Kai šiandien kalbame apie mitybą, dažnai sakome: „taip rodo mokslas“. Tai skamba tvirtai ir užtikrintai. Tačiau retai susimąstome, kaip tas mokslas apie mitybą apskritai formavosi, kokius klausimus jis kėlė skirtingais laikotarpiais ir kodėl jo rekomendacijos taip dažnai keitėsi.
Tai svarbu suprasti, jei norime sąžiningai atsakyti į klausimą:
ar mokslas gali būti galutinis autoritetas sprendžiant, kas žmogui tinkama valgyti?
Seniausia mitybos samprata: pasaulėžiūra ir autoritetas kaip atskaitos taškas
Didžiąją istorijos dalį mityba nebuvo tiriama laboratorijose. Ji buvo aiškinama remiantis to meto pasaulėžiūra. Antikos ir viduramžių medicinoje vyravo humoralinė teorija: maistas buvo skirstomas į „šildantį“, „šaldantį“, „sausą“, „drėgną“, o sveikata suprantama kaip pusiausvyra.
Ši sistema buvo laikoma moksliška, logiška ir autoritetinga. Ji dominavo šimtmečius ir nekėlė didelių abejonių.
Tai leidžia pastebėti svarbų dalyką:
žmonės visada manė, kad remiasi patikimu žinojimu – net ir tada, kai vėliau paaiškėdavo, jog tas žinojimas buvo labai ribotas.
Lūžis: kai mokslas pradėjo tirti pasekmes
Tik XVIII amžiuje prasidėjo tai, ką šiandien vadintume eksperimentiniu mitybos mokslu. Kai tapo akivaizdu, kad tam tikrų ligų galima išvengti pakeitus mitybą, atsirado priežasties–pasekmės mąstymas. Pavyzdžiui, kai žmonės masiškai sirgo skorbutu, niekas neklausė, ar citrinos „šildo ar šaldo“. Buvo pastebėta: tie, kurie valgo citrusinius vaisius, neserga.
Tai buvo didelis proveržis. Tačiau kartu įvyko ir gilesnis pokytis:
žmogus pradėtas suvokti kaip mechanizmas, kuriame galima rasti „trūkstamą detalę“ ir ją pakeisti.
Trūkumų era: kai žmogus tapo medžiagų rinkiniu
XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje buvo atrasti vitaminai ir mineralai. Tai išgelbėjo daugybę gyvybių ir buvo neabejotina pažanga. Tačiau tuo pat metu susiformavo mąstymo modelis, kuris išliko iki šiol:
jei yra problema – vadinasi, trūksta konkrečios medžiagos;
jei duosime tą medžiagą – problema bus išspręsta.
Šiame etape mitybos mokslas pradėjo:
- skaidyti maistą į atskirus komponentus;
- vertinti maistą pagal tai, ką iš jo galima „išgauti“;
- žmogų matyti kaip sistemą, kurią galima koreguoti lentelėmis ir normomis.
Būtent čia gimė „lentelinė“ mąstysena:
kur lengviau gauti geležį, kur „pilnesni“ baltymai, ką reikia kompensuoti papildais.
Problema, kuri tada dar nebuvo matoma
Tuo laikotarpiu dar nebuvo taip aiškiai matomos problemos, kurios šiandien mums gerai pažįstamos:
- lėtinis uždegimas,
- širdies ir kraujagyslių ligos,
- cukrinis diabetas,
- žarnyno mikrobiotos disbalansas.
Šios ligos egzistavo, tačiau dar nebuvo tapusios dominuojančiomis visuomenės sveikatos problemomis, kurios kryptingai formuotų mitybos mokslo tyrimus.
Mokslas tyrė tai, ką tuo metu matė.
O tai, ko dar nematė – nebuvo laikoma problema.
Tai nėra kaltinimas mokslui. Tai jo prigimtis: mokslas reaguoja į iškylančius klausimus, bet ne visada mato visumą iš anksto.
Pirmoji svarbi išvada
Iš šios mitybos mokslo raidos aiškėja svarbi pamoka:
mitybos mokslas niekada nebuvo vien tik faktų rinkinys.
Jį visada formavo to meto žmogaus samprata, matomos problemos ir siekiami sprendimai.
Tai reiškia, kad mokslas gali būti labai naudingas – bet jis negali pats nustatyti krypties. Jis gali padėti spręsti konkrečias problemas, bet neatsako į klausimą, koks maistas žmogui yra tinkamas pagal jo prigimtį.
Todėl klausimas apie autoritetą nėra teorinis ar filosofinis priedas.
Jis yra būtinas, jei norime suprasti, kaip vertinti kintančius mokslinius teiginius.
Apie tai, kas nutiko, kai mitybos mokslas susidūrė su lėtinėmis ligomis ir kodėl rekomendacijos pradėjo kardinaliai keistis, pasidalinsime kitame įraše.
