Tikriausiai nėra žmogaus, kuris nesusimąstytų apie mirtį. Į klausimą: „Kas gi laukia mūsų po mirties?“ šiandien galime išgirsti įvairius atsakymus. Daugelis tiki, kad nusidėjėliai amžinai kentės pragare, bet Šventasis Raštas atskleidžia visai kitą paveikslą!
Tarp krikščionių labiausiai paplitęs tikėjimas pomirtiniu pragaru ir rojumi. Manoma, kad mirusiųjų sielos, atskirtos nuo kūno, danguje laimingos, o pragare kenčia. Visa tai tariamai prasideda tik numirus ir tęsis iki Jėzaus Kristaus sugrįžimo, kai sielos pateks į Didįjį teismą, kad būtų nuspręstas jų galutinis likimas. Tačiau mąstančiam žmogui kyla klausimas: jeigu nebuvo teismo, tai kas nusprendžia, kur pateks siela?
Atidžiai skaitydami Bibliją matome visiškai kitokį mirusiųjų būsenos vaizdą. Biblijoje niekur nesakoma, kad siela po mirties gali egzistuoti atskirai nuo kūno. Teorijai apie siaubingas nusidėjėlių kančias pragare nėra jokio patvirtinimo. Biblija sako, kad mirties akimirką žmogaus sąmonė dingsta, žmogus tarsi panyra į gilų miegą. Kūnas suyra, bet po antrojo Kristaus atėjimo visi mirusieji bus pažadinti ir prikelti iš kapų. Tie, kurie tikėjo Gelbėtoju, bus apdovanoti amžinuoju gyvenimu, jiems bus duoti nauji negendantys kūnai ir jie amžinai gyvens su Viešpačiu Naujoje žemėje. O tie, kurie nusigręžė nuo Dievo, pamatys visas savo padarytas nuodėmes, o po to bus sunaikinti – sudeginti ugnimi kartu su žemės apvalymu nuo nuodėmės.
Biblinio mokymo apie mirtį analizę pradėsime tyrinėdami žmogaus sukūrimo procesą: „tuomet Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į šnerves gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe (arba gyva siela)“ (Pradžios 2:7). Pateikus šį tekstą schematiškai, mes gauname tokią lygtį: žemės dulkės (kūnas, cheminiai žemės elementai) + Dievo kvėpavimas (dvasia, gyvybės dovana) = gyva siela (gyvas žmogus).
Kad išlaikytų žmonių nemirtingumą, Viešpats pasodino Edene „gyvybės medį“ (Pradžios 2:9). Taip pat Dievas sudarė sandorą su Adomu ir Ieva, pagal kurią žmonės neturėjo valgyti vaisių nuo kito svarbaus sodo medžio – „gėrio ir blogio pažinimo medžio“ (Pradžios 2:9,17), kad neprarastų amžinojo gyvenimo: „Ir įsakė žmogui Viešpats Dievas, tardamas: […] nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo paragausi, turėsi mirti“ (Pradžios 2:16-17).
Tačiau mūsų protėviai susigundė šėtono pažadais tapti panašiais į dievus ir pažinti gėrį bei blogį, patikėjo jo apgaule: „Jūs tikrai nemirsite! Ne!” (Pradžios 3:4) ir sulaužė sandorą su Kūrėju. Po nuopolio Dievas, kaip buvo įspėjęs, padarė žmogų mirtingu, uždrausdamas prieiti prie gyvybės medžio: „Savo veido prakaitu valgysi duoną, kol sugrįši žemėn, nes iš jos buvai paimtas. Juk dulkė esi ir į dulkę sugrįši!“ (Pradžios 3:19). Tai yra, žmogus prarado amžinąjį gyvenimą.
Mirties metu vyksta atvirkštinis kūrimui procesas. Žmogus („gyva siela“) praranda iš Dievo gautą gyvybės alsavimą (“dvasią”) ir vėl virsta žemės dulkėmis: „Dulkės sugrįš į žemę, kur kadaise jos ir buvo, o gyvybės alsavimas – pas Dievą, Kuris jį davė“ (Mokytojo 12:7).
Be to, nereikėtų painioti sąvokų „gyva siela“ (žmogaus asmenybė su jo mintimis ir jausmais) ir „dvasia“ („gyvybės alsavimas“, ateinantis iš Dievo). Dauguma žmonių mano, kad siela yra nemirtinga, bet Dievas per Savo Žodį konkrečiai sako: „Siela, kuri nusikalsta (nusideda), mirs“ (Ezechielio 18:4).
Iki Didžiojo teismo mirę žmonės tiesiog ilsisi – miega. Šventajame Rašte yra daug tekstų, kuriuose apie tai kalbama: „Dovydas užmigo (orginalo kalboje: guli, miega) su savo protėviais ir buvo palaidotas Dovydo mieste“ (1 Karalių 2:10).
Šventasis Raštas nurodo, kad mirusieji apie nieką negalvoja: „mirusieji nebežino nieko. […] Jų meilė, neapykanta, pavydas jau seniai pradingo. […] nes jokios veiklos, jokių sumanymų, jokio išmanymo, jokios išminties nebebus Šeole (kape) […]“ (Mokytojo 9:5, 6, 10). „Kai dvasia jį palieka, jis sugrįžta į dulkes, ir tą pačią dieną žūva visos jo svajonės“ (Psalmių 146:4). „O žmogus miršta, ir nebėra jo […]. Jei jo sūnūs gerbiami, jis nežino; jei jie niekinami, jis nepastebi.“ (Jobo 14:10, 21).
Ir tai nuostabu, juk kaip būtų sunku iš dangiškojo rojaus stebėti, kaip tavo mylimasis vaikas nusigeria, arba turi problemų šeimoje, ar serga, ar kvailai pasielgė, ar prarado darbą… Argi tai palaima – stebėti savo artimųjų sielvartą?!
Evangelijoje aprašomi trys atvejai, kai Jėzus prikėlė mirusius žmones, ir dvejuose iš jų Kristus mirtį pavadino miegu. Todėl artėjantis prisikėlimas prieš Didįjį teismą Biblijoje dažnai vadinamas pabudimu: „bus išgelbėta […] visi, kurie tik rasti įrašyti knygoje. Daugelis miegančiųjų žemės dulkėse atsibus […]. O tu […] Prisikelsi savo atpildui dienų pabaigoje.“ (Danieliaus 12: 1-2, 13).
Po Didžiojo teismo į atnaujintą žemę nusileis naujas miestas – sodas su gyvybės medžiu. Štai kas parašyta paskutinėje Biblijos knygoje: „Aikštės viduryje, tarp upės atšakų, auga gyvybės medis, […] vedantis vaisių, […] to medžio lapai tinka tautoms gydyti“ (Apreiškimo 22:2).
Žodis „rojus“ reiškia Edeno sodas. Tai yra, kaip anksčiau rojus su gyvybės medžiu buvo Žemėje, kad palaikytų žmogaus amžinąjį gyvenimą, taip bus ir po antrojo Kristaus atėjimo. Biblijoje nėra tekstų, kuriuose būtų kalbama apie pomirtinę sielų palaimą dangaus rojuje be kūno, o atvirkščiai, visur kalbama apie kūną.
Žinoma, daugeliui krikščionių kyla natūralus klausimas:“ O kaip dėl sielos kančių pragare?“. Nes jų bažnyčiose jiems rodė Biblijos tekstus, kuriuose apie tai kalbama…
Iš tiesų, Biblijoje yra tekstų, kuriuose kalbama apie pragarą, tačiau svarbu suprasti apie kokį pragarą kalbama. Žodis „pragaras“ (požemis) Biblijoje išverstas iš hebrajų kalbos žodžio „šeol“, reiškiančio mirtį ir kapą. Anot Biblijos, visi žmonės, tiek teisūs, tiek neteisūs, patenka į pragarą (šeolą), tai yra, kapą: „Koks žmogus gali gyventi ir niekada nemirti? Kas gali išsigelbėti iš Šeolo galybės?“ (Psalmių 89:49). Pasižiūrėkite, kaip patriarchas Jokūbas kalbėjo apie savo artėjančią mirtį: „Aš liūdėdamas žengsiu į Šeolą pas savo sūnų“ (Pradžios 37:35). “Šeolo vartai atims man likusius metus” (Izaijo 38:10). Taigi, kalbant apie pragarą, Biblija tik sako, kad mes visi esame mirtingi ir kažkada būsime kape.
Iš kur kilo mokymas apie sielų pomirtinį kankinimą pragare? Taip, Biblija sako: „Ir eis šitie į amžinąjį nubaudimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą“ (Mato 25:46). Bet jei remdamiesi šiais tekstais padarysime išvadą, kad nusidėjėliai bus be galo ilgai kankinami ugnyje, tai prieštaraus kitiems Šventojo Rašto tekstams, kuriuose teigiama, kad nusidėjėlių laukia ne amžinos kančios, o sunaikinimas po Kristaus sugrįžimo ir Didžiojo teismo. Biblija sako: „O dabartiniai dangūs ir žemė […] palaikomi ugniai, saugomi teismo ir bedievių žmonių žuvimo dienai“ (2 Petro 3:7). „Bet nedorėliai žus, Viešpaties priešai dings lyg pievų žolė, išsisklaidys lyg dūmai“ (Psalmių 37:20).
Mes žinome, kad Biblija negali pati sau prieštarauti. Nuodėmingi žmonės amžinoje ugnyje pražus, išnyks amžiams. Tai yra, šios ugnies rezultatas bus amžinas: galutinis nuodėmės sunaikinimas visatoje. Žmonės, atstūmę Kristų, niekur negyvens amžinai: nei požemyje, nei ugnies ežere; nes amžinos kančios pragare, apie kurias kalba žmonės, bet ne Biblija, tai irgi – amžinas gyvenimas, tik blogas. Nusidėjėliai bus sunaikinti ir neteks išgelbėjimo galimybės, kurią šiandien Kristus maloningai kiekvienam siūlo. Amžinasis gyvenimas įmanomas tik Kristuje Jėzuje: „Atpildas už nuodėmę – mirtis, o Dievo malonės dovana – amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Romiečiams 6:23).
Šaltinis: sokrsokr.net
0
20
20
