Kodėl mes sprendžiame konfliktus skirtingai?

Konfliktai – neišvengiama kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis. Tačiau pastebėjote, kaip skirtingai žmonės juos sprendžia? Vieni rėkia ir reikalauja, kiti – tyliai atsitraukia, treti nori viską išspręsti „per meilę“. Kodėl taip yra?

Pasak lektorės psichologės Lidijos Neikurs, kiekvienas žmogus turi savo valdymo modelį – būdą, kaip jis sprendžia konfliktus ir bendrauja su kitais. Šie modeliai dažniausiai yra perimti iš tėvų, dažnai nesąmoningai, stebint jų elgesį.

Kas formuoja mūsų konfliktų sprendimo stilių?

Du pagrindiniai veiksniai:

  • Palaikymas – meilė, rūpestis, supratimas
  • Drausmė – taisyklės, ribos, reikalavimai

Atsižvelgiant į tai, kiek kiekvieno iš jų turime, susiformuoja keturi pagrindiniai bendravimo modeliai, kurie matomi tiek šeimoje, tiek darbe, tiek santykiuose.

1. Autoritarinis modelis: „Aš pasakiau – tu padaryk!“

Daug drausmės, mažai meilės

  • Vaikams – baimės atmosfera: nuomonė nesvarbi, už klaidas baudžiama
  • Ugdomas melas, gudravimas, emocinis atsiribojimas
  • Konfliktai sprendžiami jėga arba nutylėjimu
  • Dievas matomas kaip piktas ir baudžiantis
  • Vaikai suaugę arba tampa tokie pat valdingi, arba labai bailūs

Pavyzdys: „Valgysi, ką padėjau, nesakyk man ‘nenoriu’.“

2. Abejingumo modelis („demokratiškai nesikišantis“): „Daryk kaip nori…“

Mažai meilės, mažai drausmės

  • Vaikai auga be ribų, bet ir be palaikymo
  • Niekas nesikiša – kiekvienas sau
  • Konfliktai ignoruojami: „gal savaime praeis…“
  • Dievas atrodo tolimas, neįsitraukiantis
  • Išauga žmonės, kuriems stinga motyvacijos ir emocinio artumo

Pavyzdys: Vaikas žaidžia iki vidurnakčio – niekas nieko nesako, nes „tegul daro ką nori“.

3. Viskas leidžiama: „Svarbiausia – kad jis būtų laimingas“

Daug meilės, mažai drausmės

  • Vaikai – šeimos „karaliai“
  • Konfliktai sprendžiami tenkinant reikalavimus, kad tik nebūtų ašarų
  • Vaikai išmoksta manipuliuoti – verkimu, šantažu, isterijomis
  • Vėliau konfliktus sprendžia emociniu spaudimu
  • Dievas atrodo kaip „amžinai skolingas“, nes „jei meldžiuosi – turi duoti“

Pavyzdys: „Nenori į mokyklą? Gerai, pasilik namie – tik neverk.“

4. Autoritetinis modelis: „Myliu tave, bet ir ribos svarbios“

Subalansuota meilė ir drausmė

  • Konfliktai sprendžiami per dialogą, pagarbą ir aiškias ribas
  • Tėvai – ne valdovai, bet vadovai: kantrūs, nuoseklūs
  • Vaikai mato Dievą kaip teisingą, mylintį ir patikimą
  • Ugdomi: pagarba, savitvarda, empatija, vidinė motyvacija

Pavyzdys: „Suprantu, kad nori dar pažaisti, bet dabar – laikas miegui. Gal nupasakok man trumpai, ką šiandien veikei?“

Kurį modelį atpažįsti savyje?

Dažnai naudojame ne vieną modelį, o jų mišinį – priklausomai nuo situacijos. Tačiau mūsų vaikystės patirtys palieka stiprų įspaudą.

  • Koks buvo tavo tėtis ar mama?
  • Ar nebandai kompensuoti jų stiliaus – pats nuslysdama(s) į priešingą kraštutinumą?
  • Ar tavo konfliktų sprendimo būdas padeda kurti artumą – ar tik kontroliuoti?

Galime rinktis

Gera žinia: modelis nėra lemtis. Jį galima keisti – sąmoningai, mokantis naujo bendravimo.
Autoritetinis modelis – tai ne silpnumas, o išmintis: meilė be naivumo ir drausmė be baimės. Tai kelias į brandžius, pagarbius santykius – tiek su vaikais, tiek su suaugusiais.

Kitą kartą – kaip praktiškai taikyti autoritetinį valdymo būdą:
Kaip išlaikyti ramų toną, parodyti pagarbą, pateikti pasirinkimą ir padėti priimti sprendimus – tiek su mažais vaikais, tiek su paaugliais ar net suaugusiais.
Net jei iki šiol taikei kitą modelį – viską galima pakeisti.

Apmąstymui

„Žinokite, mano mylimi broliai: kiekvienas žmogus tebūna greitas klausytis, bet lėtas kalbėti, lėtas pykti.“ (Jokūbo 1, 19)

„Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga.“ (1 Korintiečiams 13, 4–5)

„Viršum viso šito tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis.“ (Kolosiečiams 3, 14)

Paruošta pagal paskaitą „Модели управления“.

Tėvo išmintis…


Brangūs tėčiai, linkiu jums daug meilės, išminties ir kantrybės 🧡🙏.

„Jūs, vaikai, klausykite Viešpatyje savo gimdytojų, nes šito reikalauja teisingumas. Gerbk savo tėvą ir motiną – tai pirmasis įsakymas su pažadu: Kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventumei žemėje. Ir jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos, drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu.“ (Efeziečiams 6, 1–4)

5 patarimai, kaip padėti vaikui pamėgti daržoves

Daržovės yra būtinas produktas mūsų organizmo sveikatai. Deja, vaikai dažnai atsisako daržovių patiekalų. Kad vaikai pamėgtų daržoves, reikia ugdymo, švelnaus atkaklumo, smagių šeimos pietų ir kūrybiškumo.

Vaikai dažnai nemėgsta daržovių, o kartais ir vaisių. Visiškai normalu nemėgti vienų maisto produktų ir mėgti kitus, tačiau negalima taikstytis su užsispyrimu nevalgyti sveiką maistą. Švelniai, bet atkakliai skatindami vaiką valgyti daržoves, galite daug ką pakeisti, nes apetitą galima ugdyti.

Štai keli būdai, kaip išmokyti vaiką valgyti sveiką maistą:

1. Įtraukite vaiką. Leiskite jam padėti jums išsirinkti daržoves ir paruošti jas.

2. Padarykite maistą patrauklų ir linksmą. Iš pačių spalvingiausių ir apetitą keliančių daržovių išdėliokite paveikslėlį. Supjaustykite daržoves neįprastomis ir juokingomis formomis.

3. Leiskite vaikui tyrinėti maistą. Tegul jis jį tyrinėja visais penkiais pojūčiais – rega, klausa, uosle, lytėjimu ir skoniu.

4. Rodykite pavyzdį ir mokykite. Valgykite daržoves vaiko akivaizdoje ir valgykite jas su pasimėgavimu, apibūdindami, kas jums jose patinka. Kalbėkite apie daržovių naudą ir pasakokite, kodėl jas reikia valgyti.

5. Eksperimentuokite. Patiekite daržoves su padažu, į kurį galima pamirkyti gabalėlius, arba pagaminkite daržovių patiekalui padažą, pavyzdžiui, žemės riešutų pastą. Padažą galite pagaminti ir iš daržovių. Jei vaikas nemėgsta virtų ar troškintų daržovių, jam gali labiau patikti žalios arba keptos.

Nepasiduokite! Jei vaikas atsisakė kažkokio patiekalo, pasiūlykite jį po kelių dienų ar savaičių. Galbūt teks bandyti dar dešimt kartų, kol vaikas priims tai, ką jam pasiūlėte. Raktas į sėkmę – švelnus atkaklumas.

Paruošta remiantis: Dr. Jorge D. Pamplona Roger knyga „Sveikas ir stiprus“

Žiūrėdami mes keičiamės…

„Dievas laiko mus atsakingus už aplinkos, kurioje tarpsta mūsų vaikų sielos, sukūrimą… Kiek kartų mes atsisakome kartu su vaikais praleisti laiką vardan ‘svarbesnių’ dalykų? Ar nerodo mūsų visuotinio apsileidimo tai, kad mes jau retai kada bepasakome: ‘Aš negaliu tau skirti savo vaiko laiko!’…

Vaikų auklėjimas susijęs su tuo, ką tėvas daro, – kaip apkabina, ką kalba už stalo, kaip elgiasi su žmona, kaip tvarko reikalus, kaip sugeba atleisti ir mylėti, kaip auklėja, žaidžia, kaip kalba ir taip toliau. Pagal tai, ką tėvas daro sūnaus ar dukters akivaizdoje, vaikai susikuria tėvo vaizdą. Vaikas netampa toks, kaip liepia tėvas; jis tampa toks, koks yra tėvas… Pats tikriausias mokymas yra mūsų elgesys kiekvieną su vaikais gyvenimo akimirką. Metodas yra priemonė. Mes esame mokymas“.

Džonas ir Polė Sandfordai

Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Nesipykit, keliaujantys paukščiai“

RSS
Follow by Email
YouTube
INSTAGRAM