Omega-3: kai kūnas užmiršta, kaip užgesinti ugnį

Santrauka

Omega-3 riebalų rūgščių trūkumas – viena dažniausių „tylių“ šiuolaikinio uždegimo priežasčių.
Šios riebalų rūgštys būtinos tam, kad kūnas galėtų sustabdyti uždegiminius procesus, atstatyti audinius ir palaikyti širdies, smegenų bei sąnarių sveikatą.
Tačiau augalinės ir jūrinės kilmės Omega-3 formos įsisavinamos labai skirtingai, o šiuolaikinė mityba, perpildyta Omega-6, dažnai visiškai užblokuoja jų veiksmingumą.

Uždegimas – ne priešas, o sistema be stabdžių

Uždegimas pats savaime nėra blogis. Tai natūrali mūsų kūno gynybos reakcija į infekciją ar pažeidimą.
Problema prasideda tada, kai uždegimas tampa lėtinis, t. y. nepraeina net tada, kai pavojus jau seniai baigėsi.

Tam, kad uždegiminė sistema veiktų harmoningai, kūnui reikia pusiausvyros tarp dviejų rūšių riebalų:

  • Omega-6, kurie „uždega“ procesą (reikalingi kovai su infekcija);
  • Omega-3, kurie „užgesina“ ugnį ir padeda audiniams gyti iki galo.

Kai Omega-3 trūksta, organizmas tarsi važiuoja kalnu žemyn be stabdžių – uždegimo „ugnies“ niekas nebesustabdo. Rezultatas – sąnarių skausmai, sustingimas, nuovargis, odos ar net emociniai sutrikimai.

Kas yra Omega-3 ir kodėl ji tokia svarbi

Omega-3 – tai nepakeičiamos riebalų rūgštys, kurių organizmas negali pasigaminti pats.
Jos būtinos:

  • ląstelių membranų elastingumui ir signalų perdavimui,
  • širdies ir kraujagyslių sistemos veiklai,
  • smegenų ir nervų sistemos funkcijoms,
  • uždegimų slopinimui ir hormonų pusiausvyrai.

Kai trūksta Omega-3, ląstelės tampa „kietos“, praranda lankstumą, o jų tarpusavio komunikacija sutrinka – tarsi telefonas su prasta ryšio zona.

Trys Omega-3 rūgštys – ne visos veikia vienodai

Ne visi Omega-3 šaltiniai yra vienodi.
Mityboje sutinkamos trys pagrindinės formos:

  • ALR (alfa-linoleno rūgštis) – randama augaliniuose produktuose: linų sėmenyse, chia, kanapėse, graikiniuose riešutuose.
  • EPR (eikozapentaeno rūgštis) – gaunama iš jūrinių šaltinių (žuvis, dumbliai).
  • DHR (dokozaheksaeno rūgštis) – taip pat jūrinė forma, būtina smegenų ir regos sveikatai.

Organizmas geba paversti ALR į EPR ir DHR, bet šis procesas labai ribotas – paprastai ne daugiau kaip 5 % ALR virsta aktyviąja forma. Moterų organizmas šiek tiek efektyvesnis (iki 9 %), bet vis tiek to dažnai nepakanka, ypač kai mityboje gausu Omega-6.

Tai reiškia, kad net jei kasdien valgome linų sėmenų ar chia sėklų, kūnas vis tiek gali stokoti tikrųjų, „aktyvių“ Omega-3 formų.

Veganams ir vegetarams geriausias sprendimas – iš mikrodumblių gaminami Omega-3 papildai, turintys EPR ir DHR, nes būtent mikrodumbliai yra natūralus šių riebalų rūgščių šaltinis, iš kurio jas gauna žuvys.

Kodėl šiandien beveik visi turime Omega-6 perteklių

Prieš kelis šimtmečius žmogaus mityboje Omega-6 ir Omega-3 santykis buvo apie 2:1.
Šiandien vidutiniškai jis siekia 15:1 ar net 25:1.

Tokį disbalansą sukelia šiuolaikinis maistas:

  • rafinuoti augaliniai aliejai (saulėgrąžų, kukurūzų, sojų, vynuogių kauliukų),
  • perdirbti produktai, užkandžiai, kepiniai, majonezai, margarinas,
  • dažnas kepimas aliejuje,
  • mažas žalių daržovių ir Omega-3 šaltinių kiekis.

Kai Omega-6 per daug, ji „užima“ tuos pačius fermentus, kurių reikia Omega-3 perdirbimui į veiklią formą.
Rezultatas – net jei vartojame Omega-3, jos neveikia, nes organizmas tiesiog negali jų panaudoti.

Kaip atkurti balansą

  1. Mažinkite Omega-6 šaltinius.
    Atsisakykite pramoninių aliejų, vietoje jų naudokite šaltai spaustus linų sėmenų, rapsų ar kanapių aliejus. Dar geriau – vartokite pačias sėklas ar riešutus, iš kurių šie aliejai spaudžiami. Taip gausite daugiau maistinės vertės (baltymų, ląstelienos, vitaminų, mineralų) ir sumažinsite Omega-6 perdozavimo riziką.
  2. Vartokite EPR ir DHR papildus, gaminamus iš mikrodumblių.
    Tai augalinė, švari ir efektyvi Omega-3 forma. Tyrimai rodo, kad ji identiška žuvų kilmės rūgštims pagal veiksmingumą.
  3. Įtraukite daugiau žalių lapinių daržovių.
    Jos padeda palaikyti riebalų apykaitos pusiausvyrą ir mažina oksidacinį stresą.
  4. Vartokite pakankamai vandens.
    Omega-3 rūgštys dalyvauja ląstelių membranų ir audinių atstatymo procesuose, todėl jų veiksmingumui svarbu, kad kūne netrūktų skysčių. Kai trūksta vandens, sulėtėja medžiagų apykaita, pablogėja maistinių medžiagų pernešimas ir ląstelės nebegali tinkamai atsinaujinti.
  5. Venkite perteklinio cukraus ir perdirbtų produktų.
    Jie skatina uždegimą, todėl neutralizuoja Omega-3 naudą.

Kai pusiausvyra grįžta

Kai Omega-3 ir Omega-6 santykis normalizuojasi, kūnas pagaliau gauna galimybę pats „gesinti“ uždegimus.
Tai gali užtrukti kelias savaites ar mėnesį, bet rezultatai akivaizdūs:

  • mažėja sąnarių skausmas ir rytinis sustingimas,
  • pagerėja oda, sumažėja sausumas,
  • sustiprėja regėjimas ir akių drėgmė,
  • lengviau susikaupti, geresnė nuotaika,
  • stiprėja imunitetas.

Tai nėra stebuklas – tai natūralus kūno gebėjimas, kuris grįžta, kai duodame jam tai, ko jam trūksta.

Pabaigai

Omega-3 nėra dar vienas papildas „nuo visko“.
Tai – raktas į kūno pusiausvyrą, be kurios negali vykti nei gijimas, nei tikras energijos atsigavimas.

Kiekvienas uždegimas – tai signalas, kad kažkur kūne liepsna dega per ilgai.
Kartais viskas, ko reikia, – duoti organizmui daugiau „vandens“ šiai liepsnai užgesinti: tikrųjų Omega-3 riebalų rūgščių.

Šaltiniai papildomam tyrinėjimui

  1. Dietary omega-3 fatty acids aid in the modulation of inflammation and metabolic health – straipsnis apie Omega-3 poveikį uždegimui ir medžiagų apykaitai (PMC).
  2. Omega-3 Supplementation Lowers Inflammation and Anxiety in Healthy Young Adults – tyrimas apie Omega-3 poveikį uždegimui ir emocinei sveikatai (PMC).
  3. The Influence of Dietary and Supplemental Omega-3 Fatty Acids on Human Health – apžvalga apie Omega-3 šaltinius, įsisavinimą ir poveikį sveikatai (PMC).
  4. Omega-3 fatty acids: a comprehensive scientific review of their therapeutic potential – išsami mokslo apžvalga apie Omega-3 terapinį potencialą (SpringerOpen).
  5. Importance of maintaining a low omega-6/omega-3 ratio – straipsnis, pabrėžiantis Omega-6 : Omega-3 santykio svarbą (BMJ Open Heart).
  6. Omega-3 and its anti-inflammatory properties – the key to fight inflammation effectively – PDF apie Omega-3 priešuždegimines savybes (MedCrave).

Ar pupelės tikrai pavojingos inkstams?

Ką sako mokslas apie baltymus ir inkstų akmenis?

Prieš kurį laiką viena moteris paklausė manęs: „Ar jums nebaugu valgyti tiek daug ankštinių? Juk nuo jų gali susidaryti inkstų akmenys.“ Tai gana dažnai pasitaikantis įsitikinimas, bet ar jis pagrįstas? Pažiūrėkime, ką rodo moksliniai tyrimai.

Kas iš tiesų lemia inkstų akmenų susidarymą?

Dažniausia akmenų forma yra kalcio oksalato akmenys. Jie susidaro, kai šlapime susikaupia per daug oksalatų, kalcio ar kitų medžiagų, kurios gali kristalizuotis.

Riziką padidina:

  • per mažas skysčių vartojimas,
  • didelis gyvūninių baltymų kiekis,
  • didelis natrio (druskos) kiekis,
  • mažas citratų kiekis šlapime,
  • labai rūgštus šlapimas.

O kaip su ankštiniais?

Ankštiniai (lęšiai, pupelės, avinžirniai) turi tam tikrą kiekį oksalatų, tačiau tai ne pirmaeilis veiksnys. Dažniau inkstų akmenys formuojasi dėl netinkamos visos mitybos struktūros, o ne dėl konkretaus produkto.

Be to, daug oksalatų turi ir špinatai, burokėliai, rabarbarai, kakava, o ne tik ankštiniai. Vien tik oksalatų kiekis nesprendžia rizikos, jei apskritai mityba subalansuota.

Didžiausia rizika – gyvūniniai baltymai

Naujausi tyrimai rodo, kad gyvūniniai baltymai (mėsa, žuvis, kiaušiniai):

  • rūgština šlapimą,
  • padidina kalcio išskyrimą su šlapimu,
  • mažina apsauginių citratų kiekį, 
  • skatina šlapimo rūgšties akmenų formavimąsi.

Tai ne teorija. Tyrimuose, kur lyginami augalinio ir gyvūninio baltymo šaltiniai, akivaizdu: kuo daugiau gyvūninio baltymo, tuo didesnė inkstų akmenų rizika. Tuo tarpu augalinis baltymas tokio poveikio nesukelia.

Kalcis ir inkstų sveikata – ar būtini pieno produktai?

Kalcis dažnai minimas, kai kalbama apie inkstų akmenis – jis gali būti apsauginis, jei vartojamas su maistu, tačiau rizikingas, kai vartojamas per daug su papildais ar kartu su daug druskos.

Augalinėje mityboje kalcio galima gauti iš tofu su kalcio sulfatu, chia sėklų, sezamų (ypač mirkytų), brokolių, kopūstų, petražolių, džiovintų dilgėlių. Net jei kiekis nėra didelis, apsauginį vaidmenį dažnai atlieka visa mitybos struktūra.

Vanduo, citrinos sultys (30–60 ml per dieną), mažiau druskos ir perdirbtų produktų – visa tai palaiko sveiką šlapimo terpę ir saugo nuo akmenų.

Jei citrinos netinka, galima naudoti apelsinų sultis ar dilgėlių, garšvų, kiaulpienių arbatas. Svarbiausia – paprasta, natūrali mityba be gyvūninių baltymų pertekliaus.

Valgant augalinį maistą, įskaitant ankštinius, galima visavertiškai aprūpinti organizmą maistinėmis medžiagomis ir kartu sumažinti inkstų akmenų riziką. Daug svarbiau – subalansuota, įvairi ir natūrali mityba bei sveiki gyvenimo įpročiai, kurie kartu padeda saugoti inkstus.

Kaip saugoti inkstus laikantis augalinės mitybos?

  • Gerkite 2–2,5 litro vandens per dieną.
  • Ribokite druskos vartojimą.
  • Gaukite kalcio iš augalų.
  • Naudokite citrinos sultis – jos didina citratų kiekį.
  • Nepadauginkite oksalatų turinčių produktų, tokių kaip špinatai, rabarbarai ar kakava.
  • Ribokite perdirbtus maisto produktus.

Išvada

Vengti ankštinių dėl baimės susirgti inkstų akmenlige – tai neteisinga kryptis. Rizika akivaizdžiai padidėja tada, kai baltymai gaunami iš mėsos, kiaušinių, žuvies, o ne iš augalinio maisto.

Ankštiniai yra ne tik saugus ir vertingas baltymų šaltinis – jie gali būti viena iš priežasčių, kodėl augalinė mityba padeda apsaugoti inkstus. Tinkamai sudėliota augalinė mityba gali ne tik sumažinti inkstų akmenų riziką, bet ir pagerinti visos šlapimo sistemos veiklą.

Naudingi šaltiniai ir tyrimai

Atsargiai: saulė! Kaip apsisaugoti?

Visa kas gyva džiaugiasi saule. Be jos gyvybės mūsų planetoje nebūtų. Tačiau karšti orai ir kaitri saulė slepia pavojų. Į ką reikėtų atkreipti dėmesį ir kaip apsisaugoti nuo neigiamo saulės poveikio – pataria specialistai.

Šilumos smūgis ir saulės smūgis
Šilumos smūgis ir saulės smūgis panašūs tuo, kad dėl aukštos temperatūros perkaista smegenys.

Šilumos smūgį galima gauti tiek lauke per karštą orą, tiek automobilyje ar patalpoje, jei ten tvanku ir karšta.

Fizinis krūvis ir darbas karštoje aplinkoje, įskaitant patalpas be oro kondicionavimo, prastai ventiliuojami sintetiniai drabužiai, buvimas palapinėje po atvira saule – visa tai gali sukelti smegenų perkaitimą.

Tam tikros ligos didina šilumos smūgio riziką: širdies ir kraujagyslių ligos, cukrinis diabetas, endokrininiai sutrikimai. Kai kurie vaistai gali dar labiau pabloginti situaciją: beta blokatoriai, diuretikai, antidepresantai. Taip pat lengvai perkaista vaikai iki 7 metų ir vyresnio amžiaus žmonės. Nutukę žmonės taip pat priklauso rizikos grupei.

Karštu oru žmogus pradeda prakaituoti – tai apsauginė organizmo reakcija, nes prakaitas padeda atvėsinti odą. Su prakaitu netenkame skysčių, todėl pirmasis profilaktinis ir atstatomasis veiksmas karštu oru turėtų būti pakankamas švaraus vandens vartojimas. Netenkant daug skysčių, rekomenduojama juos atstatyti pagal formulę – 50 ml vandens 1 kg kūno svorio per dieną. Reikia turėti omenyje, kad kava, gazuoti gėrimai, kompotai ir vaisių gėrimai nėra kokybiški skysčių šaltiniai ir karštu oru gali net pabloginti situaciją, nes skatina skysčių netekimą ir dehidrataciją. Rinkitės paprastą vandenį.  

Antras svarbus dalykas – buvimo saulėje laikas.
Saugus buvimo lauke laikas – iki 11 val. ryto ir po 16 val. popiet. Dienos metu būtina dėvėti galvos apdangalą, ypač vaikams.

Perkaitimo požymiai: vangumas, mieguistumas, galvos skausmas, galvos svaigimas, apalpimas, kūno temperatūros padidėjimas, pykinimas, vėmimas, traukuliai.

Pirmoji pagalba šilumos ar saulės smūgio atveju – galvos vėsinimas šlapiu rankšluosčiu. Rankšluostį reikia gausiai sudrėkinti šiltu vandeniu ir apvynioti galvą. Jei pacientas visiškai sąmoningas ir nereaguoja į šoką, galima naudoti vėsesnį vandenį (ne ledinį!), bet reikia stebėti reakciją. Staigus labai šalto vandens kontaktas su oda gali sukelti kraujagyslių spazmus (susitraukimus). Tai sumažina kraujo tekėjimą į odą ir galvos smegenis, todėl atvėsinimas nebus efektyvus. Šiltas vanduo padeda išlaikyti kraujagysles atviras, todėl kūnas geriau atvėsinamas per odą, o šiluma efektyviau išskiriama. Jei rankšluosčio nėra – sudrėkinkite galvos apdangalą. Tuomet reikia duoti žmogui atsigerti vandens, atlaisvinti ankštus drabužius ir atvėsinti patalpą. Galima žmogų paguldyti. Naudojant oro kondicionierių, ypač automobilyje, reikia stebėti, kad nebūtų peršalimo.

Dėmesio! Niekada nepalikite vaikų ar gyvūnų užrakintame automobilyje karštu oru!

Susanna Bikbajeva, greitosios medicinos pagalbos felčerė

Šaltinis: 8doktorov.ru

Inkstų nepakankamumas: ką svarbu žinoti?

AR ŽINOJOTE, kad galite prarasti iki 90 % inkstų funkcijos ir net nepastebėti jokių simptomų?

INKSTŲ NEPAKANKAMUMAS: KĄ SVARBU ŽINOTI?

Rūpinkimės savo inkstais – jie atlieka gyvybiškai svarbų darbą mūsų organizme.

Kaip sakė Hipokratas: „Ligos lengviau išvengti, nei ją gydyti“.

„Mielasis, linkiu, kad viskas tau taip gerai sektųsi ir būtum sveikas.“ (Šventasis raštas, 3 Jono 2)

Ar žinojote šiuos faktus? Pasidalinkite savo mintimis komentaruose!

Inkstų nepakankamumas

Inkstų nepakankamumas – tai sindromas, atsirandantis dėl stipriai sumažėjusios arba visiškai nutrūkusios inkstų išskiriamosios funkcijos. Dėl to kraujyje kaupiasi medžiagų apykaitos produktai, sutrinka organizmo veikla, o negydant – iškyla rimtų sveikatos pavojų.

Ūmus inkstų nepakankamumas (ŪIN)

Priežastys:

  • Kraujotakos sutrikimai inkstuose (didelis kraujo netekimas, šokas, ūminis širdies nepakankamumas).
  • Apsinuodijimai (nuodai, nuodingų gyvūnų įkandimai, tam tikri vaistai).
  • Infekcinės ligos, pažeidžiančios inkstus (ūminis pielonefritas, glomerulonefritas).
  • Šlapimo takų obstrukcija (akmenys, navikai).
  • Inkstų traumos.

Simptomai:

  • Pradinėje stadijoje pasireiškia šokas, apsinuodijimo ar infekcinės ligos požymiai.
  • Staigus šlapimo kiekio sumažėjimas (mažiau nei 500 ml per dieną), galimas visiškas šlapimo išsiskyrimo sustojimas.
  • Tinkamai gydant, inkstų funkcija gali beveik visiškai atsistatyti.
  • Atsistatymo stadijoje gali būti padidėjęs šlapimo išsiskyrimas (kol inkstų kanalėliai atgauna gebėjimą reabsorbuoti vandenį).

Gydymas: Reikalinga skubi medicininė pagalba ligoninėje, dažnai intensyviosios terapijos skyriuje.

Lėtinis inkstų nepakankamumas (LIN)

Priežastys:

  • Ilgalaikės inkstų ligos, kurios gali būti uždegiminės, imuninės ar medžiagų apykaitos sutrikimų pasekmė:
    • Lėtinis glomerulonefritas – dažniausiai imuninės kilmės liga, kuri pažeidžia inkstų glomerulus.
    • Pielonefritas – dažniausiai bakterinės kilmės, tačiau kai kuriais atvejais gali būti susijęs su autoimuniniais procesais.
    • Sisteminės jungiamojo audinio ligos (pvz., vilkligė) – autoimuninės ligos, galinčios pažeisti inkstus.
    • Cukrinis diabetas – dažniausiai 2 tipo diabetas sukelia diabetinę nefropatiją, tačiau 1 tipo diabetas yra autoimuninė liga.
  • Ilgalaikės nekontroliuojamos hipertenzijos poveikis inkstams.

Simptomai:

  • Palaipsniui silpnėja inkstų gebėjimas koncentruoti šlapimą.
  • Sutrinka medžiagų apykaitos produktų pašalinimas, mažėja šlapimo kiekis, organizme kaupiasi toksinai.
  • Apsinuodijimo simptomai: vangumas, apatija, mieguistumas dieną, nemiga naktį.
  • Odos niežulys, raumenų silpnumas, mėšlungis.
  • Kaulų pažeidimai (osteoporozė, sąnarių skausmai, eisenos sutrikimai).
  • Kraujotakos sutrikimai (pleuritas, perikarditas, vaskulitai), mažakraujystė, kraujavimai, apetito praradimas, pykinimas, vėmimas.
  • Dažna arterinė hipertenzija.

Prevencija ir gyvenimo būdo rekomendacijos

Lėtinės inkstų ligos gali vystytis ilgus metus, todėl labai svarbu laiku imtis priemonių jų progresavimui sulėtinti.

Prevenciniai veiksmai:Prevenciniai veiksmai:

  1. Teisingas pagrindinės ligos gydymas
    • Laiku diagnozuoti ir tinkamai gydyti inkstų ligas.
    • Reguliuoti cukrinį diabetą ir kraujospūdį, kad išvengti inkstų pažeidimo.
  1. Mitybos korekcija
  • Riboti gyvūninių baltymų ir druskos kiekį.
  • Saikingai vartoti rafinuotą cukrų ir greitai pasisavinamus angliavandenius.
  • Esant ryškiam inkstų nepakankamumui, riboti kalio turinčius produktus (bananus, bulves, pomidorus, džiovintus vaisius).
  • Valgyti daugiau daržovių ir vaisių, siekiant užtikrinti organizmui reikalingas maistines medžiagas.
  • Gerti pakankamai vandens (apie 5-8 stiklines per dieną), tačiau esant stipriam inkstų pažeidimui – neviršyti 1 litro per dieną.
  • Vengti kofeino, gazuotų gėrimų.
  1. Inkstų veiklą palaikantys augalai
  • Diuretikai (šlapimo išsiskyrimą skatinančios žolelės): dirvinis asiūklis, petražolės, bruknių lapai.
  • Tačiau jų negalima vartoti ilgą laiką be gydytojo priežiūros.
  1. Hidrotarpija ir prakaitavimas
  • Vandens terapija (pilnas įvyniojimas) padeda pašalinti toksinus per odą ir sumažinti tinimus.
  • Fizinė veikla ir prakaitavimas mažina inkstų apkrovą.
  • Naudingos priemonės: sauna, garinės vonios, prakaitavimą skatinančios arbatos (baltosios gluosnio žievė, putinai, juodųjų serbentų sultys, šeivamedžio, liepų žiedai, vingiorykštė).
  1. Kiti svarbūs aspektai
  • Sumažinti ar visiškai atsisakyti mėsos (ypač raudonos) vartojimo – tyrimai rodo, kad ji gali paspartinti inkstų funkcijos blogėjimą.
  • Reguliariai tikrinti kraujospūdį ir cukraus kiekį kraujyje.
  • Laiku gydyti gerklės ir šlapimo takų infekcijas, nes jos gali pažeisti inkstus.

Išvada

Kaip sakė Hipokratas: „Ligos lengviau išvengti, nei ją gydyti“. Inkstų sveikata priklauso nuo tinkamos mitybos, pakankamo skysčių vartojimo, infekcijų kontrolės ir bendro gyvenimo būdo. Rūpinkimės savo inkstais – jie atlieka gyvybiškai svarbų darbą mūsų organizme.

„Mielasis, linkiu, kad viskas tau taip gerai sektųsi ir būtum sveikas.“ (Šventasis raštas, 3 Jono laiškas 2 eilutė)

Papildomi šaltiniai

RSS
Follow by Email
YouTube
INSTAGRAM