Grupė fariziejų ir Rašto aiškintojų atėjo pas Jį, vilkdami siaubo apimtą moterį, kurią jie rūsčiai, nekantriais nuožmiais balsais kaltino septintojo įsakymo pažeidimu. Stumdami ją Jėzaus link, jie, demonstruodami veidmainišką pagarbą Jam, tarė: „Mokytojau, ši moteris buvo nutverta svetimaujant. Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O Tu ką pasakysi?“ (Jono 8, 4–5)
Jų apsimestinė pagarba slėpė kruopščiai apgalvotą ir užmaskuotą suokalbį sužlugdyti Jėzų. Jeigu Jis išteisins moterį, bus apkaltintas Mozės Įstatymo paniekinimu. Jeigu Jis ją pasmerks mirčiai, Jis galės būti apskųstas romėnams, kaip pasisavinęs tik jiems priklausančią valdžią.
Jėzus pažvelgė į iš gėdos drebančią auką ir kietaširdžių dvasininkų, neturinčių jokio žmogiško gailesčio, veidus. Nuo tokio reginio Jo tyra dvasia suvirpėjo. Neparodydamas, kad išgirdo jų klausimus, Jis pasilenkė ir, žiūrėdamas į žemę, ėmė kažką rašyti smėlyje.
Nerimdami, kad Jis delsia ir, atrodo, yra abejingas, kaltintojai priėjo arčiau, skatindami Jėzų atkreipti dėmesį į šį reikalą. Tačiau kai jų akys nuo Jėzaus veido nukrypo į grindinį prie Jo kojų, jie nutilo. Ten prieš jų akis buvo užrašytos slaptos jų gyvenimo nuodėmės.
Atsitiesęs Jėzus įbedė akis į susimokiusius vyresniuosius ir tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį.“ (Jono 8, 7) Ir pasilenkęs vėl rašė.
Jis nepažeidė Mozės Įstatymo ir nesikėsino į Romos valdžios autoritetą. Kaltintojai pralaimėjo. Dabar jų menamo šventumo drabužiai buvo nuplėšti; beribio tyrumo akivaizdoje jie stovėjo kalti ir pasmerkti. Bijodami, kad jų slaptosios nuodėmės gali būti atskleistos daugumai, nukorę galvas ir nuleidę akis jie spruko šalin, savo auką palikę gailestingajam Išgelbėtojui.
Jėzus atsitiesė ir, žvelgdamas į moterį, paklausė: „‘Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė?’ Ji atsiliepė: ‘Niekas, Viešpatie.’ Jėzus jai tarė: ‘Nė Aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nuodėmių nebedaryk.’“ (Jono 8, 10–11)
Moteris stovėjo prieš Jėzų drebėdama iš baimės. Jo žodžiai „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“ nuskambėjo jai kaip mirties nuosprendis. Ji nedrįso pakelti akių į Išgelbėtoją, bet tyliai laukė savo lemties. Savo nuostabai ji matė, kaip jos kaltintojai – praradę žadą ir suglumę – skirstėsi; po to jos ausis pasiekė vilties žodžiai: „Nė Aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nuodėmių nebedaryk.“ Jos širdis susigraudino ir, puolusi Jėzui prie kojų, ji iškūkčiojo savo nuoširdžiausią dėkingumą ir su karčiomis ašaromis išpažino nuodėmes.
Tai buvo jos naujo gyvenimo, tyro ir ramaus, pašvęsto Dievui gyvenimo pradžia. Pakeldamas šią puolusią sielą, Jėzus padarė didesnį stebuklą negu išgydydamas sunkiausią fizinę negalią; Jis išgydė dvasinę ligą, kuri atneša amžiną mirtį. Ši atgailaujanti moteris tapo viena Jo ištikimų sekėjų. Su pasiaukojančia meile ir ištikimybe ji parodė savo dėkingumą už Jo atlaidžią meilę. Šią paklydusią moterį pasaulis tik niekino ir išjuokė, tačiau Nenuodėmingasis pasigailėjo jos silpnumo ir ištiesė jai pagalbos ranką. Nepaisant, kad veidmainiški fariziejai įskundė, Jėzus jai liepė „eiti ir daugiau nuodėmių nebedaryti“.
Jėzus žino kiekvienos sielos aplinkybes. Juo didesnės nusidėjėlių kaltės, tuo labiau jiems reikia Išgelbėtojo. Jo dieviškos meilės ir užuojautos širdis labiausiai krypsta į tą, kuris beviltiškai įpainiotas į priešo žabangus. Savo paties krauju Jis yra pasirašęs žmonijos išlaisvinimo dokumentą.
Jėzus nenori, kad tokia brangia kaina atpirktieji taptų priešo pagundų žaislu. Jis nenori, kad būtume nugalėti ir pražūtume. Tas, kuris sutramdė liūtus duobėje ir vaikščiojo su ištikimaisiais karštose liepsnose, yra pasirengęs darbuotis dėl mūsų, kad sutramdytų bet kokį mūsų prigimties blogį. Šiandien Jis stovi prieš Dievą prie gailestingumo aukuro, pristatydamas maldas tų, kurie trokšta Jo pagalbos. Jis neatstumia verkiančių ir atgailaujančių. Jis atleidžia visiems, ateinantiems pas Jį atleidimo ir išgijimo. Jis nepasakoja visko, ką galėtų apreikšti, tačiau liepia kiekvienai virpančiai sielai būti drąsiai. Kas tik panorės, gali įsitverti į Dievo stiprybę ir susitaikyti su Juo, ir Jis priims.
▫Artinasi daugelio žmonių laukiama šventė – velykos. Laikas, kai prisimename Jėzaus nukryžiavimą ir prisikėlimą. Tai nuostabus įvykis žmonijos istorijoje, kai Dievo Sūnus atėjo į mūsų nuodėmingą žemę, kad išgelbėtų kiekvieną žmogų. Ir dar nuostabesnis faktas laukia žmonijos ateityje – Jėzus Kristus ateis antrą kartą, kad sunaikintų naudėmę, kančias, ligas, neteisybes ir priklausomybes. Jis įkurs Savo Karalystę, kur viskas bus kitaip. Kad taptume šios karalystės gyventojais, vis tik būtina turėti vieną vienintelę priklausomybę – priklausomybę nuo mūsų Gelbėtojo.
▫Daugelis ženklų (kariniai konfliktai, stichinės nelaimės, visuomenės moralė, ekonomika, religija ir t.t.) byloja, kad antrasis Kristaus atėjimas yra arčiau nei bet kada. Prieš Jėzui grįžtant į mūsų Žemę, nuodėmė ir ligos progresuos ir daugės. Įvairios priklausomybės (nuo alkoholio, narkotikų, interneto) taps epideminio pobūdžio.
▫Antrojo Jėzaus Kristaus atėjimo į Žemę tema yra viena iš svarbiausių Biblijos temų. Pats Jėzus Kristus ne kartą apie tai kalbėjo savo mokiniams: “Tegul neišsigąsta jūsų širdys! Tikite Dievą, tikėkite ir mane! Mano Tėvo namuose daug buveinių. Antraip argi būčiau sakęs: ‘Einu jums vietos paruošti!’? Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš.” (Jono 14:1-3)
▫Jėzus Kristus prašo, kad tikėtume Juo, Jo Žodžiu, kad išsaugotume širdyje viltį amžinybei. Dabar Jis ruošia buveines, amžinus namus kiekvienam iš mūsų. Jėzus Kristus trokšta išvaduoti mus iš nuodėmės, priklausomybės ir amžiams pasiimti pas Save.
▫Antrojo Jėzaus Kristaus į Žemę atėjimo metu Viešpats prikels visus teisiuosius ir mes susitiksime su tais, kuriuos praradome gyvenimo kelyje.
? Dievas nori sugrąžinti mums tai, kas buvo prarasta Edeno sode. Jis vėl viską atkurs. Mūsų laukia naujas Dangus ir nauja Žemė. Štai aprašymas, kas laukia išgelbėtų žmonių: “Aš regėjau naują dangų ir naują žemę, nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė išnyko, ir jūros taip pat nebeliko. Ir aš išvydau šventąjį miestą – naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo; ji buvo išpuošta kaip nuotaka savo sužadėtiniui. Ir išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto:
„Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“.
O Sėdintysis soste tarė: „Štai aš visa darau nauja!“ Ir sako: „Rašyk, nes šitie žodžiai patikimi ir tikri“. Ir jis man atsakė: „Įvyko! Aš esu Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga. Trokštančiam aš duosiu dovanai gerti iš gyvojo vandens šaltinio. Tai paveldės nugalėtojas, ir aš būsiu jam Dievas, o jis bus man sūnus.” (Apreiškimo 21:1-7)
▫Šiandien tai turi didelę galią. Tai sunkią akimirką sušildys sielą, padrąsins ir įkvėps. Tegul ši žinia apie naują dangų ir naują žemę nukreipia jūsų gyvenimą dabar ir ateityje.
? Dievas pažada, kad nuodėmė niekada nebepasikartos. Nė vienas iš tų, kurie gyvens naujojoje Žemėje nepasakys, kad jis pavargo, serga, yra nuvargintas, vienišas, prislėgtas, priklausomas ar nusivylęs. Išnykus nuodėmei, išnyks ir priklausomybė. Būtent ten nuovargis bus galutinai nugalėtas. Leiskite Jėzui Kristui įeiti į jūsų širdį. Su Jėzumi Kristumi viską galima įveikti! Nuo pergalės prie pergalės, brangus drauge, siek amžinybės, kur tavęs laukia nugalėtojo vainikas.
❗Ir vis tik vienos rūšies priklausomybė išliks amžinybėje, danguje. Egzistuoja viena priklausomybės rūšis, kuri nedaro žalos ir atneša žmogui laimę. Būtent šios priklausomybės jums nuoširdžiai linkiu. Priklausyti nuo mūsų Dievo.
Gyventi sveikai – tai atsisakyti žalingų įpročių ir pakeisti juos gerais. Kodėl kartais sunku tai padaryti? Pažvelkime į įpročio fiziologiją, žinoma, supaprastintai.
Žmogaus smegenys susideda iš 10 milijardų nervinių ląstelių, vadinamų neuronais. Kiekvienas neuronas jungiasi su tūkstančiais kitų. Jų sąlyčio taškas vadinamas sinapse. Vienoje neurono pusėje yra ataugos, vadinamos dendritais. Jie priima impulsą. Kitoje pusėje – aksonas, per kurį impulsas išeina.
Norėdami perduoti impulsą iš neurono į neuroną, vienas neuronas išskiria cheminę medžiagą – neuromediatorių acetilcholiną (vieną iš labiausiai paplitusių). Dažnai kartojant tą patį veiksmą aksono galas neuromediatorių išsiskyrimo vietoje padidėja, kad padidėtų plotas ir taip paspartėtų impulso perdavimas.
Kuo labiau aksono galas didėja, tuo įprotis tampa stabilesnis. Jei aksono galas nenaudojamas, jis sumažėja, bet neišnyksta.
Įpročio formavimosi pradžioje impulsas eina kaip senas garvežys, juda lėtai, sustoja kiekvienoje stotyje. Stotis – tai nervinė ląstelė, kuri svarsto, perduoti impulsą, ar ne. O kai įprotis jau susiformavęs ir naudojamas nesąmoningai, impulsas tarsi greitasis „ekspres“ traukinys, sustojantis tik galutinėje stotyje. Mes negalvojame, veikiame automatiškai.
Apžvelgėme nervų sistemos funkciją, kuri vadinama sužadinimu ir užtvirtina įprotį.
O dabar – apie priešingą nervų sistemos funkciją, kuri gali sustabdyti pirmosios veikimą. Ši funkcija vadinama stabdymu. Šiuo atveju nervų sistema naudoja gama–aminosviesto rūgštį, kaip inervuotos ląstelės sužadinimo inhibitorių (slopintoją). Ir kai stabdymas viršija sužadinimą bent 10 milivoltų, sužadinimas arba sustoja, arba pasikeičia. Tokiu būdu žmogus sugeba kontroliuoti savo veiksmus.
Todėl norint nugalėti žalingus įpročius, būtina stiprinti stabdžių sistemą ir ugdyti gerus įpročius.
Šiuo atžvilgiu įdomu panagrinėti apaštalo Pauliaus liudijimą apie išgyvenimus dėl blogo įpročio jo gyvenime – nuodėmės. Šis pavyzdys parodo smegenų sužadinimo ir stabdymo funkcijų veikimą. „Aš net neišmanau, ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu.“ (Šventasis Raštas, laiškas romiečiams 7, 15). Savo apmąstymų pabaigoje Paulius, suvokdamas savo nuodėmingą prigimtį, sušunka: „Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno!“ (24 eilutė).
O 25 eilutėje matome geros stabdymo sistemos rezultatą: „Bet dėkui Dievui – per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų!“
Dievo duoti sveikos gyvensenos dėsniai prisideda prie stabdžių sistemos vystymosi ir suteikia reikiamos energijos savikontrolei.
Tačiau reikia žinoti, kad seni sinapsiniai keliai vis dar egzistuoja. Net jei vietoj seno blogo įpročio suformavote daug naudingų, smegenyse susiformavę sustorėję aksonų galai visada pasiruošę atnaujinti savo veiklą. Pagunda grįžti prie ankstesnių veiksmų gali užklupti bet kada. Tokiomis aplinkybėmis atrodo, kad niekas nepasikeitė, ir galite prarasti norą kovoti. Tačiau atminkite: pagunda – tai dar ne nuodėmė. „Ir nė vienas gundomas tenesako: „Aš esu Dievo gundomas“. Dievas negali būti gundomas į pikta ir pats nieko negundo. Kiekvienas yra gundomas, savo geismo pagrobtas ir suviliotas. Paskui įsiliepsnojęs geismas pagimdo nuodėmę, o subrandinta nuodėmė gimdo mirtį.“ (Jokūbo laiškas 1, 13–15)
!!! Bijokite ne pagundos, o pagundos troškimo. Noras būti sugundytu gali akimirksniu palaužti žmogų.
Biblijoje taip pat sakoma: “Jums tekę išmėginimai tėra žmogiški. Dievas ištikimas. Jis neleis jūsų mėginti virš jūsų jėgų, bet su išmėginimu duos ir išeitį, kad galėtumėte atsilaikyti.” (1 laiškas korintiečiams 10, 13) Dar kartą mums parodoma, kad pagunda nėra nuodėmė, ji kyla iš žmogaus širdies. Tačiau jei pasirinksime Dievo pusę, pergalė visada bus mūsų.
Niekada nenusivilkite dėl savo nesėkmių. Žingsnis po žingsnio nuolat silpninkite blogus įpročius ir formuokite gerus. Darykite tai prašydami Dievo paramos ir būkite nugalėtojai!
