ATLEISKITE KALTININKAMS

Pasitikėjimas Dievu ir atleidimas išgydė. Kaip? Skaitykite šioje istorijoje.

Kai dar tik pradėjau skaityti Bibliją, man patiko tekstas iš pranašo Izaijo knygos „Nebijok, nes Aš su tavimi…“ (Izaijo 41:10). Atsispausdinau jį ant gražaus paveiksliuko ir pasikabinau virš lovos. Tuo metu man dažnai kildavo kraujospūdis, ko labai bijojau. Žinojau, kad baimė apsunkina situaciją, ir guodžiausi šiuo Biblijos tekstu. Ši gyvenimo su Dievu patirtis man buvo tikras stebuklas. Pradėjau apsieiti be injekcijų. Vaistus gėriau, bet, svarbiausia, baimė pasitraukdavo, kai skaitydavau šį tekstą. Išmokau pasitikėti Dievu.

Mano gyvenime buvo du žmonės, kuriems negalėjau atleisti. Tai mano patėvis ir vyras. Žodžiai iš maldos „Tėve mūsų“ – „ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“ (Evangelija pagal Matą 6:12) – slėgė mane.

Vaikystėje patėvis mane stipriai mušė, tiesiog išliedavo ant manęs savo pyktį. Jaunystėje jis užsiiminėjo boksu, todėl man stipriai kliūdavo. Kai užaugau, skubėjau ištekėti, kad kuo greičiau tapčiau nuo jo nepriklausoma. Vyras buvo geras žmogus, bet iki pirmos taurelės. Kai patėvį paralyžavo, maitinau jį sriubos tyre ir mačiau jį silpną ir nelaimingą. Jis negalėjo kalbėti, gulėjo sutrikęs. Gailėjau jo. Pajutau, kad atleidau ir sieloje tapo lengva. Gailestis patėviui ir užuojauta nugalėjo apmaudą.

Dabar trumpai apie savo vyrą: 15 metų gyvenau su juo kaip ant ugnikalnio. Po to jis rado „didžiąją meilę“. Iš viso jis buvo vedęs 5 kartus, bet daugiau vaikų nebuvo, tik mūsų du. Kai jis išėjo, sūnui buvo 3, o dukrai – 13. Vienas Dievas žino kaip aš išgyvenau. Tik kartą prašiau vyro pagalbos, kai susirgo sūnus, bet jis atsisakė padėti. O galėjo, aš tai žinojau. Vaikus užauginau, turėjau daug sunkumų.

Kai mano buvęs vyras mirė, priėmiau tai ramiai. Ir štai eilinis hipertenzijos priepuolis, o man mintis: „Jei Viešpats mane pasiims, kur aš pateksiu su savo neatleidimu?“

Atsiklaupus prašiau: „ Dieve, žmogus mirė, bet aš negaliu atleisti… Atleisk man ir duok ko prašau, paimk visą mano skausmą! Be tavęs aš negaliu atleisti, duok man atleidimą!“

Visa savo esybe šaukiausi Dievo, o paskui nuėjau į virtuvę išgerti vaistų. Ant palangės pamačiau krikščioniškų giesmių rinkinį ir pagalvojau: „Daugiau nebeverksiu, giedosiu“.

Giedodama staiga pajutau tarsi šilta antklodė būtų uždengusi mane nuo galvos iki kojų. Neįmanoma apibūdinti šio pojūčio. Žinojau, kad tai Dievas padarė! Jis išgirdo mano neviltį ir maldą, Jis pašalino neatleidimo skausmą, daugelį metų gyvenusį manyje, Jis išlaisvino mane!

Noriu visiems paliudyti: Dievas suteikia atleidimą! Jis išgydo giliausias sielos žaizdas, prašykite Jo!