Atrodytų, nėra dėl ko nerimauti, tačiau mintys vis tiek neduoda ramybės. Nerimaujame dėl vaikų, sveikatos, finansų ar įvykių pasaulyje. Mintyse vis iškyla klausimas: „O kas, jeigu nutiks kažkas blogo?“
O kartais sutinkame žmogų, kuris išgyvena didelius sunkumus, tačiau stebina savo vidine ramybe.
Kodėl taip yra? Ir ar įmanoma išsaugoti ramybę net tada, kai nežinome, kas mūsų laukia?
Kodėl nerimaujame net tada, kai nieko blogo nevyksta?
Įsivaizduokite, kad artimas žmogus išvyko į kelionę. Jis pažadėjo paskambinti, tačiau jau praėjo kelios valandos, o žinių nėra.
Iš pradžių pagalvojate, kad tikriausiai užsiėmęs. Bet netrukus kyla kita mintis: „O jeigu jam kas nors atsitiko?“
Bandote prisiskambinti, tačiau niekas neatsiliepia. Nerimas stiprėja. Mintyse jau įsivaizduojate nelaimę.
Galiausiai sulaukiate skambučio. Pasirodo, viskas gerai – žmogus tiesiog negalėjo atsiliepti.
Kas įvyko per tas kelias valandas?
Jokios nelaimės nebuvo, tačiau jūs jau išgyvenote baimę ir įtampą.
Mūsų smegenys geba numatyti galimus pavojus ir padeda jiems pasiruošti. Tačiau kartais organizmas reaguoja į mūsų įsivaizduojamas grėsmes taip, tarsi jos būtų tikros.
Širdis pradeda plakti greičiau, įsitempia raumenys, gali pasunkėti kvėpavimas. Taip veikia natūrali organizmo apsauginė reakcija.
Jeigu nuolat galvojame apie galimas nelaimes, tokia įtampa gali kartotis dažnai. Ilgainiui ji gali varginti, trikdyti miegą ir apsunkinti kasdienį gyvenimą.
Taigi kartais mus išsekina ne tai, kas iš tiesų vyksta, o tai, ko bijome sulaukti.
Ką daryti, kai nerimas užvaldo mintis?
Kai pastebite, kad nerimas vis stiprėja, pabandykite sustoti ir užduoti sau du klausimus.
1. Kas iš tiesų vyksta dabar, o ko aš tik bijau?
Kartais mūsų baimės atrodo tokios tikroviškos, kad pradedame jas laikyti faktais.
Tačiau galimybė, kad nutiks kažkas blogo, dar nereiškia, kad taip ir bus.
2. Ar galiu šiuo metu ką nors padaryti?
Jeigu galite – imkitės konkretaus veiksmo. Net mažas žingsnis gali padėti pasijusti tvirčiau.
Tačiau jeigu nieko pakeisti negalite, verta pagalvoti, ar nuolatinis nerimavimas jums padeda.
Kai nerimą keliančios mintys vis sugrįžta, gali padėti pasivaikščiojimas, fizinė veikla, pokalbis su artimu žmogumi ar dėmesio nukreipimas į tai, ką galime nuveikti šiandien.
Tačiau ką daryti tada, kai problema tikra ir jos negalime pakeisti? Kai artimas žmogus sunkiai serga, kai patiriame netektį ar nežinome, kaip susiklostys mūsų gyvenimas?
Ar įmanoma išsaugoti ramybę ir tokiomis aplinkybėmis?
Ramybė, kuri nepriklauso nuo aplinkybių
Prieš savo kančią ir mirtį Jėzus mokiniams pasakė:
„Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip Aš ją duodu, kaip duoda pasaulis.“
Jono 14, 27
Įdomu tai, kad Jėzus šiuos žodžius ištarė žinodamas, kokie sunkūs išbandymai netrukus laukia Jo mokinių.
Jis nežadėjo jiems gyvenimo be sunkumų. Priešingai, perspėjo, kad jie patirs priešiškumą ir persekiojimus.
Tačiau pažadėjo savo ramybę.
Kuo ji skiriasi nuo ramybės, kurią jaučiame tada, kai gyvenime viskas gerai?
Dažnai mūsų ramybė priklauso nuo aplinkybių. Kai esame sveiki, kai šeimoje viskas gerai, kai turime pakankamai lėšų ir jaučiamės saugūs, mums lengviau būti ramiems.
Tačiau pasikeitus aplinkybėms ramybė gali greitai išnykti.
Kristaus siūloma ramybė turi kitą pagrindą – pasitikėjimą Dievu.
Bet ar galime pasitikėti tuo, kurio nepažįstame?
Pagalvokime apie mūsų santykius su žmonėmis. Pasitikėjimas auga tada, kai žmogų pažįstame, žinome jo charakterį, matome, kaip jis elgiasi ir ar laikosi savo pažadų.
Taip yra ir su Dievu.
Skaitydami Bibliją galime pažinti Dievo charakterį – Jo meilę, gailestingumą, kantrybę ir ištikimybę. Matome, kaip Jis rūpinosi žmonėmis, vedė juos per sunkumus ir liko ištikimas savo pažadams.
O labiausiai Dievo charakterį atskleidė Jėzus Kristus.
„Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą.“
Jono 14, 9
Kuo geriau pažįstame Dievą, tuo daugiau pagrindo turime Juo pasitikėti.
Tai nereiškia, kad tikintis žmogus niekada nepatirs baimės ar nerimo. Net Biblijoje aprašyti Dievui ištikimi žmonės išgyveno sunkių išbandymų.
Tačiau jie turėjo į ką atsiremti.
Viltis, kuri siekia toliau nei šiandienos rūpesčiai
Per visą krikščionybės istoriją daugybė tikinčiųjų patyrė persekiojimų, netekčių ir kitų sunkių išbandymų. Kai kurie dėl savo tikėjimo prarado net gyvybę.
Tačiau daugelis jų net ir tokiomis aplinkybėmis išsaugojo viltį.
Kodėl?
Nes jų pasitikėjimas Dievu nebuvo paremtas įsitikinimu, kad šiame gyvenime viskas klostysis gerai.
Jie tikėjo, kad žemiškasis gyvenimas nėra viskas.
Biblija atskleidžia, kad didžiausias Dievo troškimas – išgelbėti žmogų amžinajam gyvenimui.
Šiame pasaulyje vis dar susiduriame su liga, skausmu, neteisybe ir mirtimi. Tačiau Dievas pažadėjo, kad taip bus ne visada.
Šventajame Rašte skaitome apie Kristaus sugrįžimą, prisikėlimą ir būsimą naująją žemę, kurioje nebebus kančios ir mirties (Apreiškimo 21, 1–4).
Todėl krikščionio viltis siekia daug toliau nei šiandienos rūpesčiai.
Kalbėdamas apie kasdienius gyvenimo poreikius, Jėzus pasakė:
„Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai gana savo vargo.“
Mato 6, 34
Šie žodžiai nereiškia, kad neturime planuoti ateities ar atsakingai rūpintis savo šeima.
Jėzus kviečia mus atlikti tai, kas priklauso nuo mūsų šiandien, ir pasitikėti dangiškuoju Tėvu, kuris žino mūsų poreikius.
Galbūt ir jūs šiuo metu nerimaujate dėl ateities. Gal turite klausimų, į kuriuos dar nežinote atsakymų.
Mes negalime numatyti visko, kas mūsų laukia. Tačiau Dievas ne tik žino ateitį – Jis laiko žmonijos istoriją savo rankose.
Tikroji ramybė kyla ne iš įsitikinimo, kad mūsų gyvenime nebus sunkumų, bet iš pasitikėjimo Dievu, kuris mus myli ir yra pažadėjęs amžinąją ateitį.
