Šis tinklaraštis – tai Septintosios dienos adventistų bažnyčios sveikatos skyriaus tarnavimas jums.
Sveikata rūpi mums visiems. Kaip išgyventi šiame sujauktame pasaulyje, kur tokia gausybė įvairių ligų ir dar daugiau gydymo priemonių, teorijų. Ar gyventi sveiką, kokybišką gyvenimą iš tikro yra labai brangu ir sudėtinga?
Mes tikime, kad Dievas kiekvienam iš mūsų padovanojo didelę dovaną – laisvę ir galią pasirinkti. Dievas kviečia mus rūpintis savo kūnu ir naudotis juo su pagarba, kurios nusipelno dieviškasis kūrinys. Kasdien rinkdamiesi tai, kas padeda išlaikyti ir atstatyti sveikatą, galėsime gyventi džiaugsmingą pilnavertį gyvenimą Dievo šlovei.
Be to kur kas LENGVIAU UŽBĖGTI UŽ AKIŲ negaliai negu žinoti, kaip ją gydyti. Todėl norime pristatyti pagrindinius sveikatos principus, kurie padės išlaikyti ir daugeliu atvejų atstatyti sveikatą.
8 sveikatos paslaptys
Mes propaguojame sveikatos principus išdėstytus Dievo Biblijos puslapiuose. Jau nuo 1863 metų Septintosios dienos adventistų bažnyčioje žmonės mokinami kaip išlaikyti ar atgauti gerą sveikatą. Šioje srityje daug pasitarnavo Elena Vait (Ellen G. White), žymi XIX amžiaus neprofesionali sveikatos ir nuosaikumo mokytoja. Dievas jai atskleidė daug esminių paprastų sveikatos principų dar gerokai iki mokslas pradėjo tai tyrinėti ir patvirtinti. E. Vait rašė: „Dievo vaistai – tai paprastos natūralios priemonės… Grynas oras, saulės šviesa, susivaldymas, poilsis, fiziniai pratimai, tinkama mityba, vanduo, pasitikėjimas mūsų Kūrėju – štai tikros gydančios priemonės.“ („Councels on diet and foods“ psl. 301)
Dievo sukurtą sveikatos programą galime rasti dar anksčiau, „ji prasidėjo Rojuje. Anot Šventojo Rašto Pradžios knygos, Rojus buvo ta vieta, kurioje prasidėjo žmogaus gyvenimas, kur paties Dievo ranka sukūrė mūsų protėvius.
Rojuje buvo gausu gryno oro ir saulės šviesos, vanduo buvo vėsus ir tyras. Rojaus gyventojai prižiūrėjo sodą, maudėsi upėje, vaikščiojo po nuostabias kalvas ir gėrėjosi puikiu gamtovaizdžiu – tai buvo puiki mankšta. Adomas ir Ieva galėjo ilsėtis ir tikriausiai kasnakt išmiegodavo aštuonias valandas! Jie buvo nuosaikūs. Jie maitinosi vaisiais, grūdais, riešutais, daržovėmis ir įvairiausiomis sėklomis. Paskutinė, svarbiausioji šios tobulos aplinkos dalis buvo tikėjimas. Ir tas tikėjimas didėjo, kai jie kiekvieną sabatą (septintąją savaitės dieną) susitikdavo vakaro vėsoje ir kalbėdavosi su Dievu.“ (Vernonas V. Fosteris „Naujo gyvenimo pradžia“)
Nors dabar mes gyvename nuodėmės nualintoje žemėje, bet Dievas vis dar rūpinasi mumis, kasdien išliedamas mums savo palaimas. Pažinkime ir pasinaudokime jomis.
