Ilgą laiką pagrindinės visuomenės sveikatos problemos buvo susijusios su trūkumu – ne tik maistinių medžiagų, bet ir švaros, saugaus vandens bei higienos. Todėl ir mitybos mokslas formavosi kaip atsakas į šias problemas, kartu su platesniais visuomenės sveikatos pokyčiais.
Vitaminų ir mineralų atradimas atnešė realią naudą, o higienos ir sanitarijos pažanga ženkliai sumažino infekcinių ligų paplitimą – buvo suvaldyti choleros, dizenterijos, vidurių šiltinės protrūkiai, sumažėjo vaikų mirtingumas nuo žarnyno ir kvėpavimo takų infekcijų. Tuo pat metu tokios ligos kaip skorbutas, rachitas ar pelagra tapo suprantamos ir iš esmės suvaldomos. Tai sustiprino pasitikėjimą naujuoju mokslo modeliu – jei randame, ko trūksta, ir tai kompensuojame, žmogus sveiksta.
Tačiau XX amžiaus viduryje situacija pradėjo keistis.
Kai problemos pasikeitė, bet mąstymas liko tas pats
Po Antrojo pasaulinio karo Vakarų pasaulyje pradėjo ryškėti visai kitokio pobūdžio ligos:
- širdies ir kraujagyslių ligos,
- nutukimas,
- II tipo diabetas,
- kai kurios autoimuninės ir uždegiminės būklės.
Tai nebebuvo staigios, aiškiai apibrėžtos trūkumo ligos. Tai buvo lėtiniai, ilgai besiformuojantys procesai, susiję ne su vienos medžiagos stoka, o su viso gyvenimo būdu ir mitybos pobūdžiu.
Tačiau mitybos mokslas į šias naujas problemas iš pradžių pažvelgė per tą pačią seną prizmę: jei yra liga – vadinasi, problema slypi viename veiksnyje, kurį galima izoliuoti.
Taip atsirado:
- „kaltieji“ riebalai,
- „blogasis“ cholesterolis,
- vėliau – cukrus, druska, angliavandeniai,
- dar vėliau – nebe produktai, o atskiros riebalų rūšys, baltymų pilnavertiškumas, aminorūgštys ir mikroelementai.
Problema nebuvo priežasčių ieškojimas. Tuo metu buvo natūralu remtis modeliu, kuris jau buvo pasiteisinęs sprendžiant trūkumo ligas, ir jį taikyti naujoms, dar menkai suprastoms lėtinėms problemoms. Tik vėliau paaiškėjo, kad šios problemos kyla ne iš vieno veiksnio, o iš sudėtingų viso organizmo sąveikų, kurių tuo metu dar nebuvo įmanoma nei pastebėti, nei išmatuoti.
Kai maistas tapo skaičiais, o žmogus – formule
Šiame etape mitybos mokslas dar labiau sustiprino redukcinį požiūrį:
- maistas = kalorijos + makroelementai + mikroelementai;
- sveikata = tinkamos proporcijos;
- sprendimas = reguliavimas, ribojimas, pakeitimas.
Taip gimė:
- kalorijų skaičiavimas,
- procentinės normos,
- „leidžiami“ ir „draudžiami“ produktai,
- lentelės, grafikai ir gairės.
Visa tai atrodė logiška ir moksliška. Visuminiai procesai ilgą laiką liko už dominuojančių tyrimų metodų ribų: kaip maistas veikia ne tik atskirus rodiklius, bet visą organizmą – medžiagų apykaitą, hormonų pusiausvyrą, žarnyno mikrobiotą, uždegiminius procesus.
Kodėl rekomendacijos pradėjo taip dažnai keistis
Kadangi lėtinės ligos yra daugiafaktorės, moksliniai rezultatai ėmė prieštarauti vieni kitiems. Vieni tyrimai rodė vieną kryptį, kiti – priešingą. Tai, kas vieną dešimtmetį buvo laikoma pavojinga, kitą tapdavo priimtina.
Todėl:
- rekomendacijos keitėsi kas kelerius metus;
- visuomenė pradėjo jaustis sutrikusi;
- pasitikėjimas „mokslu“ silpnėjo.
Pavyzdžiui:
- Riebalai ir cholesterolis ilgą laiką buvo laikomi pagrindiniu širdies ligų kaltininku, vėliau jų vaidmuo buvo peržiūrėtas.
- Kiaušiniai iš „pavojingo produkto“ tapo neutraliu pasirinkimu.
- Cukrus ir rafinuoti angliavandeniai, ilgai laikyti saugiais, vėliau imti sieti su lėtinėmis ligomis.
- Net druskos poveikis pasirodė esąs individualus, o ne vienareikšmis.
Tai parodo, kaip rekomendacijos keitėsi ne dėl „mokslo klaidų“, o dėl riboto gebėjimo iš anksto aprėpti visą sudėtingą sistemą.
Antroji svarbi išvada
Lėtinių ligų epocha atskleidė esminį dalyką: mitybos mokslas labai gerai padeda analizuoti pasekmes. Jis gali parodyti, kas tam tikromis sąlygomis blogina sveikatą, o kas ją gerina.
Tačiau dėl tyrimų fragmentiškumo, skirtingų rezultatų ir nuolat kintančių rekomendacijų žmogus lengvai pasimeta – tampa nebeaišku, kas iš tiesų yra teisinga ir kuo verta vadovautis. Tai natūraliai kelia klausimą: kiek dar svarbių procesų ir ryšių žmogaus organizme mums šiandien vis dar lieka nepažinti?
Klausimas apie autoritetą
Apibendrinus viską, klausimas apie autoritetą tampa ne teorinis, o labai praktiškas.
Jei žmogų laikome tik biologine sistema, tuomet logiška nuolat reguliuoti, taisyti, kompensuoti.
Tačiau jei žmogus yra Dievo kūrinys, tuomet kyla kitas klausimas: ar Kūrėjas jau nuo pradžių nenumatė to, kas žmogui tinka?
Šis klausimas neišsprendžiamas laboratorijoje.
Bet jis būtinas, jei norime suprasti, kaip vertinti tai, ką laboratorijos mums parodo.
Trečioje dalyje pažvelgsime, ką reiškia turėti nekintantį atskaitos tašką – žmogaus prigimtį ir Kūrėjo sumanymą – ir kaip tai keičia mūsų santykį su mitybos mokslu, tyrimais ir kasdieniais pasirinkimais.
