„Stenkitės į viską žiūrėti pozityviai, ypač į tuos dalykus, į kuriuos prieš tai žiūrėjote neigiamai. Tegul optimizmas atsispindi jūsų kalboje. Niekada nesakykite: ‘Ši diena bus siaubinga’. Priešingai, tvirtai ištarkite: ‘Manęs laukia puiki diena’. Taip pat nevartokite šio posakio: ‘Man niekada nepavyks to padaryti’, vietoj jo sakykite: ‘Su Dievo pagalba aš tai sugebėsiu… Aš visa galiu Tame, kuris mane stiprina’ (Filipiečiams 4, 13)“. (Normanas Pilas)
Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Nesipykit, keliaujantys paukščiai“
Jeigu kenčiantieji negalią užmirštų save ir domėtųsi kitais; jeigu jie laikytųsi Viešpaties įsako tarnauti tiems, kurie labiau už juos vargsta, tuomet jie suprastų pranašiško pažado tikrumą: „Tada tartum aušra užtekės tavo šviesa, ir tavo žaizda bus greitai užgydyta.“ (Izaijo 58, 8)
Ištrauka iš E. Vait knygos „Gydymo tarnystė“, 185 p.
„Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo.“ (Biblija, Apreiškimo knyga 21, 4)
Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Nesipykit, keliaujantys paukščiai“
Kai protas laisvas ir laimingas dėl gerai atliktos pareigos jausmo ir dėl pasitenkinimo, suteikus laimės kitiems, tuomet džiugus, pakilus pojūtis įlieja naujos gyvybės į visą esybę.
Užuot nuolat reikalavę sau užuojautos, ligoniai tesiekia užjausti kitus. Tegul jūsų silpnumo ir kančių bei skausmo našta būna atiduota gailestingajam Išgelbėtojui. Atverkite savo širdis Jo meilei, ir tegul ji liejasi ant kitų. Atminkite, kad visus ištinka sunkūs išbandymai, didelės pagundos, todėl jūs galite padaryti kažką, kad palengvintumėte tas naštas. Išreikškite padėką už turimas palaimas; parodykite, jog vertinate jums rodomą dėmesį. Pripildykite savo širdis brangiais Dievo pažadais, kad galėtumėte pasinaudoti šio lobyno žodžiais, guosdami ir stiprindami kitus. Tada jus apgaubs gelbėjanti ir pakylėjanti atmosfera. Tegul jūsų tikslas būna laiminti aplinkinius, ir jūs rasite būdus, kaip būti naudingiems ir jūsų pačių šeimos nariams, ir kitiems.
Jeigu kenčiantieji negalią užmirštų save ir domėtųsi kitais; jeigu jie laikytųsi Viešpaties įsako tarnauti tiems, kurie labiau už juos vargsta, tuomet jie suprastų pranašiško pažado tikrumą: „Tada tartum aušra užtekės tavo šviesa, ir tavo žaizda bus greitai užgydyta.“
Ištrauka iš E. Vait knygos „Gydymo tarnystė“, 185 p.
