Kategorija: Susivaldymas

Paskelbta

Trys Biblijos patarimai, kaip įveikti įsižeidimą

Kas yra įsižeidimas?

Įžeidimas gali būti suprantamas dvejopai.

Pirma, tai įvykis ar kito žmogaus elgesys, kuris mus žeidžia.

Antra, tai mūsų vidinė reakcija į tą įvykį – kartėlis, nuoskauda ar nusivylimas.

✔️ Dažniausiai įsižeidimą lemia ne vien pats įvykis, bet ir tai, kaip jį suprantame bei interpretuojame.

Gyvenime dažnai matome, kad šie du dalykai ne visada sutampa. Vienas žmogus gali būti įžeistas, bet neįsižeisti, o kitas – stipriai įsižeisti, nors kitas asmuo net neturėjo tikslo jo įžeisti.

Kodėl verta saugotis nuoskaudos?

Neigiamos emocijos, tarp jų ir ilgai nešiojama nuoskauda, kenkia ne tik santykiams ar emocinei savijautai. Jos gali turėti įtakos ir fizinei sveikatai.

Saliamonas rašo:

„Žmogaus gerumas teikia gera jam pačiam, o negailestingas žmogus kenkia sau.“ (Patarlių 11, 17)

„Ramus protas teikia kūnui gyvastį, o pavydas pūdo kaulus.“ (Patarlių 14, 30)

Taip pat:

„Linksmas žvilgsnis pradžiugina širdį, o gera žinia suteikia stiprumo kaulams.“ (Patarlių 15, 30)

„Linksma širdis – geras vaistas, o niūri dvasia džiovina kaulus.“ (Patarlių 17, 22)

Šiose eilutėse vartojama vaizdinga kalba pabrėžia, kad žmogaus vidinė būsena gali turėti didelę reikšmę jo gyvenimo kokybei ir sveikatai.

Šią mintį iš dalies patvirtina ir šiuolaikiniai moksliniai tyrimai. Psichologinis stresas, ilgalaikis pyktis ar nuolatinė įtampa siejami su padidėjusiu streso hormonų kiekiu, blogesne miego kokybe, aukštesniu kraujospūdžiu bei didesne kai kurių ligų rizika. Tačiau tai nereiškia, kad ligas sukelia vien neigiamos emocijos – jų atsiradimą paprastai lemia daugelio veiksnių visuma.

✔️ Todėl nuolat puoselėti nuoskaudą reiškia kenkti pirmiausia pačiam sau.

KOKĮ SPRENDIMĄ SIŪLO BIBLIJA?

1. Formuokite brandų požiūrį į žmones

Šventasis Raštas primena:

„Iš tikrųjų žemėje nėra nė vieno žmogaus, kuris būtų toks teisus, jog tik gerai elgtųsi ir niekada nenusidėtų.“ (Mokytojo 7, 20)

„Nėra teisaus, nėra nė vieno… Visi nuklydo, visi nuėjo vėjais; nėra kas darytų gera, nėra nė vieno.“ (Romiečiams 3, 10.12)

Kadangi visi žmonės yra nusidėjėliai, nereikėtų iš jų tikėtis tobulo elgesio. Kai tikimės to, ko žmonės negali duoti, neišvengiamai nusiviliame.

Todėl neverta tikėtis, kad visada būsime suprasti, teisingai įvertinti ar kad niekada nepatirsime neteisybės.

Kaip taikliai pasakyta:

„Nenusivilia tas, kuris neidealizuoja.“

2. Pasikalbėkite su jus įskaudinusiu žmogumi.

Dievo Žodis moko:

„Nenešiosi širdyje neapykantos savo artimui. Nors tektų savo artimą ir pabarti, neužsitrauk per jį nuodėmės.“ (Kunigų 19, 17)

„Jei tavo brolis nusikalsta, pabark jį…“ (Luko 17, 3)

Užuot ilgai nešioję nuoskaudą širdyje, pabandykite ramiai pasikalbėti. Galbūt žmogus net nesuprato, kad jus įskaudino. Gal įvyko paprasčiausias nesusipratimas. Gal jis atsiprašys. O gal tiesiog geriau suprasite vienas kitą. Net jei nuomonės ir nesutaps, atviras pokalbis dažnai padeda atsikratyti bent dalies vidinės įtampos.

3. Atleiskite

Jėzus mokė:

„Eidami melstis, atleiskite, jei turite ką nors prieš kitus, kad ir jūsų Tėvas danguje jums atleistų jūsų nusižengimus.“ (Morkaus 11, 25)

Šie žodžiai rodo, kad tikinčiojo širdyje nuoskauda neturėtų būti puoselėjama. Jėzus kviečia atleisti ne tik tada, kai žmogus paprašo atleidimo, bet ir tada, kai mes patys ateiname melstis. 

Graikiškas veiksmažodis afiemi, verčiamas „atleisti“, taip pat reiškia „paleisti“, „leisti išeiti“, „atsisakyti laikyti“. Tai labai vaizdingas palyginimas. Nuoskauda panaši į sunkų nešulį. Galime jį nešti metų metus arba nuspręsti padėti.

Atleidimas nereiškia, kad blogis tampa gėriu ar kad neteisybė buvo teisinga. Jis reiškia, kad atsisakome leisti tam įvykiui ir toliau valdyti mūsų širdį. 

Nepriklausomai nuo to, ar žmogus supranta savo kaltę, ar prašo atleidimo, sprendimą atleisti priimate jūs.

Padarykite šią dovaną pirmiausia patys sau. Melsdamiesi galite sąmoningai įvardyti žmogų ir pavesti jį Dievui.

Būkite palaiminti!

Autorius: Vitalij Olijnik

Iš užrašinės

„Įsižeisti dėl blogų žodžių – reiškia sutikti su jais.“
Erian Šulc

„Įsižeidimas – tai visada tavo, o ne jo biografijos faktas.“
Abšalom Podvodnyj

„Jei esi įžeistas, priešui pasisekė.“
Konstantin Kušner

„Pats saldžiausias kerštas – atleidimas.“
Rabinas Izraelis iš Ružino

Paskelbta

Kodėl grūdintis verta pradėti vasarą, o ne rudenį?

Atvėsus orams kai kurie žmonės nusprendžia: „Nuo šiandien pradėsiu grūdintis.“ Tačiau rudenį pradėti gali būti sunkiau: oras ir vanduo ežeruose, upėse ar jūroje jau būna gerokai vėsesni, todėl šalčio poveikis gali atrodyti itin nemalonus, o naujo įpročio lengva atsisakyti.

Kur kas palankesnis metas pradėti – vasara. Šiltuoju metų laiku prie vėsesnio oro ir vandens galima pratintis pamažu, nepatiriant didelio diskomforto. Jeigu šis įprotis tęsiamas ir orams vėstant, organizmas palaipsniui prisitaiko prie šalčio, todėl jis gali kelti mažiau diskomforto.

Kas iš tiesų yra grūdinimasis?

Grūdinimasis nėra varžybos, kas ilgiau išbus lediniame vandenyje. Tai reguliarus ir kontroliuojamas vėsaus oro ar vandens poveikis, prie kurio organizmas pratinamas palaipsniui.

Patekus į vėsią aplinką, odos kraujagyslės susiaurėja ir taip sumažina šilumos netekimą, o prireikus organizmas padidina šilumos gamybą. Reguliariai ir trumpai veikiamas ne per stipraus šalčio, organizmas palaipsniui prie jo prisitaiko. Todėl ilgainiui toks pats šaltis gali atrodyti nebe toks nemalonus, o organizmo reakcija į jį – ne tokia staigi.

Tačiau svarbu suprasti, kad prisitaikymas nėra neribotas. Net ir nuolat besigrūdinantis žmogus gali pernelyg sušalti, nušalti ar patirti hipotermiją, jeigu šalčio poveikis bus per stiprus arba truks per ilgai.

Ar grūdinimasis tikrai „stiprina imunitetą“?

Grūdinimasis dažnai pristatomas kaip būdas „sustiprinti imunitetą“ ir rečiau sirgti. Tačiau šiuo metu nėra pakankamai patikimų mokslinių duomenų, leidžiančių teigti, kad reguliarus šalčio poveikis patikimai apsaugo nuo kvėpavimo takų infekcijų ar padeda greičiau pasveikti.

Tai nereiškia, kad grūdinimasis negali būti naudingas. Jis gali padėti organizmui geriau prisitaikyti prie vėsios aplinkos, tačiau geresnė šalčio tolerancija nėra tas pats, kas patikimai sustiprėjusi apsauga nuo virusų.

Grūdinimasis gali būti viena iš sveikos gyvensenos dalių, tačiau jo nereikėtų laikyti garantuota apsauga nuo infekcijų. Normalią imuninės sistemos veiklą taip pat padeda palaikyti visavertė mityba, reguliarus fizinis aktyvumas, pakankamas miegas ir poilsis.

Kodėl palanku pradėti vasarą?

Trūksta patikimų tyrimų, kurie būtų tiesiogiai palyginę grūdinimosi pradžią skirtingais metų laikais ir parodę, kad vasara visiems yra tinkamiausias metas. Vis dėlto ji turi aiškių praktinių pranašumų.

Mažesnis temperatūrų skirtumas. Vasarą vanduo natūraliuose telkiniuose paprastai būna šiltesnis nei rudenį, todėl prie vėsaus vandens galima pratintis palaipsniui. Taip sumažėja stiprios šalčio šoko reakcijos tikimybė.

Daugiau galimybių būti lauke. Pasivaikščiojimai, žygiai, darbas sode ir maudynės leidžia natūraliai susidurti su skirtingomis oro bei vandens temperatūromis.

Lengviau išlaikyti reguliarumą. Kai procedūra nesukelia didelio streso, didesnė tikimybė, kad ji taps įpročiu.

Galima tęsti kartu su sezonu. Vasaros pabaigoje pradėjus maudytis gamtoje, o rudenį tai darant reguliariai, vanduo vėsta palaipsniui. Vis dėlto natūraliuose vandens telkiniuose būtina ypač rūpintis saugumu.

Kaip pradėti grūdintis?

Vieno moksliškai patvirtinto grūdinimosi plano, tinkančio visiems, nėra. Todėl svarbiausi principai yra laipsniškumas, reguliarumas ir individuali savijauta.

1. Daugiau laiko praleiskite lauke

Kasdien vaikščiokite, judėkite ir dirbkite gryname ore įvairiomis oro sąlygomis. Renkitės taip, kad būtų patogu: neperkaiskite, bet ir sąmoningai nekentėkite šalčio. Suprakaitavus ir sustojus kūnas gali greitai atvėsti, todėl drėgnus drabužius reikėtų pakeisti sausais.

Grūdinimasis oru nereiškia, kad reikia vaikščioti netinkamai apsirengus ar ilgai šalti.

2. Dušą užbaikite vėsesniu vandeniu

Iš pradžių įprastą šiltą dušą galima užbaigti trumpu, pavyzdžiui, 15–30 sekundžių, apsiliejimu maloniai vėsiu vandeniu.

Kai toks poveikis nebekelia didelio diskomforto, galima:

  • po truputį mažinti vandens temperatūrą;
  • vėsiąją dušo dalį pailginti iki 30–60 sekundžių;
  • vėsiu vandeniu palaipsniui aplieti ne tik rankas ir kojas, bet ir liemenį.

Vandens temperatūrą keiskite palaipsniui, o srovės iš karto nenukreipkite į veidą ar galvą. Procedūros metu turėtumėte gebėti valdyti kvėpavimą.

3. Maudykitės gamtoje, bet neplaukite vieni

Jeigu vasarą maudotės ežere, upėje ar jūroje, galite tai tęsti ir vandeniui palaipsniui vėstant. Tačiau natūralus vandens telkinys nėra tas pats, kas dušas: čia prisideda gylis, bangos, srovės, slidus dugnas ir skendimo rizika.

Į vėsesnį vandenį įeikite pamažu, nešokite staiga ir neplaukite vieni. Staigus panirimas gali sukelti nevalingą oro įkvėpimą, labai padažninti kvėpavimą, širdies ritmą ir padidinti kraujospūdį. Net gerai plaukiantis žmogus dėl šalčio gali greitai prarasti judesių koordinaciją.

4. Didinkite tik vieną dalyką

Vienu metu ilginkite buvimo laiką arba mažinkite vandens temperatūrą. Nedarykite abiejų iš karto. Didesnis šalčio poveikis nebūtinai suteikia didesnę naudą, tačiau rizika didėja.

5. Po procedūros sušilkite

Nusišluostykite, apsirenkite sausai ir ramiai pajudėkite. Tikslas – kad kūnas netrukus sušiltų pats. Jeigu ilgai nepavyksta sušilti, šalčio poveikis buvo per stiprus arba truko per ilgai.

Grūdinimasis nėra tas pats, kas sušalimas

Grūdinimasis yra trumpas ir kontroliuojamas dirgiklis, po kurio žmogus greitai sušyla ir jaučiasi gerai. Sušalimasprasideda tada, kai organizmas praranda daugiau šilumos, negu sugeba pagaminti.

Procedūrą reikia nutraukti ir sušilti, jeigu:

  • prasideda stiprus ar ilgai nepraeinantis drebulys;
  • nutirpsta rankų ar kojų pirštai;
  • svaigsta galva ar atsiranda silpnumas;
  • darosi sunku valdyti kvėpavimą;
  • pajuntamas krūtinės skausmas ar neįprastas širdies plakimas.

Svarbu! Sutrikusi koordinacija, neaiški kalba, ryškus mieguistumas ar sumišimas gali būti hipotermijos požymiai. Tokiu atveju būtina nedelsiant nutraukti šalčio poveikį, pradėti saugiai šildyti žmogų ir kreiptis skubiosios medicinos pagalbos.

Dažniausios klaidos

Pradedama nuo ledinio vandens. Staigus šaltis sukelia daug didesnę kvėpavimo ir širdies bei kraujagyslių sistemos reakciją.

Stengiamasi išbūti kuo ilgiau. Prisitaikymui svarbus kartojimas, o ne vienkartinis ištvermės išbandymas.

Grūdinamasi nereguliariai. Pavienė procedūra ilgalaikio prisitaikymo nesukuria.

Nepaisoma organizmo signalų. Stiprus drebulys, dusulys, skausmas ar ilgai nepraeinantis šalčio pojūtis nėra grūdinimosi naudos požymiai – tai signalai, kad šalčio poveikis buvo per stiprus.

Kam reikėtų būti ypač atsargiems?

Staigus panirimas į šaltą vandenį padidina kvėpavimo dažnį, širdies darbą ir kraujospūdį, todėl sergant širdies ir kraujagyslių ligomis jis gali būti pavojingas.

Prieš pradedant intensyvesnes šalčio procedūras su gydytoju reikėtų pasitarti žmonėms, kurie:

  • serga širdies liga ar turi širdies ritmo sutrikimų;
  • turi nekontroliuojamą aukštą kraujospūdį;
  • serga Reino (Raynaud) sindromu;
  • patiria šalčio sukeltą dilgėlinę;
  • serga liga, dėl kurios sutrikęs jutimas ar termoreguliacija;
  • anksčiau yra nualpę dėl šalčio poveikio arba maudydamiesi šaltame vandenyje.

Sergant ūmine liga, karščiuojant ar prastai jaučiantis grūdinimosi procedūras reikėtų atidėti.

Pradėkite ne nuo šalčio, o nuo įpročio

Grūdinimasis nėra vienkartinis drąsos išbandymas. Organizmas prisitaiko tada, kai nestiprus šalčio poveikis kartojamas reguliariai. Jei vasarą pradėtas įprotis rudenį visiškai nutraukiamas, jo teikiamas prisitaikymas ilgainiui silpnėja.

Todėl pradėti verta nuo tokio žingsnio, kurį galėsite pakartoti ir rytoj: trumpo vėsaus dušo, kasdienio pasivaikščiojimo lauke ar saugių maudynių. Vasarą tai padaryti lengviau, o orams pamažu vėstant galima tęsti nepatiriant staigaus temperatūrų šuolio.

Grūdinimosi tikslas – ne išmokti kentėti šaltį, bet padėti organizmui prie jo prisitaikyti.

Paskelbta

Kai darome per daug vienu metu… smegenys tiesiog nebespėja

Ar jums būna, kad darote kelis dalykus vienu metu ir vis tiek kažką pamirštate? Problema ne darbų kiekis, o tai, kad bandome viską daryti vienu metu.

Apie tai – šiame straipsnyje.

Įsivaizduokite rytą.

Verda košė. Skrudinate duoną. Maitinate vaiką. Bandote atsakyti į žinutę. Galvoje jau dėliojate pirkinių sąrašą.

Ir staiga – skrebutis sudegė.

Pažįstama?

Tai ne atsitiktinumas. Tai signalas, kad smegenys yra pervargusios.

Kas iš tikrųjų vyksta mūsų galvoje?

Mūsų smegenis nuolat užima vadinamosios foninės užduotys – tai mintys, kurios sukasi galvoje, nors tuo metu darome visai ką kitą. Todėl mūsų dėmesys nuolat šokinėja nuo vieno dalyko prie kito.

Pavyzdžiui:

  • skaitote straipsnį, bet galvojate, ką gaminsite vakarienei,
  • klausotės paskaitos, bet galvoje sukasi planai, ką reikės padaryti rytoj,
  • dirbate, bet nepaleidžia mintis apie nebaigtus darbus namuose.

Smegenys nuolat perjungia dėmesį – ir nuo to pavargsta.

Pagrindiniai požymiai

1. Kognityvinė perkrova

Galvoje – nesibaigiantis sąrašas:

  • nupirkti produktus,
  • užsirašyti pas gydytoją,
  • apmokėti sąskaitas,
  • kažką pasveikinti,
  • kažko nepamiršti…

2. Nuolatinė vidinė įtampa

Jaudulys, kad kažką pamiršote arba kažko nespėjate.

3. Sunku susikaupti

Vos pradėjus vieną darbą, mintys jau peršoka prie kito.

4. Užmaršumas

Pamirštamos smulkmenos:

  • kur padėjote raktus,
  • ką reikėjo pasakyti,
  • ką planavote padaryti.

5. Dirglumas ir išsekimas

Net ir pailsėjus jaučiamas nuovargis. Atsiranda nekantrumas, emociniai „lūžiai“.

Kas dažniausiai patiria šią būseną?

  • Dirbantys tėvai (ypač mamos)
  • Žmonės, kuriems tenka atlikti daug darbų vienu metu
  • Studentai egzaminų laikotarpiu
  • Iš esmės – beveik kiekvienas šiuolaikinis žmogus

Šiandien informacijos ir reikalavimų srautas yra nenatūraliai didelis.

Kodėl tai vyksta?

Smegenys iš tikrųjų nedaro kelių darbų vienu metu – jos tik labai greitai perjungia dėmesį nuo vieno prie kito.

Kiekvienas toks perjungimas:

  • eikvoja energiją,
  • mažina dėmesį,
  • didina klaidų tikimybę.

Todėl tokiose situacijose kažkas neišvengiamai nukenčia.

Kaip sau padėti?

1. Nelaikykite visko galvoje – užsirašykite

Užsirašykite viską:

  • ant popieriaus,
  • telefone,
  • vienoje vietoje.

Kai užduotis užrašyta, smegenims nebereikia jos nuolat „laikyti“.

2. Darykite po vieną dalyką

Skirkite laiką vienai užduočiai.

Galite naudoti paprastą principą:

  • 25 min. dirbate,
  • 5 min. pertrauka.

3. Nesistenkite visko padaryti patys

Pasidalinkite atsakomybėmis:

  • šeimoje,
  • darbe.

Paprašyti pagalbos – tai ne silpnumas, o išmintis.

4. Atsisakykite perfekcionizmo

Ne viskas turi būti tobula.

Kartais „pakankamai gerai“ yra geriausias sprendimas.

5. Kurkite įpročius kasdieniams darbams

  • gaminkite kelioms dienoms,
  • pasiruoškite daiktus iš vakaro.

Tai taupo smegenų energiją.

6. Sąmoningai ilsėkitės

Skirkite laiko:

  • nieko neveikti,
  • tiesiog pabūti,
  • pasivaikščioti be tikslo.

Tai nėra laiko švaistymas. Tai padeda smegenims pailsėti.

7. Mažinkite informacinį triukšmą

  • nelaikykite nuolat įjungto televizoriaus,
  • ribokite socialinius tinklus,
  • atsijunkite nuo bereikalingų pranešimų.

Pabaigai

Nuolatinis skubėjimas neatneša daugiau rezultatų – jis tik atima ramybę. O be ramybės sunku aiškiai mąstyti ir gyventi pilnavertiškai.

„Geriau viena sauja su poilsiu, negu dvi saujos su triūsu ir vėjų vaikymusi!“ (Mokytojo 4, 6)

O kaip jums dažniau būna – darote po vieną darbą ar kelis vienu metu? Kas jums labiau pasiteisina? 

Paskelbta

Kas iš tikrųjų sukelia mūsų emocijas?

Kartais atrodo, kad mūsų emocijas sukelia tai, kas vyksta aplink mus.
Kažkas pasakė nemalonų žodį – ir mes supykome.
Kažkas nuvylė – ir mes nusiminėme.

Atrodo labai paprasta: įvykis → emocija.

Tačiau ar tikrai taip yra?

Tai, ko dažnai nepastebime

Iš tikrųjų tarp įvykio ir emocijos visada yra dar vienas svarbus žingsnis – mūsų mintys.

Kitaip tariant:

  • ne įvykis tiesiogiai sukelia emociją,
  • o tai, kaip mes tą įvykį suprantame.

Schema atrodo taip:

Įvykis → mintis → emocija

Tai gali pasirodyti nedidelė detalė, bet iš tikrųjų ji labai svarbi.

Paprastas pavyzdys

Įsivaizduokime situaciją: žmogus jums neatsakė į žinutę.

Vienas pagalvos:
„Matyt užsiėmęs“ → ramu, nejaučiu jokio nerimo.

Kitas pagalvos:
„Jam aš nerūpiu“ → liūdna, jaučiu nusivylimą.

Įvykis tas pats.
Bet emocija – visiškai skirtinga.

Kodėl?
Nes skirtingos mintys.

Iš kur atsiranda mūsų mintys?

Daugelis mūsų minčių nėra atsitiktinės.
Jos formuojasi per gyvenimą – ypač vaikystėje.

Kartais tai būna žalojantys vidiniai įsitikinimai:

  • „Aš nesu pakankamai geras“
  • „Niekam nerūpiu“
  • „Negaliu pasitikėti žmonėmis“
  • „Aš visada viską sugadinu“

Ir nors šių minčių dažnai net nepastebime, jos tyliai daro didelę įtaką mūsų emocijoms, sprendimams ir net sveikatai.

Kodėl tai svarbu sveikatai?

Tyrimai rodo, kad mūsų emocinė būsena yra glaudžiai susijusi su fizine sveikata.

Pavyzdžiui, viename ilgalaikiame Harvardo universiteto tyrime buvo pastebėta, kad žmonės, kurie jautė silpną emocinį ryšį su tėvais, žymiai dažniau sirgo lėtinėmis ligomis vėliau gyvenime.

Tai nereiškia, kad viską lemia praeitis.
Tačiau tai parodo, kokią didelę įtaką turi mūsų vidinis pasaulis.

Pirmas praktinis žingsnis – labai paprastas, bet labai svarbus:

Sustok ir paklausk savęs:

  • Kokią emociją jaučiu?
  • Kokia mintis ją sukėlė?

Dažnai mes pastebime tik emociją, bet nepastebime minties, kuri ją sukėlė. 

Ir kartais nėra lengva tai tiksliai įvardinti – reikia sąžiningumo. Tačiau būtent šiame atpažinime ir įvardinime slypi pokyčio pradžia.

Ar galima pakeisti mintis?

Taip. Psichologijoje tai vadinama mąstymo pakeitimu – kai neteisingą ar žalojančią mintį pakeičiame teisingesne.

Pavyzdžiui:

  • „Aš viską sugadinau“ → „Padariau klaidą, bet galiu mokytis“
  • „Manimi niekas nesirūpina“ → „Galbūt dabar taip atrodo, bet tikrai yra žmonių, kuriems rūpiu“

Kaip kalbame su savimi?

Labai svarbus klausimas – mūsų vidinis dialogas. Dažnai jis būna labai griežtas:

  • „aš kvailas“
  • „aš visada viską sugadinu“

Bet pagalvokime – ar taip kalbėtume su draugu? Jei ne, kodėl taip kalbame su savimi?

Paklausk savęs:

  • ką pasakyčiau draugui tokioje situacijoje?

Ir tuos pačius žodžius pasakyk sau.

Kas padeda „sutvarkyti“ mintis?

Yra keli paprasti, bet veiksmingi dalykai:

  • dėkingumo praktika
  • sąmoningas neigiamų minčių ribojimas
  • trumpas pasivaikščiojimas
  • mokymasis pažvelgti į situaciją kitaip

Šie dalykai padeda sustoti ir nepasiduoti pirmoms kilusioms mintims.
Jie leidžia pažvelgti į situaciją ramiau ir aiškiau.

Tačiau kartais vien to neužtenka.

Giliausias pokytis

Ne visos mintys kyla tik iš situacijų ar įpročių. Kartais jos kyla iš to, kuo mes iš tikrųjų tikime. Todėl neužtenka vien tik bandyti pakeisti mintis. Svarbu, į ką jas pakeičiame.

Nes jei žmogus lieka vienas su savo mintimis, jis dažnai ir vėl grįžta prie tų pačių išgyvenimų. Tikras pokytis prasideda tada, kai mūsų mąstymas atsiremia ne tik į mus pačius, bet į tai, kas yra tvirčiau už mus.

Man asmeniškai didžiausią pokytį atnešė tai, kad pradėjau remtis ne tik savo mintimis, bet ir Dievo pažadais, užrašytais Biblijoje.

Kai kyla mintis:
„man nepavyks, nesugebėsiu pasikeisti“ – ją galiu keisti Dievo pažadu: 

„Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena, praėjo, štai atsirado nauja.“ (2 Korintiečiams 5, 17)

Kai kyla baimė:

„Dievas juk davė mums ne baimės dvasią, bet galybės, meilės ir savitvardos dvasią.“ (2 Timotiejui 1, 7)

Kai kyla kaltė ar neviltis:

„Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių.“ (1 Jono 1, 9)

Tai nėra tik gražūs žodžiai ar savęs raminimas. Tai yra pagrindas, į kurį galima atsiremti. 

Dievo Žodis keičia mūsų pasaulėžiūrą, vertybes. Ir kai pradeda Juo remtis, keičiasi ne tik mintys – keičiasi vidinė būsena.

Atsiranda daugiau ramybės.
Daugiau stabilumo.
Mažiau baimės.

Ir būtent tokioje būsenoje žmogus pradeda iš tikrųjų keistis. Keičiasi mintys, keičiasi emocijos, keičiasi mūsų charakteris ir galiausiai gyvenimas.

Pabaigai

Kai suprantame, kad emocijas sukelia ne tik įvykiai, bet ir mūsų mintys, atsiranda viltis.

Nes įvykių mes dažnai negalime pakeisti.
Bet galime išmokti kitaip į juos žiūrėti.

Dar daugiau keičiasi tada, kai mūsų mąstymas ima remtis tvirtu pagrindu – Dievo Žodžiu. 

Būtent tada prasideda tikras pokytis – ne tik mintyse, bet ir mūsų vidinėje būsenoje.

Paskelbta

Susitvardysi pykčio akimirką…

Stiprias emocijas sunku suvaldyti, kai jos jau įsiplieskusios. Tačiau pradžioje dar galime pastebėti savo mintis ir kylantį susierzinimą. Keisdami minčių kryptį galime sustabdyti augantį pyktį. Būtent tada atsiranda galimybė pasirinkti savitvardą vietoj impulsyvios reakcijos.

Paskelbta

Gydymas – pasyvus laukimas ar bendradarbiavimas?

Kai susergame, dažniausiai norime vieno – kad tai kuo greičiau baigtųsi.

Ieškome priemonės, kuri pašalintų skausmą, numuštų temperatūrą, sustabdytų simptomą. Kartais net maldoje prašome Dievo mus išgydyti. Ir tai natūralu. Skausmas vargina, silpnumas trikdo, neapibrėžtumas kelia nerimą.

Tačiau ar kada susimąstome, kad gydymas gali būti ne vienkartinis įvykis, o procesas, kuriame turime dalyvauti ir mes patys?

Kai tikimės, kad kažkas mus „pataisys“

Šiuolaikinė kultūra mus pripratino prie greitų sprendimų. Sugedo – pataisome. Skauda – numalšiname. Trūksta jėgų – paskatiname save. Ir medicinos pažanga iš tiesų padėjo išgelbėti daugybę gyvybių. Tai vertinga.

Tačiau kartu pamažu įsitvirtino ir kita nuostata: kad kažkas kitas turi mus sutvarkyti.

Gydytojas. Vaistas. Procedūra. Greitas sprendimas.

Retai sustojame paklausti: kodėl kūnas susirgo? Ką jis bando pasakyti? Ar simptomai – tik priešas, kurį reikia nutildyti, ar signalas, kurį verta išgirsti?

Kūnas – ne priešas, o sąjungininkas

Dažnai į ligą žiūrime kaip į gedimą. Tačiau daugeliu atvejų organizmas ne „genda“, o gina mus.

Temperatūra – tai ne liga, o imuninės sistemos atsakas.
Uždegimas – tai organizmo pastanga apsiginti.
Nuovargis – tai ženklas, kad jėgos išseko.

Kūnas turi savireguliacijos mechanizmus. Jis geba gyti, atsistatyti, atsinaujinti. Tačiau tam reikia sąlygų.

Jeigu nuolat ignoruojame signalus, gyvename be poilsio, nuolat skubame, maitinamės chaotiškai, mažai judame, patiriame nuolatinį stresą – organizmui tampa vis sunkiau atlikti savo darbą.

Tuomet net ir geriausia priemonė dažnai veikia tik laikinai.

Ką reiškia bendradarbiauti?

Bendradarbiauti su savo kūnu – tai ne sudėtingos technikos ar brangūs metodai. Dažnai tai labai paprasti dalykai, kuriuos esame linkę nuvertinti.

  • Pakankamas miegas.
  • Grynas oras.
  • Saulės šviesa.
  • Vanduo.
  • Paprasta, natūralesnė mityba.
  • Reguliarus judėjimas.
  • Vidinė ramybė.

Šie dalykai paprasti, bet būtent jie dažnai sukuria pagrindą tikram sveikimui.

Kartais bendradarbiavimas reiškia sustoti. Kartais – atsisakyti įpročio, kuris ilgai atrodė „nekaltas“. Kartais – išmokti pasakyti „ne“ per dideliam krūviui.

Tai nereiškia, kad niekada nereikia medicininės pagalbos. Tačiau net ir ją gaudami galime likti pasyvūs arba galime tapti aktyviais dalyviais savo sveikimo procese.

Dievo sukurta tvarka

Jeigu tikime, kad žmogus nėra atsitiktinumas, tuomet ir kūnas nėra atsitiktinė struktūra. Dievas mūsų kūną sukūrė su tam tikrais dėsningumais. Yra ribos, yra poreikiai, yra tvarka.

Kai gyvename nepaisydami šių dėsnių, pasekmės anksčiau ar vėliau pasirodo. Ne kaip bausmė, bet kaip natūralus rezultatas.

Ir priešingai – kai pradedame gerbti kūno poreikius, sudarome sąlygas, kuriose organizmas gali atlikti tai, kam jis buvo sukurtas – atsinaujinti ir gyti.

Tuomet gydymas tampa ne tik tuo, ką gauname iš išorės, bet ir tuo, ką kasdien pasirenkame patys.

Klausimas sau

Ar aš tik laukiu, kad kažkas mane „pataisys“?
Ar aš pats dalyvauju savo sveikimo procese?
Ar suteikiu savo kūnui tai, ko jam reikia, kad jis galėtų atlikti savo darbą?

Kartais pirmasis žingsnis į sveikatą nėra nauja priemonė.
Tai sprendimas pradėti bendradarbiauti.

Sistema: WordPress