Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Nesipykit, keliaujantys paukščiai“
Neslėpkim meilės nuo savų…
Formuokime sveiką savivertę
Nuo to, kaip mes save suvokiame, labai priklauso mūsų jausmai ir tai, kaip kuriame santykius su kitais.
Mūsų uždavinys – išlaikyti pusiausvyrą: nesielgti taip, lyg būtume menkesni už kitus, bet kartu ir nepervertinti savęs. Abi kraštutinės pozicijos kenkia santykiams, emocinei sveikatai ir atima gyvenimo džiaugsmą.
Tiek per žema, tiek per aukšta savivertė, sukelianti tiek daug problemų, gali būti ištaisyta.
Žema savivertė
Senoje legendoje pasakojama, kaip vienas žmogus rado erelio lizdą, paėmė iš jo kiaušinį ir padėjo vištai. Iš jo išsirito mažas ereliukas. Augdamas tarp vištų ir viščiukų, jis elgėsi kaip naminis paukštis: kapstėsi žemėje, skraidė tik truputį pakilęs nuo žemės. Praėjo daug metų. Vieną dieną senas erelis pamatė danguje didingą paukštį. Jis paklausė vištų, kas tai. „Tai dangaus valdovas – erelis, – atsakė jos. – Net nesvajok, tau iki jo toli!“ Vargšas erelis daugiau niekada nepažvelgė į dangų ir mirė manydamas, kad yra višta.
Daugelis žmonių panašūs į šį erelį – nepažindami savo galimybių, jie neatskleidžia viso savo potencialo. Nevertindami savęs pakankamai, jie neužsibrėžia kilnių tikslų.
Per aukšta savivertė
Paprastai ji veda į puikybę ir tuštybę. Žmogus pradeda manyti, kad yra geresnis už kitus, ir negeba pripažinti svetimų pasiekimų. Su tokiu nusiteikimu neįmanoma sukurti gerų santykių.
Per aukštą savivertę turintis žmogus praranda saiko jausmą, nemato savo trūkumų, jam trūksta meilės artimui.
Net jei teisingai vertinate save ir žinote turintys daug privalumų, neaukštinkite savęs virš kitų. Jei norite palaikyti gerus santykius, neverta per daug kalbėti apie savo laimėjimus ir gebėjimus. Nesuteikite kitiems pagrindo manyti, kad laikote save geriausiu, protingiausiu ar gabiausiu. Nepasiduokite troškimui būti giriamiems.
Sveika savivertė
Ji leidžia blaiviai ir objektyviai save vertinti, priimti tiek savo stiprybes, tiek silpnybes. Žmogus, turintis tinkamą savivertę, žino, kuriose srityse jam dar reikia augti, supranta, ką gali padaryti, o kas yra už jo galimybių ribų.
7 būdai formuoti sveiką savivertę
- Priimkite save tokį, koks esate. Su visomis klaidomis, trūkumais, talentais ir stiprybėmis. Neverta galvoti, kad esate prastesnis ar geresnis už kitus, lygintis, varžytis ar pavydėti.
- Nenuleiskite rankų dėl klaidų ir nesėkmių. Niekas nėra tobulas. Visi galime suklysti. Svarbiausia – judėti pirmyn, neleisti nusivylimui užgniaužti vilties, nenustoti tobulėti. Nusivylimas griauna savivertę, drąsa ją stiprina. Jei nepasisekė – nepraraskite ryžto, pradėkite iš naujo!
- Nesijaudinkite dėl kitų žodžių. Nebūna taip, kad visi apie žmogų kalbėtų tik gerai. Visada atsiras nepatenkintų ir kritikuojančių, net jei žmogus nepadarė nieko blogo. Nebandykite įtikti visiems. Nenusiminkite dėl neteisingos kritikos, nes ji drumsčia ramybę ir griauna savivertę.
- Pasitikėkite savo gebėjimais. Kiti gali abejoti jūsų sumanymais ar jėgomis, bet giliai širdyje jūs žinote, ko trokštate ir ką galite. Įsiklausykite į save!
- Pripažinkite, kad turite trūkumų, ir mokykitės savikritikos. Tai padės pastebėti silpnybes ir judėti link geresnės savo versijos. Pripažinkite, kad ne vien aplinkiniai kalti dėl jūsų sunkumų.
- Mokykitės nusileisti, girti kitus ir atleisti. Tikėkite – kompromisas ir atleidimas nėra silpnumo ženklas. Tai ne pralaimėjimas, o pergalė prieš savo ego ir tai, kas griauna santykius.
- Atminkite: Dievas myli jus! Jūs esate tokie vertingi, kad Jis atidavė savo Sūnų, Kuris mirė už jus. Jei Dievas taip stipriai jus myli, kodėl turėtumėte menkinti save? Ir koks pagrindas didžiuotis, jei visi esame vieno Dievo vaikai, nuolat priklausomi nuo Jo?
Šaltinis: Enrique Chaij „Subtilusis santykių menas“
Kas padeda smegenims būti laimingoms
Nesibarki, prašau, nesibark…
Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Džiaugsmo edelveisas“
Mūsų laimei reikia tiek nedaug…
„Kartais laimei reikia tiek nedaug.“ (S. Drabavičius)
Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Džiaugsmo edelveisas“
Kodėl mes sprendžiame konfliktus skirtingai?
Konfliktai – neišvengiama kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis. Tačiau pastebėjote, kaip skirtingai žmonės juos sprendžia? Vieni rėkia ir reikalauja, kiti – tyliai atsitraukia, treti nori viską išspręsti „per meilę“. Kodėl taip yra?
Pasak lektorės psichologės Lidijos Neikurs, kiekvienas žmogus turi savo valdymo modelį – būdą, kaip jis sprendžia konfliktus ir bendrauja su kitais. Šie modeliai dažniausiai yra perimti iš tėvų, dažnai nesąmoningai, stebint jų elgesį.
Kas formuoja mūsų konfliktų sprendimo stilių?
Du pagrindiniai veiksniai:
- Palaikymas – meilė, rūpestis, supratimas
- Drausmė – taisyklės, ribos, reikalavimai
Atsižvelgiant į tai, kiek kiekvieno iš jų turime, susiformuoja keturi pagrindiniai bendravimo modeliai, kurie matomi tiek šeimoje, tiek darbe, tiek santykiuose.
1. Autoritarinis modelis: „Aš pasakiau – tu padaryk!“
Daug drausmės, mažai meilės
- Vaikams – baimės atmosfera: nuomonė nesvarbi, už klaidas baudžiama
- Ugdomas melas, gudravimas, emocinis atsiribojimas
- Konfliktai sprendžiami jėga arba nutylėjimu
- Dievas matomas kaip piktas ir baudžiantis
- Vaikai suaugę arba tampa tokie pat valdingi, arba labai bailūs
Pavyzdys: „Valgysi, ką padėjau, nesakyk man ‘nenoriu’.“
2. Abejingumo modelis („demokratiškai nesikišantis“): „Daryk kaip nori…“
Mažai meilės, mažai drausmės
- Vaikai auga be ribų, bet ir be palaikymo
- Niekas nesikiša – kiekvienas sau
- Konfliktai ignoruojami: „gal savaime praeis…“
- Dievas atrodo tolimas, neįsitraukiantis
- Išauga žmonės, kuriems stinga motyvacijos ir emocinio artumo
Pavyzdys: Vaikas žaidžia iki vidurnakčio – niekas nieko nesako, nes „tegul daro ką nori“.
3. Viskas leidžiama: „Svarbiausia – kad jis būtų laimingas“
Daug meilės, mažai drausmės
- Vaikai – šeimos „karaliai“
- Konfliktai sprendžiami tenkinant reikalavimus, kad tik nebūtų ašarų
- Vaikai išmoksta manipuliuoti – verkimu, šantažu, isterijomis
- Vėliau konfliktus sprendžia emociniu spaudimu
- Dievas atrodo kaip „amžinai skolingas“, nes „jei meldžiuosi – turi duoti“
Pavyzdys: „Nenori į mokyklą? Gerai, pasilik namie – tik neverk.“
4. Autoritetinis modelis: „Myliu tave, bet ir ribos svarbios“
Subalansuota meilė ir drausmė
- Konfliktai sprendžiami per dialogą, pagarbą ir aiškias ribas
- Tėvai – ne valdovai, bet vadovai: kantrūs, nuoseklūs
- Vaikai mato Dievą kaip teisingą, mylintį ir patikimą
- Ugdomi: pagarba, savitvarda, empatija, vidinė motyvacija
Pavyzdys: „Suprantu, kad nori dar pažaisti, bet dabar – laikas miegui. Gal nupasakok man trumpai, ką šiandien veikei?“
Kurį modelį atpažįsti savyje?
Dažnai naudojame ne vieną modelį, o jų mišinį – priklausomai nuo situacijos. Tačiau mūsų vaikystės patirtys palieka stiprų įspaudą.
- Koks buvo tavo tėtis ar mama?
- Ar nebandai kompensuoti jų stiliaus – pats nuslysdama(s) į priešingą kraštutinumą?
- Ar tavo konfliktų sprendimo būdas padeda kurti artumą – ar tik kontroliuoti?
Galime rinktis
Gera žinia: modelis nėra lemtis. Jį galima keisti – sąmoningai, mokantis naujo bendravimo.
Autoritetinis modelis – tai ne silpnumas, o išmintis: meilė be naivumo ir drausmė be baimės. Tai kelias į brandžius, pagarbius santykius – tiek su vaikais, tiek su suaugusiais.
Kitą kartą – kaip praktiškai taikyti autoritetinį valdymo būdą:
Kaip išlaikyti ramų toną, parodyti pagarbą, pateikti pasirinkimą ir padėti priimti sprendimus – tiek su mažais vaikais, tiek su paaugliais ar net suaugusiais.
Net jei iki šiol taikei kitą modelį – viską galima pakeisti.
Apmąstymui
„Žinokite, mano mylimi broliai: kiekvienas žmogus tebūna greitas klausytis, bet lėtas kalbėti, lėtas pykti.“ (Jokūbo 1, 19)
„Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga.“ (1 Korintiečiams 13, 4–5)
„Viršum viso šito tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis.“ (Kolosiečiams 3, 14)
Paruošta pagal paskaitą „Модели управления“.
