Avižos – maistas nervų sistemai

Avižos – ramina nervus, mažina cholesterolį

Kai kuriose Centrinės Europos šalyse jautrių nervų žmonėms, kenčiantiems nuo nemigos, patariama miegoti ant avižiniais šiaudais prikimštų čiužinių. Greičiausiai ši praktika pasiteisina moksliniais tyrimais, nes avižos turi alkaloidų, kurie ramina nervų sistemą.

Savybės ir kam vartoti:

Avižos – daugiausia maisto medžiagų turinti grūdinė kultūra. Riebalų turi du kartus daugiau nei kviečiai, daugiau baltymų ir angliavandenių. Avižose labai daug fosforo, geležies ( 4,72 mg / 100 g, tai yra daugiau nei mėsoje – 3 mg / 100 g ) ir vitamino B1.

Daugiausia avižose ANGLIAVANDENIŲ. Ypatingos avižų grūdų struktūros dėka angliavandeniai lengvai asimiliuojami ir lėtai įsisavinami, todėl avižos kelioms valandoms aprūpina organizmą energija (kas labai svarbu diabetikams ir žmonėms, turintiems viršsvorį – vertėjo pastaba). Į avižų sudėtį įeina šie angliavandeniai:

- - Krakmolas ir jo skilimo produktai: dekstrinas, maltozė ir gliukozė. Šias medžiagas lengvai įsisavina organizmas ir paverčia jas energija.
  - Fruktozė: Jos yra nedaug, lyginant su kitais angliavandeniais. Nereikalauja insulino, kad patektų į ląstelės vidų ir būtų panaudota. Dėl šios priežasties avižos labai rekomenduojamos diabetikams.
  - Augaliniai klijai: Angliavandenis, turintis želatinos konsistenciją ir savybę kaupti (sulaikyti) vandenį. Tai tirpi ląsteliena, kuri sutepa ir minkština vidines virškinamojo trakto (skrandžio ir žarnyno) sieneles. Todėl avižos labai tinkamos sergant gastritu ir kolitu.
  - Ląsteliena: Ji yra grūdo paviršiuje, todėl išlieka ir pilnagrūdžiuose dribsniuose. Ląstelieną galima vartoti ir kaip avižines sėlenas. Pagrindinis ląstelienos komponentas – beta gliukanas, tirpi ląsteliena. Jis turi lengvą vidurius laisvinantį poveikį, mažina cholesterolio kiekį, nes absorbuoja ir pašalina iš žarnyno tulžies rūgštis, kurios yra žaliava gaminti cholesterolį.

BALTYMAI, kurių gausu avižose ( 16,9 % ) yra lengvai virškinami. Jie turi visas pagrindines amino rūgštis, tačiau ne optimaliu santykiu. Avižose gana mažai lizino ir trionino, o metionino yra per daug. Iš kitos pusės ankštiniuose ( lęšiai, pupelės, žirniai ) daug lizino ir trionino, o metionino mažai. Todėl avižų ir ankštinių derinys labai naudingas.

RIEBALAI, esantys avižose taip pat labai vertingi. Į jų sudėtį įeina:

- - Riebiosios rūgštys – neprisotintos (80 %), įskaitant linoleno, ir prisotintos (20 %). Neprisotintų riebiųjų rūgščių dominavimas sureguliuoja cholesterolio sintezės procesą.
  - Avenasterolis, fitosterinas, augalinė medžiaga panaši į cholesterolį ir turinti įdomią savybę – trukdo įsisavinti tikrąjį cholesterolį žarnyne, todėl mažina jo kiekį kraujyje.
  - Lecitinas: Avižose yra nedidelis šio fosfolipido, kuris labai svarbus nervų sistemos veiklai, kiekis. Lecitinas taip pat padeda mažinti cholesterolio lygį kraujyje.

Nors avižos turi daug įvairių riebalų, jų neturėtų vengti tie, kurie nori sumažinti cholesterolio kiekį kraujyje.

Dėl savo ypač aukštos maistinės vertės ir gero įsisavinimo avižos turėtų būti vienu iš pagrindiniu maisto produktų. Kaip ir duoną, jas galima valgyti kasdien, nes grūdiniai – žmogaus mitybos raciono pamatas.

Dėl savo gydomųjų savybių avižos rekomenduojamos įvairiomis ligomis sergantiems ligoniams:

- Nervų sistemos susirgimai: Avižos aprūpina mūsų organizmą pagrindinėmis maisto medžiagomis normaliam nervų sistemos darbui: gliukoze (suskaidžiusi krakmolą), riebiosiomis rūgštimis, fosforu, lecitinu ir vitaminu B1. Visos šios medžiagos stiprina ir stabilizuoja protinę veiklą. Be to avižos turi truputį netoksiško alkaloido avenino, kuris veikia nervų sistemą raminančiai. Reguliarus avižų vartojimas bet kokia forma, tame tarpe ir avižų nuoviro (receptą rasite straipsnio pabaigoje), rekomenduojamas esant: nervingumui, pervargimui ar psichiniam išsekimui, nemigai ir depresijai. Šis produktas rekomenduojamas studentams, ypač egzaminų metu.
- Virškinimo sutrikimai: Dėl avižose esančių augalinių klijų ir lengvo jų įsisavinimo, avižiniai dribsniai (avižinė košė) turi minkštinantį poveikį. Išvirti su pienu arba daržovių nuoviru jie ypač tinka sergant gastritu, dvylikapirštės žarnos opa, sutrikus virškinimui, pavyzdžiui divertikuliozė arba kolitas, kuris atsirado dėl mikroorganizmų, toksinų, vaistų arba sunkiai įsisavinamų pruduktų poveikio.
- Celiakija: Šios ligos priežastis baltymo – gliadino, esančio kviečių ir kitų grūdinių gliutene, netoleravimas. Jos simptomai – stipri diarėja ir svorio kritimas. Avižos turi mažai gliadino, todėl lengvai toleruojamos sergant šia liga. Tai patvirtina ir įvairūs moksliniai tyrimai.
- Diabetas: Nors avižos turi daug angliavandenių, rekomenduojamos diabetikams, nes gerai toleruojamos, ypač pilno grūdo dribsnių pavidalu. Tai yra dėl to, kad avižose yra fruktozės ir beta gliukano, kurių yra būtent avižų sėlenose (luobelėje). Beta gliukanas – tirpios augalinės skaidulos. Įrodyta, kad jis labai pagerina iš avižų krakmolo suskaidytos gliukozės įsisavinimą (JAV Žemės ūkio departamento tyrimai).
- Aukštas cholesterolio lygis: Avižose esančių riebalų sudėtis mažina cholesterolio lygį. Šį efektą sustiprina beta gliukano poveikis, kurio yra avižos grūdo luobelėje. Beta gliukanas suriša ir pašalina iš žarnyno tulžies druskas, tuo pačiu sumažindamas riebalų įsisavinimą. Tulžies rūgštys – tai žaliava, iš kurios organizmas gamina cholesterolį. Todėl pašalinus jas su išmatomis, sumažėja vidinė cholesterolio gamyba. Ši avižų savybė įrodyta daugeliu tyrimų, todėl primygtinai rekomenduojama visiems, turintiems aukštą cholesterolio lygį, vartoti pilno grūdo avižinius dribsnius, tame tarpe ir avižų sėlenas.
- Aterosklerozė ir hipertonija: Kasdieninis avižų vartojimas bet kokia forma duoda puikius šios ligos tiek gydymo, tiek profilaktikos rezultatus.

Avižų nuoviras stabilizuoja ir stiprina nervų sistemą. Jį rekomenduojama vartoti padidėjus nervingumui ir arteriniam kraujospūdžiui.

Gaminimas ir vartojimas:

Dribsniai – geriausias avižų vartojimo būdas, norint gauti visus jose esančių maistinių savybių privalumus. Dribsnius galima išvirti vadenyje arba daržovių nuovire.
Avižinė košė: Ją galima paruošti taip: užmerkite 4 v.š. avižinių dribsnių. Sekantį rytą užvirinkite 0,5 litro vandens ir sudėkite išbrinkusius dribsnius, virkite 15 min. ant mažos ugnies. Patiekti galima su medumi, taip pat galima paskaninti pienu.
Miltai arba piurė naudojami sriuboms ir vaikų maistui paruošti.
„Miusli“: Jų sudėtyje yra avižinių dribsnių kartu su kitais grūdiniais, migdolais, lazdyno riešutais, razinomis ir t.t. “Bircher miusli“ sudėtyje be anksčiau minėtų ingredientų yra šviežių vaisių, pieno ir truputis medaus.
Avižų nuoviras: Tam, kad jį paruošti reikia 2 v.š. avižų grūdų virti 1 litre vandens 5 minutes, o po to nukošti. Vandenį galima pasaldinti medumi. Kaip gėrimą galima vartoti visos dienos bėgyje.

Šaltinis: Dr.Jorge D.Pamplona Roger knyga „Gydantis maistas“

2014-12-16

Rugiai – maistas arterijoms

Rugiai suteikia arterijoms elastingumą

Rugiai sudėtimi panašūs į kviečius, tačiau turi daugiau baltymų ir ląstelienos. Rugių kaloringumas 331 kcal/100 g, beveik kaip kviečių (335 kcal/100 g).

Nors rugių sudėtyje nėra provitamino A, vitamino C ir B12, kaip ir visuose grūduose, likusių maistinių medžiagų yra pakankamai. Šiek tiek mažiau produkte yra riebalų ir kalcio.

Angliavandeniai. Jie sudaro didžiąją grūdo dalį (55,2 %), pagrindinis grūdo komponentas – krakmolas. Rugių krakmolo granulės suspaustos standriau nei kituose grūdiniuose, ir aptemptos skaiduliniu apvalkalu. Todėl rugiai lėtai įsisavina, o gliukozės molekulės išlaisvinamos pamažu. Dėl šios priežasties rugiai nesukelia staigaus gliukozės kiekio šuolio kraujyje; jie suteikia sotumo jausmą ir puikiai tinka segantiems diabetu.
Baltymai. Rugiai turtingi baltymais, jų turi daugiau nei kviečiai. Rugiuose mažiau nei kviečiuose baltymų, formuojančių glitimą. Dėl šios priežasties ruginė duona sunkesnė nei kvietinė.
Vitaminai. Rugiai – geras vitamino B 1, B 2, B 6, E, niacino, folinės rūgšties šaltinis. Kadangi rugiuose trūksta provitamino A ir vitamino C, juos reikia valgyti kartu su šviežiais vaisiais ir daržovėmis, turtingais šiais vitaminais.
Mineralai. Rugiai pakankamai turtingi fosforu, magniu ir geležimi, o taip pat cinku, selenu ir kitais mikroelementais. Kalcio deficitą rugiuose galima papildyti, jeigu juos derinti kartu su pienu ar pieno produktais. Kiekvienas 100 g rugių patenkina ¼ dienos normos geležies ir 1/3 d.n. magnio. Ir kas labai svarbu, beveik nėra natrio!
Rugiai maistingesni nei kviečiai nors ir ne taip lengvai įsisavinami.

Rugiai ypač rekomenduojami sergant:

Ateroskleroze ir išemine širdies liga:
- Rugiai suteikia arterijoms elastingumą, skystina kraują, gerina kraujotaką. Arterijų degeneracijos profilaktika – būdinga visų nerafinuotų grūdinių produktų savybė, tačiau rugiuose ji ypač ryški.
- Iš dalies šią savybę paaiškina tai, kad rugiai turi antioksidantų, tokių kaip vitaminas E ir selenas, o taip pat daug ląstelienos.
- Reguliarus rugių vartojimas padeda kenčiantiems ateroskleroze, ypač vainikinių kraujagyslių, kuri pasireiškia stenokardija arba širdies priepuoliu.
Hipertonija: Dėka teigiamo poveikio arterijoms ir labai mažo natrio kiekio rugiai taip pat naudingi kenčiantiems nuo hipertonijos. Vartojant rugių duoną nerekomenduojama jos sūdyti.
Vidurių užkietėjimas: Rugiuose daug skaidulų, daugiausia netirpių. Todėl jie labai vertingi tiems, kas kenčia nuo vidurių užkietėjimo.
Storosios žarnos vėžio profilaktika.
- Be to, kad rugiai padeda nuo vidurių užkietėjimo, kuris savo ruožtu skatina tiesiosios žarnos vėžio vystymąsi, ruginė duona labiau nei bet kuri kita mažina tulžies, litocholio, deoksicholio rūgščių koncentraciją žarnyne. Šios rūgštys patenkančios į žarnyną su tulžimi, dirgina žarnyno sienelių gleivinę ir veikia kaip kancerogenai (vėžio sukėlėjai), ir sustiprina gyvulinės kilmės kenksmingų medžiagų, skatinančių vėžio vystymąsi, poveikį.
- Todėl reguliarus rugių vartojimas ypač rekomenduojamas pacientams turintiems aukštą storosios žarnos vėžio riziką ir tiems, kuriems piktybiniai augliai jau buvo išoperuoti, siekiant išvengti ligos pasikartojimo.

Šaltinis: Dr.Jorge D.Pamplona Roger knyga „Gydantis maistas“

2014-12-01

Maistas žmogui

Žmogus gali valgyti praktiškai bet kokį maistą – pradedant motinos pienu ir baigiant mineraliniais kristalais (druska), tame tarpe vaisius, žiedus, sėklas, stiebus, lapus, šaknis, vandens augmeniją, grybus, kiaušinius, žuvų, paukščių, įvairių gyvūnų mėsą.
Visa tai, atitinkamai apdorojus, įvairių produktų pavidalu patenka ant prekystalio.
Mes galime visą šią gausybę produktų valgyti, bet ar tai reiškia, kad visi jie vienodai tinka žmogaus mitybai? Ar yra ideali, labiausiai žmogui tinkama dieta, maistas, kuris ne tik maitina mūsų organizmą, bet ir stiprina sveikatą, saugo nuo ligų?

Atsitiktinumas ar išmintingas planavimas

Baigė savo darbą inžinierius. Jo sukurtas variklis, naujas blizgantis, paruoštas, kad pirmą kartą būtų užvestas.
„Štai degalai, skirti šiam varikliui, – sako inžinierius savo asistentams. – Jokiais kitais degalais neįmanoma pasiekti optimalaus rezultato. Neužmirškit šios alyvos. Šiam varikliui ji taip pat tinkamiausia!“
Tik tas, kuris suprojektavo ir sukūrė variklį, gali sąmoningai, ne spėliodamas, jam skirti konkretų degalų tipą ir mechanizmams reikalingą alyvą.

Būtini produktai

Argi ne taip pat ir su žmonėmis vyksta? Jeigu žmogaus egzistavimas šioje planetoje tik atsitiktinumas, eilinis evoliucijos etapas, tuomet jam nėra idealaus maisto. Tada žmogus tiesiog adaptuojasi prie labiausiai jam prieinamo maisto ir šis maistas, koks jis bebūtų, užtikrina jam gerą sveikatą ir klestėjimą.
Tačiau, jeigu žmogus buvo Dievo sukurtas konkrečiam tikslui ir pagal ypatingą planą, turėtų būti numatyti produktai, kurie palaikytų optimalią fiziologinę formą. Daug tikinčių žmonių atsakymą į šiuos klausimus randa Biblijoje, Pradžios knygoje. Ten rašoma, kad ideali žmogui skirta dieta susideda iš augalų, turinčių sėklas (grūdiniai, ankštiniai, medžių vaisiai), ir vėliau pridėti žali augalai (daržovės).
Žinoma, žmogus prisitaiko prie kitokio, jam neskirto maisto, tačiau tai nereiškia, kad jis gali atsisakyti nuo būtinų, nepakeičiamų produktų.
Žmogui duotas sugebėjimas adaptuotis prie labai įvairaus maisto produktų. Tačiau mokslas apie mitybą nustatė, kad yra tam tikri produktai, tokie kaip švieži vaisiai ir daržovės, kurių negalima išimti iš žmogaus raciono. Be jų nei viena dieta negali užtikrinti geros sveikatos. Ne taip svarbu kaip gerai mes adaptavomės prie gyvulinės kilmės produktų. Kad ir kaip gerai mes įsisaviname mėsą, mums reikalingos daržovės – sveikiausias ir tinkamiausias žmogui maistas. Pavyzdžiui Aliaskoje gyvenantys eskimai prisitaikė prie žuvimi turtingos dietos, tačiau kenčia nuo chroniškų susirgimų, susijusių su vaisių ir daržovių trūkumu jų mityboje.

Augaliniai produktai – sveikatos ir gydančių savybių šaltinis

Paskutiniu metu labai greitai daugėja mokslinių tyrimų apie augalinės kilmės produktų savybes. Vis didėja cheminės analizės metodų tikslumas, todėl jau įrodyta, kad vaisiai, grūdai, anštiniai ir daržovės be visuose produktuose esančių maisto medžiagų turi du tipus junginių, kurių gyvulinės kilmės produktuose nėra:
• antioksidantai (tam tikri vitaminai ir mineralai);
• fitocheminiai junginiai, turintys gydančių savybių.
Daugelis mokslininkų bando išsiaiškinti kokia yra šių vertingų medžiagų, kurių yra tik augaluose, kilmė ir paskirtis. Kodėl jos tokios svarbios žmogaus sveikatai? Kodėl žmogaus organizmas, po tūkstantmečius trukusio prisitaikymo prie mėsiškos mitybos, kaip tie patys eskimai, vis dar jaučia tokį aštrų šių medžiagų poreikį? Kodėl, norėdamas būti sveikas, žmogus privalo laikytis idealios mitybos?

Du variantai…

Kai kas mano, kad augalų ir augalinės kilmės produktų gydomasias savybes žmonės atrado atsitiktinai. Pagal šią teoriją dar gerokai prieš atsirandant žmogui, augalai išvystė sugebėjimą sintetinti medžiagas, kurių vėliau žmogui prireiks.
Mes turim pagrindo ne mažiau racionaliai prielaidai: Dievas sukūrė vyrą ir moterį, ir pasirūpino, kad jie turėtų idealų „kurą“ – augalinius produktus.
Žinoma, nuo tada daug kas pasikeitė. Turint omenyje šiandieninę gamtos ir žmonijos būklę, gyvulinės kilmės produktų vartojimą tam tikrais atvejais galima laikyti pateisinamu, bet ne būtinu. Žmogaus mitybos pamatas ir jo sveikatos šaltinis vis dar lieka vaisiai, grūdiniai, sėklos ir daržovės. Išimtis yra tik pradinė gyvenimo fazė (kūdikio maitinimas krūtimi).

…o išvada ta pati

Nepriklausomai nuo jūsų požiūrio į žmogaus kilmę, daugybė mokslinių tyrimų vienareikšmiškai liudija, kad paprastai paruošti augalinės kilmės produktai yra geriausias „kuras“ mūsų „varikliui“. Jie yra mums energijos šaltinis, turi medžiagų, lėtinančių organizmo susidėvėjimą ir senėjimą ir padeda išvengti „gedimų“.
Neužmirškit šiam „varikliui“ parūpinti geriausią „kurą“!

Maistas ir sveikata

Mūsų sveikata priklauso nuo mažų kasdieninių apsisprendimų sumos arba, kitais žodžiais sakant, nuo mūsų gyvenimo būdo.
Žinoma, didžiausią įtaką mūsų sveikatai turi apsisprendimai, kokį maistą valgysim. Milžiniška įvairovė verčia mus nuolatos apsispręsti, kokius produktus vartosim ir kaip juos paruošim.

Informacija + teisingas pasirinkimas = Sveikata

Kuo pilnesnė mūsų turima informacija apie mums prieinamus produktus, tuo lengviau padaryti naudingiausią savo sveikatai pasirinkimą.

Kenksmingi produktai, naudingi produktai

Be maisto žmonės negali gyventi. Nors visi produktai aprūpina mus energija ir maisto medžiagomis, kai kurie iš jų gali būti ligų ir organizmo funkcijų sutrikimo priežastimi; tuo tarpu kiti duoda sveikatą ir išgijimą. Todėl gali būti potencialiai žalingi produktai ir, žinoma, potencialiai naudingi.

Šaltinis: Pagal Dr.Jorge D.Pamplona Roger knygą „Gydantis maistas“

2014-12-01

Knyga „Gydantis maistas”

Pristatome Dr.Jorge D.Pamplona Roger knygą „Gydantis maistas“.

Šios knygos tikslas – padėti skaitytojui suprasti, kad ne visi maisto produktai turi vienodą vertę. Kad galėtumėm pasirinkti tuos produktus, kurie stiprina mūsų sveikatą ir gali padėti gydant įvairias ligas, gyvybiškai svarbu giliai ištirti produktų savybes. Skaitytojas knygoje ras išsamią informaciją apie daugelį maisto produktų.

Dr.Jorge D.Pamplona Roger:

Medicinos ir chirurgijos mokslų daktaras (Granados universitetas, Ispanija)
Akredituotas chirurgas (bendroji chirurgija ir virškinimo sistemos chirurgija)
Sanitarinio švietimo srities specialistas (UNED Universitetas, Ispanija)
Visuomenės sveikatos mokslų magistras (Loma Lindos Universitetas, Kalifornija, Jav)

Ši knygą išleista anglų kalba. Daugiau informacijos apie šį leidinį rasite ČIA.

Knyga išversta į rusų kalbą: Джордж Памплона-Роджер «Здоровая пища», Издательство „Источник Жизни” 2012 г.

Trumpas knygos pristatymas anglų kalba:

https://www.youtube.com/watch?v=m4g1LISU5MM

2013-03-10

Kerobas – saldžiavaisis pupmedis

Kadangi kerobas yra 100% natūralus produktas su padidintu cukraus (gliukozės, sacharozės) karobas kiekiu, tai jis naudojamas kaip cukraus pakaitalas. Savo skoniu kerobas primena kakavą ir šokoladą, bet jame nėra kofeino ir teobromino, kurie sukelia alergijos ir priklausomybės simptomus. Šios dvi medžiagos yra stimuliuojančios, todėl gali sukelti pašalinį veikimą: irzlumą, nerimą, pykinimą, paspartinti širdies plakimą. Todėl kerobo gėrimas ir saldumynai iš kerobo gali būti geriausiu šokolado ir kakavos pakaitalu. Kerobe nėra oksalo rūgšties, kuri stabdo kalcio ir cinko įsisavinimą. Kalcis ir cinkas reikalingi, kad būtų sveika ir graži oda. Tai paaiškina ir šis faktas, kodėl moterys, kurios vartoja kerobą, turi gražią odą, pvz. graikės ir ispanės. Viduržemio jūros šalyse kerobas turi įtakos gražiai figūrai. Kadangi tai mažo kaloringumo produktas ( 0,5 g riebalų) ir natūraliai saldus, jis mažina poreikį kaloringiems saldumynams. Jame ne tik visai nėra cholesterolio, bet jis taip pat padeda organizmui sumažinti cholesterolio įsisavinimą.

Kerobas reguliuoja žarnyno motoriką, kadangi jame yra daug netirpios ląstelienos. Dar kerobas labai vertingas dėl didelio kompleksinių angliavandenių lygio. Jame yra vitaminų A, B1, B2, B3 ir mineralinių medžiagų: kalcio, fosforo, kalio, magnio, geležies, mangano, bario, vario, nikelio. Mokslininkai nustatė, kad kerobas turi antioksidantinių savybių. Jie siūlo kerobą vartoti kasdien bent po 20 g.

(Kerobo milteliais Estijoje prekiauja – http://www.bonsoya.ee/)

2013-02-19

Nutukimo epidemija – realybė ar reklaminis triukas?

Šiandieninio pasaulio paradoksas yra tai, kad daugiau žmonių miršta nuo viršsvorio nei nuo virssvoris, nutukimas bado. 2000 -iais metais pirmą kartą istorijoje viršsvorį turinčių žmonių skaičius pasaulyje siekė badaujančių žmonių skaičių. Pasaulio sveikatos organizacija apskaičiavo, kad visame pasaulyje net vienas iš trijų suaugusiųjų turi viršsvorį, o tai gerokai viršija badaujančių žmonių skaičių. 2005 -ais metais beveik 43 milijonai vaikų iki 5 metų amžiaus turėjo viršsvorį. Iki 2015 -tų metų, spėjama, kad 2,3 mlrd suaugusiųjų kentės dėl antsvorio. Šokiruojanti statistika mums tik patvirtina, kad tiek išsivysčiusiose, tiek sparčiai besivystančiose šalyse daug žmonių miršta dėl per didelio svorio.

Pagal pasaulio sveikatos organizacijos duomenis virš 2,8 milijono suaugusiųjų kasmet miršta dėl antsvorio padarinių. Per didelis svoris sukelia 44% cukrinio diabeto atvejų, 23% – širdies ligų ir iki 41% – tam tikrų vėžio formų. Kiekvienam papildomam kilogramui riebalų reikia 650 km kraujagyslių. Papildomas darbas širdžiai yra akivaizdus. Kokia statistika Lietuvoje? Pagal 2010 -tų metų duomenis Lietuvoje turi viršsvorį 62% vyrų ir 44% moterų.

Nutukimo epidemija plinta, nors visuomenės informavimas nėra sulėtėjęs. Žiniasklaidoje randame daugybę patarimų kaip taisyti savo figūrą. Parduotuvių lentynos prikrautos knygų, kurios siūlo įvairiausius būdus, kaip numesti nereikalingus kilogramus ir jaustis gerai, galime rasti pagalbinių mankštos priemonių, gausus pasirinkimas papildų, kurie sumažina apetitą ir greitina medžiagų apykaitą. Tačiau nors tuštiname savo pinigines įsigydami priemones, sukontroliuoti svorio mums nepavyksta. Jeigu esate iš tos daugumos viršsvorį turinčių žmonių, greičiausiai esate bandęs įvairiausių dietų. Deja, liūdina statistikos duomenys, 95% žmonių praradę svorį per 5 metus vėl priauga numestus kilogramus su 15% prieaugiu. Tai koks gi yra sprendimas?

Tyrimai parodė, kad tie, kurie prarado svorį negrįžtamai, visiškai pakeitė savo gyvenimo būdą. Pirmiausia turi keistis požiūris. Verslininkai kuria įspūdingas reklamas, kuriomis stengiasi įtikinti mus, kad tam tikros dietos, papildai ir programos padės greitai ir lengvai atsikratyti nereikalingų kilogramų. Tačiau iš tiesų, svorio netekimas nėra nei greitas, nei lengvas. Dažniausiai greitą svorio netekimą sukelia skysčių, o ne riebalų praradimas. Sveikiausia – numesti po truputį – nuo 0,5 iki 1 kg per savaitę.

Geriausias sprendimas, kovojant su nutukimu, pakeisti požiūrį, ko pasekoje keistųsi ir gyvenimo būdas. Pasirinkdami tokį gyvenimo būdą, kuris padeda kontroliuoti svorį, užkertame kelią svorio priaugimui. Kitaip tariant, pasirinkdami svorio kontrolės programą, pasirinkite tokią, kurios galėsite laikytis visą gyvenimą!

Buvo užregistruota virš 3000 žmonių, kurie prarado vidutiniškai 30 kg ir palaikė tokį svorį 5 metus ir daugiau. Jų pateikta naudinga informacija leido padaryti išvadas, kurios gali padėti tiems, kurie pageidauja būti plonesni ir sveikesni. Buvo išskirti 4 reikšmingi gyvenimo būdo įpročiai, kurie buvo paminėti daugumos registruotų narių:

1) 98% iš jų pakeitė savo mitybą, sumažino riebalų ir kalorijų kiekį. Jie gausiai vartojo daržoves, vaisius, neapdorotus grūdus.

2) 94% padidino savo judėjimą. Labiausiai paplitęs pratimas buvo vaikščiojimas.

3) 78% valgė pusryčius kiekvieną dieną, tai pagreitino medžiagų apykaitą, sumažėjo noras užkandžiauti, buvo ugdoma savikontrolė.

4) 75% tikrino savo svorį kiekvieną savaitę ir daugelis nuolat vedė savo mitybos žurnalą. Tik save prižiūrėdami galime išlaikyti tinkamą svorį. Paprastai svoris sugrįžta lėtai ir dauguma žmonių nestebėdami savęs susigrąžina prarastą svorį.

„ Blogi genai – tik šoviniai, kuriais užtaisome pistoletą, tačiau tik gyvenimo būdas nuspaudžia gaiduką.“

Autorius: Corrie Jankevičienė, Sveikos gyvensenos sodyba „Nova Vita“