Savy nešiojamės pavasarį ir žiemą kandžią,
ir meilės džiaugsmą, ir dusinančią kančią...
Abejones dvilypes ir gelbstintį tikėjimą,
aistrų verpetą ir neapsakomą gyvenimo mylėjimą...
Pikta mintis tyras mintis pasiveja,
aplenkia geras jausmas pojūtį pasyvųjį,
tai skuba gerumu, tai į pavydo liūną stojas kojos...
Vilties aušra su naktimi širdy kovoja ir kovoja...
Savy nešiojamės gyvenimą ir mirtį,
tuštybę, tuštumą ir nokstančią teisumo mintį,
ir vaisių Viešpaties ramybės, ir vaisių obelies laukinės...
Nešiojamės savy svajonę slaptą ir amžiną Laukimą...
2002 05 04
Romualda Adomaitytė-Chabarina
„Žmogaus gyvenimas – kaip kelionė per Žemę: nuo kančios vandenyno ir vienatvės dykumos iki meilės oazės bei tikėjimo kalno… Kad ir kur mes būtume, nesustokime eiti savo Kūrėjo link. Kad ir koks vingiuotas, nelygus bei sunkus būtų mūsų gyvenimo kelias, nepavarkime kilti į Amžinybės viršūkalnę“. (Algimantas Jankevičius)
„…kai trokštu padaryti gera, prie manęs prilimpa bloga“. (Biblija, arba Šventasis Raštas, Romiečiams 7, 21)
Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Nesipykit, keliaujantys paukščiai“
