Su Vytautu kalbamės apie švenčių (Kalėdų) prasmę mūsų gyvenime.
O kokią reikšmę šventės turi jums?
Kaip sužadinti vaikui troškimą mokytis
▫️ Jis nenori skaityti savarankiškai.
▫️ Namų darbus atidėlioja iki paskutinio.
▫️ Nežinau kaip jį priversti išmokti eilėraštį.
▫️ Jis jau pamiršo, ko mokėsi praėjusią savaitę.
Kiek problemų ateina į šeimą, prasidėjus vaiko apmokymams mokykloje! 30-ties metų patirtį turinti pedagogė Neli Pašinian mano, kad pirmiausia reikia vaiką išmokyti mokytis.
Septynerių metų vaikai ateina į pirmą klasę jau turėdami didelę motyvaciją mokytis, kiekvienas savo: noras pasijusti suaugusiu, gražūs vadovėliai, draugai iš darželio eina į tą pačią mokyklą ar dar kažkas kita. Tėvų ir mokytojų užduotis – prisiminti tai ir išlaikyti susidomėjimą ir džiaugsmą mokytis. Būtent teigiamos emocijos padeda vaikui įveikti mokyklinius sunkumus, susijusius su žinių ir įgūdžių įgijimu ir įsisavinimu. Kaip tai padaryti?
✏️ ŽALIOJO RAŠIKLIO METODAS
Metodas pagrįstas vaiko sėkmės pabrėžimu, žaliu rašikliu paryškinant sąsiuvinyje, pavyzdžiui, raides ar elementus, kurie pavyko ypač gerai. Metodas yra universalus ir gali būti taikomas bet kokioje ugdymo srityje. „Tu gabus, tau pavyksta!“ – supranta vaikas kiekvieną kartą, matydamas savo sąsiuvinyje žalias žymes ar išgirdęs pagrįstus pagyrimus. Nereikėtų pamiršti regimosios atminties: kuo ją „maitinsime“ – gražiomis teisingomis raidėmis ar klaidomis? Kas paryškinta, tai ir įsimenama.
Vaikai be galo jautrūs kritikai. Raudonos pastabos sąsiuviniuose ne tik atima norą toliau mokintis, bet ir formuoja klaidų baimę. O nuolatinė baimė tai lėtinis stresas. Tokioje būsenoje ne tik pablogėja vaiko motyvacija, bet ir jo fizinė sveikata.
Žaliojo rašiklio metodą 1980 metais įkūrė mokslininkas, pedagogas ir psichologas – novatorius Šalva Amonašvili. Šiuo metu šis metodas išgyvena naują klestėjimo laikotarpį.
✏️ UŽTIKRINTAS PALAIKYMU
Gyvendami visi daro klaidas. Bet klaidų baimė atsiranda mokykloje. Tai labai nemaloni emocija, kuri atitraukia vaiką nuo mokymosi. Kaip turėtų elgtis tėvai, kad sumažintų vaiko klaidų baimės riziką? Nebarti ir nebausti, neišsiaiškinus situacijos.
Vaiko palaikymas – tai kalbėtis iš širdies į širdį, nelyginant jo su sėkmingesniais vaikais, iš visos širdies trokšti jam padėti, besąlygiškai jį priimti su bet kokiais pažymiais, nežeminti jo savivertės ir neignoruoti sėkmių, neprogramuoti nesėkmėms. Tėvai turi atsižvelgti į savo vaiko galimybes, jo pomėgius ir gabumus.
✏️ DOMĖJIMASIS MOKYMUSI – DOMĖJIMASIS GYVENIMU
Visi įgyja bendrąjį išsilavinimą. Vaikas turi suprasti, kad jis to neišvengs. Labai gerai, kai jis turi motyvaciją mokytis. Bus sunkiau, jei jos nebus. Esant tokiai situacijai, išmintingi tėvai supranta, kad ne tiek svarbu baigti mokyklą pirmūnu, bet neleisti vaikui apskritai prarasti susidomėjimą gyvenimu.
Svarbu skatinti pomėgius už mokyklos ribų. Net jei kai kurie vaikų pomėgiai yra nemalonūs tėvams (vaikas susidomėjęs vabzdžiais, į namus parneša lervas), nereikia aštriai tam priešintis. Dar daugiau, kad pomėgiai jam būtų prieinami, nepriklausomai nuo to, kaip sekasi mokytis. Geri pažymiai, nors išlieka svarbia vaiko gyvenimo dalimi, neturėtų būti svarbiausi.
Šie patarimai naudingi ne tik jaunesniems mokiniams, bet ir vyresniems vaikams, kuriems prasideda rimti egzaminai. Tačiau vyresnių mokinių tėvams teks pasistengti sukurti išmintingą pusiausvyrą tarp disciplinos ir pažangumo reikalavimų, iš vienos pusės, ir bešališko priėmimo bei skatinimo, iš kitos pusės.
?Meilė vaikui, nuojauta bei išmintis ir, žinoma, pasitikintys tėvų-vaikų santykiai neabejotinai nukreips į pačius geriausius metodus, kaip didinti vaiko motyvaciją mokytis.
„Jis atvers tėvų širdis vaikams ir vaikų širdis tėvams taip, kad atėjęs neištikčiau viso krašto pražūtimi.” (Malachijo 3:24, Biblija)
Paruošta pagal: 8doktorov.ru.
Bendravimas su sunkiai sergančiu giminaičiu
Jei šeimoje yra sunkiai sergantis giminaitis ir jį reikia prižiūrėti, iš kur tam pasisemti jėgų, kaip susidoroti su susierzinimu, nusivylimu ir palaikyti pacientą? Jūsų dėmesiui siūlome pokalbį su šeimos psichologe Lidija Neikurs.
– Kaip nugalėti susierzinimą, kuris kyla artimiesiems, kai iš jų reikalaujama viso dėmesio? Juk be ligonio priežiūros, būtina atlikti ir kitas pareigas namuose, ir darbe.
– Kai sunkiai sergantis žmogus patiria susierzinimą arba jis kelia per didelius reikalavimus, ir jis gali pakelti balsą, tada ima erzintis kitas, nuolat juo besirūpinantis žmogus. Ši tarp jų kylanti kibirkštis sukelia įtemptą atmosferą namuose. Reikia mokintis savitvardos ir iš anksto tikėtis, kad tokia susijaudinimo būsena įmanoma.
– Ką galima patarti giminaičiams?
– Pirmiausia, nekaupkite savyje susierzinimo. Prieš reaguodami į pyktį, trumpam pagalvokite, kas yra šio pykčio priežastis. Tai gali būti todėl, kad jis tiesiog kažko bijo: bijo to, kas jo laukia, mirties baimė, baimė palikti vaikus ar ką nors artimą. Baimės priežasčių yra daug. Kai žmogus patiria tokias baimes, jis pradeda reikalauti sau dėmesio. Todėl svarbu išsiaiškinti priežastį ir atitinkamai reaguoti. Pavyzdžiui, jei žmogus bijo mirties, reikia su juo pasikalbėti šia tema, nuraminti jį.
Bendraujant su sergančiu, svarbus fizinis kontaktas. Galima paimti ligonį už rankos, paglostyti per petį ir t.t. – tai jį nuramins. Labai svarbūs tokie žodžiai kaip: “nebijok”, “nesijaudink”, “nusiramink”.
Dar viena veiksminga priemonė, padedanti susitvardyti ir nusiraminti, – malda. Tai, ką darote savo jėgomis, svarbu ir naudinga ligoniui, bet ne ilgam. Prašykite Dievo pagalbos.
– Ką daryti, jei žmogus serga nepagydoma liga? Ar galime sakyti, kad “viskas bus gerai”, “nebijok”, “nesijaudink”, “tu tikrai pasveiksi”?
– Tai neteisinga. Frazės “tu tikrai pasveiksi” sakyti nereikėtų. Jei žinome, kad žmogus mirtinai serga, tai pažadėję jam pasveikimą, mes meluojame.
– Kaip šiuo atveju galima suteikti jam viltį?
– Viešpats mus moko visada elgtis sąžiningai. Nepagydomai sergančiam žmogui, reikia sakyti ne tai, kad mirtyje nėra nieko baisaus, o papasakoti, kas jo laukia ateityje. Biblijoje parašyta: “Palaiminti… mirštantys Viešpatyje” (Apreiškimo 14:13). Palaima tai aukščiausias laimės laipsnis. Bet kokia palaima, kai žmogus miršta?
Savo gyvenime palaidojau tris man brangius žmones: tėtį, mamą ir vyrą. Todėl iš savo patirties žinau, kad kalbant su žmogumi apie tai, kas jo laukia ateityje, jis įgauna vidinę ramybę. Taip, jis miršta, bet Biblijoje mirtis yra vadinama miegu. Todėl teisingiau būtų sakyti, kad jis užmiega, nustoja egzistuoti šioje nuodėmingoje žemėje, kad vėliau prisikeltų amžinam gyvenimui su Dievu, kur jau nebus nei kančių, nei skausmo. Kai ligonis supranta, kas jo laukia ateityje, jis pradeda mąstyti, o ne reikalauti sau pastovaus dėmesio, – baimė praeina. Jam svarbiausia – ramybė. Mes galime jam suteikti šį nusiraminimą tik teisingai pateikę faktus.
Bet jei ligonis kenčia skausmą, – kyla klausimas, ar duoti nuskausminančius narkotikus? Kai žmogus serga nepagydoma liga ir patiria stipriausius skausmus, reikia duoti narkotines medžiagas, kurias išrašys gydytojas. Tačiau tinkamai elgiantis nutinka kažkas neįtikėtino. Žmogaus skausmas praeina be narkotikų. Esu to liudininkė. Reikia guosti žmogų tuo, kad Viešpats viską paėmė į savo rankas. Tai gali suteikti palengvėjimą ar išgijimą. Reikia pasimelsti su sergančiu.
– Jūs papasakojote kaip bendrauti su žmogumi, kuriam viskas gerai su protu. O kaip su tais pacientais, kurių būsena nesąmoninga? Kaip su jais elgtis?
– Tai labai rimtas klausimas. Pamišęs žmogus gali padaryti bet ką. Jei jis nenuspėjamas, tai gali padaryti sau nepataisomą žalą. Todėl jam reikalinga specializuota priežiūra: arba galima pasamdyti specialistą, kuris prižiūrėtų tokį ligonį, kuris nuolat bus su juo, arba hospitalizuoti jį į specializuotą įstaigą, jei specialisto pasamdyti negalite.
– Pasitaiko ir tokių situacijų, kai ligonis sau nekenkia, o yra tokios psichologinės būsenos, kad neadekvačiai reaguoja į jį slaugantį žmogų. Pavyzdžiui, jis labai įžeidus arba linkęs į skandalus… Psichologiškai situacija vis labiau slegianti. Kaip tada teisingai elgtis?
– Taip nutinka dažnai. Mums sunku suprasti žmogų, kuris artėja prie mirties. Jis sąmoningas, bet tiesiog labai įsitempęs. Jo reakcijos neturėtų mūsų nei stebinti, nei piktinti. Įsivaizduokite save šio žmogaus vietoje. Ką jūs darytumėte, ką galvotumėte. Aš rekomenduoju sukurti emocinį barjerą tarp savęs ir jo. Pasistenkite persitvarkyti, kai jus kažkas erzina jame. Užsirašykite ant popieriaus situacijas, kuriose jis susierzina, ir visus galimus variantus, kodėl jis tai daro. Tai ir yra barjeras, kuriuo jūs apribojate savo reakciją. Visada kalbėkite draugiškai ir ramiu tonu. Neleiskite savęs provokuoti. Saugokite save nuo susierzinimo. To visada reikia, ne tik su ligoniais.
Paruošta pagal: 8doktorov.ru
