Dievas, kuris išlaisvino mane

Kaip padėti rūkaliui, kuris nori mesti rūkyti, ar bet kuriam, nesusitvarkančiam su priklausomybe, negalinčiam įveikti blogą įprotį.

▫ Man buvo 28 metai, ir man viskas buvo gerai. Jei kada nors sutikote žmonių, kurie sako: „Nereikia man tavo Jėzaus“, galiu pasakyti, kad tokia ir buvau. Iki vieno apsilankymo pas gydytoją, kai man pasakė: „Ei, mažute, viskas blogai. Turi pradėti gyventi sveikai“. „Visų pirma, turi tuoj pat mesti rūkyti, tiesiog šiandien, o tada imsies viso kito “, – pasakė man griežtas vyras baltu chalatu. Buvau šiek tiek nusivylusi. Jei reikia mesti, tai mesiu.

Tik užbaigsiu bloką. Blokas baigėsi. Pakelis, nupirktas „paskutinį kartą“, taip pat baigėsi. Bet juk darbe įtampa. Dar vienas. Po to dar. Tada keli iš karto. Tai panašu į tai, kaip žmonės, prieš pradėdami laikytis dietos, prisivalgo tiek, kiek iki tol dar niekada nebuvo valgę. Taip ir aš, rūkiau tiek, kiek nebuvau rūkiusi per 8 savo „nikotino patirties“ metus.

Nusprendžiau, kad pirmiausia pereisiu prie avižinių dribsnių ir garuose troškintų daržovių, išvis nebevartosiu alkoholio, o tik tada galiausiai mesiu rūkyti. Gydytojas šį planą greit “užtrumpino”. Rodikliai nepasikeitė, jis tik galva lingavo: „Juk apie savo problemas žinojai nuo vaikystės. Kodėl reikėjo pradėti?”

Negalėjau mesti rūkyti. Aš tiesiog negalėjau. Tai siaubinga našta, kuri griaužė mane iš vidaus. Kiekvienas, kuris kada nors turėjo priklausomybę, gali mane suprasti. Tai baisus jausmas, kai tu, suaugęs, protingas žmogus, negali savęs kontroliuoti, kai užklumpa valios paralyžius, ir nedarai to, ką turėtum. Kiekviena cigaretė sukelia sąžinės graužatį, tačiau tuo pačiu neįmanoma atsisakyti. Lyg būtum pririštas. Mano priklausomybė nebuvo cheminė. Ji buvo tik galvoje. Ir nuo to buvo tik sunkiau. Žinojau, kiek žmonių metė rūkyti valios pastangomis, ir nuo to man darėsi tik sunkiau.

Vieną dieną kalbėjomės su drauge. Pasakiau: „Aš daugiau nebegaliu“. Ji atsakė: „Žinau, Kas gali padėti“. Ji kalbėjo ne apie narkologą ar bobutes. Ji kalbėjo apie Dievą, į Kurį pasiūlė kreiptis.

Neturėjau ko prarasti. Buvau palūžusi. Žlugo visi mano „aš galiu bet ką“ ir „aš pati“, o kartu su jais ir mano įsitikinimai, kad man nereikia pagalbos iš aukščiau. Man jos reikėjo. Mano pakelyje buvo likusi paskutinė cigaretė. „Jei ir tai nepadės, nueisiu į parduotuvę rytoj ryte“, – pasakiau ir atsiklaupiau. Aš pravirkau. Pirmą kartą gyvenime meldžiausi Dievui. Anksčiau maniau, kad tai daro tik tie, kuriems gresia mirtis. Bet dabar suprantau, kad būna daug kasdieniškesnių situacijų, kuriose žmogus, anksčiau buvęs stiprus ir nepriklausomas, gali jaustis tarsi surakintas grandinėmis. Prašiau Dievo padėti. Pasakiau: „Tai mano gyvybės klausimas“. Prašiau atleidimo už visus „Man nereikia Jėzaus“, kuriuos buvau sakiusi savo draugei. Pripažinau, kad man reikia Jėzaus. Ir sekančią dieną mečiau rūkyti.

Tai įvyko tarsi nepastebimai. Atrodė, kad bus „Bach!“, ir aš bėgsiu šaukdama visai apylinkei, kad nebesu nuo nieko priklausoma. Bet pabudau su mintimi, kad nieko nepavyko. Nuėjau praustis, paskui pasivaikščiojau su mamos šunimi. Galvoje sukosi mintis: „Reikia nueiti cigarečių“. Bet skubėjau į darbą, kur buvo svarbus susitikimas. O po jo buvo pietūs, po to vizitas pas gydytoją. Kai prie įėjimo į polikliniką rausiausi savo rankinėje ieškodama paso, pamačiau pakelį su viena cigarete. Man lyg per galvą trenkė. Jau 3 valanda dienos. Aš nerūkiau visą dieną! Vaikščiojau su mintimi, kad neturiu cigarečių, todėl visą dieną galėjau išsiversti be jų. Būtent tada aš vos ne apsipyliau ašaromis tiesiog ligoninės koridoriuje. Būtent tada aš pergalingai pasakiau gydytojui: „Aš mečiau“. Būtent tada aš patikėjau Dievu.

?? Noriu kreiptis į tuos, kurie priklausomi. Nesvarbu nuo ko. Žinau tą jausmą, kai rankos surištos. Aš žinau, kas yra valios paralyžius. Prisimenu, kas tai, kai jautiesi lyg riedi žemyn. Tada atrodo, kad niekas nepadės, kad taip ir numirsi – nelaimingas, silpnavalis ir sergantis. Mielieji, žinau, Kas gali jums padėti. Dievas, net jei visą gyvenimą Jį atstumdavote, gali išvaduoti jus iš priklausomybės. Tam reikės pasitikėjimo ir stiprybės, bet pančius nuo jūsų nuima būtent Dievas.

Pabandykite. Palikite savo „aš pats(-i)“, nes tai neveikia. Pasitikėkit. Ir labai greitai pajusite, kaip nuostabu būti laisvam ?.

??”Tad jei Sūnus jus išvaduos, tai būsite iš tiesų laisvi.” (Jono 8:36)

Paruošta pagal: 8doktorov.ru

Saikingumas

Vaikų mintys apie tai:

– kas yra sakingumas

– kam jo reikia

– kur jis tinka, o kur ne ?

O kaip jums pavyksta būti saikingais?

Įpročių keitimo paslaptis

Gyventi sveikai – tai atsisakyti žalingų įpročių ir pakeisti juos gerais. Kodėl kartais sunku tai padaryti? Pažvelkime į įpročio fiziologiją, žinoma, supaprastintai.

Žmogaus smegenys susideda iš 10 milijardų nervinių ląstelių, vadinamų neuronais. Kiekvienas neuronas jungiasi su tūkstančiais kitų. Jų sąlyčio taškas vadinamas sinapse. Vienoje neurono pusėje yra ataugos, vadinamos dendritais. Jie priima impulsą. Kitoje pusėje – aksonas, per kurį impulsas išeina.

Norėdami perduoti impulsą iš neurono į neuroną, vienas neuronas išskiria cheminę medžiagą – neuromediatorių acetilcholiną (vieną iš labiausiai paplitusių). Dažnai kartojant tą patį veiksmą aksono galas neuromediatorių išsiskyrimo vietoje padidėja, kad padidėtų plotas ir taip paspartėtų impulso perdavimas.

Kuo labiau aksono galas didėja, tuo įprotis tampa stabilesnis. Jei aksono galas nenaudojamas, jis sumažėja, bet neišnyksta.

Įpročio formavimosi pradžioje impulsas eina kaip senas garvežys, juda lėtai, sustoja kiekvienoje stotyje. Stotis – tai nervinė ląstelė, kuri svarsto, perduoti impulsą, ar ne. O kai įprotis jau susiformavęs ir naudojamas nesąmoningai, impulsas tarsi greitasis „ekspres“ traukinys, sustojantis tik galutinėje stotyje. Mes negalvojame, veikiame automatiškai.

Apžvelgėme nervų sistemos funkciją, kuri vadinama sužadinimu ir užtvirtina įprotį.

O dabar – apie priešingą nervų sistemos funkciją, kuri gali sustabdyti pirmosios veikimą. Ši funkcija vadinama stabdymu. Šiuo atveju nervų sistema naudoja gama–aminosviesto rūgštį, kaip inervuotos ląstelės sužadinimo inhibitorių (slopintoją). Ir kai stabdymas viršija sužadinimą bent 10 milivoltų, sužadinimas arba sustoja, arba pasikeičia. Tokiu būdu žmogus sugeba kontroliuoti savo veiksmus.

Todėl norint nugalėti žalingus įpročius, būtina stiprinti stabdžių sistemą ir ugdyti gerus įpročius.

Šiuo atžvilgiu įdomu panagrinėti apaštalo Pauliaus liudijimą apie išgyvenimus dėl blogo įpročio jo gyvenime – nuodėmės. Šis pavyzdys parodo smegenų sužadinimo ir stabdymo funkcijų veikimą. „Aš net neišmanau, ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu.“ (Šventasis Raštas, laiškas romiečiams 7, 15). Savo apmąstymų pabaigoje Paulius, suvokdamas savo nuodėmingą prigimtį, sušunka: „Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno!“ (24 eilutė).

O 25 eilutėje matome geros stabdymo sistemos rezultatą: „Bet dėkui Dievui – per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų!“

Dievo duoti sveikos gyvensenos dėsniai prisideda prie stabdžių sistemos vystymosi ir suteikia reikiamos energijos savikontrolei.

Tačiau reikia žinoti, kad seni sinapsiniai keliai vis dar egzistuoja. Net jei vietoj seno blogo įpročio suformavote daug naudingų, smegenyse susiformavę sustorėję aksonų galai visada pasiruošę atnaujinti savo veiklą. Pagunda grįžti prie ankstesnių veiksmų gali užklupti bet kada. Tokiomis aplinkybėmis atrodo, kad niekas nepasikeitė, ir galite prarasti norą kovoti. Tačiau atminkite: pagunda – tai dar ne nuodėmė. „Ir nė vienas gundomas tenesako: „Aš esu Dievo gundomas“. Dievas negali būti gundomas į pikta ir pats nieko negundo. Kiekvienas yra gundomas, savo geismo pagrobtas ir suviliotas. Paskui įsiliepsnojęs geismas pagimdo nuodėmę, o subrandinta nuodėmė gimdo mirtį.“ (Jokūbo laiškas 1, 13–15)

!!! Bijokite ne pagundos, o pagundos troškimo. Noras būti sugundytu gali akimirksniu palaužti žmogų.

Biblijoje taip pat sakoma: “Jums tekę išmėginimai tėra žmogiški. Dievas ištikimas. Jis neleis jūsų mėginti virš jūsų jėgų, bet su išmėginimu duos ir išeitį, kad galėtumėte atsilaikyti.” (1 laiškas korintiečiams 10, 13) Dar kartą mums parodoma, kad pagunda nėra nuodėmė, ji kyla iš žmogaus širdies. Tačiau jei pasirinksime Dievo pusę, pergalė visada bus mūsų.

Niekada nenusivilkite dėl savo nesėkmių. Žingsnis po žingsnio nuolat silpninkite blogus įpročius ir formuokite gerus. Darykite tai prašydami Dievo paramos ir būkite nugalėtojai!

Šaltinis: 8doktorov.ru

Pyktis ir imunitetas: kas tarp jų bendro?

Iš tiesų, kas gali būti bendro tarp tokių visiškai skirtingų sąvokų kaip pyktis ir imunitetas?!

▫️ Pyktis – galinga neigiama emocija, kuri žlugdo žmogų. Imunitetas – tai atsparumas kokiai nors infekcinei ligai arba stabili reakcija prieš ką nors. Kadangi pyktis ardo imuninę sistemą ir prisideda prie ligų, trumpinančių žmogaus gyvenimą, atsiradimo, verta ugdyti savyje imunitetą pykčiui, kaip stabilią reakciją prieš jį.

❓Kaip išsiugdyti imunitetą nuo pykčio priepuolių? Tame mums gali padėti tik Dievas, tik Jis vienas gali pažaboti mūsų pakrikusius nervus, nuraminti ir palaikyti. Dievas pasiruošęs mums padėti, tačiau verta kreiptis pagalbos į Jį anksčiau, nei pradės žaibuoti ir jau bus pasakyta vienas kitam daug įžeidžiančių dalykų.

▫️ Labai svarbi taisyklė, padedanti ugdyti imunitetą – TYLĖJIMAS. Tylėjimas turi nuostabią galią. Išgirdę erzinančius jums adresuotus žodžius, neskubėkite atsilyginti tuo pačiu. Žodžiai, ištarti kaip atsakas į pyktį, paprastai veikia kaip botagas, sukeldamas supykusiam žmogui dar didesnį įniršį. Tačiau pyktis, į kurį atsakoma tylėjimu, greitai liaujasi.

?? Yra patarlė apie tai, kaip moteris atėjo pas išminčių su prašymu padėti jai sutramdyti pyktį. Ji spėjo susipykti su visais aplinkiniais žmonėmis. Išminčius pasiūlė jai ąsotį stebuklingo vandens. Jis patarė moteriai, kai tik ji pajus, kad artėja susierzinimas – nedelsiant gurkštelti VENDENS ir kuo ilgiau laikyti jį BURNOJE. Po savaitės atbėgusi moteris su džiaugsmu pasakė, kad priemonė stebuklinga, tik gaila, kad greitai baigėsi. Bet ar vanduo buvo „stebuklingas”? Pilna burna vandens užtikrino visišką tylėjimą pakankamai ilgai, kad pyktis atslūgtų.

▫️ Tyrimai parodė, kad vaikai, kuriems tėvai padeda susidoroti su neigiamomis emocijomis, aplenkia savo bendraamžius intelektualiniu ir fiziniu vystymusi. Taigi, mes arba padedame jiems susidoroti su pykčiu, arba patys esame perpildyti pykčiu ir užsipuolame juos. Pyktis pykčiu neišvaromas. Iš tikrųjų kovoti su pykčiu galite tik suvokę jo žalingumą. Jei esate pasiryžę nugalėti nepagrįstą pyktį, pirmas dalykas, kurį reikia padaryti, – atimti pykčio protrūkių jėgą. Pradėkime nuo tos vietos, kur mūsų pyktis jaučiasi kaip namie. Tai šeima. Blogiausia, kad pykčio priepuoliai dažnai užgriūna ant supykusio žmogaus artimųjų pečių, jie gali išsilieti ant jo paties vaikų.

▫️ Daugelis žmonių žino, kad pykčio sulaikymas ir slopinimas kenkia sveikatai. Tai tarsi liepsnojantis deglas organizmo viduje. Kuo labiau slopinamos išorinės pykčio priepuolių apraiškos, tuo stipriau degina ugnis viduje. Tai destruktyvu. Neįmanoma jį sunaikinti, paslėpus savyje. Ką daryti? Išlieti savo pykčio negalima, o viduje jis taip pat degina, ką daryti?

❓Kodėl negalima išlieti savo pykčio? Problema tame, kad su kiekvienu priepuoliu jis gauna vis daugiau teisių jūsų sąmonėje. Kurtinantys pykčio priepuolių smūgiai gali užgožti net nuostabiausią proto lyros garsą. Kuo dažniau išliejate pyktį, tuo labiau priprantate prie tokios iškrovos. Šia prasme pyktis yra kaip narkotikas. Stebėkite, kaip pyksta kiti. Prisiminkite savo jausmus, kai esate susierzinęs. Nufotografuokite save supykusį. Dažniau pažiūrėkite į šią nuotrauką. Visada, kai kas nors bando daryti jums spaudimą, stebėkite savo emocijas tarsi iš šalies. Tai lems sėkmę.

❗️ATMINKITE: pyktis yra bailus! Jis išsigąsta, jei atidžiai jį sekate, analizuojate savo elgesį. Pykčio veiksmas pagrįstas apgaule. Jums tai gali pasirodyti keista, bet tai tiesa. Informacija, kuri patenka į smegenis pykčio protrūkių metu, skiriasi nuo tikrojo vaizdo to, kas vyksta. Todėl po to mums būna sunku paaiškinti po savo pačių veiksmus. Pyktis prislopina kaltės jausmą ir teisingumo supratimą, todėl streso ir susijaudinimo metu svarbu atidžiai įvertinti savo minčių kryptį.

??Yra taip vadinama „PENKIŲ MINUČIŲ taisyklė“. Prieš pradėdamas ką nors sakyti kitam žmogui su susierzinimu, kaskart, kai peržengęs namų slenkstį, pamatai kalną neplautų indų, nepaklotą lovą, neišneštas šiukšles ir pan. – pagalvokite, kiek brangus jums žmogus, kuriam norite pasakyti ką nors šiurkštaus. Juk nuo mūsų pykčio priepuolių labiausiai kenčia patys brangiausi ir artimiausi žmonės. Penkios minutės apsikabinimų, švelnumo ir meilės, o tada galite būti pasipiktinę. Bet tai jau nebebus pyktis, o jūsų pastaba bus priimama visiškai kitaip. Ši taisyklė man labai padeda. Penkių minučių taisyklė suteikia galimybę sustoti, susierzinimą ir pyktį pakeisti jausmais, kuriuos iš tikrųjų jaučiame savo artimiesiems.

Dievas nori, kad būtume laimingi, Jis pasirengęs duoti mums savo ramybę ir poilsį.

? „O, kad klausytum mano Įsakymų! Tavo gerovė būtų kaip upė, o tavo teisumas – kaip marių bangos.” (Izaijo 48:18).

? „Taigi vilties Dievas jus, gyvenančius tikėjimu, tepripildo visokių džiaugsmų ir ramybės, kad Šventosios Dvasios galybe būtumėte pertekę vilties.” (Romiečiams 15:13)

Šaltinis: 8doktorov.ru

RSS
Follow by Email
YouTube
INSTAGRAM