3 atvejai, kai SVEIKA gyvensena padėjo atsikratyti LIGŲ
Atrodytų neįtikėtina, tačiau žmonės liudija, kad sveikos gyvensenos principų naudojimas padeda nugalėti sunkius susirgimus!
ANDREJUS ieškojo pagalbos epilepsijos gydymui ir atrado: tai paprasti sveikatos principai, padėję pamiršti ligą. Štai ką jis pasakoja.
Šia liga sirgau 10 metų. Ilgą laiką naudojau vaistus, nekreipdamas ypatingo dėmesio į šalutinį poveikį. Vis dažniau man pradėjo skaudėti galvą ir spengti ausyse. Nusprendžiau pereiti prie vegetariškos mitybos, bet tabletes tebenaudojau. Palaipsniui prie šalutinių poveikių prisidėjo šios ligos: osteochondrozė ir osteoporozė.
Viber grupėje „Sveikas kūnas“ gavau labai vertingos informacijos apie sveiką gyvenseną ir nusprendžiau pereiti prie pilnavertės augalinės mitybos, taikyti visus aštuonis sveikos gyvensenos principus. Dabar vaistų nevartoju, šalutinės ligos nedrumsčia ramybės. Savijauta gerėja kiekvieną dieną. Net atmintis, kurią dėl ligos vos nepraradau, pradėjo atsistatyti.
Visus vaistus Kūrėjas įdėjo į augalus ir vaisius, tik jie turėtų būti vartojami dažniausiai švieži, be terminio apdorojimo. Vanduo, šviežios daržovių sultys, pienas iš sezamo, avižinių dribsnių, melionų ar moliūgų sėklų; žalieji kokteiliai, daržovių salotos pietums ir vaisių salotos ryte pusryčiams, viso grūdo košės – tikrai paskatins žmogų pasveikti nuo visų negalavimų ir organizmas atsistatys taip, kaip turėtų būti, dėka Dievo įsikišimo ir maldos.
JELENA papasakojo, kaip mitybos pakeitimas ir fizinis aktyvumas padėjo susidoroti su vėžiu be medicininės intervencijos.
Pirmiausiai man padėjo filmas „Storas, ligotas ir beveik miręs“ (“Fat, sick and nearly dead“). Taip pat skaičiau daug knygų apie sveikatą. Paskui perėjau prie kopūstų. Pirmą mėnesį valgiau tik žalius kopūstus be druskos ir aliejaus, su tikėjimu ir dėkingumu meldžiausi, kad Viešpats mane išklausytų ir pagydytų. Antrą mėnesį pasijutau energinga. Hemoglobinas pakilo nuo 60 iki 120. Pradėjau sportuoti. Energijos buvo daug, dusulys praėjo. Nebegėriau geležies preparatų. Tada į savo racioną pridėjau žalių burokėlių, obuolių ir morkų. Buvo žiema. Pradėjau bėgioti. Pavasarį pridėjau viso grūdo košes.
Ultragarso tyrimas buvo padarytas daugiau nei po metų. Atsisakiau medicininės pagalbos po pirmojo kraujo perpylimo, kai gydytojai man pasakė apie greitą mirtį. Nuo to laiko praėjo daugiau nei 5 metai, ir viskas gerai!
RUSLANA pasidalino pasveikimo nuo Krono ligos istorija.
Krono liga, paprasčiau sakant, viso virškinamojo trakto – nuo liežuvio iki storosios žarnos – dirglumas. Gydymas nepadėjo, būklė vis blogėjo. Iš nevilties ėmiau šauktis Dievo ir prašyti išgydymo.
Netrukus sužinojau, kad žmonės valgo „gyvą maistą“ ir gydosi augalais, kuriuos Viešpats mums dovanojo. Nusprendžiau bandyti gydytis pakeičiant mitybą. Grupės, kurioje apie tai sužinojau, vadovė patarė atsisakyti cukraus, pieno produktų, miltų ir jų gaminių, mėsos, kiaušinių, gyvulinių riebalų ir pereiti prie žalio maisto, kaip priverstinės, laikinos priemonės.
Neturėjau ko prarasti – gėriau tabletes, laikiausi dietos (valgiau virtą maistą), bet niekas nepadėjo. Pirmą vakarą pasidariau sau salotas iš šviežių kopūstų ir morkų, suvalgiau gerą dubenėlį ir buvau tokia sukrėsta, kad trūksta žodžių! Rezultatą pajutau tuojau pat – dingo žarnyno dirglumas! Kasdien jaučiausi vis geriau ir geriau. Jau penki mėnesiai, kai maitinuosi šviežiomis daržovėmis, vaisiais ir žalumynais. Džiaugiuosi, kad paprastos daržovės ir vaisiai aprūpina žarnyną naudinga mikroflora, nebelieka vietos pelėsiui, grybeliams ir viskam, kas negatyvu.
Įgijau ir kitų sveikų įpročių: geriu vandenį, stengiuosi daugiau vaikščioti, darau mankštą ir jaučiuosi puikiai, ko ir kitiems linkiu! Dėkoju Dievui už Jo gailestingumą ir malonę, šlovė Jam!
Parengė Irina Zolotuhina, Viber grupės „Sveikas kūnas” administratorius
Versta iš: 8doktorov.ru
ATLEISKITE KALTININKAMS
Pasitikėjimas Dievu ir atleidimas išgydė. Kaip? Skaitykite šioje istorijoje.
Kai dar tik pradėjau skaityti Bibliją, man patiko tekstas iš pranašo Izaijo knygos „Nebijok, nes Aš su tavimi…“ (Izaijo 41:10). Atsispausdinau jį ant gražaus paveiksliuko ir pasikabinau virš lovos. Tuo metu man dažnai kildavo kraujospūdis, ko labai bijojau. Žinojau, kad baimė apsunkina situaciją, ir guodžiausi šiuo Biblijos tekstu. Ši gyvenimo su Dievu patirtis man buvo tikras stebuklas. Pradėjau apsieiti be injekcijų. Vaistus gėriau, bet, svarbiausia, baimė pasitraukdavo, kai skaitydavau šį tekstą. Išmokau pasitikėti Dievu.
Mano gyvenime buvo du žmonės, kuriems negalėjau atleisti. Tai mano patėvis ir vyras. Žodžiai iš maldos „Tėve mūsų“ – „ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“ (Evangelija pagal Matą 6:12) – slėgė mane.
Vaikystėje patėvis mane stipriai mušė, tiesiog išliedavo ant manęs savo pyktį. Jaunystėje jis užsiiminėjo boksu, todėl man stipriai kliūdavo. Kai užaugau, skubėjau ištekėti, kad kuo greičiau tapčiau nuo jo nepriklausoma. Vyras buvo geras žmogus, bet iki pirmos taurelės. Kai patėvį paralyžavo, maitinau jį sriubos tyre ir mačiau jį silpną ir nelaimingą. Jis negalėjo kalbėti, gulėjo sutrikęs. Gailėjau jo. Pajutau, kad atleidau ir sieloje tapo lengva. Gailestis patėviui ir užuojauta nugalėjo apmaudą.
Dabar trumpai apie savo vyrą: 15 metų gyvenau su juo kaip ant ugnikalnio. Po to jis rado „didžiąją meilę“. Iš viso jis buvo vedęs 5 kartus, bet daugiau vaikų nebuvo, tik mūsų du. Kai jis išėjo, sūnui buvo 3, o dukrai – 13. Vienas Dievas žino kaip aš išgyvenau. Tik kartą prašiau vyro pagalbos, kai susirgo sūnus, bet jis atsisakė padėti. O galėjo, aš tai žinojau. Vaikus užauginau, turėjau daug sunkumų.
Kai mano buvęs vyras mirė, priėmiau tai ramiai. Ir štai eilinis hipertenzijos priepuolis, o man mintis: „Jei Viešpats mane pasiims, kur aš pateksiu su savo neatleidimu?“
Atsiklaupus prašiau: „ Dieve, žmogus mirė, bet aš negaliu atleisti… Atleisk man ir duok ko prašau, paimk visą mano skausmą! Be tavęs aš negaliu atleisti, duok man atleidimą!“
Visa savo esybe šaukiausi Dievo, o paskui nuėjau į virtuvę išgerti vaistų. Ant palangės pamačiau krikščioniškų giesmių rinkinį ir pagalvojau: „Daugiau nebeverksiu, giedosiu“.
Giedodama staiga pajutau tarsi šilta antklodė būtų uždengusi mane nuo galvos iki kojų. Neįmanoma apibūdinti šio pojūčio. Žinojau, kad tai Dievas padarė! Jis išgirdo mano neviltį ir maldą, Jis pašalino neatleidimo skausmą, daugelį metų gyvenusį manyje, Jis išlaisvino mane!
Noriu visiems paliudyti: Dievas suteikia atleidimą! Jis išgydo giliausias sielos žaizdas, prašykite Jo!
Žaneta Zaiceva
Paruošta pagal: https://8doktorov.ru/proshhajte-obidchikov/
Kas T ląstelėms svarbu?
Mūsų imuniteto T ląstelių (limfocitų) pagrindinė užduotis – atpažinti mūsų organizmo priešus ir informuoti apie tai kitas imuniteto ląsteles.
T ląstelėms būtinas jūsų TEIGIAMAS mąstymas. Jeigu atlikote mėgstamus fizinius pratimus arba sėkmingai atlikote kažkokį darbą, ar skaniai pavalgėte, arba išgirdote iš savo sutuoktinio „Aš tave myliu“ – organizmas gamina endorfinus, t. y. laimės ir džiaugsmo hormonus.
Šie hormonai tai signalas visoms mūsų kūno ląstelėms, kad viskas yra gerai, viskas nuostabu. Tai meilės signalas. Kad gerai veiktų, T ląstelė turi nuolat gauti šį signalą.
Biblijoje 800 tekstų kalba apie džiaugsmą, o 25 – aiškūs nurodymai džiaugtis! Net pačiose blogiausiose situacijose stenkitės rasti priežastį džiaugtis. Negalvokite apie tai, ko neturite ar kad viskas blogai. GALVOKITE APIE TAI, KAD VISKĄ GALIMA PAKEISTI.
„Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės!“ (Filipiečiams 4, 4)
Paruošta pagal: https://8doktorov.ru/t-kletki-ne-vsegda-rabotayut/
Istorija – PRIKLAUSOMYBĖ nuo narkotikų ir roko
Aleksejus Ovsianikovas kažkada buvo priklausomas nuo narkotikų, roko muzikos, vėliau tapo skustagalviu, o po to satanistu. Tačiau šiandien jis laisvas nuo visų priklausomybių. Gal būt tiems, kurie nori atsikratyti bet kokio blogo įpročio ir nemato išeities, padės jo patirtis.
Aleksejus augo be tėvo. Jis buvo vienintelis vaikas šeimoje ir motina atidavė jam visą savo meilę. Ji sudomino jį teatru, sporto treniruotėmis, bet neturėjo daug galimybių ir laiko užsiimti jo auklėjimu.
Tuo metu Sankt Peterburge roko kultūra buvo labai išvystyta, o berniukas mėgo muziką. Jis nusprendė tapti roko muzikantu. Ir jo gyvenimas labai pasikeitė. Rokas labai glaudžiai susijęs su narkomanija, ir Aleksejus taip pat pradėjo juos vartoti. Jam atrodė, kad tai jį išlaisvina. Jaunuolis sukūrė savo roko grupę ir siekė sėkmės.
Būdamas 15 metų, jis metė mokyklą. Reikėjo rinktis – dirbti ar mokytis. Jis nuėjo dirbti į gamyklą. Laikydamas save suaugusiu, jis elgėsi, kaip norėjo, nepaisydamas motinos prašymų nebevartoti narkotikų. Aleksejus ramino ją tuo, kad gyvenime reikia viską išbandyti, ir ji tikėjosi, kad viskas pasikeis į gerąją pusę. Bet viskas tik blogėjo. Jis leido laiką koncertuose, klubuose, kur narkotikai liejosi kaip upė.
Neužilgo Aleksejus tapo skustagalvių grupės nariu (Skinheads), tapo grubus su žmonėmis. Pagrindiniai dalykai jam buvo muzika ir idėjos, kuriomis jis tikėjo. Bet palaipsniui narkotikai užpildė viską. Kadangi riboti save jam buvo nepriimtina, palikęs skustagalvių judėjimą, tapo satanistu. Jis grojo sunkų roką, dalyvavo magiškuose ritualuose, gyveno be jokių apribojimų ir laikė save laisvu. Tai tęsėsi daugiau nei tris metus.
Galų gale dingo domėjimasis viskuo. Narkotikai išstūmė absoliučiai viską iš Aleksejaus gyvenimo. Norėdamas juos nusipirkti, jis nešė daiktus iš namų, plėšė žmones. Mama nakvojo pas pažįstamus. Aleksejus suprato, kad turi siaubingą problemą. Jis bandė mesti narkotikus ir paprašė mamos pagalbos. Ji sumokėjo gydytojams, kad šie padėtų jam išsivaduoti iš priklausomybės. Tačiau išėjęs iš ligoninės, jis toliau vartojo nes nebemokėjo gyventi be narkotikų. Jo būklė buvo siaubinga.
Širdies gilumoje atsirado jausmas, kad tik Dievas gali jam padėti. Jis nuėjo į bažnyčią, atgailavo už savo nuodėmes. Norėdamas pakeisti savo gyvenimą, jis įsidarbino, bandė sukurti šeimą, bet narkotikai nugalėjo. Pragyvenusi su juo 5 metus jo mergina pabėgo. Aleksejų užvaldė nuoskauda ir vienatvė. Jis nedirbo, vagiliavo. Suprasdamas, kad taip gyventi neįmanoma, jis verkė naktimis ir prašė Dievą pakeisti jo gyvenimą.
Aleksejus vėl atėjo pas mamą prašyti pagalbos ir ji vėl sutiko padėti. Tik su viena sąlyga: po gydymo jis vyks į reabilitacijos centrą, esantį toli nuo Sankt Peterburgo. Sąlyga buvo priimta. Atvykęs į reabilitacijos centrą, Aleksejus suprato, kad pateko į reikiamą vietą. Ten jis pradėjo dirbti ir pažinti Dievą. Iš pradžių jis nesuprato Biblijos ir meldėsi, kad Viešpats jam atskleistų tiesą. Dievas atsakė į jo maldą.
Aleksejus patikėjo, kad Dievas gali atleisti jo piktus darbus. Ji suprato, kad gimė iš naujo ir yra laisvas nuo nuodėmės, kurioje buvo daugelį metų. Visi blogi dalykai liko praeityje. Po kurio laiko jis parašė pirmąjį laišką mamai: „Mama, atleisk. Atleisk viską, ką aš padariau“. Atėjus laikui, jis susitiko su ja ir jie kartu praleido ištisas dienas. Sūnus išsipasakojo mamai viską ir jų šeima buvo atkurta. Jam buvo labai svarbu matyti laimingas mamos akis, nes pastaruoju metu jis matė jose tik ašaras.
Viešpats viską pakeitė Aleksejaus gyvenime, įdėjo į jo širdį meilę, kuria jis gali dalintis. „Aš noriu padėti tokiems žmonėms kaip aš, gelbėti juos“,- sako Aleksejus. Dabar jis turi vieną tikslą gyvenime – tarnauti Dievui.
Paruošta pagal: https://8doktorov.ru/narkotiki-i-rok/
