Žyma: Smegenys

Paskelbta

Stebėkitės!

Nuostaba, susižavėjimas, švelnumas, žavesys – visos šios emocijos praturtina mūsų gyvenimą.

Kartą ėjau su pažįstama per vieną istorinę miesto aikštę. Mane, nors ten buvau jau ne pirmą kartą, vis tiek žavėjo viskas: senoji grindinio danga, aikštės didybė, pati mintis, kad esu vietoje, kur alsuoja istorija. Tačiau, pažvelgusi į savo bičiulę, kuri neturėjo nė menkiausios šypsenos, pagalvojau: kaip turbūt nuobodu gyventi, kai į viską žiūri abejingai.
Vėliau sužinojau, kad gebėjimas stebėtis ne tik suteikia ryškesnių spalvų kasdienybei – jis yra gyvybiškai svarbus mūsų smegenų jaunystei.

Mūsų smegenys taip sukurtos, kad vienodumas, monotoniškas režimas ir staigus protinės veiklos sumažėjimas joms kenkia. Tyrimai rodo, kad žmonės, išėję į pensiją ir nerandantys naujų, įdomių užsiėmimų, dažniau praranda gyvenimo džiaugsmą ir protinį aktyvumą. O tie, kurie išlieka smalsūs ir įsitraukia į veiklas, ilgiau išsaugo aiškų protą ir vidinį jaunatviškumą.

Mokslininkai taip pat mano, kad senatvinės demencijos priežastis gali būti ta, jog smegenys tiesiog pamažu tampa mažiau aktyvios, jei nebesimokai nieko naujo ir nepatiri įspūdžių. Kam stengtis, jei, rodos, viską jau žinai ir viską moki? Kam būti budriam, jei viskas atrodo gerai? Todėl protinis aktyvumas ir mokymasis visą gyvenimą padeda ilgiau išlaikyti aiškų mąstymą.

Kai stebimės, smegenys suaktyvėja ypatingu būdu – formuojasi nauji neuronų ryšiai. Mes tampame dėmesingesni, imlesni, pasirengę mokytis.

Psichologai sako, kad gebėjimas žavėtis tiesiogiai susijęs su mūsų gerove. Žmonės, išlaikę šį gebėjimą, atsparesni stresui, depresijai ir perdegimui. Jie tiesiog mato daugiau džiaugsmo galimybių kasdienybėje.

Gal pastebėjote, kad smegenims reikia įvairovės? Kai pirmą kartą apsilankome gražioje ar įdomioje vietoje, jaučiame stiprias emocijas. Bet sugrįžę antrą kartą to paties efekto nepatiriame. Nobelio premijos laureatas Danielis Kahnemanas pasakoja apie šį reiškinį savo pavyzdžiu. Atostogaudamas su žmona mažame viešbutyje prie Didžiojo Barjerinio rifo (Australijoje), jis netikėtai sutiko kolegą. Po dviejų savaičių, būdamas Londono teatre, šalia jų vėl sėdėjo tas pats kolega! Keista, bet antroji pažintis jų jau taip nebestebino, nors tikimybė sutikti tą žmogų Londone buvo dar mažesnė. Mūsų smegenys jau buvo „priskyrusios“ šį kolegą kategorijai „tas, kurį sutinkame užsienyje“, todėl netikėtumas sumažėjo.

Iš to galima padaryti dvi išvadas:

1. Kiek įmanoma keiskite aplinką.
Kada paskutinį kartą lankėtės naujoje vietoje – gal bent kitame miesto rajone? Jei turite atostogas, būtinai išvažiuokite kur nors, net jei tik trumpam (įprasta sodyba, kurioje lankotės nuolat, nesiskaito). O kada paskutinį kartą pakeitėte ką nors namuose? Nebūtina daryti remonto – užtenka šiek tiek perstatyti baldus ar pridėti naujų dekoro detalių. Kai daiktai atsiduria neįprastoje vietoje, smegenims reikia kurti naujus ryšius.

2. Išmokite stebėtis įprastais dalykais.
Ar esate pastebėję, kokių įmantrių formų būna balos? Kada paskutinį kartą jums buvo įdomu pamatuoti jų gylį? Ar žinote, per kiek laiko jos išdžiūsta jūsų kieme?

Vaikas iki trejų metų vystosi neįtikėtinai greitai. Mažyliai, pažindami pasaulį, nuolat stebisi, žavisi, viską nori paliesti, paragauti, pauostyti, apie viską klausinėja. Bet sulaukęs 6–7 metų, vaikas prie daug ko pripranta – pasaulis jam jau nebe toks nuostabus. Todėl vystymasis sulėtėja. O paauglys nuo 12 metų jau sako: „Manęs niekuo nebenustebinsi!“

Imkite pavyzdį iš mažų vaikų – mokykitės iš jų! Mes, suaugusieji, pernelyg retai pastebime, koks nuostabus gali būti balos atspindys ar vikšro judesys. Jei šalia jūsų yra smalsių mažylių – bent kartais pasmalsaukite kartu su jais.

Patarimai, kaip iš naujo išmokti stebėtis:

  • Atkreipkite dėmesį į smulkmenas.
  • Rašykite „stebėjimosi dienoraštį“.
  • Užduokite klausimus.
  • Būkite atviri naujovėms, išbandykite.
  • Bendraukite su įdomiais žmonėmis.

Tikiuosi, šis tekstas jus bent truputį nustebino!

„Šlovinu Tave, nes esu nuostabiai padarytas. Tavo visi darbai nuostabūs – aš tai gerai žinau.“ (Biblija, Psalmių 139, 14)

Parengė: Anna Gluchova, sveikos gyvensenos instruktorė

Šaltinis: 8doktorov.ru

Paskelbta

Ar nervinės ląstelės atsistato?

„Nesinervink – nervinės ląstelės neatsistato!“ – šią frazę esame girdėję daugelis.
Ir nors iš tiesų geriau vengti nervinės įtampos, pasirodo, viskas nėra taip beviltiška.
Mokslas šiandien žino: tam tikrose smegenų srityse nervinės ląstelės iš tiesų gali atsinaujinti.

Žmogaus smegenys sudarytos iš maždaug 86 milijardų neuronų.
Ilgą laiką manyta, kad visi jie susiformuoja dar prieš gimimą, o vėliau tik nyksta.
Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais atlikti tyrimai parodė, kad smegenų hipokampe egzistuoja kamieninės ląstelės, galinčios sukurti naujus neuronus.
Šis procesas vadinamas neurogeneze.

Naujai susiformavusios nervinės ląstelės, kaip rodo kai kurie tyrimai, gali tapti smegenų tinklų dalimi ir prisidėti prie mokymosi bei atminties procesų.
Tačiau šis reiškinys žmonėms dar vis intensyviai tiriamas.
Nors naujų neuronų skaičius nėra didelis, pats faktas, kad smegenys geba atsinaujinti, suteikia vilties – ypač siekiant išlaikyti gerą atmintį ir emocinę pusiausvyrą senstant.

Kas padeda smegenims atsinaujinti?

Neurobiologų tyrimai rodo, kad neurogenezę ir smegenų plastiškumą skatina šie veiksniai:

  • Saikingas fizinis aktyvumas – vaikščiojimas, plaukimas, bėgiojimas
  • Protinis aktyvumas – mokymasis, naujų įgūdžių ar kalbų įsisavinimas, atminties lavinimas
  • Visavertis miegas
  • Subalansuota mityba, kurioje pakanka vitaminų, mineralų, baltymų ir sveikųjų riebalų
    Tyrimai rodo, kad flavonoidai (pvz., mėlynėse) ir omega-3 riebalų rūgštys (pvz., linų, kanapių, čijos sėklose, graikiniuose riešutuose) gali būti naudingi smegenų sveikatai
  • Teigiamos emocijos ir streso mažinimas taip pat palaiko smegenų veiklą

Kas kenkia smegenų atsinaujinimui?

  • Nejudrus gyvenimo būdas
  • Miego trūkumas
  • Lėtinis stresas
  • Alkoholio vartojimas
  • Nesubalansuota, labai kaloringa mityba

Svarbu žinoti

Mokslininkai vis dar tiria, kiek ilgai neurogenezė išlieka aktyvi žmogaus gyvenime.
Aišku viena – smegenys išlieka plastiškos visą gyvenimą, todėl galime stiprinti jų veiklą mokydamiesi, judėdami ir gyvendami sveikiau.

Linkiu rūpintis savo nervinėmis ląstelėmis kasdien – ne per nerimą, o per gyvenimo džiaugsmą.
Jelena Ovdijenko, klinikinė psichologė

Keletas nuorodų į mokslinius šaltinius:

  1. Dynamics of hippocampal neurogenesis in adult humans (Spalding et al., 2013) — PMC
  2. Exercise training increases size of hippocampus and improves memory (Erickson et al., 2011) — PNAS
  3. What Is the Relationship Between Hippocampal Neurogenesis Across Different Stages of the Lifespan? (Bond, Ming & Song, 2022) — Frontiers PDF
Paskelbta

Atsargiai: saulė! Kaip apsisaugoti?

Visa kas gyva džiaugiasi saule. Be jos gyvybės mūsų planetoje nebūtų. Tačiau karšti orai ir kaitri saulė slepia pavojų. Į ką reikėtų atkreipti dėmesį ir kaip apsisaugoti nuo neigiamo saulės poveikio – pataria specialistai.

Šilumos smūgis ir saulės smūgis
Šilumos smūgis ir saulės smūgis panašūs tuo, kad dėl aukštos temperatūros perkaista smegenys.

Šilumos smūgį galima gauti tiek lauke per karštą orą, tiek automobilyje ar patalpoje, jei ten tvanku ir karšta.

Fizinis krūvis ir darbas karštoje aplinkoje, įskaitant patalpas be oro kondicionavimo, prastai ventiliuojami sintetiniai drabužiai, buvimas palapinėje po atvira saule – visa tai gali sukelti smegenų perkaitimą.

Tam tikros ligos didina šilumos smūgio riziką: širdies ir kraujagyslių ligos, cukrinis diabetas, endokrininiai sutrikimai. Kai kurie vaistai gali dar labiau pabloginti situaciją: beta blokatoriai, diuretikai, antidepresantai. Taip pat lengvai perkaista vaikai iki 7 metų ir vyresnio amžiaus žmonės. Nutukę žmonės taip pat priklauso rizikos grupei.

Karštu oru žmogus pradeda prakaituoti – tai apsauginė organizmo reakcija, nes prakaitas padeda atvėsinti odą. Su prakaitu netenkame skysčių, todėl pirmasis profilaktinis ir atstatomasis veiksmas karštu oru turėtų būti pakankamas švaraus vandens vartojimas. Netenkant daug skysčių, rekomenduojama juos atstatyti pagal formulę – 50 ml vandens 1 kg kūno svorio per dieną. Reikia turėti omenyje, kad kava, gazuoti gėrimai, kompotai ir vaisių gėrimai nėra kokybiški skysčių šaltiniai ir karštu oru gali net pabloginti situaciją, nes skatina skysčių netekimą ir dehidrataciją. Rinkitės paprastą vandenį.  

Antras svarbus dalykas – buvimo saulėje laikas.
Saugus buvimo lauke laikas – iki 11 val. ryto ir po 16 val. popiet. Dienos metu būtina dėvėti galvos apdangalą, ypač vaikams.

Perkaitimo požymiai: vangumas, mieguistumas, galvos skausmas, galvos svaigimas, apalpimas, kūno temperatūros padidėjimas, pykinimas, vėmimas, traukuliai.

Pirmoji pagalba šilumos ar saulės smūgio atveju – galvos vėsinimas šlapiu rankšluosčiu. Rankšluostį reikia gausiai sudrėkinti šiltu vandeniu ir apvynioti galvą. Jei pacientas visiškai sąmoningas ir nereaguoja į šoką, galima naudoti vėsesnį vandenį (ne ledinį!), bet reikia stebėti reakciją. Staigus labai šalto vandens kontaktas su oda gali sukelti kraujagyslių spazmus (susitraukimus). Tai sumažina kraujo tekėjimą į odą ir galvos smegenis, todėl atvėsinimas nebus efektyvus. Šiltas vanduo padeda išlaikyti kraujagysles atviras, todėl kūnas geriau atvėsinamas per odą, o šiluma efektyviau išskiriama. Jei rankšluosčio nėra – sudrėkinkite galvos apdangalą. Tuomet reikia duoti žmogui atsigerti vandens, atlaisvinti ankštus drabužius ir atvėsinti patalpą. Galima žmogų paguldyti. Naudojant oro kondicionierių, ypač automobilyje, reikia stebėti, kad nebūtų peršalimo.

Dėmesio! Niekada nepalikite vaikų ar gyvūnų užrakintame automobilyje karštu oru!

Susanna Bikbajeva, greitosios medicinos pagalbos felčerė

Šaltinis: 8doktorov.ru

Paskelbta

Bloga mintis – kaip paukštė virš galvos

Kaip išmokti atpažinti ir nuginkluoti blogas mintis (ir kodėl be Dievo to padaryti neįmanoma)

1. Kodėl mintys tokios svarbios?

Mūsų mintys formuoja ne tik nuotaiką ar sprendimus, bet ir visą gyvenimą. Biblijoje sakoma: „Nes kaip jis galvoja savo širdyje, toks jis ir yra“ (Patarlių 23, 7). Mintys veikia mūsų kūną, emocijas, dvasinę sveikatą, o kartais net fizinę ligą. Neigiamos mintys gali sukelti nerimą, depresiją, net susilpninti imuninę sistemą.

Taigi, mokymasis kontroliuoti mintis yra dvasinė disciplina, emocinė apsauga ir sveikatos palaikymo dalis.

2. Mintys turi valdžią – bet kieno?

Mūsų protas yra kovos laukas trims kovojančioms jėgoms:

  • Dievo, kuris gerbia laisvą valią ir veikia tik, jei jam leidžiame.
  • Šėtono, kuris per įvairias pagundas ir psichologinius manipuliavimus bando gauti prieigą prie mūsų minčių.
  • Mūsų pačių, kurie renkamės, ką priimti ar atmesti.

Svarbiausias dvasinis principas: jei neleidi Dievui kontroliuoti tavo proto, jį norės kontroliuoti kitas – šėtonas.

3. Pavojingiausi proto centrai

Yra du proto centrai, per kuriuos žmogų lengviausia paveikti:

  • Apetito centras
  • Lytinių instinktų centras

Šėtonas dažnai pasiekia žmogų per šiuos centrus. Pirmasis žmogus „krito“ per apetitą (Adomas ir Ieva), kiti Biblijos veikėjai – per lytinį instinktą (pvz., Dovydas, Saliamonas). Šiandieninis pasaulis legalizavo tai, ką Dievas vadina nuodėme: „Jeigu tau patinka – daryk“.

Tačiau Dievas moko: mūsų protas turi būti disciplinuotas, išlavintas, tvirtas, atsparus pagundoms ir nukreiptas į Dangų.

4. Bloga mintis – kaip paukštė virš galvos

Martynas Liuteris sakė:
„Mes negalime uždrausti paukščiams skristi virš mūsų galvos, bet mes neturime leisti jiems nutūpti mums ant galvos ir sukti ten lizdus. Panašiai, mes negalime užkirsti kelio blogoms mintims kartais ateiti į mūsų galvą, bet turime neleisti joms įsikurti/sukti lizdus mūsų prote.“

Minty gali staiga ateiti – bet mes galime nuspręsti, ar:

  • Leisime joms užsibūti.
  • Leisime joms „perėti jausmus“ (t. y. sukelti nerimą, pyktį, pavydą…).
  • Arba – iš karto atpažinsime ir nuginkluosime.

5. Ką daryti, kai kyla bloga mintis? Praktiniai žingsniai

1 žingsnis: Atpažink mintį

Paklausk savęs:

  • Ar tai gera ar bloga mintis?
  • Ar ši mintis atneša ramybę, tikėjimą, meilę – ar baimę, nerimą, pyktį?

2 žingsnis: Suabejok ja

Atmink: ne kiekviena mintis yra teisinga.
– Spontaninės mintys dažnai kyla dėl senų traumų, blogos patirties, nuodėmingų įpročių.
– Mintis gali būti melaginga. Suabejok: „Ar tikrai tai tiesa?“

3 žingsnis: Pradėk vidinį dialogą

Pavyzdžiui, jei galvoji: „Manęs niekas nemyli“, atsakyk sau:

  • „O Dievas mane myli?“ – Taip!
  • „Ar tai tiesa, kad niekas?“ – Ne, turiu bent vieną žmogų.
  • „Ar ši mintis padeda man augti ar žlugdo?“ – Žlugdo.

4 žingsnis: Priversk mintį paklusti

Apaštalas Paulius sako: „Paimame nelaisvėn kiekvieną mintį, kad paklustų Kristui“ (2 Korintiečiams 10, 5).
Tai reiškia – įstatyk savo mintis į rėmus, neleisk joms elgtis kaip nori. Tu esi vadovas, o ne tavo emocijos.

Praktinis pavyzdys: kai mintys užvaldo ir kaip tai sustabdyti

Praktinis pavyzdys: moteris ir vėluojantis vyras

Tarkime, moteris vakare laukia grįžtančio vyro. Jis turėjo būti namuose 18:00, bet jau 21:00, o jo vis dar nėra. Ji negauna žinutės, telefonas – išjungtas. Ir štai:

1. Pirma mintis:

„Jam tikrai kas nors atsitiko. Gal pateko į avariją.“

2. Antra mintis:

„O gal jis su kita moterimi? Gal man neištikimas?“

Šios mintys kaip paukščiai pradeda suktis virš jos galvos, o ji:

  • Įsiaudrina,
  • Pradeda verkti,
  • Gali net sukurti visą „filmą“ mintyse…

Kai vyras galiausiai grįžta (pasirodo, kad tiesiog išsikrovė telefonas ir buvo užstrigęs darbe), jis randa žmoną nerimaujančią arba supykusią, kaltinančią.

Kas įvyko?

  • Ji priėmė pirmą neigiamą mintį kaip tiesą.
  • Leido jai įsitvirtinti – „lizdas ant galvos“.
  • Neuždavė klausimų mintims – ar tai tiesa? ar turiu įrodymų?
  • Neprašė Dievo pagalbos – nepasimeldė, neprašė ramybės.

Kaip ji galėjo pasielgti kitaip?

  1. Atpažinti mintį:
    „Aš nerimauju – bet ar ši mintis tikra?“
  2. Pasakyti sau:
    „Ši mintis yra neigiama ir neturi jokių įrodymų.“
  3. Užrašyti alternatyvas ant lapo arba mintyse:
    – Gal jo telefonas išsikrovė.
    – Gal užlaikė darbe.
    – Gal padėjo kažkam kelyje.
    – Gal pats jau stresuoja, kad negali susisiekti.
  4. Pasimelsti:
    „Viešpatie, Tu žinai, kur jis yra. Aš pasitikiu Tavimi. Prašau, saugok jį ir duok man ramybę.“

Rezultatas:

– Vietoj įtampos – ramybė.
– Vietoj ginčo – atjauta.
– Vietoj susinaikinančio jausmo – vidinė pergalė.
– O svarbiausia – mokomės pasitikėti Dievu,pavedame Jam savo rūpesčius.

Šis pavyzdys padeda suprasti, kaip per vieną mintį gali prasidėti visa emocinė griūtis – jei laiku jos nesustabdom. Tačiau su Dievo pagalba kiekvieną mintį galima nukreipti į tiesą, ramybę ir meilę.

6. Be Dievo pagalbos – nepavyks

Svarbiausia pamoka: nei žmogaus valia, nei psichologija nepajėgia laimėti proto karo be Dievo pagalbos.

  • Tik Dievo Dvasia gali duoti vidinę ramybę.
  • Tik Dievo Žodis yra tas filtras, kuris parodo, kuri mintis iš Dievo, o kuri – iš priešo.
  • Tik meldžiantis galime sulaukti jėgos blogai minčiai nugalėti.

Dievas veikia tik mūsų pasirinkimu. Jei kviečiame Jį – Jis padeda. Jei neleidžiame – Jis nesikiša. Tačiau šėtonas stengiasi įeiti net be kvietimo. Tad kasdienis sąmoningas pasirinkimas bendrauti su Dievu yra mūsų proto apsauga.

7. Mintys virsta įpročiais. Įpročiai – charakteriu

Minties jėga formuoja:

  • Emocijas,
  • Reakcijas,
  • Fiziologinius pokyčius kūne.

Ilgainiui pasikartojančios mintys tampa įpročiais. Įpročiai tampa charakteriu. O charakteris – amžinosios lemties pagrindu.

Todėl:

„Vienintelė saugumo garantija – išmokti teisingai mąstyti.“
(Remiantis L. Neikurs paskaita ir Šventuoju Raštu)

Išvada

Jei nori laimėti kovą su blogomis mintimis:

  1. Išmok jas atpažinti,
  2. Nepasitikėk jomis aklai,
  3. Diskutuok su jomis ir įveik,
  4. Duok Dievui teisę veikti tavo prote.

Tik kiekvieną dieną atnaujinant protą Dievo Žodžiu ir malda, galime tapti laisvais nuo minties vergijos.

„Nemanykite, kad tai per sunku. Dievas pasiruošęs padėti tiems, kurie Jį kviečia.“

„ Ir nemėgdžiokite šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo mąstymą, kad galėtumėte suvokti Dievo valią – kas gera, tinkama ir tobula. “ (Romiečiams 12, 2)

Paruošta remiantis Lydijos Neikurs paskaita „Minčių ir emocijų kontrolė“

Paskelbta

Kodėl mums taip sunku laikytis pažadų sau – ir kaip sau pagelbėti

Įvadas:
Kiek kartų esi pasakęs sau: „nuo pirmadienio pradėsiu…“, bet planas nugrimzdo tarp kitų minčių? Mes dažnai kaltiname save dėl motyvacijos trūkumo, bet retai suprantame, kad mūsų smegenys turi labai konkrečius biologinius „mygtukus“, kurie sprendžia – ar mes imsimės veiklos, ar atidėsim ją „rytojui“.

Vienas iš jų – dopaminas. Ir jis gali tapti tavo sąjungininku formuojant sveikus įpročius.

Ką daro dopaminas?

Dopaminas dažnai vadinamas „malonumo molekule“, bet tai per siauras apibrėžimas.
Tiesą sakant, dopaminas yra:

  • Veikimo variklis – kai dopamino lygis žemas, mums sunku pradėti net paprasčiausius veiksmus.
  • Lūkesčių koreguotojas – jei gauname daugiau nei tikėjomės, dopamino padaugėja, o jei mažiau – jis krinta, net jei gautas rezultatas objektyviai nėra blogas.
  • Mokymosi vedlys – per dopaminą smegenys supranta, kokia veikla yra „verta dėmesio“.

Eksperimentai, kurie daug pasako

Mokslininkai jau seniai tyrinėja dopamino poveikį elgesiui, o kai kurie eksperimentai su gyvūnais labai vaizdžiai parodė, kiek daug nuo jo priklauso mūsų sprendimai, pastangos ir net tai, ar apskritai norime veikti. Štai du ypatingai iškalbingi tyrimai:

1. Lengvas ar sunkus kelias?

Žiurkės buvo išmokytos atlikti dvi skirtingas užduotis:

  • Pirma užduotis buvo labai paprasta, už ją gaudavo mažą atlygį – šiek tiek saldaus maisto.
  • Antra užduotis buvo sudėtingesnė (reikėjo įveikti kliūtį, atsiminti seką ar pan.), bet už ją – dvigubai daugiau atpildo.

Kai žiurkės galėjo rinktis, kurią užduotį atlikti, jų elgesys labai aiškiai priklausė nuo dopamino kiekio jų smegenyse:

  • Tos, kurioms dopamino kiekis buvo sumažintas, rinkosi lengvesnę užduotį, net jei mokėjo atlikti ir sunkesnę.
  • Tuo tarpu žiurkės, kurių dopamino lygis buvo padidintas, rinkosi sunkesnę užduotį ir stengėsi labiau – nes žinojo, kad už tai gaus daugiau.

Ką tai rodo?
Kad mūsų gebėjimai ir žinios dar nereiškia, jog mes juos panaudosim. Be pakankamo dopamino kiekio smegenys net nepradeda svarstyti apie „sunkesnį kelią“, net jei jis aiškiai naudingesnis.
Tai aiškiai parodo, kodėl kartais net labai protingi, gebantys žmonės vengia pokyčių – ne dėl tingumo, o dėl vidinio motyvacinio impulso stokos.

2. Svirtelė, kuri pavergė žiurkes

Kito eksperimento metu žiurkėms į smegenų dalį, atsakingą už dopamino išsiskyrimą, buvo implantuoti maži elektrodai.
Kai žiurkė paspausdavo specialią svirtelę, per elektrodus į tą smegenų vietą būdavo siunčiama lengva elektros srovė – tai sukeldavo dopamino išsiskyrimą, tarsi ji ką tik gavo apdovanojimą.

Kas nutiko?
Žiurkės nebedarė nieko kito, tik stovėjo ir be sustojimo spaudinėjo svirtelę. Jos apleido valgymą, miegą, net vandenį – viskas dėl vieno tikslo: išprovokuoti dopamino bangą. Mokslininkai turėjo nutraukti eksperimentą, kad gyvūnai nežūtų.

Ką tai rodo?
Dopaminas yra toks stiprus stimulas, kad jo siekimas gali tapti svarbesnis nei mūsų baziniai poreikiai.
Tai padeda suprasti priklausomybių (nuo telefonų, socialinių tinklų, saldumynų ar net narkotikų) mechanizmą – kai smegenys „nusprendžia“, kad tam tikras veiksmas duoda daugiau dopamino, mes esam pasiruošę daryti jį vėl ir vėl, net jei tai mums kenkia.

Abu šie tyrimai padeda geriau suprasti mūsų pačių elgesį. Jie parodo, kad motyvacija veikti nėra tik „valios reikalas“. Ji priklauso nuo labai konkrečių signalų mūsų smegenyse.
Taigi, jei nori suformuoti sveiką įprotį ar padidinti motyvaciją – pirmiausia turi padėti savo smegenims išmokti, kad tai „verta dopamino“.

Kaip tai susiję su mūsų kasdienybe?

Kai nori pradėti naują sveiką įprotį (sportas, miegas, sveika mityba), tavo smegenys pirmiausia įvertina, ar už tai gausi pakankamai greitą atlygį. Jei ne – dopamino lygis lieka žemas, o tu nejauti motyvacijos. Net jei žinai, kad tai tau naudinga.

Ką gali daryti, kad padėtum sau:

1. Pradėk nuo mažų pergalių.
Dopaminas išsiskiria, kai pasieki tikslą. Padalink tikslą į mažus etapus, kad dažniau patirtum sėkmę.

2. Naudok „atlygio žymeklius“.
Užsirašyk pažangą, įsivertink pasiekimus: priminimai, simboliai ar net lipdukai – viskas tinka. Paprasta, bet veiksminga.

3. Neapgaudinėk smegenų su dirbtiniais stimuliatoriais.

Jei dažnai ieškai greito malonumo (pvz., naršydamas telefone ar griebdamasis saldumynų), smegenims darosi sunkiau džiaugtis ilgalaike pažanga.

4. Reguliari fizinė veikla = natūralus dopamino šaltinis.
Net 20 minučių pasivaikščiojimas gali padidinti dopamino lygį ir padėti “įsivažiuoti”.

5. Būk kantrus.
Smegenys mokosi džiaugtis nauju elgesiu. Kuo dažniau kartosi tam tikrą veiksmą, tuo aiškiau smegenys supras, kad tai naudinga, ir atitinkamai padidins dopamino išsiskyrimą..

Išvada

Nauji įpročiai – tai ne tik disciplina. Tai ir biologija.
Kai supranti, kaip veikia tavo smegenys, gali ne tik nustoti save kaltinti, bet ir išmoksti veikti gudriau.
Nereikia laukti motyvacijos – ją galima sukurti. Mažais, sąmoningais žingsniais.

Praktiniai „triukai“: kaip padėti smegenims pradėti čia ir dabar

Suprasti – pirmas žingsnis. Dabar metas veikti. Štai keli paprasti gyvenimo būdo sprendimai, kurie padeda suaktyvinti dopaminą ir pradėti keisti įpročius be prievartos:

1. Pradėk dieną nuo „mini laimėjimo“
Vos atsikėlęs padaryk smulkų veiksmą, kuris suteikia kontrolės jausmą – pasikloti lovą, išgerti stiklinę vandens ar užsirašyti vieną dienos tikslą. Tai iškart „įjungia“ smegenų atlygio sistemą.

2. Vesk „sėkmės žurnalą“
Kiekvienos dienos pabaigoje užrašyk bent vieną dalyką, kurį padarei gerai – kad ir kokį mažą. Smegenys mokosi džiaugtis progresu ir skatina tave kartoti veiklą.

3. Kurk mažus atlygį primenančius ritualus
Pavyzdžiui, po treniruotės – mėgstamos arbatos puodelis. Po sunkaus darbo – 10 min. pasivaikščiojimas. Tokie maži „džiaugsmo kabliukai“ stiprina naujų įpročių asociacijas.

4. Naudok „jeigu – tai“ planus
Pvz.: „Jeigu grįšiu pavargęs, tai bent 5 min. pajudėsiu.“ Tai padeda perlipti per „tingisi“ momentus ir suteikia aiškumą.

5. Pasidalink tikslais su artimaisiais
Kai apie planą pasakai kitam žmogui, atsiranda švelnus spaudimas jį įgyvendinti. Tai skatina veikti net tada, kai vidinė motyvacija svyruoja.

6. Turėk „starto ritualą“
Muzika, kvapas, specialūs marškinėliai ar konkretus laikas – asociacija padeda lengviau pradėti. Smegenims patinka struktūra ir atpažįstami signalai.

Maži įpročiai keičia didelius scenarijus
Nepaversk savęs „tinginiu“ vien todėl, kad trūksta impulso. Tiesiog padėk savo smegenims – ir jos padės tau.

Ką išbandysi šiandien?

Gal pradėsi dieną nuo „mini laimėjimo“? O gal vakare užrašysi šiandieninį savo pasiekimą?

Rekomenduojami informacijos šaltiniai:

Eksperimentas su žiurkėmis: mažas ar didelis atpildas priklausomai nuo dopamino
Tyrimas parodė, kad dopamino kiekis nulemia, ar žiurkė pasirenka lengvą užduotį su mažu atpildu, ar sudėtingesnę – su didesniu.

Klasikinis savistimuliacijos eksperimentas (Olds & Milner, 1954)
Žiurkės spaudinėjo svirtelę, kad sukeltų dopamino išsiskyrimą, net ignoruodamos alkį ir troškulį.

Dopaminas ir motyvacija žmonėms – Vanderbilto universiteto tyrimas
Didesnis dopamino aktyvumas buvo susijęs su didesniu noru dėti pastangas dėl atpildo.

RSS
Follow by Email
Facebook
Facebook
fb-share-icon
YouTube
INSTAGRAM