledu.

– Kaip prasmego? – nustebo Tadas.

– O štai kaip: šokinėjo – šokinėjo ant ledo, o ledas buvo dar plonas ir įlūžo. Gerai, kad šalia buvo suaugusieji ir laiku jį ištraukė. Po to visą mėnesį sirgo plaučių uždegimu.

– Oi, Aloyzai, kaip laiku jūs čia atsiradote! – pasakė Tadas. – Bet taip norisi čiuožinėti.

– Susirinkime rytoj iš ryto kieme ir padarykim čiuožyklą, – pasiūlė gydytojas!

– Puiku! Dar draugų rytoj pasikviesim ir turėsim savo čiuožyklą, – apsidžiaugė vaikai.

Kitą dieną, draugiškos komandos pastangomis, čiuožykla buvo padaryta ir Pūkis su Tadu galėjo čiuožinėti, nerizikuodami savo sveikata.

Paruošta pagal: https://8doktorov.ru/tonkij-lyod/

Veikėjų vardai pakeisti.

VAIKAMS APIE SVEIKATĄ: MIŠKO PAVOJAI

Šuo Rudis gulėjo minkštoje pievoje. Pro šalį ėjo gydytojas Aloyzas.

– Aloyzai! Kaip gera! Žolytė, saulutė. Bet dar geriau, tiesiog dabar – į mišką! Ten galima bėgioti iki soties! Pasikviesiu visus savo draugus ir mes eisime į mišką, tiesiog dabar.

Rudis norėjo bėgti, bet gydytojas jį sulaikė:

– Palauk, neskubėk. Pasakyk, ar žinai apie pavojus miške?

– Kokie dar pavojai miške? – nusijuokė Rudis. – Tigrai pas mus nesiveisia ir meškų nėra…

– Tigrai ir meškos – tai matomi pavojai. Tačiau klastingesni už juos – nematomi pavojai. Ką tu žinai apie erkes?

– Na…mažos tokios… Gyvena medžiuose, kartais ant ko nors nušoka.

Šį kartą gydytojas nusijuokė:

– O štai ir ne. Eerkės medžiuose negyvena, o prie žmogaus ir gyvūno prikimba tik žolėje arba krūmuose. Ir ropoja tada į viršų, kad surastų vietą įsisiurbti į kūną. Ir iš tikrųjų, jos labai mažos, sudėtinga jas pastebėti.

– Na ir kas čia baisaus? Pagalvok tik, uodai kandžiojasi ir erkės taip pat!

– Erkės pavojingos tuo, kad gali pernešti labai sunkias ligas. Kai ji įsisiurbia, gali mus užkrėsti. Štai tu dabar gulėjai pievoje, erkė gali būti ir čia. Todėl po pasivaikščiojimų gamtoje visada reikia save apsižiūrėti. Ir jei pastebėjai erkę, nereikia pačiam jos traukti, bet būtinai parodyti suaugusiems. Jie ištrauks ją taip, kad galvutė nepasiliktų odoje, ir jei nuspręs, kad tai reikalinga, nuneš erkę ištirti.

– Tada reikia rengtis taip, kad erkė nerastų angos rūbuose, – nusprendė Rudis.

– Taip, teisingai! Einant į mišką, geriau dėvėti uždarus rūbus ir galvos dangalą.

– Gerai, bėgu apsirengti!

– Palauk! Koks tu nekantrus! – vėl sustabdė Rudį Aloyzas. – O kiti pavojai?

– Taip pat nematomi?- plačiai atmerkęs akis, paklausė Rudis.

– Tu pamiršai apie laukines bites ir vapsvas. Jos susierzina nuo triukšmo ir aitraus kvapo. Netriukšmaukite miške – netrukdykite miško gyventojams. Būkite miške atsargūs. Jeigu pamatėte bitę ar vapsvą, nereikia šaukiant bėgti nuo jų. Sustokite, nutilkite, nereikia daryti staigių judesių. Jeigu bijote bičių ir vapsvų, geriau apsirengti baltais rūbais. Taip daro bitininkai. Jeigu įkando bitė ar vapsva, taip pat reikia pasakyti suaugusiems, kad dezinfekuotų įkandimo vietą ir ištrauktų geluonį, o taip pat reikia stebėti, kad nebūtų alerginės reakcijos.

– Ačiū, gydytojau, dabar galima eiti?

– Taip, visa kita tu jau žinai. Eik ir gerai pasiruošk žygiui į mišką.

– Būtinai! Ir draugams papasakosiu, kad jie žinotų, kaip apsisaugoti nuo miško pavojų.

Paruošta pagal: http://chudostranichki.ru/lesnye-opasnosti/

Veikėjų vardai pakeisti.

RSS
Follow by Email
YouTube
INSTAGRAM