Kategorija: Mankšta

Paskelbta

Genai – ne nuosprendis: ką iš tiesų sako epigenetika?

Ar genai nulemia mūsų likimą?

Šiuolaikinis mokslas rodo, kad ne viskas taip paprasta.

Ilgą laiką buvo manoma, kad mūsų sveikatą lemia genai, kuriuos paveldime iš tėvų ir senelių. Jei šeimoje buvo nutukimas, širdies ligos ar diabetas – atrodė, kad tai neišvengiama.
Tačiau šiuolaikinis mokslas rodo kur kas sudėtingesnį vaizdą ir atskleidžia mūsų pasirinkimų svarbą.

Šiandien vis daugiau kalbama apie epigenetiką – sritį, kuri paaiškina, kodėl genai nėra likimo nuosprendis.

Kas yra epigenetika

Epigenetika tiria, kaip aplinka ir gyvenimo būdas veikia genų aktyvumą, nekeičiant pačios DNR sekos.

Galima tai įsivaizduoti taip:

  • DNR – tai instrukcijų knyga, kurią paveldime.
  • Epigenetiniai mechanizmai – tai žymekliai, kurie nurodo, kurias instrukcijas organizmas skaito aktyviai, o kurias – tyliai „padeda į šalį“.

Genai lieka tie patys, tačiau jų veikimas gali keistis.

Moksliniai tyrimai rodo, kad genų raiškai gali turėti įtakos:

  • mityba,
  • fizinis aktyvumas,
  • lėtinis stresas,
  • miego stoka,
  • toksinai ir aplinkos veiksniai.

Tai ypač svarbu kalbant apie lėtines ligas, tokias kaip:

  • II tipo diabetas,
  • širdies ir kraujagyslių ligos,
  • nutukimas,
  • metabolinis sindromas.

Genetinis polinkis padidina riziką, bet nebūtinai lemia ligą.

Konkretus pavyzdys: įvaikintų vaikų tyrimai

Vienas iš dažnai minimų ir gerai dokumentuotų pavyzdžių – ilgalaikiai stebėjimo tyrimai su vaikais, įvaikintais iš labai nepalankių socialinių sąlygų.

Buvo stebima:

  • kokiomis ligomis jie suserga,
  • kokios jų sveikatos problemos išryškėja suaugus,
  • ir kaip tai susiję su biologinių bei įtėvių šeimų gyvenimo būdu.

Rezultatai parodė svarbų dalyką:
vėlesnė aplinka turėjo didesnę reikšmę jų raidai ir sveikatos eigai, nei būtų galima numanyti vien iš genetinės kilmės.

Tai nereiškia, kad genai „išnyko“.
Tai reiškia, kad aplinka ir kasdieniai pasirinkimai turėjo lemiamą įtaką tam, kaip tie genai „įsijungė“ arba „neįsijungė“.

Svarbi riba: epigenetikos galimybės ir ribos

Epigenetika nereiškia, kad galime „perrašyti“ savo genus ar gyventi bet kaip, tikintis vėliau viską ištaisyti.
Ji taip pat nereiškia, kad viskas priklauso vien tik nuo mūsų pastangų.

Epigenetika padeda suprasti kai ką subtilesnio: kasdieniai pasirinkimai gali stiprinti arba silpninti paveldėtą riziką, tačiau jie nepanaikina biologinių ribų ir nepadaro žmogaus visagaliu.

Tai nėra stebuklingas pažadas.

Tai – atsakomybės ir galimybių pusiausvyra.

Mūsų pasirinkimai:

  • turi pasekmes kūnui,
  • turi pasekmes psichikai,
  • turi pasekmes santykiams,
  • ir galiausiai – visam gyvenimo keliui.

Šiame kelyje yra ir paguoda – žmogus nėra paliktas vienas.

Dievo malonė ir kantrumas lydi net ir tada, kai tenka pripažinti klaidas ir prašyti pagalbos.

Išmintis čia slypi tame, kad:

  • prisiimtume atsakomybę už tai, kas mums patikėta,
  • ir kartu suvoktume, kad ne viską kontroliuojame.

Ką tai reiškia praktiškai kiekvienam iš mūsų

  • Net jei šeimoje buvo ligų – tai nėra nuosprendis.
  • Net maži, nuoseklūs pasirinkimai ilgainiui turi reikšmę.
  • Sveikata nėra tik genetinė loterija – tai procesas.

Ir Dievas mus ragina: „Ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo garbei.“ (Biblija, 1 Korintiečiams 10, 31)

Šaltiniai gilesniam tyrinėjimui:

Epigenetika, sveikata ir ligos – CDC puslapis apie epigenetikos ryšį su sveikata.

English and Romanian Adoptees (ERA) Study – ilgalaikio tyrimo apie ankstyvos aplinkos poveikį raidos eigai apžvalga.

Paskelbta

Ar nervinės ląstelės atsistato?

„Nesinervink – nervinės ląstelės neatsistato!“ – šią frazę esame girdėję daugelis.
Ir nors iš tiesų geriau vengti nervinės įtampos, pasirodo, viskas nėra taip beviltiška.
Mokslas šiandien žino: tam tikrose smegenų srityse nervinės ląstelės iš tiesų gali atsinaujinti.

Žmogaus smegenys sudarytos iš maždaug 86 milijardų neuronų.
Ilgą laiką manyta, kad visi jie susiformuoja dar prieš gimimą, o vėliau tik nyksta.
Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais atlikti tyrimai parodė, kad smegenų hipokampe egzistuoja kamieninės ląstelės, galinčios sukurti naujus neuronus.
Šis procesas vadinamas neurogeneze.

Naujai susiformavusios nervinės ląstelės, kaip rodo kai kurie tyrimai, gali tapti smegenų tinklų dalimi ir prisidėti prie mokymosi bei atminties procesų.
Tačiau šis reiškinys žmonėms dar vis intensyviai tiriamas.
Nors naujų neuronų skaičius nėra didelis, pats faktas, kad smegenys geba atsinaujinti, suteikia vilties – ypač siekiant išlaikyti gerą atmintį ir emocinę pusiausvyrą senstant.

Kas padeda smegenims atsinaujinti?

Neurobiologų tyrimai rodo, kad neurogenezę ir smegenų plastiškumą skatina šie veiksniai:

  • Saikingas fizinis aktyvumas – vaikščiojimas, plaukimas, bėgiojimas
  • Protinis aktyvumas – mokymasis, naujų įgūdžių ar kalbų įsisavinimas, atminties lavinimas
  • Visavertis miegas
  • Subalansuota mityba, kurioje pakanka vitaminų, mineralų, baltymų ir sveikųjų riebalų
    Tyrimai rodo, kad flavonoidai (pvz., mėlynėse) ir omega-3 riebalų rūgštys (pvz., linų, kanapių, čijos sėklose, graikiniuose riešutuose) gali būti naudingi smegenų sveikatai
  • Teigiamos emocijos ir streso mažinimas taip pat palaiko smegenų veiklą

Kas kenkia smegenų atsinaujinimui?

  • Nejudrus gyvenimo būdas
  • Miego trūkumas
  • Lėtinis stresas
  • Alkoholio vartojimas
  • Nesubalansuota, labai kaloringa mityba

Svarbu žinoti

Mokslininkai vis dar tiria, kiek ilgai neurogenezė išlieka aktyvi žmogaus gyvenime.
Aišku viena – smegenys išlieka plastiškos visą gyvenimą, todėl galime stiprinti jų veiklą mokydamiesi, judėdami ir gyvendami sveikiau.

Linkiu rūpintis savo nervinėmis ląstelėmis kasdien – ne per nerimą, o per gyvenimo džiaugsmą.
Jelena Ovdijenko, klinikinė psichologė

Keletas nuorodų į mokslinius šaltinius:

  1. Dynamics of hippocampal neurogenesis in adult humans (Spalding et al., 2013) — PMC
  2. Exercise training increases size of hippocampus and improves memory (Erickson et al., 2011) — PNAS
  3. What Is the Relationship Between Hippocampal Neurogenesis Across Different Stages of the Lifespan? (Bond, Ming & Song, 2022) — Frontiers PDF
Paskelbta

Puikusis penketukas: fiziniai pratimai sveikatai ir gerai savijautai

Gimnastika, fiziniai pratimai, vaikščiojimas turi tapti neatsiejama kasdienio gyvenimo dalimi kiekvienam, kas nori išsaugoti darbingumą, sveikatą, visavertį ir džiaugsmingą gyvenimą.
(Hipokratas)

Dauguma šiuolaikinės visuomenės ligų kyla dėl fizinio aktyvumo stokos: nutukimas, II tipo cukrinis diabetas, širdies ir kraujagyslių ligos, sąnarių ir stuburo ligos, nerimo ir depresijos būsenos, nusilpęs imunitetas, kai kurios vėžio rūšys.

Fizinis aktyvumas padeda normalizuoti visų žmogaus organizmo sistemų darbą, įskaitant ir smegenų veiklą.

Išskiriami 5 fizinių pratimų tipai. Tyrimai rodo, kad būtina atlikti visus šiuos tipus, kad poveikis fizinei būklei būtų visapusiškas.

1. Aerobiniai pratimai arba kardio pratimai

Tai pats natūraliausias ir įprasčiausias fizinio aktyvumo tipas. Bėgimas, vaikščiojimas, plaukimas, slidinėjimas, važiavimas dviračiu – visa tai mums pažįstama nuo vaikystės.

Šios rūšies krūvis gerina širdies ir kvėpavimo sistemų darbą, didina bendrą organizmo ištvermę. Normalizuojasi nervų sistemos būklė: pagerėja miegas, mažėja nerimas, gerėja nuotaika.

  • Suaugusiesiems vidutinio intensyvumo aerobinė veikla turėtų trukti 150–300 minučių per savaitę arba 20–45 minutes per dieną.
  • Aukšto intensyvumo aerobinis krūvis tinka fiziškai pasirengusiems žmonėms – 75–150 minučių per savaitę arba 10–20 minučių per dieną.

Intensyvumo formulė: 220 – amžius = maksimalus pulsas. Pvz., jei jums 65 metai, tai 220 – 65 = 155.

  • 50–60 % nuo maksimalaus pulso – vidutinio intensyvumo treniruotėms.
  • 70–80 % – aukšto intensyvumo treniruotėms.

2. Anaerobiniai arba jėgos pratimai

Tai tokie pratimai, kurių metu tenka įveikti treniruoklių ar savo kūno pasipriešinimą.

Po 30 metų fiziškai neaktyvūs žmonės kas dešimtmetį netenka 3–8 % raumenų masės, o po 50-ies šis procesas vyksta dvigubai greičiau.

Kiekvienais metais kaulų mineralinis tankis sumažėja 1–3 %, o tai lemia jų plonėjimą ir trapumą.

Jėgos treniruotės 2 kartus per savaitę, apimančios visas pagrindines raumenų grupes, padeda išvengti raumenų masės praradimo ir padidinti kaulų tankį.

Krūvio intensyvumas turėtų būti vidutinis arba aukštas – priklausomai nuo jūsų amžiaus ir fizinės būklės.

3. Pusiausvyros pratimai

Kiekvienas žmogus turi pusiausvyros įgūdžių, tačiau jų išsivystymo lygis gali skirtis.

Reikia prisiminti, kad su amžiumi gebėjimas išlaikyti pusiausvyrą silpnėja, o tai blogina gyvenimo kokybę: atsiranda nestabili, neužtikrinta eisena, prastėja judesių koordinacija.

Paprasta poza stovint ant vienos kojos užsimerkus jau treniruoja jūsų vestibuliarinį aparatą. O jei atliksite pratimą „Kregždutė“, rezultatai bus dar geresni.

Pusiausvyros pratimai ne tik gerina smegenėlių ir visos nervų sistemos veiklą, bet ir stiprina koncentraciją. Gebėjimo išlaikyti pusiausvyrą pagerėjimas – neįkainojamas kasdieniame gyvenime.

4. Tempimo pratimai

Su amžiumi raumenys praranda elastingumą, o tai ypač atsiliepia atramos–judėjimo sistemai: blogėja stuburo ir sąnarių būklė.

Reguliarios treniruotės suteikia ne tik raumenų elastingumą, bet ir padeda išjudinti bei sustiprinti sąnarius. Tempimo pratimai padeda išlaikyti taisyklingą laikyseną, užkerta kelią mėšlungiui, mažina streso lygį.

Šie pratimai ypač naudingi moterų sveikatai: gerėjant kraujotakai, menstruacijos tampa mažiau skausmingos, normalizuojasi ciklas.

5. Kvėpavimo pratimai

Šie pratimai naudingi ne tik sergantiesiems kvėpavimo sistemos ligomis, bet ir turintiems širdies ir kraujagyslių, virškinimo, nervų sistemos sutrikimų, silpną imunitetą bei dubens organų ligų.

Pagrindinis kvėpavimo pratimų skirtumas nuo įprasto kvėpavimo – tai sąmoningas įkvėpimo ir iškvėpimo, taip pat kvėpavimo tempo reguliavimas.

Kvėpavimo pratimai geriausiai atliekami ryte po pabudimo, kai smegenims ypač reikia deguonies, arba pasivaikščiojimų metu.

Treniruočių taisyklės

Pagrindinis treniruočių principas – reguliarumas, o ne intensyvumas. Kad fiziniai pratimai būtų naudingi, pasirinkite tinkamą sporto rūšį pasitarę su gydytoju.

Auksinė treniruočių taisyklė – palaipsniui didinti krūvį ir tempą, stebint savo būklę. Užsiėmimų metu kontroliuokite pulsą, tam padės išmanieji laikrodžiai ar fitneso apyrankės.

Jei įmanoma, jėgos pratimus geriausia atlikti prižiūrint sertifikuotam treneriui.

Dėka reguliarių treniruočių pagerės jūsų fizinė savijauta, o tai teigiamai paveiks gyvenimo kokybę ir suteiks daugiau gerų emocijų.

Parengė: Julija Logačiova, gydytoja LFK (gydomosios fizinės kultūros specialistė)

Šaltinis: 8doktorov.ru

Paskelbta

Vaikščiojimas – natūrali sveikatos stiprinimo priemonė

Vaikščiojimas – tai paprastas ir prieinamas būdas rūpintis savo sveikata. Norėdami pasiekti gerų rezultatų, laikykitės kelių paprastų rekomendacijų.

Nauda sveikatai

Reguliarios išvykos pėsčiomis padeda išlaikyti normalų kūno svorį ir paspartina medžiagų apykaitą, o tai ypač svarbu virškinimo sistemai. Vaikščiojimas stiprina širdies ir kraujagyslių sistemą, gerina kraujotaką ir mažina širdies ligų riziką. Be to, judėjimas gryname ore skatina endorfinų gamybą, gerina nuotaiką ir mažina stresą. Nepamirškime ir raumenų bei kaulų sistemos – vaikščiojimas stiprina raumenis, kaulus bei didina ištvermę.

Pasiruošimas

Rinkitės patogią avalynę su gera amortizacija, lanksčiu padu ir pėdos atrama. Apranga turėtų būti lengva, pralaidi orui ir tinkama oro sąlygoms. Jei turite kelio ar klubo sąnarių problemų, apsvarstykite šiaurietiškas ėjimo lazdas – jos padeda sumažinti sąnarių apkrovą ir didina vaikščiojimo naudą.

Būtinai pasirūpinkite, kad organizmas gautų pakankamai vandens – taip deguonimi prisotintas kraujas laisvai pasieks kiekvieną ląstelę, padėdamas joms atsinaujinti ir stiprėti.

Prieš vaikščiojimą atlikite lengvą apšilimą, o po jo – tempimo pratimus. Tai padės išvengti traumų ir pagerins raumenų lankstumą.

Taisyklingas vaikščiojimas

Taisyklinga laikysena – ne tik estetikos, bet ir sveikos judesių biomechanikos pagrindas, apsaugantis sąnarius bei stuburą.

Laikykite galvą tiesiai, žvelkite į priekį, o ne žemyn. Šiek tiek įtraukite pilvą ir „pakelkite“ krūtinę į viršų – bet natūraliai, be įtampos. Tokia kūno padėtis laikui bėgant taps įprasta.

Pečiai turi būti atpalaiduoti, o rankos laisvai judėti į taktą su žingsniais – tai padeda palaikyti pusiausvyrą, ritmą ir gerina kraujotaką stuburo srityje.

Stenkitės kvėpuoti pro nosį, ritmiškai: keturi žingsniai –  įkvėpimas, keturi – iškvėpimas. Palaipsniui ilginkite iškvėpimo trukmę – tai pagerins raumenų aprūpinimą deguonimi, skatins smegenų kraujotaką, stabilizuos kraujospūdį ir mažins nerimą. Jei pastebite, kad kvėpuojant nosimi pritrūksta oro ir reikia papildomai kvėpuoti per burną, sumažinkite tempą.

Žingsnio technika svarbi: pėda pirmiausia turi liesti žemę kulno viduriu, švelniai riedant ant pirštų. Tai padės tolygiai paskirstyti kūno svorį ir sumažins apkrovą sąnariams.
Jei kyla sunkumų, ženkite platesnį žingsnį (šiek tiek platesnį, nei esate įpratę) – kartais to užtenka. Jei nepavyksta, papildomai lavinkite Achilo sausgyslę: atsistokite ant laiptelio pirštų galais, nuleiskite kulnus žemyn, paskui vėl pakilkite ant pirštų. Kartokite pratimą apie 50 kartų.
Tai ypač svarbu tiems, kurie įpratę avėti aukštakulnius – raumenims reikia laiko persitvarkyti.

Tinkamas vaikščiojimo tempas

Lėtas pasivaikščiojimas (60–90 žingsnių per minutę, arba 2,5–4 km/h) nesuteikia ryškaus sveikatinamojo efekto. Siekite aktyvesnio tempo – daugiau nei 120 žingsnių per minutę.

Savo tinkamą krūvį galite patikrinti pagal pulsą:
Treniruočių pulso skaičiavimas: (220 – amžius) × 0,7.
Pavyzdžiui, 50 metų žmogaus orientacinis pulso dydis – apie 119 dūžių per minutę.
Jei einant pulso rodiklis artimas šiam skaičiui, vadinasi, intensyvumas tinkamas. Jei pulsas per žemas – pagreitėkite ar rinkitės maršrutą su įkalne. Jei pulsas viršija rekomenduojamą daugiau kaip 10 dūžių, sulėtinkite tempą.

Žmonėms, turintiems širdies ar sąnarių problemų, pulsas gali didėti net ir nedideliu greičiu einant – todėl pulso stebėjimas yra patikimas būdas reguliuoti krūvį.

Pradėkite pamažu

Jei nesate pratę reguliariai vaikščioti, pradėkite nuo 10–15 minučių per dieną ir palaipsniui ilginkite iki 20–30 minučių 3–4 kartus per savaitę. Po 2–3 mėnesių trukmę galima didinti iki 30–40 minučių.

Ieškokite įkvėpimo

Rinkitės gražius ir įdomius maršrutus – vaizdinga aplinka motyvuoja.

Vaikščiokite drauge

Pasivaikščiojimai su draugais ar šeima tampa malonesni ir skatina išlaikyti reguliarumą. Tapkite pavyzdžiu kitiems, o ne verskite – pozityvus požiūris užkrečia!

Teksto autorė: Liudmila Jagello, gydomosios fizinės kultūros instruktorė-metodininkė

RSS
Follow by Email
Facebook
Facebook
fb-share-icon
YouTube
INSTAGRAM