Trys Biblijos patarimai, kaip įveikti įsižeidimą

Kas yra įsižeidimas?

Įžeidimas gali būti suprantamas dvejopai.

Pirma, tai įvykis ar kito žmogaus elgesys, kuris mus žeidžia.

Antra, tai mūsų vidinė reakcija į tą įvykį – kartėlis, nuoskauda ar nusivylimas.

✔️ Dažniausiai įsižeidimą lemia ne vien pats įvykis, bet ir tai, kaip jį suprantame bei interpretuojame.

Gyvenime dažnai matome, kad šie du dalykai ne visada sutampa. Vienas žmogus gali būti įžeistas, bet neįsižeisti, o kitas – stipriai įsižeisti, nors kitas asmuo net neturėjo tikslo jo įžeisti.

Kodėl verta saugotis nuoskaudos?

Neigiamos emocijos, tarp jų ir ilgai nešiojama nuoskauda, kenkia ne tik santykiams ar emocinei savijautai. Jos gali turėti įtakos ir fizinei sveikatai.

Saliamonas rašo:

„Žmogaus gerumas teikia gera jam pačiam, o negailestingas žmogus kenkia sau.“ (Patarlių 11, 17)

„Ramus protas teikia kūnui gyvastį, o pavydas pūdo kaulus.“ (Patarlių 14, 30)

Taip pat:

„Linksmas žvilgsnis pradžiugina širdį, o gera žinia suteikia stiprumo kaulams.“ (Patarlių 15, 30)

„Linksma širdis – geras vaistas, o niūri dvasia džiovina kaulus.“ (Patarlių 17, 22)

Šiose eilutėse vartojama vaizdinga kalba pabrėžia, kad žmogaus vidinė būsena gali turėti didelę reikšmę jo gyvenimo kokybei ir sveikatai.

Šią mintį iš dalies patvirtina ir šiuolaikiniai moksliniai tyrimai. Psichologinis stresas, ilgalaikis pyktis ar nuolatinė įtampa siejami su padidėjusiu streso hormonų kiekiu, blogesne miego kokybe, aukštesniu kraujospūdžiu bei didesne kai kurių ligų rizika. Tačiau tai nereiškia, kad ligas sukelia vien neigiamos emocijos – jų atsiradimą paprastai lemia daugelio veiksnių visuma.

✔️ Todėl nuolat puoselėti nuoskaudą reiškia kenkti pirmiausia pačiam sau.

KOKĮ SPRENDIMĄ SIŪLO BIBLIJA?

1. Formuokite brandų požiūrį į žmones

Šventasis Raštas primena:

„Iš tikrųjų žemėje nėra nė vieno žmogaus, kuris būtų toks teisus, jog tik gerai elgtųsi ir niekada nenusidėtų.“ (Mokytojo 7, 20)

„Nėra teisaus, nėra nė vieno… Visi nuklydo, visi nuėjo vėjais; nėra kas darytų gera, nėra nė vieno.“ (Romiečiams 3, 10.12)

Kadangi visi žmonės yra nusidėjėliai, nereikėtų iš jų tikėtis tobulo elgesio. Kai tikimės to, ko žmonės negali duoti, neišvengiamai nusiviliame.

Todėl neverta tikėtis, kad visada būsime suprasti, teisingai įvertinti ar kad niekada nepatirsime neteisybės.

Kaip taikliai pasakyta:

„Nenusivilia tas, kuris neidealizuoja.“

2. Pasikalbėkite su jus įskaudinusiu žmogumi.

Dievo Žodis moko:

„Nenešiosi širdyje neapykantos savo artimui. Nors tektų savo artimą ir pabarti, neužsitrauk per jį nuodėmės.“ (Kunigų 19, 17)

„Jei tavo brolis nusikalsta, pabark jį…“ (Luko 17, 3)

Užuot ilgai nešioję nuoskaudą širdyje, pabandykite ramiai pasikalbėti. Galbūt žmogus net nesuprato, kad jus įskaudino. Gal įvyko paprasčiausias nesusipratimas. Gal jis atsiprašys. O gal tiesiog geriau suprasite vienas kitą. Net jei nuomonės ir nesutaps, atviras pokalbis dažnai padeda atsikratyti bent dalies vidinės įtampos.

3. Atleiskite

Jėzus mokė:

„Eidami melstis, atleiskite, jei turite ką nors prieš kitus, kad ir jūsų Tėvas danguje jums atleistų jūsų nusižengimus.“ (Morkaus 11, 25)

Šie žodžiai rodo, kad tikinčiojo širdyje nuoskauda neturėtų būti puoselėjama. Jėzus kviečia atleisti ne tik tada, kai žmogus paprašo atleidimo, bet ir tada, kai mes patys ateiname melstis. 

Graikiškas veiksmažodis afiemi, verčiamas „atleisti“, taip pat reiškia „paleisti“, „leisti išeiti“, „atsisakyti laikyti“. Tai labai vaizdingas palyginimas. Nuoskauda panaši į sunkų nešulį. Galime jį nešti metų metus arba nuspręsti padėti.

Atleidimas nereiškia, kad blogis tampa gėriu ar kad neteisybė buvo teisinga. Jis reiškia, kad atsisakome leisti tam įvykiui ir toliau valdyti mūsų širdį. 

Nepriklausomai nuo to, ar žmogus supranta savo kaltę, ar prašo atleidimo, sprendimą atleisti priimate jūs.

Padarykite šią dovaną pirmiausia patys sau. Melsdamiesi galite sąmoningai įvardyti žmogų ir pavesti jį Dievui.

Būkite palaiminti!

Autorius: Vitalij Olijnik

Iš užrašinės

„Įsižeisti dėl blogų žodžių – reiškia sutikti su jais.“
Erian Šulc

„Įsižeidimas – tai visada tavo, o ne jo biografijos faktas.“
Abšalom Podvodnyj

„Jei esi įžeistas, priešui pasisekė.“
Konstantin Kušner

„Pats saldžiausias kerštas – atleidimas.“
Rabinas Izraelis iš Ružino

Dangus į pievas nusileido…

„VIEŠPATIE, mūsų Dieve, koks nuostabus Tavo vardas visoje žemėje! Savo didingumu apdengei dangaus aukštybes… Kai pažvelgiu į Tavo dangų, Tavo rankų darbą, į mėnulį ir žvaigždes, kurias Tu pritvirtinai, kas tas žmogus, kad jį atmeni, kas tas mirtingasis, kad juo rūpiniesi?“ (Psalmė 8, 2.4.5)

Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Nesipykit, keliaujantys paukščiai“

Meilė – kantri, maloninga…

„Nieko nėra gražiau ir švenčiau už buvimą drauge. Už galimybę priimti kitą ir būti kito priimtam. Už malonę rūpintis vienas kitu ir dalytis kuo gali“. (Julius Sasnauskas)

Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Nesipykit, keliaujantys paukščiai“

Trys moters skydai nuo vienatvės

Ar jums pažįstamas jausmas, kad esate viena ir niekam nereikalinga, net ir tada, kai esate tarp žmonių?

Būti vienai ir jaustis vienišai – kuo tai skiriasi?

Svarbu atskirti dvi sąvokas.

Vienuma – tai savanoriškas pasirinkimas. Tai būsena, kai žmogus sąmoningai būna vienas su savimi, tuo džiaugiasi ir, panorėjęs, gali bet kada vėl bendrauti su kitais.

Vienatvė – tai sunkus, nepageidaujamas jausmas. Jis nepriklauso nuo to, kiek žmonių yra aplinkui. Galima jaustis vienišai minioje, triukšmingoje šventėje ar net šalia mylimo žmogaus, kuris miega greta.

Laikina vienatvė gali atsirasti, pavyzdžiui, patekus į naują kolektyvą ar išsiskyrus su artimu žmogumi. Lėtinė vienatvė – tai būsena, kuri gali tęstis metų metus. Tuomet moteris dažniau kaltina ne aplinkybes, o save ir patenka į uždarą savikritikos ratą.

Klaidingi keliai: kodėl užimtumas ir šeima neišgelbsti

Plačiai paplitęs mitas teigia, kad jei visą savo laiką užpildysime darbu, griežtai suplanuota dienotvarke, serialais, socialiniais tinklais ar alkoholiu, vienatvė pasitrauks. Tačiau pats užimtumas negydo – jis tik trumpam nukreipia mintis nuo problemos.

Kitas dažnas scenarijus – bandymas ieškoti išsigelbėjimo santuokoje. Tačiau kurti santuoką jaučiantis vienišai yra pavojinga. Norint sukurti sveikus santykius su vyru, pirmiausia reikia išmokti visavertiškai gyventi vienumoje. Moters gyvenimo pilnatvė priklauso ne nuo žiedo ant piršto, o nuo jos vidinės būsenos ir santykio su pačia savimi.

Trys skydai, saugantys nuo vidinės tuštumos

Kad suprastume vienatvės prigimtį, svarbu suvokti, kad Dievas nebuvo numatęs, jog žmogus gyventų izoliuotas. Biblijoje parašyta: „Negera žmogui būti vienam“ (Pradžios 2, 18). Vadinasi, esame sukurti kaip socialios būtybės, turinčios artumo ir prieraišumo poreikį.

Yra trys pagrindiniai poreikiai – tarsi trys skydai, saugantys mus nuo vienatvės jausmo. Jei bent vienas iš šių skydų sugriūva, žmogus ima jausti vidinį diskomfortą.

  • Žmogus turi mylėti ką nors.
  • Žmogus turi būti kieno nors mylimas.
  • Žmogus turi būti kažkam reikalingas.

Pažvelkite į savo gyvenimą. Jei ką nors mylite, esate mylima ir jaučiatės kažkam reikalinga, vienatvė jums negresia.

Tačiau kai tik vieno iš šių elementų nelieka (pavyzdžiui, jūs mylite, bet nesate mylima, arba esate mylima, tačiau nesijaučiate reikalinga darbe ar savo socialinėje aplinkoje), atsiranda nerimas.

Blogiausia padėtis susidaro tuomet, kai sugriūva visi trys skydai. Moteris, kuri nieko nemyli, nesijaučia mylima ir neranda, kur galėtų prasmingai panaudoti savo jėgas, neišvengiamai grimzta į depresiją. Tai visiškos vienatvės būsena.

Dvasinis aspektas: kur ieškoti atramos, kai sugriūva skydai?

Vienatvė – tai signalas, kad kenčia mūsų vidinis pasaulis. Todėl svarbu pasirūpinti tiek socialiniais, tiek dvasiniais poreikiais.

Jei jūsų socialiniai ryšiai yra nutrūkę arba nebedžiugina, kelias į išgijimą prasideda atrandant vidinę ramybę ir stiprinant savo santykį su Dievu.

Pasirūpinkite savo poreikiu būti mylimai. Ne visada šalia yra žmonių, kurie mus iš tiesų myli. Šį poreikį gali patenkinti Dievas. Kai žmogus artėja prie Jo, jis pradeda patirti Jo meilę. Tai suteikia jėgų nebeieškoti pritarimo iš atsitiktinių žmonių.

Pasirūpinkite savo poreikiu mylėti. Net jei neturite šeimos, galite mylėti draugus, artimuosius, o svarbiausia – Viešpatį. Meilė Dievui pasireiškia tarnavimu ir dėkingumu, o ši meilė yra neišsenkanti.

Pasirūpinkite savo poreikiu būti reikalingai. Jei nesijaučiate reikalinga darbe ar tarp artimųjų, raskite, kur galėtumėte panaudoti savo talentus tarnaudama kitiems. Pagalba tiems, kuriems reikia pagalbos, suteikia stiprų jausmą, kad esate reikalinga, ir pripildo gyvenimą prasmės.

Vienatvės jausmas nėra nuosprendis – tai ženklas. Svarbu nustoti kaltinti save ar visuomenę. Jei jaučiatės vieniša, pripažinkite tai, bet nedarykite iš to tragedijos. Pasakykite sau: „Taip, dabar esu viena. Ir tame nėra nieko blogo.“

Tai suteikia laisvę. Kai atrandate vidinę ramybę, taiką su Dievu ir susitaikote su pačia savimi, išorinės aplinkybės nebegali jūsų sugriauti. Tuomet net ir priverstinėje vienumoje galima atrasti džiaugsmą, o būnant tarp žmonių – neprarasti savęs.

Parengta pagal šeimos psichologės Marijos Vačevos straipsnį.