Širdgėla, susirūpinimas – pamažu palaužia…

Tie, kurių PROTAS ir KŪNAS sunegalavęs, turi žiūrėti į KRISTŲ, kaip į jų sveikatos Atkūrėją. Jis sako: „Aš gyvenu ir jūs gyvensite.“ (Jono 14, 19)

Tai ir yra gyvenimas, apie kurį reikia kalbėti ligoniams, pasakoti jiems, kad Kristus suteiks jiems savąją gyvybę, jeigu jie tikės Juo kaip Gydytoju, jeigu jie su Juo bendradarbiaus, laikydamiesi sveikatos nuostatų, sieks tobulo šventumo ir pagarbiai Jo bijos. Kai mes taip pristatome jiems Kristų, mes perduodame jiems jėgą, stiprybę, tai, kas vertinga ir ateina iš Aukštybių. Tai ir yra teisingas kūno ir sielos gydymas.

Šaltinis: E. Vait „Gydymo tarnystė“, 171–173 psl.

Skatina sveikatą bei ilgina gyvenimą…

„Linksma širdis – geras vaistas, o niūri dvasia džiovina kaulus.“ (Patarlių 17, 22)

Gydant ligonį nederėtų žiūrėti pro pirštus į minčių poveikio efektą. Tinkamo mąstymo poveikis geriausiai padės kovoti su liga.

Šaltinis: E. Vait „Gydymo tarnystė“, 171 psl.

Ilgalaikio streso įtaka sveikatai

Koks ryšys tarp streso, dvasinio ir emocinio gyvenimo, ir sveikatos, tame tarpe ir stuburo sveikatos? Ogi – tiesioginis. Šiame straipsnyje tai aptarsime.

Stresas – gerai ar blogai? Stresas – tai organizmo savigynos reakcija, universalus apsaugos mechanizmas.

▫️ Mūsų nervų sistema, pajutusi pavojų, tuoj pat siunčia signalą – pertvarkyti kiekvienos organizmo ląstelės darbą gynybai. Pas mus yra specialūs hormonai – endorfinas ir kortizolis – tai raktiniai hormonai, kurie paleidžia organizme dvi priešingo režimo veiklas. Organizmas gali dirbti vienu iš šių režimų: gyvenimo ir vystymosi arba gynybos ir apsaugos režimu. Gyvenimui šiame nuodėmės pasaulyje reikalingas ir vienas, ir kitas. Augimo ir vystymosi režimas leidžia organizmui augti, atsistatyti; o apsaugos režimas reikalingas pavojaus atveju, kad organizmas nežūtų. Svarbu suprasti, kad organizmas negali būti tuo pačiu metu ir viename, ir kitame režime. Jis arba ginasi nuo pavojaus, streso būsenoje, arba, kai viskas gerai, auga ir atsistato.

▫️ Nervų sistemoje yra keletas principinių apsaugos sistemų.

– Pirmoji – streso sistema (adrenalininė), ji gina mus nuo išorinės grėsmės.

– Antroji sistema – imuninė, ji gina nuo pavojaus organizmo viduje. Imuninės sistemos užduotis: surasti priešą viduje arba tarp savų, ir sunaikinti.

Bet kai yra išorinė grėsmė, nervų sistema priversta prislopinti imuninę sistemą.

▫️ Mūsų smegenyse yra pagumburis, kuris surenka visą informaciją iš vidaus ir iš išorės. Pagumburis, gavęs informaciją apie pavojų, paleidžia adrenalininę sistemą. Jis siunčia signalus per kraują hormonų pagalba, ir per nervines skaidulas, per stuburo smegenis į antinksčius. Antinksčiai išskiria į kraują specialius hormonus, kurie neša signalą kiekvienai ląstelei, kad pertvarkytų savo darbą gynybai. Šiame režime organizmas pradeda slopinti imuninę sistemą, kad jos energiją nukreiptų streso reakcijai.

▫️ Kai ląstelė gauna streso signalą, ji pradeda kurti specialius baltymus, kurie apgaubia ląstelėje pačius svarbiausius dalykus, kad juos apsaugotų. Tokioje būsenoje ląstelė gali išgyventi šią problemą. Bet kai kažką supakuojame ir padedame, nėra galimybės tuo naudotis. Jei ląstelė ilgai bus tokioje būsenoje, nebus augimo ir vystymosi. O regeneracija ir pasveikimas organizme įmanomi tik augimo ir vystymosi režime.

▫️ Stresas mūsų organizme įsijungia kaip atsakas į kažkokius fìzinius faktorius. Bet didžioji dalis streso, kurį patiriame, yra psichogeninės kilmės. Jis susijęs su tuo, kad kažkam įvykus, mums pasirodo, kad tai problema. Ir kai mums atrodo, kad tai kelia grėsmę, pagumburis įjungia streso reakciją. Problema ne tai, kas atsitiko, bet tai – kaip mes tai įvertinome. O vertiname pagal savo pažiūrų ir įsitikinimų sistemą, kuri gyvena mūsų galvoje. Čia problemos šaknis!

❗️ Pati didžiausia problema mūsų organizmui, kai streso reakcija nebekontroliuojama ir vietoj to, kad mus gintų, kam ji ir skirta, pradeda dirbti prieš mus. Praktiškai visos žinomos ligos, kurios šiandien paplitusios tarp žmonių, susijusios su lėtiniu stresu. O kaip išspręsti problemą, jeigu mes nenorime susitaikyti su kaimynu ar kaimyne? Nusprendėme niekada neatleisti. Dievas davė mums pasirinkimo laisvę. Kai mes supykę ar įsižeidę, organizmas karo būsenoje. Visą šį laiką mūsų organizme nedirba atsinaujinimo ir atsistatymo režimai.

👉🏻 Kaip TIKĖJIMAS susijęs su SVEIKATA?

Biblija labai daug kalba apie meilę, atleidimą, dėkingumą… Pvz., „Linksma širdis – geras vaistas, o niūri dvasia džiovina kaulus“ (Patarlių 17, 22). Taip, niūri dvasia, lėtinis stresas, kortizolis – išjungia regeneracijos režimą – tarpslanksteliniai diskai, kremzlės, kaulai pradeda irti, atrofuojasi raumenys.

🧡 Tik tada, kai Dievas ateina į mūsų gyvenimą ir dovanoja mums Savo meilę, kai mūsų širdyse apsigyvena Meilė ir Ramybė, tik tada įmanomas tikras streso sprendimas. Biblijoje labai daug pasakyta: “atleiskite, nebijokite, džiaukitės, pasitikėkite Dievu.” Tikroje sveikatos atstatymo programoje, ir ypatingai kai kalbame apie stuburą, tarp visų sveikos gyvensenos principų pats svarbiausias – pasitikėjimo Dievu ir streso valdymo principas. Be jo, išgijimas tiesiog neįmanomas.

👉🏻„Žinokite, kad net visi jūsų galvos plaukai suskaityti. Tad nebijokite! Jūs vertesni už daugybę žvirblių.“ (Luko 12, 7)

👉🏻„Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi!“ (Jono 14, 27)

👉🏻„Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu!“ (Mato 11, 28)

Pilną vaizdinę informaciją rasite video PASKAITOJE.

Lyg taku…

LYG TAKU...

Gyvenimu – lyg miško kvepiančio taku.
Prošal praeina medžiai – mūsų metai –
tie ąžuolai, klevai ir drebulės. Sunku
tikėt, kad tiek pavasarių ir vasarų jau matėm...

Kažkur gelsvi lapeliai suvirpės. Kas tai?
Ruduo? Tai – auksas išgyvenimų...
Malonės saulė šypso iš aukštai,
ir Angelo sparnai lyg debesėliai plunksniniai
apgaubs nuo nerimo.

Gyvenimu – lyg miško vinguliuojančiu taku,
prošal praeina medžiai – mūsų metai.
Vieni – lyg ąžuolai, kiti – lyg drebulės. Sunku
tikėt, kad tiek jau rudenio aušrų ir tiek žiemų jau matėm...

2004 08 11
Romualda Adomaitytė-Chabarina

„Kokie ilgi mūs šešėliai

Saulolaidoj grįžtant iš šienapjūtės,

Šešėliai ilgi, o mes tokie trumpučiai…“

Jaanas Kaplinkis

Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Nesipykit, keliaujantys paukščiai“

Pamiršta – rauginta paprika

Ir vėl buvau pamiršusi 😅

Jau kelintą kartą deduosi į lėkštę ir vis galvoju, kaip aš ją buvau pamiršusi. Ar jums taip pasitaiko, kad ką nors gaminate, skanaujate, o po to ilgam pamirštate, ypač jei kokį kartą skaniai nepavyksta.

Man taip nutiko su raugintomis paprikomis. Šią vasarą pas mus šiltnamyje jų labai daug užderėjo. Viriau su jomis mišraines, troškinau, dariau užtepėlę… Ir visai neseniai mama paklausė:

– Ką šį kartą iš jų gaminsi? Pameni, seniau jas raugindavai.

Kaip aš pamiršau? Greičiausiai todėl, kad paskutinį kartą jas užpylusi sūriu vandeniu padėjau į rūsį ilgam laikui, kaip raugdama agurkus. Ir jos perrūgo, ištižo – buvo nebeskanios.

Man paprikos patinka 2–3 dienų rauginimo: truputį suminkštėja, bet dar traškios, šiek tiek parūgštėja ir sumažėja saldumas. O svarbiausia – juk nevirtos, vadinasi išlieka vitaminas C, kurio paprikose labai daug 👍🏻.

Ar esate bandę rauginti, kitaip sakant fermentuoti saldžiąsias paprikas? Pasidalinkite 😊 savo patirtimis.

P. S. Nuotraukoje mano pusryčių lėkštė – buvo skanu 😋.

RSS
Follow by Email
YouTube
INSTAGRAM