Aleksejus Ovsianikovas kažkada buvo priklausomas nuo narkotikų, roko muzikos, vėliau tapo skustagalviu, o po to satanistu. Tačiau šiandien jis laisvas nuo visų priklausomybių. Gal būt tiems, kurie nori atsikratyti bet kokio blogo įpročio ir nemato išeities, padės jo patirtis.
Aleksejus augo be tėvo. Jis buvo vienintelis vaikas šeimoje ir motina atidavė jam visą savo meilę. Ji sudomino jį teatru, sporto treniruotėmis, bet neturėjo daug galimybių ir laiko užsiimti jo auklėjimu.
Tuo metu Sankt Peterburge roko kultūra buvo labai išvystyta, o berniukas mėgo muziką. Jis nusprendė tapti roko muzikantu. Ir jo gyvenimas labai pasikeitė. Rokas labai glaudžiai susijęs su narkomanija, ir Aleksejus taip pat pradėjo juos vartoti. Jam atrodė, kad tai jį išlaisvina. Jaunuolis sukūrė savo roko grupę ir siekė sėkmės.
Būdamas 15 metų, jis metė mokyklą. Reikėjo rinktis – dirbti ar mokytis. Jis nuėjo dirbti į gamyklą. Laikydamas save suaugusiu, jis elgėsi, kaip norėjo, nepaisydamas motinos prašymų nebevartoti narkotikų. Aleksejus ramino ją tuo, kad gyvenime reikia viską išbandyti, ir ji tikėjosi, kad viskas pasikeis į gerąją pusę. Bet viskas tik blogėjo. Jis leido laiką koncertuose, klubuose, kur narkotikai liejosi kaip upė.
Neužilgo Aleksejus tapo skustagalvių grupės nariu (Skinheads), tapo grubus su žmonėmis. Pagrindiniai dalykai jam buvo muzika ir idėjos, kuriomis jis tikėjo. Bet palaipsniui narkotikai užpildė viską. Kadangi riboti save jam buvo nepriimtina, palikęs skustagalvių judėjimą, tapo satanistu. Jis grojo sunkų roką, dalyvavo magiškuose ritualuose, gyveno be jokių apribojimų ir laikė save laisvu. Tai tęsėsi daugiau nei tris metus.
Galų gale dingo domėjimasis viskuo. Narkotikai išstūmė absoliučiai viską iš Aleksejaus gyvenimo. Norėdamas juos nusipirkti, jis nešė daiktus iš namų, plėšė žmones. Mama nakvojo pas pažįstamus. Aleksejus suprato, kad turi siaubingą problemą. Jis bandė mesti narkotikus ir paprašė mamos pagalbos. Ji sumokėjo gydytojams, kad šie padėtų jam išsivaduoti iš priklausomybės. Tačiau išėjęs iš ligoninės, jis toliau vartojo nes nebemokėjo gyventi be narkotikų. Jo būklė buvo siaubinga.
Širdies gilumoje atsirado jausmas, kad tik Dievas gali jam padėti. Jis nuėjo į bažnyčią, atgailavo už savo nuodėmes. Norėdamas pakeisti savo gyvenimą, jis įsidarbino, bandė sukurti šeimą, bet narkotikai nugalėjo. Pragyvenusi su juo 5 metus jo mergina pabėgo. Aleksejų užvaldė nuoskauda ir vienatvė. Jis nedirbo, vagiliavo. Suprasdamas, kad taip gyventi neįmanoma, jis verkė naktimis ir prašė Dievą pakeisti jo gyvenimą.
Aleksejus vėl atėjo pas mamą prašyti pagalbos ir ji vėl sutiko padėti. Tik su viena sąlyga: po gydymo jis vyks į reabilitacijos centrą, esantį toli nuo Sankt Peterburgo. Sąlyga buvo priimta. Atvykęs į reabilitacijos centrą, Aleksejus suprato, kad pateko į reikiamą vietą. Ten jis pradėjo dirbti ir pažinti Dievą. Iš pradžių jis nesuprato Biblijos ir meldėsi, kad Viešpats jam atskleistų tiesą. Dievas atsakė į jo maldą.
Aleksejus patikėjo, kad Dievas gali atleisti jo piktus darbus. Ji suprato, kad gimė iš naujo ir yra laisvas nuo nuodėmės, kurioje buvo daugelį metų. Visi blogi dalykai liko praeityje. Po kurio laiko jis parašė pirmąjį laišką mamai: „Mama, atleisk. Atleisk viską, ką aš padariau“. Atėjus laikui, jis susitiko su ja ir jie kartu praleido ištisas dienas. Sūnus išsipasakojo mamai viską ir jų šeima buvo atkurta. Jam buvo labai svarbu matyti laimingas mamos akis, nes pastaruoju metu jis matė jose tik ašaras.
Viešpats viską pakeitė Aleksejaus gyvenime, įdėjo į jo širdį meilę, kuria jis gali dalintis. „Aš noriu padėti tokiems žmonėms kaip aš, gelbėti juos“,- sako Aleksejus. Dabar jis turi vieną tikslą gyvenime – tarnauti Dievui.
Paruošta pagal: https://8doktorov.ru/narkotiki-i-rok/
