Sveikos gyvensenos tinklalapis
„Nieko nėra gražiau ir švenčiau už buvimą drauge. Už galimybę priimti kitą ir būti kito priimtam. Už malonę rūpintis vienas kitu ir dalytis kuo gali“. (Julius Sasnauskas)
Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Nesipykit, keliaujantys paukščiai“
Ar jums pažįstamas jausmas, kad esate viena ir niekam nereikalinga, net ir tada, kai esate tarp žmonių?
Svarbu atskirti dvi sąvokas.
Vienuma – tai savanoriškas pasirinkimas. Tai būsena, kai žmogus sąmoningai būna vienas su savimi, tuo džiaugiasi ir, panorėjęs, gali bet kada vėl bendrauti su kitais.
Vienatvė – tai sunkus, nepageidaujamas jausmas. Jis nepriklauso nuo to, kiek žmonių yra aplinkui. Galima jaustis vienišai minioje, triukšmingoje šventėje ar net šalia mylimo žmogaus, kuris miega greta.
Laikina vienatvė gali atsirasti, pavyzdžiui, patekus į naują kolektyvą ar išsiskyrus su artimu žmogumi. Lėtinė vienatvė – tai būsena, kuri gali tęstis metų metus. Tuomet moteris dažniau kaltina ne aplinkybes, o save ir patenka į uždarą savikritikos ratą.
Plačiai paplitęs mitas teigia, kad jei visą savo laiką užpildysime darbu, griežtai suplanuota dienotvarke, serialais, socialiniais tinklais ar alkoholiu, vienatvė pasitrauks. Tačiau pats užimtumas negydo – jis tik trumpam nukreipia mintis nuo problemos.
Kitas dažnas scenarijus – bandymas ieškoti išsigelbėjimo santuokoje. Tačiau kurti santuoką jaučiantis vienišai yra pavojinga. Norint sukurti sveikus santykius su vyru, pirmiausia reikia išmokti visavertiškai gyventi vienumoje. Moters gyvenimo pilnatvė priklauso ne nuo žiedo ant piršto, o nuo jos vidinės būsenos ir santykio su pačia savimi.
Kad suprastume vienatvės prigimtį, svarbu suvokti, kad Dievas nebuvo numatęs, jog žmogus gyventų izoliuotas. Biblijoje parašyta: „Negera žmogui būti vienam“ (Pradžios 2, 18). Vadinasi, esame sukurti kaip socialios būtybės, turinčios artumo ir prieraišumo poreikį.
Yra trys pagrindiniai poreikiai – tarsi trys skydai, saugantys mus nuo vienatvės jausmo. Jei bent vienas iš šių skydų sugriūva, žmogus ima jausti vidinį diskomfortą.
Pažvelkite į savo gyvenimą. Jei ką nors mylite, esate mylima ir jaučiatės kažkam reikalinga, vienatvė jums negresia.
Tačiau kai tik vieno iš šių elementų nelieka (pavyzdžiui, jūs mylite, bet nesate mylima, arba esate mylima, tačiau nesijaučiate reikalinga darbe ar savo socialinėje aplinkoje), atsiranda nerimas.
Blogiausia padėtis susidaro tuomet, kai sugriūva visi trys skydai. Moteris, kuri nieko nemyli, nesijaučia mylima ir neranda, kur galėtų prasmingai panaudoti savo jėgas, neišvengiamai grimzta į depresiją. Tai visiškos vienatvės būsena.
Vienatvė – tai signalas, kad kenčia mūsų vidinis pasaulis. Todėl svarbu pasirūpinti tiek socialiniais, tiek dvasiniais poreikiais.
Jei jūsų socialiniai ryšiai yra nutrūkę arba nebedžiugina, kelias į išgijimą prasideda atrandant vidinę ramybę ir stiprinant savo santykį su Dievu.
Pasirūpinkite savo poreikiu būti mylimai. Ne visada šalia yra žmonių, kurie mus iš tiesų myli. Šį poreikį gali patenkinti Dievas. Kai žmogus artėja prie Jo, jis pradeda patirti Jo meilę. Tai suteikia jėgų nebeieškoti pritarimo iš atsitiktinių žmonių.
Pasirūpinkite savo poreikiu mylėti. Net jei neturite šeimos, galite mylėti draugus, artimuosius, o svarbiausia – Viešpatį. Meilė Dievui pasireiškia tarnavimu ir dėkingumu, o ši meilė yra neišsenkanti.
Pasirūpinkite savo poreikiu būti reikalingai. Jei nesijaučiate reikalinga darbe ar tarp artimųjų, raskite, kur galėtumėte panaudoti savo talentus tarnaudama kitiems. Pagalba tiems, kuriems reikia pagalbos, suteikia stiprų jausmą, kad esate reikalinga, ir pripildo gyvenimą prasmės.
Vienatvės jausmas nėra nuosprendis – tai ženklas. Svarbu nustoti kaltinti save ar visuomenę. Jei jaučiatės vieniša, pripažinkite tai, bet nedarykite iš to tragedijos. Pasakykite sau: „Taip, dabar esu viena. Ir tame nėra nieko blogo.“
Tai suteikia laisvę. Kai atrandate vidinę ramybę, taiką su Dievu ir susitaikote su pačia savimi, išorinės aplinkybės nebegali jūsų sugriauti. Tuomet net ir priverstinėje vienumoje galima atrasti džiaugsmą, o būnant tarp žmonių – neprarasti savęs.
Parengta pagal šeimos psichologės Marijos Vačevos straipsnį.
„Nori būti laimingas įvairiomis aplinkybėmis – nuolat prisimink tamsiausias savo dienas. Kitaip ta striuka laimė bus nepasiekiama kaip horizontas“. (Vu Džing Siungas)
Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Nesipykit, keliaujantys paukščiai“
Šiandien pakalbėsime apie tai, kokios ląstelės valo orą, jam keliaujant mūsų kvėpavimo takais.
Deja, mus supantis oras dažnai būna užterštas automobilių išmetamosiomis dujomis, pramonės įmonių teršalais, dulkėmis ir kitomis priemaišomis. Tačiau gyvybei ir sveikatai mums reikalingas švarus oras. Todėl mūsų organizme veikia natūrali oro valymo sistema.
Dulkes ir mikroorganizmus iš kvėpavimo takų pašalina virpamasis epitelis. Virpamojo epitelio ląstelės yra tikros kvėpavimo takų „valytojos“. Jos dengia kvėpavimo takų gleivinę nuo nosies ertmės iki smulkiausių bronchiolių.
Kiekvienos virpamojo epitelio ląstelės paviršiuje yra daugybė smulkių plaukelius primenančių darinių – blakstienėlių. Tai plonos, siūliškos ląstelės paviršiaus ataugos, kurių ilgis siekia iki 10 mikrometrų. Viena ląstelė gali turėti nuo 100 iki 500 blakstienėlių. Jos ritmingai juda maždaug 10–20 kartų per sekundę ir padeda pernešti gleives su jose įstrigusiomis dulkėmis bei mikroorganizmais ryklės link maždaug 5 mm per minutę greičiu.
Blakstienėlės juda skystesniame vidiniame gleivių sluoksnyje, kuris jas tiesiogiai supa. Išorinis, tirštesnis gleivių sluoksnis sulaiko dulkes, svetimkūnius ir mikroorganizmus.
Blakstienėlės viduje yra sudėtinga mikrovamzdelių ir baltymų sistema, kuri užtikrina ritmingus jos judesius.
Virpamųjų ląstelių blakstienėlės yra išsidėsčiusios labai tankiai, panašiai kaip kilimo plaukeliai. Jų judesiai yra tiksliai suderinti: jos juda ne visos vienu metu, o paeiliui. Dėl to visas virpamojo epitelio paviršius juda tarsi bangomis ir atrodo lyg virpėtų. Šis vaizdas primena vėjo banguojamą javų lauką.
Sveikas virpamasis epitelis aktyviai saugo organizmą nuo infekcijų. Ant nosies gleivinės patekusios dalelės nuolat juda ryklės link tarsi eskalatoriumi. Dėl šio mechanizmo ligų sukėlėjai labai trumpai kontaktuoja su gleivinės ląstelėmis, todėl jiems daug sunkiau pažeisti sveikus audinius ir sukelti uždegimą.
Kaip nuostabiai Viešpats sukūrė žmogų. Net ir mikroskopinės blakstienėlės darniai atlieka savo darbą, nuolat valydamos įkvepiamą orą. Kol oras pasiekia plaučių alveoles, didžioji dalis dulkių ir mikroorganizmų jau būna pašalinta.
👉🏻 Ką galime padaryti, kad padėtume šioms kvėpavimo takų „valytojoms“?
▪ Stengtis kuo daugiau laiko praleisti gryname ore.
▪ Kvėpuoti per nosį, nes ji filtruoja, šildo ir drėkina įkvepiamą orą.
▪ Nerūkyti ir vengti pasyvaus rūkymo.
▪ Gerti pakankamai skysčių, kad kvėpavimo takų gleivinė neišsausėtų.
▪ Palaikyti tinkamą patalpų oro drėgnumą, ypač šildymo sezono metu.
Būkite sveiki!
Parengta pagal gydytojos pulmonologės Elenos Šeliaginos straipsnį
„Ar esame dėkingi? Ar mūsų dėkingumo užteks iki kitų metų ir ilgiau? Ar būsime mylintys ir gailestingi, kokius Dievas kiekvieną iš mūsų sukūrė? Į šiuos klausimus galime atsakyti teigiamai, tačiau negalėsime to įgyvendinti, jeigu dėkingumas nebus mūsų gyvenimo dalis“. (Frankas Hofmanas)
„Giedokite VIEŠPAČIUI dėkodami… Jis apdengia dangų debesimis, parūpina žemei lietaus, kalnuose želdina žolę“. (Biblija, Psalmė 147, 7.8)
Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Nesipykit, keliaujantys paukščiai“