Kategorija: Pasitikėjimas Dievu

Kartais atrodo, kad mūsų emocijas sukelia tai, kas vyksta aplink mus.
Kažkas pasakė nemalonų žodį – ir mes supykome.
Kažkas nuvylė – ir mes nusiminėme.

Atrodo labai paprasta: įvykis → emocija.

Tačiau ar tikrai taip yra?

Tai, ko dažnai nepastebime

Iš tikrųjų tarp įvykio ir emocijos visada yra dar vienas svarbus žingsnis – mūsų mintys.

Kitaip tariant:

• ne įvykis tiesiogiai sukelia emociją,
• o tai, kaip mes tą įvykį suprantame.

Schema atrodo taip:

Įvykis → mintis → emocija

Tai gali pasirodyti nedidelė detalė, bet iš tikrųjų ji labai svarbi.

Paprastas pavyzdys

Įsivaizduokime situaciją: žmogus jums neatsakė į žinutę.

Vienas pagalvos:
„Matyt užsiėmęs“ → ramu, nejaučiu jokio nerimo.

Kitas pagalvos:
„Jam aš nerūpiu“ → liūdna, jaučiu nusivylimą.

Įvykis tas pats.
Bet emocija – visiškai skirtinga.

Kodėl?
Nes skirtingos mintys.

Iš kur atsiranda mūsų mintys?

Daugelis mūsų minčių nėra atsitiktinės.
Jos formuojasi per gyvenimą – ypač vaikystėje.

Kartais tai būna žalojantys vidiniai įsitikinimai:

• „Aš nesu pakankamai geras“
• „Niekam nerūpiu“
• „Negaliu pasitikėti žmonėmis“
• „Aš visada viską sugadinu“

Ir nors šių minčių dažnai net nepastebime, jos tyliai daro didelę įtaką mūsų emocijoms, sprendimams ir net sveikatai.

Kodėl tai svarbu sveikatai?

Tyrimai rodo, kad mūsų emocinė būsena yra glaudžiai susijusi su fizine sveikata.

Pavyzdžiui, viename ilgalaikiame Harvardo universiteto tyrime buvo pastebėta, kad žmonės, kurie jautė silpną emocinį ryšį su tėvais, žymiai dažniau sirgo lėtinėmis ligomis vėliau gyvenime.

Tai nereiškia, kad viską lemia praeitis.
Tačiau tai parodo, kokią didelę įtaką turi mūsų vidinis pasaulis.

Pirmas praktinis žingsnis – labai paprastas, bet labai svarbus:

Sustok ir paklausk savęs:

• Kokią emociją jaučiu?
• Kokia mintis ją sukėlė?

Dažnai mes pastebime tik emociją, bet nepastebime minties, kuri ją sukėlė. 

Ir kartais nėra lengva tai tiksliai įvardinti – reikia sąžiningumo. Tačiau būtent šiame atpažinime ir įvardinime slypi pokyčio pradžia.

Ar galima pakeisti mintis?

Taip. Psichologijoje tai vadinama mąstymo pakeitimu – kai neteisingą ar žalojančią mintį pakeičiame teisingesne.

Pavyzdžiui:

• „Aš viską sugadinau“ → „Padariau klaidą, bet galiu mokytis“
• „Manimi niekas nesirūpina“ → „Galbūt dabar taip atrodo, bet tikrai yra žmonių, kuriems rūpiu“

Kaip kalbame su savimi?

Labai svarbus klausimas – mūsų vidinis dialogas. Dažnai jis būna labai griežtas:

• „aš kvailas“
• „aš visada viską sugadinu“

Bet pagalvokime – ar taip kalbėtume su draugu? Jei ne, kodėl taip kalbame su savimi?

Paklausk savęs:

• ką pasakyčiau draugui tokioje situacijoje?

Ir tuos pačius žodžius pasakyk sau.

Kas padeda „sutvarkyti“ mintis?

Yra keli paprasti, bet veiksmingi dalykai:

• dėkingumo praktika
• sąmoningas neigiamų minčių ribojimas
• trumpas pasivaikščiojimas
• mokymasis pažvelgti į situaciją kitaip

Šie dalykai padeda sustoti ir nepasiduoti pirmoms kilusioms mintims.
Jie leidžia pažvelgti į situaciją ramiau ir aiškiau.

Tačiau kartais vien to neužtenka.

Giliausias pokytis

Ne visos mintys kyla tik iš situacijų ar įpročių. Kartais jos kyla iš to, kuo mes iš tikrųjų tikime. Todėl neužtenka vien tik bandyti pakeisti mintis. Svarbu, į ką jas pakeičiame.

Nes jei žmogus lieka vienas su savo mintimis, jis dažnai ir vėl grįžta prie tų pačių išgyvenimų. Tikras pokytis prasideda tada, kai mūsų mąstymas atsiremia ne tik į mus pačius, bet į tai, kas yra tvirčiau už mus.

Man asmeniškai didžiausią pokytį atnešė tai, kad pradėjau remtis ne tik savo mintimis, bet ir Dievo pažadais, užrašytais Biblijoje.

Kai kyla mintis:
„man nepavyks, nesugebėsiu pasikeisti“ – ją galiu keisti Dievo pažadu: 

„Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena, praėjo, štai atsirado nauja.“ (2 Korintiečiams 5, 17)

Kai kyla baimė:

„Dievas juk davė mums ne baimės dvasią, bet galybės, meilės ir savitvardos dvasią.“ (2 Timotiejui 1, 7)

Kai kyla kaltė ar neviltis:

„Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių.“ (1 Jono 1, 9)

Tai nėra tik gražūs žodžiai ar savęs raminimas. Tai yra pagrindas, į kurį galima atsiremti. 

Dievo Žodis keičia mūsų pasaulėžiūrą, vertybes. Ir kai pradeda Juo remtis, keičiasi ne tik mintys – keičiasi vidinė būsena.

Atsiranda daugiau ramybės.
Daugiau stabilumo.
Mažiau baimės.

Ir būtent tokioje būsenoje žmogus pradeda iš tikrųjų keistis. Keičiasi mintys, keičiasi emocijos, keičiasi mūsų charakteris ir galiausiai gyvenimas.

Pabaigai

Kai suprantame, kad emocijas sukelia ne tik įvykiai, bet ir mūsų mintys, atsiranda viltis.

Nes įvykių mes dažnai negalime pakeisti.
Bet galime išmokti kitaip į juos žiūrėti.

Dar daugiau keičiasi tada, kai mūsų mąstymas ima remtis tvirtu pagrindu – Dievo Žodžiu. 

Būtent tada prasideda tikras pokytis – ne tik mintyse, bet ir mūsų vidinėje būsenoje.