Dievas moko skausmo gelmėje…

„Kiekvienam vaisiui subrandinti Dievas panaudoja priešingą situaciją, kad mes galėtume rinktis. Negalite teigti esąs geras, jeigu niekada nepatyrėte pagundos pasielgti blogai. Negalite teigti esąs ištikimas, jei neturėjote galimybės toks nebūti. Sąžiningumas ugdomas įveikiant pagundą pasielgti nesąžiningai; nuolankumas auga atsisakius pasididžiuoti; o ištvermė – atsisakant pagundos nuleisti rankas… Pavyzdžiui, mylėti Dievas moko siųsdamas mums ne itin mielus žmones. Nereikia ypatingo charakterio, kad mylėtume tuos, kurie verti meilės ir kurie myli mus pačius. Tikro džiaugsmo Dievas moko skausmo gelmėje, kai kreipiamės į Jį… Kaskart, kai įveikiate pagundą, jūs tampate panašesnis į Kristų!“ (Rikas Vorenas)

Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Nesipykit, keliaujantys paukščiai“

Gerumo šaltinis, kuris išgydys širdį

Šiandien, švenčių dienomis daug girdime palinkėjimų – daugiau gerumo mūsų širdyse. O kur rasti to gerumo „sandėlius“?

Patyrinėkime giliau Betliejaus istoriją. Iš tikro tai neišsemiama tema. Joje slypi „Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelmė“ (Romiečiams 11, 33).

✔ Dievo Sūnus iškeitė dangaus sostą į ėdžias, o garbinančių angelų bendrystę į tvarto gyvulėlius. Jėzaus gyvenimas – tai kontrastas žmogiškam išdidumui ir pasitenkinimui savimi. Tačiau tai buvo tik Jo stebėtino nusižeminimo pradžia. Begalininiu pažeminimu Dievo Sūnui būtų buvę prisiimti žmogaus prigimti net tada, kai Adomas dar buvo neprasikaltęs Edene. Bet Jėzus priemė žmogiškają prigimtį tuomet, kai žmonija jau buvo nualinta keturis tūkstančius metų trukusio nuodemės jungo. Kaip kiekvienas Adomo vaikas, Jis prisiėme didžiojo paveldimumo dėsnio pasekmes. Kokios šios pasekmės, parodo Jo žemiškųjų protėvių istorija. Jis atėjo su tokiu paveldu, kad dalytųsi su mumis sielvartu ir pagundomis, ir parodytų mums gyvenimo be nuodemės pavyzdį.

✔ Dievas leido ateiti Savo Sūnui, bejėgiui kūdikiui, kuriam nesvetimas buvo žmogiškas silpnumas. Viešpats leido Jėzui susidurti su kasdieniais žmogaus gyvenimo pavojais, grumtis kovoje, kurioje turi grumtis kiekvienas žmogaus vaikas, ir rizikuoti patirti nesėkmę bei amžiną pražūtį.

✔ „Jis, turėdamas Dievo pavidalą, nelaikė grobiu būti lygiam su Dievu, bet apiplėšė Pats Save, priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.“ (Filipiečiams 2, 6–8)

❗Štai Dievo MEILĖ mums. Stebėkis, o dangau! Būk apstulbinta, o žeme! Jis nepagailėjo dėl mūsų Savo Sūnaus! Tai tikrasis gerumo ir meilės šaltinis!

Ieškokime ir pažinkime šių turtų šaltinį – Jėzų Kristų.

Paruošta pagal E. Vait knygą „Su meile iš Dangaus“

Jeigu Viešpats veda taip…

Aukščiausiasis mus veda taip,
kad liūtyse ištirptų visas grimas,
kad povo plunksnos dingtų,
kad širdys iš vandens ir Dvasios gimtų,
tikėjimas užaugtų tvirtas, grynas.

O viso šito, rodos, mūsų širdys trokšta,
tačiau paklusti Išminčiai Aukštybių
mes vis dar niekaip neišmokstam
ir niekaip neįveikiame savų silpnybių...

Tad jeigu Viešpats veda taip,
kad liūtyse ištirptų visas grimas,
kad nubyrėtų išdidumo plunksnos,
dėkokim Jam už mūsų metų posmų rimą,
slėnius ir už siaurus takus, ir už pilkas paunksnes...*

2007 01 13
Romualda Adomaitytė-Chabarina
*Pagal Julių Sasnauską

Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Nesipykit, keliaujantys paukščiai“

Tu ateini – ir viskas keičias…

„Jėzus savo sekėjams paaiškino, ko Jis atėjo: atkurti santykių su žmonėmis. Jis atėjo, kad panaikintų priešiškumą, pašalintų nesantaiką ir susvetimėjimą tarp Dievo ir žmogaus… Taisant santykius, svarbu suvokti, kad nėra tobulos draugystės, nėra tobulos santuokos, nėra tobulo nė vieno žmogaus. Jeigu jūs pasiryžote atkurti santykius, galite sudaryti meilės, pakantumo, harmonijos sutartis ir sudėtingą situaciją paversti gražia“. (Maksas Lukado)

Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Nesipykit, keliaujantys paukščiai“

RSS
Follow by Email
YouTube
INSTAGRAM