MEILĖS JĖGA

Beviltiškai sergančių palatoje buvo du žmonės: moteris 45 metų ir 4-5 metų mergaitė. Mergaitei buvo IV stadijos smegenų auglys. Ji buvo našlaitė. Mergaitei likus gyventi apie savaitę, į jos palatą paguldė moterį, sergančią plaučių vėžiu su progresuojančiomis metastazėmis į kaulus ir kitus organus. Ši moteris taip pat neturėjo nė vieno iš artimųjų ar draugų.

Šios moters motina mirė, ji nebuvo mačiusi savo tėvo. Buvęs sužadėtinis, sužinojęs, kad ji pastojo, reikalavo atlikti abortą, po kurio ji liko nevaisinga. Taip ir gyveno nuo to laiko – vieniša ir sužeista siela, pamažu ėmė visų nekęsti. Ir štai ji, beviltiškai serganti, “mirštančiųjų” klinikoje. Netrukus jos gyvenimas baigsis. Tačiau kodėl ją reikėjo paguldyti į palatą su dejuojančiu, rėkiančiu, be perstojo kviečiančiu savo mamą, vaiku, moteris nesuprato. Mergaitė ją erzino.

Antrą jų bendro gyvenimo dieną mergaitės dejonės moteriai tapo nebepakenčiamos.

– Ne, daugiau to nebegaliu kęsti, – sukandus dantis, murmėjo moteris, – kada gi mirs ši nekenčiama mergiotė. Man nuo savo skausmų ir priepuolių koktu. Nebegaliu taip daugiau, nebegaliu. – Girdi, Viešpatie, užtenka iš manęs tyčiotis! Tu neduodi man net ramiai numirti. Bet aš Tau parodysiu, aš parodysiu! Su manimi tokie pokštai nepraeis! – košė pro dantis moteris. Tada prasidėjo priepuolis ir ji neteko sąmonės.

Sugrįžus sąmonei, moteris nusprendė atjungti prietaisą, palaikantį mergaitės gyvybę, ir taip išgelbėti save ir tą nelaimingąją nuo kančių. Moteris nuėjo prie mergaitė lovos. Ji tyliai aimanavo. Norėdama išjungti prietaisą, moteris turėjo pasilenkti virš mergaitės ir prie pat jos kaklo ištraukti vožtuvą. Kai ji pasilenkė ir pirštais paėmė reikalingą vožtuvą, mergaitė pirmą kartą per tas dienas nurimo, tada džiaugsmingai atmerkė akis ir pasakė: „Mama. Mama, tu pagaliau atėjai!“ Apsikabino drebančią moterį ir tyliai užmigo.

Moteris sustingo vietoje vis dar laikydama vožtuvą. Kojos ir rankos nutirpo, bet ji stovėjo ir, kad nepažadintų mergaitės, tyliai verkė. Po kurio laiko moteris rado galimybę atsargiai atsigulti šalia vaiko. Paskui ir ji užmigo. Moteris pabudo nuo neįprasto, dėmesio jai, jausmo. Iš tiesų, – ant lovos sėdėjo mergaitė, visa su vamzdeliais, su juokingai susišiaušusiais plaukiukais ir įdėmiai žiūrėjo į moterį. Kai ši pabudo, mergaitė rimtai paklausė:

– Mama, kur tu taip ilgai buvai? Aš tavęs čia taip ilgai laukiau!

Ką daryti, reikia kažkaip atsakyti. Ir moteris pasakė:

– Dukryte, tavo mama daug dirba. Aš tik vakar grįžau iš komandiruotės. Gal nustosi man priekaištauti ir apkabinsi?

Tuoj pat mergaitės rimtumas dingo be pėdsako, ji nusišypsojo ir metėsi mamai ant kaklo.

– Aš žinojau, kad tu ateisi pas mane! Visi sakė, kad aš neturiu mamos, kad tavęs nėra, įsivaizduoji? Bet aš jais netikėjau. Ir jie taip pat sako, kad aš greitai mirsiu! Taip pat netiesa. Jie ką, neturi daugiau ką veikti, kaip tik žmones gąsdinti? – taip mergaitė šnibždėjo moteriai prie krūtinės ir tiesiog negalėjo sustoti.

Kol mergaitė šnibždėjo žodžius ir spaudėsi prie motinos krūtinės, pastaroji prisiminė, kad liga šalia ir laukia savo valandos, tik trumpą akimirką mergaitei leido pasijusti laiminga, surasti motiną, nors ir ne tikrą, ir tokią pat beviltiškai sergančią ir iškankintą.

– Dieve, kokį gi naują triuką Tu sugalvojai man atsisveikinimui? – pagalvojo moteris.

Minutei mergaitė nutilo – prasidėjo galvos skausmo priepuolis. Piktas ir kankinantis. Mažutė neparodė, kad jai kažkas skauda, bet moteris tai žinojo. Ji pasakė mergaitei:

– Dukrele, tu tyliai atsigulk šalia manęs, aš tave apkabinsiu, ir mes gulėsime kartu, gerai? Pailsėkim!

Mažutė atsigulė ant šono taip, kad visą laiką galėtų matyti mamą, žiūrėjo, bandė rečiau mirksėti ir šypsojosi, bandydama neparodyti, kad jai skauda galvą. Taip ir užmigo, visą laiką besišypsodama. Naktį prasidėjo krizė. Atėjo gydytojai, mostelėjo rankomis, pasakė, kad pabaiga arti.

Mergaitė kliedėjo, neatgaudama sąmonės. Moteris visą laiką sėdėjo šalia. Ji nebejautė savo pačios skausmo priepuolių. Jos gyvenimas dabar priklausė mergaitei.

Moteris vėl kalbėjosi su Dievu.

– Dieve, aš daug kartų Tau sakiau blogus, įžeidžiančius žodžius. Jei gali, atleisk. Aš nekenčiau savęs ir gyvenimo, atleisk. Aš nemokėjau ir nenorėjau mylėti, atleisk. Nieko neprašau sau, širdyje nėra gailesčio sau. Noriu tik pasakyti: ką tik benuspręstumei, tebūna taip, kaip Tau reikia. Jei galima, nuimk mano dukrelės skausmą ir leisk man prisiimti jos skausmą. Ačiū, Dieve, kad išklausei, aš tai žinau.

Kitą rytą mergaitė visai nutilo. Moteris suprato, kad vaikas mirė. Ji ramiai žiūrėjo į mergaitės veidą ir šypsojosi.

Mergaitė atsimerkė ir pasakė:

– Mama, ar gali man rasti piešimo sąsiuvinį ir spalvotus pieštukus? Man skubiai reikia kai ką padaryti. – Ji atrodė labai rimta, antakiai suraukti, akyse – susimąstymas.

„Gyva mano mergaitė!“ – pagalvojo moteris. Džiaugsmas, plūstelėjęs į širdį, atrodė toks stiprus ir galingas, kad atrodė sudraskys vietoje iš laimės.

– Saulute, kaip tu jautiesi? – neįprastai švelniai paklausė ji.

– Mamyte, dabar kai tu grįžai iš komandiruotės…aš jaučiuosi gerai. Bet vakar aš sapnavau: atskrido du juodi drakonai ir norėjo sudeginti mano lovytę. Aš pasakiau vienam iš jų, kad aš turiu mamą, ir parodžiau kumštį. Tas drakonas, kuris kvėpavo į mane ugnimi, pasakė, kad jis čia nebeturi ką veikti.

„Čia apsigyveno džiaugsmas, meilė ir stiprybė, – pasakė jis, – čia nėra maisto. Mes neturime čia kuo pasigardžiuoti“.

🔸 Pakartotinos rentgeno nuotraukos parodė neįmanomą: navikų ir metastazių nėra – visiška remisija. Šioms keistoms pacientėms buvo atlikti tyrimai, ir jos buvo išleistos iš ligoninės, nes šios palatos reikėjo kitiems beviltiškai sergantiems žmonėms.

🔹 Draugai, visos jūsų ligos yra bejėgės prieš Visagalį Dievą. Gyvenimo prasmė nėra išsigydyti, bet rasti tą, Kuris yra Gyvenimo Šaltinis! Tada gyvenimas vėl įgauna prasmę: bus kam dovanoti savo šilumą ir švelnumą – kitam žmogui, savo šeimai, žmonėms. Ir dovanoti meilę nesavanaudiškai, iš visos širdies.

Būkit laimingi!

Autorius nežinomas

Paruošta pagal: https://8doktorov.ru/sila-lyubvi/

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.