„Atėjęs į Petro namus, Jėzus pamatė jo uošvę gulinčią ir karščiuojančią. Jis palietė jos ranką, ir karštis paliovė.“ (Evangelija pagal Matą 8, 14.15)
Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Džiaugsmo edelveisas“
Kaip šiandien trūksta…
Per skausmą – į Dievo pažinimą ir pasitikėjimą Juo
Prieš dvejus metus mirė mano tėvas, ir aš pykau ant Dievo.
„Kodėl tai nutiko mano tėčiui? Dievas galėjo pasiimti kitus tėvus – kodėl būtent mano?“
Jaučiausi taip, lyg Viešpats būtų mane palikęs.
„Kas dabar manimi rūpinsis? Kas padės sumokėti už mokslus? Kas mane palaikys? Kas bus šalia, kai ištekėsiu?“
Tėvo dieną nebeturėjau priežasties eiti į parduotuvę pirkti atviruko. Nebebuvo ir progos rinkti dovanos vyrų skyriuje. Man labai trūko tėčio. Atrodė, kad viena nesusitvarkysiu su gyvenimu.
„Kodėl būtent aš?“ – vis kartojau.
Prikaltas prie kryžiaus, Jėzus taip pat klausė, kodėl Dievas Jį paliko:
„Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane palikai?“ (Mato 27, 46)
Ir aš vis užduodavau tą patį klausimą.
Tie dveji metai man tapo pažinimo ir pasitikėjimo Dievu mokykla. Supratau, kad per sunkumus ir išbandymus Dievas stiprina mus, jei Jam atsiveriame.
Tai buvo ir pasitikėjimo kelias.
Dieve atradau paguodą, ramybę ir viltį.
Jis manęs nepaliko. Jis – mano Draugas.
Pradėjau skaityti Psalmes, nes Dovydas patyrė daug išgyvenimų, kaip ir aš. Jis išsakė Dievui viską – savo jausmus, išgyvenimus – ir šlovino Jį.
Supratau, kad taip galima ištverti skausmą ir rasti išgydymą. Mano ryšys su Dievu tapo artimesnis nei kada nors anksčiau.
Dabar dirbu su pacientais prieglaudoje. Turiu galimybę dalintis su jais ir jų šeimomis savo patirtimi. Dievas naudoja mane, kai liudiju savo asmeninį išgyvenimą, o tai stiprina ir mano tikėjimą.
Ir už tai aš Jį šlovinu.
Barbara Ču
Apmąstymui
Ar kada nors jauteisi taip, lyg Dievas tave paliko?
Pasakyk Jam, ką jauti.
Skaityk Jo Žodį.
Ir patirk Jo paguodą bei išgydymą.
„Tavimi pasitiki tie, kurie pažįsta Tavo vardą, nes Tu nepalieki Tavęs ieškančių.“ (Psalmių 9, 11)
Šaltinis: knyga „60 būdų pripildyti savo gyvenimą energijos“
Gyvenime kartais būna…
Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Džiaugsmo edelveisas“
Dievo dovana – poilsio laikas
Šiuolaikiniame pasaulyje, kupiname technologijų, didelio tempo, streso ir socialinės įtampos, mums ypač reikia sąmoningai skirti laiko poilsiui. Tačiau poilsis nėra tik šių laikų poreikis – jo žmogui reikėjo visais laikais.
Todėl nuo pat pradžių žmogui buvo duotas aiškus ritmas: šešias dienas dirbti ir vieną dieną ilsėtis. Tai nėra tik dvasinis principas – tai gyvenimo dėsnis, kuris pasitvirtino ir praktikoje.
Kai žmonės bandė nuo šio ritmo nukrypti, pasekmės buvo akivaizdžios.
1793 metais Prancūzijoje buvo įvestas naujas kalendorius: 12 mėnesių po 30 dienų. Žmonės dirbo devynias dienas, o dešimtąją ilsėjosi. Tačiau šios sistemos greitai atsisakyta – žmonėms buvo per sunku tiek ilgai dirbti be poilsio.
Antrojo pasaulinio karo metu Jungtinės Amerikos Valstijos ir Didžioji Britanija siekė padidinti gamybą. Daugelis gamyklų perėjo prie 74 valandų darbo savaitės.
Netrukus paaiškėjo, kad efektyvus darbas vyksta tik apie 66 valandas. Darbuotojai pavargdavo, tapdavo dirglūs, mažėjo motyvacija, daugėjo klaidų ir nelaimingų atsitikimų.
Sutrumpinus darbo laiką, rezultatai pasikeitė:
padidėjo produktyvumas, sumažėjo brokas, sumažėjo pravaikštų, pagerėjo darbuotojų savijauta.
Didžiojoje Britanijoje sumažinus darbo savaitę iki 48 valandų, gamyba pradėjo augti. Vėliau buvo įvesta ir privaloma viena poilsio diena per savaitę bei kasmetinės atostogos.
Visa tai dar kartą patvirtino paprastą tiesą:
žmogus nėra sukurtas nuolatiniam darbui be reguliaraus poilsio.
Poilsis buvo numatytas jau nuo pat žmogaus sukūrimo. Viena poilsio diena per savaitę yra Dievo dovana žmonijai – gyvybei ir sveikatai išsaugoti.
Tai laikas sustoti, atsitraukti nuo kasdienių rūpesčių, atgauti jėgas ir nukreipti mintis į tai, kas iš tikrųjų svarbu.
„Šabas padarytas žmogui, ne žmogus šabui“ (Morkaus 2, 27).
„Atmink ir švęsk šabo dieną. Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus, bet septintoji diena yra VIEŠPATIES, tavo Dievo, šabas; nedirbsi jokio darbo nei tu, nei tavo sūnus ar duktė, nei tavo vergas ar vergė, nei tavo galvijai, nei ateivis, gyvenantis tavo gyvenvietėse.“
(Išėjimo 20, 8–10)
Klausimas tau:
Ar turi savo gyvenime tikrą poilsio dieną – tokią, kuri atstato ne tik kūną, bet ir dvasią?
Šaltinis: knyga „60 būdų pripildyti savo gyvenimą energijos“
Žmogui…
Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Džiaugsmo edelveisas“
Gydykite nerimą giesme
Praėjusią savaitę kalbėjome apie tai, kad nerimas, baimė ir nuolatinė įtampa gali trukdyti žmogui sveikti. Kai širdį užvaldo rūpesčiai, organizmas atsistato sunkiau.
Ši istorija pasakoja apie žmogų, kuris buvo visiškai beišsenkąs – ir kas jam padėjo išsivaduoti iš nerimo.
Dž. S. Penni (J. C. Penney), vieno didžiausių tarptautinių universalinių parduotuvių tinklo savininkas, buvo labai sėkmingas verslininkas. Tačiau per 1929 metų ekonominę krizę jis patyrė milžiniškų nuostolių – prarado apie 40 milijonų dolerių.
Po trejų metų, būdamas 56-erių, jis buvo priverstas parduoti savo turtą, kad galėtų atsiskaityti su kreditoriais, ir praktiškai bankrutavo.
Šie išgyvenimai jį labai palaužė. Jis kamavosi nemiga, nuolatinis stresas išsekino organizmą, susilpnėjo imuninė sistema. Suaktyvėjo dar vaikystėje persirgtų vėjaraupių virusas ir išsivystė juostinė pūslelinė – labai skausminga liga. Penni buvo paguldytas į sanatoriją Batl Krike.
Gydytojai paskyrė raminamųjų, tačiau jis vis tiek visą naktį blaškėsi. Visiškai išsekęs fiziškai ir dvasiškai, apimtas mirties baimės, jis net parašė atsisveikinimo laišką žmonai ir sūnui – nes nebetikėjo, kad sulauks ryto.
Tačiau rytą jis išgirdo giedojimą, sklindantį iš ligoninės koplyčios. Ten giedojo medikai:
„Neprarask drąsos, kad ir kas nutiktų – Dievas tavimi pasirūpins…“
Penni nuėjo ten, iš kur sklido muzika.
Vėliau jis pasakojo:
„Pajutau, tarsi būčiau ištrauktas iš tamsaus kalėjimo į šiltą, spindinčią saulės šviesą.
Jaučiau Dievo jėgą taip, kaip niekada anksčiau.
Supratau, kad pats buvau atsakingas dėl daugelio problemų, tačiau mylintis Dievas pasirengęs man padėti.
Nuo tos dienos nerimo mano gyvenime neliko.“
Atgavęs viltį ir dvasinę stiprybę, Penni vėliau atstatė savo verslą, peržengė milijardo dolerių ribą ir sulaukė 95-ojo gimtadienio.
Kokią giesmę jūs galėtumėte sugiedoti nerimo akimirką, kad sustiprintumėte savo dvasią?
Apie tai ir Jėzus sako:
„Todėl aš jums sakau: per daug nesirūpinkite gyvybe, ką valgysite, nė savo kūnu, ką vilkėsite. Gyvybė svarbesnė už maistą, o kūnas už drabužį.“
(Evangelija pagal Luką 12, 22–23)
Šaltinis: knyga „60 būdų pripildyti savo gyvenimą energijos“
