„Niekam neatmokėkite piktu už pikta.“ (Biblija, Laiškas romiečiams 12, 17)
Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Džiaugsmo edelveisas“
Gyvenimo tikrovė…
Abejingumo upė…
Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Džiaugsmo edelveisas“
Genai – ne nuosprendis: ką iš tiesų sako epigenetika?
Ar genai nulemia mūsų likimą?
Šiuolaikinis mokslas rodo, kad ne viskas taip paprasta.
Ilgą laiką buvo manoma, kad mūsų sveikatą lemia genai, kuriuos paveldime iš tėvų ir senelių. Jei šeimoje buvo nutukimas, širdies ligos ar diabetas – atrodė, kad tai neišvengiama.
Tačiau šiuolaikinis mokslas rodo kur kas sudėtingesnį vaizdą ir atskleidžia mūsų pasirinkimų svarbą.
Šiandien vis daugiau kalbama apie epigenetiką – sritį, kuri paaiškina, kodėl genai nėra likimo nuosprendis.
Kas yra epigenetika
Epigenetika tiria, kaip aplinka ir gyvenimo būdas veikia genų aktyvumą, nekeičiant pačios DNR sekos.
Galima tai įsivaizduoti taip:
- DNR – tai instrukcijų knyga, kurią paveldime.
- Epigenetiniai mechanizmai – tai žymekliai, kurie nurodo, kurias instrukcijas organizmas skaito aktyviai, o kurias – tyliai „padeda į šalį“.
Genai lieka tie patys, tačiau jų veikimas gali keistis.
Moksliniai tyrimai rodo, kad genų raiškai gali turėti įtakos:
- mityba,
- fizinis aktyvumas,
- lėtinis stresas,
- miego stoka,
- toksinai ir aplinkos veiksniai.
Tai ypač svarbu kalbant apie lėtines ligas, tokias kaip:
- II tipo diabetas,
- širdies ir kraujagyslių ligos,
- nutukimas,
- metabolinis sindromas.
Genetinis polinkis padidina riziką, bet nebūtinai lemia ligą.
Konkretus pavyzdys: įvaikintų vaikų tyrimai
Vienas iš dažnai minimų ir gerai dokumentuotų pavyzdžių – ilgalaikiai stebėjimo tyrimai su vaikais, įvaikintais iš labai nepalankių socialinių sąlygų.
Buvo stebima:
- kokiomis ligomis jie suserga,
- kokios jų sveikatos problemos išryškėja suaugus,
- ir kaip tai susiję su biologinių bei įtėvių šeimų gyvenimo būdu.
Rezultatai parodė svarbų dalyką:
vėlesnė aplinka turėjo didesnę reikšmę jų raidai ir sveikatos eigai, nei būtų galima numanyti vien iš genetinės kilmės.
Tai nereiškia, kad genai „išnyko“.
Tai reiškia, kad aplinka ir kasdieniai pasirinkimai turėjo lemiamą įtaką tam, kaip tie genai „įsijungė“ arba „neįsijungė“.
Svarbi riba: epigenetikos galimybės ir ribos
Epigenetika nereiškia, kad galime „perrašyti“ savo genus ar gyventi bet kaip, tikintis vėliau viską ištaisyti.
Ji taip pat nereiškia, kad viskas priklauso vien tik nuo mūsų pastangų.
Epigenetika padeda suprasti kai ką subtilesnio: kasdieniai pasirinkimai gali stiprinti arba silpninti paveldėtą riziką, tačiau jie nepanaikina biologinių ribų ir nepadaro žmogaus visagaliu.
Tai nėra stebuklingas pažadas.
Tai – atsakomybės ir galimybių pusiausvyra.
Mūsų pasirinkimai:
- turi pasekmes kūnui,
- turi pasekmes psichikai,
- turi pasekmes santykiams,
- ir galiausiai – visam gyvenimo keliui.
Šiame kelyje yra ir paguoda – žmogus nėra paliktas vienas.
Dievo malonė ir kantrumas lydi net ir tada, kai tenka pripažinti klaidas ir prašyti pagalbos.
Išmintis čia slypi tame, kad:
- prisiimtume atsakomybę už tai, kas mums patikėta,
- ir kartu suvoktume, kad ne viską kontroliuojame.
Ką tai reiškia praktiškai kiekvienam iš mūsų
- Net jei šeimoje buvo ligų – tai nėra nuosprendis.
- Net maži, nuoseklūs pasirinkimai ilgainiui turi reikšmę.
- Sveikata nėra tik genetinė loterija – tai procesas.
Ir Dievas mus ragina: „Ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo garbei.“ (Biblija, 1 Korintiečiams 10, 31)
Šaltiniai gilesniam tyrinėjimui:
Epigenetika, sveikata ir ligos – CDC puslapis apie epigenetikos ryšį su sveikata.
Ar nervinės ląstelės atsistato?
„Nesinervink – nervinės ląstelės neatsistato!“ – šią frazę esame girdėję daugelis.
Ir nors iš tiesų geriau vengti nervinės įtampos, pasirodo, viskas nėra taip beviltiška.
Mokslas šiandien žino: tam tikrose smegenų srityse nervinės ląstelės iš tiesų gali atsinaujinti.
Žmogaus smegenys sudarytos iš maždaug 86 milijardų neuronų.
Ilgą laiką manyta, kad visi jie susiformuoja dar prieš gimimą, o vėliau tik nyksta.
Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais atlikti tyrimai parodė, kad smegenų hipokampe egzistuoja kamieninės ląstelės, galinčios sukurti naujus neuronus.
Šis procesas vadinamas neurogeneze.
Naujai susiformavusios nervinės ląstelės, kaip rodo kai kurie tyrimai, gali tapti smegenų tinklų dalimi ir prisidėti prie mokymosi bei atminties procesų.
Tačiau šis reiškinys žmonėms dar vis intensyviai tiriamas.
Nors naujų neuronų skaičius nėra didelis, pats faktas, kad smegenys geba atsinaujinti, suteikia vilties – ypač siekiant išlaikyti gerą atmintį ir emocinę pusiausvyrą senstant.
Kas padeda smegenims atsinaujinti?
Neurobiologų tyrimai rodo, kad neurogenezę ir smegenų plastiškumą skatina šie veiksniai:
- Saikingas fizinis aktyvumas – vaikščiojimas, plaukimas, bėgiojimas
- Protinis aktyvumas – mokymasis, naujų įgūdžių ar kalbų įsisavinimas, atminties lavinimas
- Visavertis miegas
- Subalansuota mityba, kurioje pakanka vitaminų, mineralų, baltymų ir sveikųjų riebalų
Tyrimai rodo, kad flavonoidai (pvz., mėlynėse) ir omega-3 riebalų rūgštys (pvz., linų, kanapių, čijos sėklose, graikiniuose riešutuose) gali būti naudingi smegenų sveikatai - Teigiamos emocijos ir streso mažinimas taip pat palaiko smegenų veiklą
Kas kenkia smegenų atsinaujinimui?
- Nejudrus gyvenimo būdas
- Miego trūkumas
- Lėtinis stresas
- Alkoholio vartojimas
- Nesubalansuota, labai kaloringa mityba
Svarbu žinoti
Mokslininkai vis dar tiria, kiek ilgai neurogenezė išlieka aktyvi žmogaus gyvenime.
Aišku viena – smegenys išlieka plastiškos visą gyvenimą, todėl galime stiprinti jų veiklą mokydamiesi, judėdami ir gyvendami sveikiau.
Linkiu rūpintis savo nervinėmis ląstelėmis kasdien – ne per nerimą, o per gyvenimo džiaugsmą.
Jelena Ovdijenko, klinikinė psichologė
Keletas nuorodų į mokslinius šaltinius:
- Dynamics of hippocampal neurogenesis in adult humans (Spalding et al., 2013) — PMC
- Exercise training increases size of hippocampus and improves memory (Erickson et al., 2011) — PNAS
- What Is the Relationship Between Hippocampal Neurogenesis Across Different Stages of the Lifespan? (Bond, Ming & Song, 2022) — Frontiers PDF
Kas padeda smegenims būti laimingoms
Kodėl mes sprendžiame konfliktus skirtingai?
Konfliktai – neišvengiama kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis. Tačiau pastebėjote, kaip skirtingai žmonės juos sprendžia? Vieni rėkia ir reikalauja, kiti – tyliai atsitraukia, treti nori viską išspręsti „per meilę“. Kodėl taip yra?
Pasak lektorės psichologės Lidijos Neikurs, kiekvienas žmogus turi savo valdymo modelį – būdą, kaip jis sprendžia konfliktus ir bendrauja su kitais. Šie modeliai dažniausiai yra perimti iš tėvų, dažnai nesąmoningai, stebint jų elgesį.
Kas formuoja mūsų konfliktų sprendimo stilių?
Du pagrindiniai veiksniai:
- Palaikymas – meilė, rūpestis, supratimas
- Drausmė – taisyklės, ribos, reikalavimai
Atsižvelgiant į tai, kiek kiekvieno iš jų turime, susiformuoja keturi pagrindiniai bendravimo modeliai, kurie matomi tiek šeimoje, tiek darbe, tiek santykiuose.
1. Autoritarinis modelis: „Aš pasakiau – tu padaryk!“
Daug drausmės, mažai meilės
- Vaikams – baimės atmosfera: nuomonė nesvarbi, už klaidas baudžiama
- Ugdomas melas, gudravimas, emocinis atsiribojimas
- Konfliktai sprendžiami jėga arba nutylėjimu
- Dievas matomas kaip piktas ir baudžiantis
- Vaikai suaugę arba tampa tokie pat valdingi, arba labai bailūs
Pavyzdys: „Valgysi, ką padėjau, nesakyk man ‘nenoriu’.“
2. Abejingumo modelis („demokratiškai nesikišantis“): „Daryk kaip nori…“
Mažai meilės, mažai drausmės
- Vaikai auga be ribų, bet ir be palaikymo
- Niekas nesikiša – kiekvienas sau
- Konfliktai ignoruojami: „gal savaime praeis…“
- Dievas atrodo tolimas, neįsitraukiantis
- Išauga žmonės, kuriems stinga motyvacijos ir emocinio artumo
Pavyzdys: Vaikas žaidžia iki vidurnakčio – niekas nieko nesako, nes „tegul daro ką nori“.
3. Viskas leidžiama: „Svarbiausia – kad jis būtų laimingas“
Daug meilės, mažai drausmės
- Vaikai – šeimos „karaliai“
- Konfliktai sprendžiami tenkinant reikalavimus, kad tik nebūtų ašarų
- Vaikai išmoksta manipuliuoti – verkimu, šantažu, isterijomis
- Vėliau konfliktus sprendžia emociniu spaudimu
- Dievas atrodo kaip „amžinai skolingas“, nes „jei meldžiuosi – turi duoti“
Pavyzdys: „Nenori į mokyklą? Gerai, pasilik namie – tik neverk.“
4. Autoritetinis modelis: „Myliu tave, bet ir ribos svarbios“
Subalansuota meilė ir drausmė
- Konfliktai sprendžiami per dialogą, pagarbą ir aiškias ribas
- Tėvai – ne valdovai, bet vadovai: kantrūs, nuoseklūs
- Vaikai mato Dievą kaip teisingą, mylintį ir patikimą
- Ugdomi: pagarba, savitvarda, empatija, vidinė motyvacija
Pavyzdys: „Suprantu, kad nori dar pažaisti, bet dabar – laikas miegui. Gal nupasakok man trumpai, ką šiandien veikei?“
Kurį modelį atpažįsti savyje?
Dažnai naudojame ne vieną modelį, o jų mišinį – priklausomai nuo situacijos. Tačiau mūsų vaikystės patirtys palieka stiprų įspaudą.
- Koks buvo tavo tėtis ar mama?
- Ar nebandai kompensuoti jų stiliaus – pats nuslysdama(s) į priešingą kraštutinumą?
- Ar tavo konfliktų sprendimo būdas padeda kurti artumą – ar tik kontroliuoti?
Galime rinktis
Gera žinia: modelis nėra lemtis. Jį galima keisti – sąmoningai, mokantis naujo bendravimo.
Autoritetinis modelis – tai ne silpnumas, o išmintis: meilė be naivumo ir drausmė be baimės. Tai kelias į brandžius, pagarbius santykius – tiek su vaikais, tiek su suaugusiais.
Kitą kartą – kaip praktiškai taikyti autoritetinį valdymo būdą:
Kaip išlaikyti ramų toną, parodyti pagarbą, pateikti pasirinkimą ir padėti priimti sprendimus – tiek su mažais vaikais, tiek su paaugliais ar net suaugusiais.
Net jei iki šiol taikei kitą modelį – viską galima pakeisti.
Apmąstymui
„Žinokite, mano mylimi broliai: kiekvienas žmogus tebūna greitas klausytis, bet lėtas kalbėti, lėtas pykti.“ (Jokūbo 1, 19)
„Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga.“ (1 Korintiečiams 13, 4–5)
„Viršum viso šito tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis.“ (Kolosiečiams 3, 14)
Paruošta pagal paskaitą „Модели управления“.
