Kai atrodė, kad jėgų nebeliko: Svetlanos istorija

– Ar galėtumėte priimti mane gydytis? – išgirdau silpną moters balsą telefono ragelyje. – Mano gyvenime susiklostė labai sunki situacija, ir aš nebegaliu susitvarkyti su tuo, ką išgyvenu.

Sužinoję šiek tiek daugiau apie jos istoriją, nusprendėme ją priimti. Moterį, vardu Svetlana, reikėjo pasitikti prie pat traukinio ir automobiliu nuvežti į sanatoriją, nes ji buvo labai nusilpusi.

Kai ją sutikau, pamačiau liūdną veidą, kuriame atsispindėjo gilus vidinis skausmas. Jos žvilgsnis buvo švelnus, bet liūdnas.

Pastaruosius kelis mėnesius Svetlana labai kentėjo dėl vyro neištikimybės. Atrodė, kad jų šeima buvo laiminga – vaikai, darbas, namai. Tačiau netikėtai ji sužinojo, kad vyras slapta susitikinėja su kita moterimi. Ši žinia ją sukrėtė ir sukėlė didžiulį skausmą. Ji jautėsi prislėgta ir ištuštėjusi, tarsi kažkas būtų nutrūkę jos viduje.

Vyras, regis, gailėjosi dėl savo poelgio ir prašė atleidimo, tačiau santykių su kita moterimi nenutraukė. Svetlana su vyru buvo pragyvenusi apie dvidešimt metų, todėl tai, kas vyko, jai buvo labai skaudu.

Patirdama stiprų stresą moteris prarado apetitą, jai pasidarė sunku ryti. Dėl stipraus stemplės spazmo ji negalėjo nuryti net nedidelio maisto kąsnio. Šiek tiek vandens su medumi ar sulčių – tai buvo beveik visas jos maistas. Netrukus ji ėmė jausti silpnumą ir galvos svaigimą, sparčiai neteko jėgų. Artimieji ir draugai nusprendė jai padėti ir išsiuntė į sanatoriją.

Kartais gyvenime susiduriame su skaudžia neteisybe. Tačiau pakeisti susiklosčiusių aplinkybių negalime. Taip buvo ir šį kartą.

Prisimenu, kaip ši kukli moteris sėdėjo ant suolelio ir žvelgė į plačią upę, kurios vandenyje atsispindėjo spindintys saulės blyksniai. Stengėmės padėti mūsų viešniai. Maistas jai buvo ruošiamas specialiai – sutrinamas iki skystos košelės. Buvo ruošiamos šviežios sultys. Ji po truputį jas gėrė šaukšteliu. Taip pat jai buvo atliekamos paprastos procedūros – masažas, šildantys įvyniojimai ir kitos priemonės.

Pirmosiomis dienomis Svetlanos būklė buvo iš tiesų sunki – ji sunkiai galėjo nueiti 10–15 metrų. Tačiau tai, kas vyko vėliau, atrodė kaip tikras stebuklas.

Po kelių dienų Svetlana pajuto, kad jau gali šiek tiek ryti. Tai buvo didelis žingsnis į priekį – dabar ji jau galėjo po truputį daugiau valgyti.

Praėjo maždaug savaitė. Svetlana jau vaikščiojo pati, nors jos eisena dar buvo netvirta. Keitėsi ir jos emocinė būklė. Aplinkos pakeitimas, buvimas gamtoje ir ją palaikantys žmonės padėjo jai atsigauti. Mes daug už ją meldėmės ir matėme, kaip Dievas atsako į mūsų maldas.

Praėjo dar šiek tiek laiko. Gerai prisimenu dieną, kai Svetlana atėjo pietauti į pagrindinį pastatą. Papietavusi ji išėjo. Tuo metu lauke pūtė vėjas ir pradėjo kristi pirmieji lietaus lašai. Lietus greitai stiprėjo. Pro langą stebėjau, kaip Svetlana eina savo korpuso link. Ji paspartino žingsnį, o paskui, nenorėdama peršlapti, pradėjo bėgti ir greitai užlipo laiptais į pastatą.

Kai tai pamačiau, mano akyse pasirodė ašaros. Prisiminiau jos atvykimo dieną, kai ji beveik negalėjo paeiti. Pokytis buvo stulbinantis.

Po kurio laiko Svetlanos fizinė būklė gerokai pagerėjo. Ji jau valgė įprastą maistą ir jautėsi žvalesnė. Po truputį slūgo ir jos vidinis skausmas – moteris dažniau šypsojosi, atgavo vidinį tvirtumą. Ji suprato, kad prireiks dar daug laiko, kol prisiminimai apie tai, ką patyrė, nebeskaudins taip stipriai, tačiau jautė, kad Dievas švelniai ja rūpinasi.

Nepraraskite vilties

Jeigu šiandien jūsų gyvenime vyksta kas nors panašaus ir patiriate stiprų stresą, nepraraskite vilties. Pakeiskite aplinką, pabūkite gamtoje ir pabendraukite su žmonėmis, kurie jus palaikys.

Tačiau svarbiausia – artinkitės prie Dievo. Net ir išgyvendami didelį skausmą galime patirti Jo palaiminimą ir sielos išgijimą.

„Jis gydo sužeistas širdis ir aptvarsto jų žaizdas.“
Psalmyno 147, 3

Šaltinis: Aleksej Chacinskij knyga „Sveikatos ir ilgaamžiškumo paslaptys”

Prasmingas tikslas gali padėti išgyventi sunkumus

Gyvenime susiduriame su didesnėmis ar mažesnėmis problemomis, kartais – su netikėtais ir sunkiais išbandymais. Ne visas aplinkybes galime pakeisti, tačiau net ir sunkiais gyvenimo laikotarpiais galime pasirinkti, į ką nukreipsime savo jėgas.

Kartais daug kas priklauso nuo to, kaip žvelgiame į susiklosčiusią padėtį. Susidūrę su didele problema galime matyti vien tai, ką praradome ir ko nebegalime padaryti. Tačiau galime pažvelgti ir į tai, kokios galimybės mums dar liko.

Prasmingas gyvenimo tikslas gali padėti išgyventi sunkumus. Užuot visas jėgas sutelkę į problemą, kurios galbūt negalime pakeisti, galime jas nukreipti į tai, ką dar galime padaryti ir ko galime siekti.

Kai kurių žmonių gyvenimo istorijos parodo, kiek daug žmogus gali pasiekti net tada, kai gyvenimo aplinkybės labai apriboja jo galimybes.

Olivéras Halassy

Vengrų sportininkas Olivéras Halassy vaikystėje per nelaimingą atsitikimą neteko dalies kairės kojos. Tačiau tai nesutrukdė jam sportuoti ir pasiekti išskirtinių rezultatų.

Jis 25 kartus tapo Vengrijos plaukimo čempionu, 1931 m. laimėjo Europos čempionatą 1500 metrų laisvuoju stiliumi, o su Vengrijos vandensvydžio rinktine dalyvavo trejose olimpinėse žaidynėse. 1928 m. komanda iškovojo sidabro medalį, o 1932 ir 1936 m. – aukso medalius.

Lis Hartel

Danijos sportininkė Lis Hartel 1944 m. susirgo poliomielitu. Tuo metu ji laukėsi antrojo vaiko. Liga smarkiai apribojo jos judėjimą, ir niekas nesitikėjo, kad ji dar galės varžytis raita.

Tačiau Hartel pamažu atgavo didelę dalį raumenų funkcijos ir vėl pradėjo treniruotis, nors jos kojos žemiau kelių visą likusį gyvenimą liko paralyžiuotos. Ji negalėjo pati užlipti ant žirgo ir nuo jo nulipti.

1952 m. Helsinkio olimpinėse žaidynėse Hartel iškovojo sidabro medalį individualioje dailiojo jojimo rungtyje. Po ketverių metų ji dar kartą laimėjo olimpinį sidabrą.

Ludwigas van Beethovenas

Žymiam kompozitoriui Ludwigui van Beethovenui dar nesulaukus trisdešimties pradėjo silpti klausa. Muzikantui tai buvo ypač skaudus išbandymas. Klausos praradimas jam sukėlė tokią neviltį, kad jis net svarstė apie savižudybę.

Tačiau Beethovenas nenustojo kurti. Nors klausa vis silpo, o vėliau jis jos beveik visiškai neteko, kompozitorius ir toliau rašė muziką. Dalis reikšmingiausių jo kūrinių buvo sukurta būtent tuo laikotarpiu.

Nobuyuki Tsujii

Japonų pianistas Nobuyuki Tsujii gimė aklas. Tačiau jo muzikiniai gebėjimai atsiskleidė labai anksti. Dar būdamas vaikas jis pradėjo koncertuoti, o dvylikos metų surengė rečitalį Tokijo koncertų salėje „Suntory Hall“.

2009 m., būdamas dvidešimties, Tsujii laimėjo prestižinį Tarptautinį Van Cliburno pianistų konkursą – pirmąją vietą jis pasidalijo su kitu pianistu. Jis tapo pirmuoju neregiu šio konkurso nugalėtoju.

Helen Keller

Amerikietė Helen Keller gimė reginti ir girdinti, tačiau būdama vos 19 mėnesių po sunkios ligos neteko regėjimo ir klausos.

Atrodė, kad mergaitės galimybės bendrauti su aplinkiniu pasauliu bus labai ribotos. Tačiau jos gyvenime atsirado mokytoja Anne Sullivan, padėjusi jai išmokti bendrauti, skaityti ir rašyti.

Vėliau Helen Keller įgijo aukštąjį išsilavinimą, tapo rašytoja, lektore ir visuomenės veikėja. 1964 m. JAV prezidentas Lyndonas B. Johnsonas jai įteikė Prezidento laisvės medalį – vieną aukščiausių JAV civilinių apdovanojimų.

Ką mums sako šios istorijos?

Šių žmonių gyvenimai buvo labai skirtingi. Skirtingi buvo ir jų išbandymai – kojos netektis, poliomielito pasekmės, klausos ar regėjimo netekimas.

Tačiau jų istorijos primena vieną svarbų dalyką: net labai sunkiomis aplinkybėmis žmogui dar lieka galimybių.

Užuot nuolat galvoję apie tai, ko nebegalime pakeisti, galime savęs paklausti:

„Ką aš vis dar galiu padaryti? Kam galiu skirti savo jėgas? Kokio prasmingo tikslo galiu siekti?“

Biblijoje randame dar vieną svarbią mintį. Prasmingas gyvenimas nėra vien savo tikslų siekimas. Dievas kviečia pastebėti šalia esantį žmogų ir jo poreikius:

„Pasidalink maistą su alkanu, benamius ir vargšus parsivesk į namus, pamatęs nuogą, aprenk jį […] Tada tavo šviesa sušvis kaip aušra, tavo sveikata vis stiprės, tavo teisumas eis pirma tavęs ir Viešpaties šlovė lydės tave.“
(Izaijo 58, 7–8)

Net ir patirdami sunkumus galime turėti dėl ko gyventi, ko siekti ir kam būti naudingi. Kartais aplinkybių pakeisti negalime, tačiau galime prašyti Dievo parodyti, ką galime padaryti ten, kur šiandien esame.

Šaltinis: Aleksej Chacinskij knyga „Sveikatos ir ilgaamžiškumo paslaptys”

Dievo vedimą kartais pamatome netikėčiausiose aplinkybėse – 2 dalis

Kai susitikimo neįmanoma suplanuoti

Štai dar viena istorija apie netikėtą susitikimą, kurio nė vienas iš šių dviejų žmonių negalėjo suplanuoti.

Du vyrai iš skirtingų kraštų – vienas iš Amerikos, kitas iš Čerkasų srities – ilsėjosi sanatorijoje ir gyveno viename kambaryje. Sanatorijoje jie susidraugavo, o išvykdami apsikeitė telefono numeriais ir susitarė palaikyti ryšį.

Tačiau vėliau vienas iš jų pametė telefono numerį, o kitas dėl kažkokių priežasčių negalėjo jam paskambinti. Taip praėjo maždaug dveji metai.

Po dvejų metų vyras iš Čikagos vėl atvyko į sanatoriją – šį kartą kartu su savo mažu sūnumi ir uošve. Vaiką su močiute apgyvendino kartu, o jam pačiam paskyrė vietą dviviečiame kambaryje kitame pastate.

Registratūroje vyras paklausė, ar nebūtų galima ankstesnių metų įrašuose surasti žmogaus, su kuriuo jis prieš dvejus metus gyveno viename kambaryje, telefono numerio. Dabar, vėl atvykęs į Ukrainą, jis labai norėjo susisiekti su senu pažįstamu.

Registratorė pažadėjo paieškoti, tačiau paprašė šiek tiek palaukti, kol užregistruos kitus atvykusius poilsiautojus.

Vyras pasiėmė savo daiktus ir nuėjo į kitą pastatą, kuriame jam buvo paskirtas kambarys. Atidaręs kambario duris jis negalėjo patikėti savo akimis.

Ant vienos iš lovų sėdėjo tas pats žmogus, kurio telefono numerio jis ką tik prašė registratūroje!

– Nejaugi tu iš čia taip ir nebuvai išvažiavęs?! – nustebęs sušuko jis.

Ne mažiau nustebo ir jo senas pažįstamas. Vyrai džiaugsmingai apsikabino ir ilgai kalbėjosi.

Visą likusį laiką jie negalėjo atsistebėti tokiu netikėtu susitikimu. Jie nebuvo susitarę atvykti tuo pačiu metu ir nieko nežinojo apie vienas kito planus. Ir vis dėlto sanatorijoje jie buvo apgyvendinti ne tik tame pačiame pastate, bet ir tame pačiame kambaryje.

Niekas iš sanatorijos darbuotojų nežinojo apie ankstesnę jų pažintį ir specialiai šio susitikimo neorganizavo.

Viešpats savo apvaizda taip sutvarkė aplinkybes, kad abu vyrai tuo pačiu metu atvyko į sanatoriją ir vėl apsigyveno viename kambaryje.

Žinojimas, kad Dievas veda mus gyvenimo keliu, gali suteikti ramybės net tada, kai nežinome, kas mūsų laukia. Savo planus ir ateitį galime patikėti Jam.

E. Vait rašė:

„Pasišvęskite Dievui rytą. Tebus tai pirmasis jūsų atliktas darbas. Melskitės: „Imk mane, Viešpatie. Aš visas esu Tavo. Visus savo planus aš sudedu prie Tavo kojų. […] Patikėkite Jam savo planus, kad galėtumėte juos arba įvykdyti, arba atsisakyti jų, kaip jums nurodys Apvaizda.“

(E. Vait, „Kelias pas Kristų“, skyrius „Augimas Kristuje“, p. 70–71)

Šaltinis: Aleksej Chacinskij knyga „Sveikatos ir ilgaamžiškumo paslaptys”

Dievo vedimą kartais pamatome netikėčiausiose aplinkybėse – 1 dalis

Kai atsakymas ateina netikėtai

Kartą vasarą į sanatoriją atvyko jauna sutuoktinių pora iš Kijevo. Po kelių dienų jie sužinojo, kad tuo pačiu metu sanatorijoje ilsisi grupė moterų iš Vokietijos. Vienos iš jų pavardė sutapo su žmonos artimo giminaičio pavarde.

Šiai šeimai tai buvo labai svarbu. Maždaug dešimt metų jie ieškojo moters senelio. Dar sovietmečiu jis buvo represuotas ir išvežtas į Kazachstaną. Ryšys su juo visiškai nutrūko, praėjo dešimtmečiai, tačiau jokių žinių šeima taip ir nesulaukė.

Užaugusi anūkė nusprendė surasti savo senelį. Ji kreipėsi į įvairias institucijas, rašė laiškus, ieškojo internete, net prašė pagalbos televizijos laidoje „Ždi menia“ („Lauk manęs“). Tačiau visos pastangos buvo bevaisės. Galiausiai šeima paieškas nutraukė.

Ir štai visai netikėtai, nedidelėje sanatorijoje, jie susipažino su moterimis iš Vokietijos ir sužinojo, kad viena iš jų yra ieškoto senelio sesuo.

Paaiškėjo, kad senelis ilgą laiką gyveno Kazachstane, o vėliau išvyko į Vokietiją. Tuo metu jis jau buvo miręs, todėl anūkei nebeteko jo pamatyti. Tačiau ji pagaliau sužinojo, kaip susiklostė jo gyvenimas, ir susipažino su savo giminaičiais.

Atsisveikinimo vakare moteris pasakojo šią istoriją kitiems sanatorijos svečiams ir sakė tikinti, kad tokį netikėtą susitikimą galėjo suplanuoti tik Dievas.

Kartais ilgai ieškome atsakymo ir jo nerandame. O kartais, kai jau atrodo, kad visos galimybės išsemtos, atsakymas ateina tokiu būdu, kokio patys nebūtume galėję suplanuoti.

Prisiminkime Patarlių knygos žodžius:

„Visa širdimi pasitikėk VIEŠPAČIU ir nesiremk vien savo įžvalga. Pripažink Jį visur, kad ir ką darytum, ir Jis ištiesins tavo kelius.“ (Patarlių 3, 5–6)

Ne visada galime suprasti Dievo vedimą tuo metu, kai viskas vyksta. Tačiau galime Jam patikėti savo kelią ir tai, ko patys nepajėgiame išspręsti.

Šaltinis: Aleksej Chacinskij knyga „Sveikatos ir ilgaamžiškumo paslaptys”

P O S Ū K I S ~ išeminė širdies liga

Noriu su jumis pasidalinti tikra istorija apie žmogų, kuris susidūrė su labai rimta širdies liga. Ši istorija parodo, kokią didelę įtaką mūsų sveikatai gali turėti gyvenimo būdas ir mityba – ir kad net sudėtingose situacijose gali atsirasti viltis.

~~~~~~~~~~~~~~~

Henkas Delmontas buvo fermeris. Daugelį metų jis dirbo su gera žemės ūkio technika, turinčia kabiną su oro kondicionieriumi. Tai smarkiai pakeitė jo anksčiau fiziškai aktyvų gyvenimo būdą. Galiausiai vyrui išsivystė krūtinės angina (stenokardija). Jis pradėjo jaustis vis blogiau – nebegalėjo atsikelti iš lovos ir nueiti iki vonios kambario be skausmo.

Kai Henkas pagaliau apsilankė pas gydytoją ir jam buvo atlikta angiografija, paaiškėjo, kad širdies liga pažengusi tiek, jog jokie šuntavimo ar kiti chirurginiai metodai jau nebegali padėti.

– Henkai, – tarė gydytojas, – medicininiu požiūriu mes nebegalime jums padėti. Man labai gaila.

Jam buvo paskirti keli vaistai, kurių dauguma tik malšino skausmą. Po to jis buvo išsiųstas namo susitvarkyti savo reikalų.

Tačiau Henko dukra nenorėjo pasiduoti. Ji buvo girdėjusi apie vieną sveikatos centrą Vakaruose ir tikėjo, kad ten galėtų padėti jos tėvui. Mergina primygtinai reikalavo, kad Henkas ten vyktų. Jis dvejojo, ar verta leisti pinigus, nes jo būklė atrodė beveik beviltiška. Tačiau skausmas stiprėjo, todėl jis buvo priverstas ieškoti pagalbos.

Centre jį pasitiko malonūs, draugiški žmonės. Po išsamaus ištyrimo gydytojas pakvietė Henką ir jo žmoną pokalbiui.

– Nors žmonės gimsta su elastingomis arterijomis, kurios turėtų tokios išlikti visą gyvenimą, daugumos žmonių, gyvenančių Vakaruose ir išsivysčiusiose šalyse, arterijų sienelėse kaupiasi cholesterolis, riebalai ir kalcio druskos, – paaiškino gydytojas. – Šis mišinys ilgainiui sukietėja ir trukdo tiekti reikiamą deguonies kiekį. Šis procesas vadinamas ateroskleroze.

Antrojo pasaulinio karo metu daugelis europiečių buvo priversti pakeisti savo įprastą mitybą, kurią sudarė mėsa, kiaušiniai ir pieno produktai. Jie pradėjo valgyti paprastesnius patiekalus iš bulvių, grūdų, ankštinių augalų, šakniavaisių ir daržovių. Rezultatai buvo stulbinantys – širdies priepuolių skaičius smarkiai sumažėjo! Ir tai tęsėsi keletą metų.

– Aš tuo tikiu, – prisipažino Henkas. – Didžiąją savo gyvenimo dalį dirbau fermeriu. Mano įprasti pusryčiai būdavo trys kiaušiniai, dešrelės, šoninė, keptos bulvės ir kava. Pietūs ir vakarienė būdavo panašūs. Manau… – jis trumpam nutilo, – manau, pats save privedžiau iki tokios būklės. Aš nesupratau, ką darau…

– Jūs ne vienas toks, – ramiai atsakė gydytojas. – Šiaurės Amerikoje širdies priepuolį patiria keturi iš dešimties žmonių. Medicinos mokslas suprato, kad daug riebalų ir cholesterolio turinti mityba didina cholesterolio kiekį kraujyje ir širdies priepuolių riziką. Gera žinia ta, kad mažai riebalų ir cholesterolio turinti dieta gali reikšmingai sumažinti cholesterolio lygį. Tai, savo ruožtu, mažina širdies priepuolio riziką ir padeda išvengti mikrotrombozių.

– Galbūt aš turiu dar vilties, jei pakeisiu savo mitybą? – paklausė Henkas virpančiu balsu, bet jo akys nušvito. – Ar tikrai netinkama mityba yra pagrindinė širdies priepuolių priežastis?

– Svarbiausias rizikos veiksnys, be abejonės, yra padidėjęs cholesterolio kiekis kraujyje. Pagal jį galima spręsti, kaip žmogus maitinasi. Penkiasdešimtmetis vyras, kurio cholesterolio lygis viršija 7,6 mmol/l, devynis kartus dažniau rizikuoja susirgti ateroskleroze nei to paties amžiaus vyras, kurio cholesterolio lygis mažesnis nei 5,1 mmol/l. Sumažinus cholesterolio kiekį 20 %, širdies priepuolio rizika sumažėja net 50 %.

Yra ir kitų širdies ligų rizikos veiksnių:

  • sulaukus 60 metų, rūkantiems žmonėms mirties tikimybė yra dešimt kartų didesnė nei nerūkantiems;
  • Šiaurės Amerikoje vienas iš trijų suaugusiųjų kenčia nuo padidėjusio kraujospūdžio. Tokie žmonės tris kartus dažniau rizikuoja susirgti širdies ligomis ir patirti insultą nei tie, kurių kraujospūdis normalus;
  • antsvorio turintiems žmonėms rizika mirti nuo širdies ligų yra penkis kartus didesnė nei normalaus svorio žmonėms.

– Visus šiuos rizikos veiksnius galima kontroliuoti tinkama mityba ir gyvenimo būdu, – pabrėžė gydytojas. – Paveldimumas, amžius ir lytis taip pat yra rizikos veiksniai, tačiau jų mes negalime pakeisti. Laimei, jie nėra tokie reikšmingi.

Henkas su palengvėjimu atsiduso.

– Bent jau turiu keliais rizikos veiksniais mažiau. Aš nerūkau, mano svoris normalus ir neturiu diabeto.

Gydytojas nusišypsojo.

– Tai tiesa. Tačiau, kaip žinote, jūsų išeminė širdies liga yra pažengusi. Vis dėlto jūs galite pagerinti savo būklę. Tik būkite kantrus.

Per pirmąją savaitę Henkas galėjo nueiti tik iki valgyklos ir fizioterapijos kabineto. Krūtinės skausmas pradėjo mažėti. Antros savaitės pabaigoje jis jau galėjo per dieną nueiti apie kilometrą nejausdamas skausmo. Henkas buvo patenkintas ir labai nustebęs.

– Kodėl pagerėjimas įvyko taip greitai? – paklausė jis gydytojo. – Juk praėjo visai nedaug laiko, kad kolateralinė kraujotaka galėtų atsistatyti. (Henkas šiuos medicininius terminus išmoko lankydamas seminarus.) Kolateralinė kraujotaka – tai aplinkinė, papildoma kraujotaka, susidarant mažiems „aplinkkeliams“ kraujui tekėti, kai pagrindinė kraujagyslė susiaurėjusi arba užsikimšusi.

– Tai geras klausimas, – atsakė gydytojas. – Žmonės dažnai nesupranta, kas vyksta, kai jie valgo daug riebalų turintį maistą. Riebalų perteklius tirština kraują, todėl kraujotaka sulėtėja. Kraujas tampa klampus, eritrocitai linkę sulipti tarpusavyje ir sudaryti krešulius. Tokie sankaupų dariniai negali lengvai judėti smulkiais kapiliarais ir pernešti deguonies.

– Jūs turite omenyje, kad dabar, kai valgau mažai riebalų turintį maistą, mano organizmas apsivalo? – nedrąsiai paklausė Henkas.

– Jūsų racione dabar yra labai mažai riebalų – iš esmės apie 10 % visų dienos kalorijų. Kadangi šie riebalai gaunami iš augalinio maisto, jų beveik nejaučiate maiste.

– Vadinasi, į mano širdį patenka daugiau deguonies, o kraujas tampa skystesnis!

– Taip. Kiekvienas papildomas deguonies kiekis, patenkantis į širdį, padeda jai stiprėti ir mažina krūtinės skausmą.

– Vadinasi, mano savijauta pagerės, – apibendrino Henkas, stengdamasis suvokti, ką išgirdo.

Henko būklė toliau gerėjo. Dar po dviejų savaičių jis galėjo nueiti 3 km per dieną – lėtai, bet be skausmo. Atsižvelgdamas į savo diagnozę, Henkas nusprendė centre pasilikti dar vienam mėnesiui. Jo ištvermė didėjo, ir antro mėnesio pabaigoje jis jau galėjo nueiti 6,5 km per dieną nejausdamas krūtinės skausmo. Šį atstumą jis įveikdavo ne iš karto, o palaipsniui per visą dieną.

Grįždamas namo Henkas pats susinešė savo bagažą į automobilį. Jis pranešė, kad dabar galės dirbti beveik visą dieną.

– Aš judu lėtai, ir kartais darbui, kurį anksčiau atlikdavau per dieną, man dabar prireikia savaitės. Tačiau aš galiu jį atlikti be skausmo. Man dar teks nueiti ilgą kelią, bet mano ištvermė vis auga. Aš žinau, kad mano pasveikimas yra Dievo palaima, ir kasdien Jam už tai dėkoju. Norėčiau pasidalyti savo patirtimi su kitais, kuriems sunku gyvenime ir kurių sveikimas vyksta labai lėtai. Nenuleiskite rankų! Gyvenimas vertas kovos!

Pabaigai – trumpai apie širdies ligų rizikos veiksnius.

Širdies ligų riziką didina šie veiksniai:

paveldimumas, amžius, antsvoris, diabetas, rūkymas, padidėjęs cholesterolio kiekis, per daug mažo tankio lipoproteinų (MTL) ir per mažai didelio tankio lipoproteinų (DTL), padidėjęs kraujospūdis, padidėję trigliceridai, nepakankamas fizinis aktyvumas, stresas, lytis.

Šie veiksniai skirstomi į tris grupes:

1. Veiksniai, kuriuos galima koreguoti mityba.

Tinkama mityba gali padėti sumažinti: cholesterolio kiekį kraujyje, MTL („blogojo“) cholesterolio lygį, trigliceridų kiekį, antsvorį, kraujospūdį ir diabeto riziką.

2. Veiksniai, susiję su gyvenimo būdu.

Juos galima keisti įpročiais: fizinis aktyvumas, rūkymas, stresas.

3. Nekontroliuojami veiksniai.

Jų pakeisti negalime: paveldimumas, amžius, lytis.

Daugelis širdies ligų rizikos veiksnių yra valdomi. Didelę jų dalį galima reikšmingai sumažinti tinkama mityba ir gyvenimo būdu. Tai reiškia, kad kasdieniai pasirinkimai turi tiesioginę įtaką širdies sveikatai.

Jei jums kyla klausimas – o ką konkrečiai man keisti savo mityboje? – kviečiu skaityti straipsnį „Mitybos pokyčiai – paprasti žingsniai geresnei sveikatai“. Jį rasite paspaudę ČIA.

Šaltinis: Aileen Ludington, Hans Diehl, „Take Charge of Your Health“

Gyventi ar mirti?

84 metų moteris, turinti dvylika rimtų diagnozių, atvyko į sveikatos centrą kaip į paskutinę viltį.
Noriu papasakoti jos istoriją.


Peržvelgiau nedidelę grupę laukiamajame. Žema, apkūni moteris bandė atsistoti iš kėdės. Pagyvenusi, silpna, pasirėmusi lazdele…

Padėdama jai nueiti į kabinetą, galvojau apie jos lūkesčius.

Moteris atsisėdo, įdėmiai pažvelgė į mane ir pradėjo pasakoti savo istoriją. Pabaigdama pridūrė:

– Ši vieta – mano paskutinė viltis… mano nevilties stotis.

Štai tokia pradžia.

Žiūrėjau į ją ir svarsčiau, ką daryti toliau. Nuspėjusi mano klausimą, ji ištiesė lapą su savo diagnozėmis – dvylika ligų. Ir visos labai rimtos.

Jos eisena buvo netvirta, tačiau būdama 84-erių ji turėjo aiškų protą.

Užsirašiau diagnozes ir supažindinau ją su programa, kurios ji turės laikytis.


Po keturių savaičių, išrašymo metu, ji vėl mane nustebino.

Ji pateikė savo būklės pokyčius:

  • Nebebuvo hipoglikemijos epizodų
  • Sumažėjo kraujospūdis
  • Svoris sumažėjo 4,5 kg
  • Dingo kojų tinimai
  • Nebebuvo sąnarių skausmų
  • Susitvarkė virškinimas
  • Naktį keldavosi tik vieną kartą
  • Galėjo nueiti apie 800 metrų nesustodama
  • Pagerėjo miegas
  • Nebebuvo kosulio ir gleivių kvėpavimo takuose
  • Dingo skausmai kojose
  • Nebebuvo depresijos

Ji nusišypsojo ir pasakė:

„Dešimt metų kentėjau ir išleidau 50 tūkstančių dolerių gydymui, bet niekada nesijaučiau taip gerai kaip dabar – vos po kelių savaičių čia.
Dėkoju Dievui. Aš vėl galiu eiti į bažnyčią.
Išvykstu ieškoti naujų namų.“


Skaitant šią istoriją natūraliai kyla klausimas:

Kas iš tikrųjų jai padėjo?


Šaltinis: Aileen Ludington, Hans Diehl, „Take Charge of Your Health“