Formuokime sveiką savivertę

Nuo to, kaip mes save suvokiame, labai priklauso mūsų jausmai ir tai, kaip kuriame santykius su kitais.

Mūsų uždavinys – išlaikyti pusiausvyrą: nesielgti taip, lyg būtume menkesni už kitus, bet kartu ir nepervertinti savęs. Abi kraštutinės pozicijos kenkia santykiams, emocinei sveikatai ir atima gyvenimo džiaugsmą.

Tiek per žema, tiek per aukšta savivertė, sukelianti tiek daug problemų, gali būti ištaisyta.

Žema savivertė

Senoje legendoje pasakojama, kaip vienas žmogus rado erelio lizdą, paėmė iš jo kiaušinį ir padėjo vištai. Iš jo išsirito mažas ereliukas. Augdamas tarp vištų ir viščiukų, jis elgėsi kaip naminis paukštis: kapstėsi žemėje, skraidė tik truputį pakilęs nuo žemės. Praėjo daug metų. Vieną dieną senas erelis pamatė danguje didingą paukštį. Jis paklausė vištų, kas tai. „Tai dangaus valdovas – erelis, – atsakė jos. – Net nesvajok, tau iki jo toli!“ Vargšas erelis daugiau niekada nepažvelgė į dangų ir mirė manydamas, kad yra višta.

Daugelis žmonių panašūs į šį erelį – nepažindami savo galimybių, jie neatskleidžia viso savo potencialo. Nevertindami savęs pakankamai, jie neužsibrėžia kilnių tikslų.

Per aukšta savivertė

Paprastai ji veda į puikybę ir tuštybę. Žmogus pradeda manyti, kad yra geresnis už kitus, ir negeba pripažinti svetimų pasiekimų. Su tokiu nusiteikimu neįmanoma sukurti gerų santykių.

Per aukštą savivertę turintis žmogus praranda saiko jausmą, nemato savo trūkumų, jam trūksta meilės artimui.

Net jei teisingai vertinate save ir žinote turintys daug privalumų, neaukštinkite savęs virš kitų. Jei norite palaikyti gerus santykius, neverta per daug kalbėti apie savo laimėjimus ir gebėjimus. Nesuteikite kitiems pagrindo manyti, kad laikote save geriausiu, protingiausiu ar gabiausiu. Nepasiduokite troškimui būti giriamiems.

Sveika savivertė

Ji leidžia blaiviai ir objektyviai save vertinti, priimti tiek savo stiprybes, tiek silpnybes. Žmogus, turintis tinkamą savivertę, žino, kuriose srityse jam dar reikia augti, supranta, ką gali padaryti, o kas yra už jo galimybių ribų.

7 būdai formuoti sveiką savivertę

  1. Priimkite save tokį, koks esate. Su visomis klaidomis, trūkumais, talentais ir stiprybėmis. Neverta galvoti, kad esate prastesnis ar geresnis už kitus, lygintis, varžytis ar pavydėti.
  2. Nenuleiskite rankų dėl klaidų ir nesėkmių. Niekas nėra tobulas. Visi galime suklysti. Svarbiausia – judėti pirmyn, neleisti nusivylimui užgniaužti vilties, nenustoti tobulėti. Nusivylimas griauna savivertę, drąsa ją stiprina. Jei nepasisekė – nepraraskite ryžto, pradėkite iš naujo!
  3. Nesijaudinkite dėl kitų žodžių. Nebūna taip, kad visi apie žmogų kalbėtų tik gerai. Visada atsiras nepatenkintų ir kritikuojančių, net jei žmogus nepadarė nieko blogo. Nebandykite įtikti visiems. Nenusiminkite dėl neteisingos kritikos, nes ji drumsčia ramybę ir griauna savivertę.
  4. Pasitikėkite savo gebėjimais. Kiti gali abejoti jūsų sumanymais ar jėgomis, bet giliai širdyje jūs žinote, ko trokštate ir ką galite. Įsiklausykite į save!
  5. Pripažinkite, kad turite trūkumų, ir mokykitės savikritikos. Tai padės pastebėti silpnybes ir judėti link geresnės savo versijos. Pripažinkite, kad ne vien aplinkiniai kalti dėl jūsų sunkumų.
  6. Mokykitės nusileisti, girti kitus ir atleisti. Tikėkite – kompromisas ir atleidimas nėra silpnumo ženklas. Tai ne pralaimėjimas, o pergalė prieš savo ego ir tai, kas griauna santykius.
  7. Atminkite: Dievas myli jus! Jūs esate tokie vertingi, kad Jis atidavė savo Sūnų, Kuris mirė už jus. Jei Dievas taip stipriai jus myli, kodėl turėtumėte menkinti save? Ir koks pagrindas didžiuotis, jei visi esame vieno Dievo vaikai, nuolat priklausomi nuo Jo?

Šaltinis: Enrique Chaij „Subtilusis santykių menas“

Kodėl mes sprendžiame konfliktus skirtingai?

Konfliktai – neišvengiama kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis. Tačiau pastebėjote, kaip skirtingai žmonės juos sprendžia? Vieni rėkia ir reikalauja, kiti – tyliai atsitraukia, treti nori viską išspręsti „per meilę“. Kodėl taip yra?

Pasak lektorės psichologės Lidijos Neikurs, kiekvienas žmogus turi savo valdymo modelį – būdą, kaip jis sprendžia konfliktus ir bendrauja su kitais. Šie modeliai dažniausiai yra perimti iš tėvų, dažnai nesąmoningai, stebint jų elgesį.

Kas formuoja mūsų konfliktų sprendimo stilių?

Du pagrindiniai veiksniai:

  • Palaikymas – meilė, rūpestis, supratimas
  • Drausmė – taisyklės, ribos, reikalavimai

Atsižvelgiant į tai, kiek kiekvieno iš jų turime, susiformuoja keturi pagrindiniai bendravimo modeliai, kurie matomi tiek šeimoje, tiek darbe, tiek santykiuose.

1. Autoritarinis modelis: „Aš pasakiau – tu padaryk!“

Daug drausmės, mažai meilės

  • Vaikams – baimės atmosfera: nuomonė nesvarbi, už klaidas baudžiama
  • Ugdomas melas, gudravimas, emocinis atsiribojimas
  • Konfliktai sprendžiami jėga arba nutylėjimu
  • Dievas matomas kaip piktas ir baudžiantis
  • Vaikai suaugę arba tampa tokie pat valdingi, arba labai bailūs

Pavyzdys: „Valgysi, ką padėjau, nesakyk man ‘nenoriu’.“

2. Abejingumo modelis („demokratiškai nesikišantis“): „Daryk kaip nori…“

Mažai meilės, mažai drausmės

  • Vaikai auga be ribų, bet ir be palaikymo
  • Niekas nesikiša – kiekvienas sau
  • Konfliktai ignoruojami: „gal savaime praeis…“
  • Dievas atrodo tolimas, neįsitraukiantis
  • Išauga žmonės, kuriems stinga motyvacijos ir emocinio artumo

Pavyzdys: Vaikas žaidžia iki vidurnakčio – niekas nieko nesako, nes „tegul daro ką nori“.

3. Viskas leidžiama: „Svarbiausia – kad jis būtų laimingas“

Daug meilės, mažai drausmės

  • Vaikai – šeimos „karaliai“
  • Konfliktai sprendžiami tenkinant reikalavimus, kad tik nebūtų ašarų
  • Vaikai išmoksta manipuliuoti – verkimu, šantažu, isterijomis
  • Vėliau konfliktus sprendžia emociniu spaudimu
  • Dievas atrodo kaip „amžinai skolingas“, nes „jei meldžiuosi – turi duoti“

Pavyzdys: „Nenori į mokyklą? Gerai, pasilik namie – tik neverk.“

4. Autoritetinis modelis: „Myliu tave, bet ir ribos svarbios“

Subalansuota meilė ir drausmė

  • Konfliktai sprendžiami per dialogą, pagarbą ir aiškias ribas
  • Tėvai – ne valdovai, bet vadovai: kantrūs, nuoseklūs
  • Vaikai mato Dievą kaip teisingą, mylintį ir patikimą
  • Ugdomi: pagarba, savitvarda, empatija, vidinė motyvacija

Pavyzdys: „Suprantu, kad nori dar pažaisti, bet dabar – laikas miegui. Gal nupasakok man trumpai, ką šiandien veikei?“

Kurį modelį atpažįsti savyje?

Dažnai naudojame ne vieną modelį, o jų mišinį – priklausomai nuo situacijos. Tačiau mūsų vaikystės patirtys palieka stiprų įspaudą.

  • Koks buvo tavo tėtis ar mama?
  • Ar nebandai kompensuoti jų stiliaus – pats nuslysdama(s) į priešingą kraštutinumą?
  • Ar tavo konfliktų sprendimo būdas padeda kurti artumą – ar tik kontroliuoti?

Galime rinktis

Gera žinia: modelis nėra lemtis. Jį galima keisti – sąmoningai, mokantis naujo bendravimo.
Autoritetinis modelis – tai ne silpnumas, o išmintis: meilė be naivumo ir drausmė be baimės. Tai kelias į brandžius, pagarbius santykius – tiek su vaikais, tiek su suaugusiais.

Kitą kartą – kaip praktiškai taikyti autoritetinį valdymo būdą:
Kaip išlaikyti ramų toną, parodyti pagarbą, pateikti pasirinkimą ir padėti priimti sprendimus – tiek su mažais vaikais, tiek su paaugliais ar net suaugusiais.
Net jei iki šiol taikei kitą modelį – viską galima pakeisti.

Apmąstymui

„Žinokite, mano mylimi broliai: kiekvienas žmogus tebūna greitas klausytis, bet lėtas kalbėti, lėtas pykti.“ (Jokūbo 1, 19)

„Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga.“ (1 Korintiečiams 13, 4–5)

„Viršum viso šito tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis.“ (Kolosiečiams 3, 14)

Paruošta pagal paskaitą „Модели управления“.

Bloga mintis – kaip paukštė virš galvos

Kaip išmokti atpažinti ir nuginkluoti blogas mintis (ir kodėl be Dievo to padaryti neįmanoma)

1. Kodėl mintys tokios svarbios?

Mūsų mintys formuoja ne tik nuotaiką ar sprendimus, bet ir visą gyvenimą. Biblijoje sakoma: „Nes kaip jis galvoja savo širdyje, toks jis ir yra“ (Patarlių 23, 7). Mintys veikia mūsų kūną, emocijas, dvasinę sveikatą, o kartais net fizinę ligą. Neigiamos mintys gali sukelti nerimą, depresiją, net susilpninti imuninę sistemą.

Taigi, mokymasis kontroliuoti mintis yra dvasinė disciplina, emocinė apsauga ir sveikatos palaikymo dalis.

2. Mintys turi valdžią – bet kieno?

Mūsų protas yra kovos laukas trims kovojančioms jėgoms:

  • Dievo, kuris gerbia laisvą valią ir veikia tik, jei jam leidžiame.
  • Šėtono, kuris per įvairias pagundas ir psichologinius manipuliavimus bando gauti prieigą prie mūsų minčių.
  • Mūsų pačių, kurie renkamės, ką priimti ar atmesti.

Svarbiausias dvasinis principas: jei neleidi Dievui kontroliuoti tavo proto, jį norės kontroliuoti kitas – šėtonas.

3. Pavojingiausi proto centrai

Yra du proto centrai, per kuriuos žmogų lengviausia paveikti:

  • Apetito centras
  • Lytinių instinktų centras

Šėtonas dažnai pasiekia žmogų per šiuos centrus. Pirmasis žmogus „krito“ per apetitą (Adomas ir Ieva), kiti Biblijos veikėjai – per lytinį instinktą (pvz., Dovydas, Saliamonas). Šiandieninis pasaulis legalizavo tai, ką Dievas vadina nuodėme: „Jeigu tau patinka – daryk“.

Tačiau Dievas moko: mūsų protas turi būti disciplinuotas, išlavintas, tvirtas, atsparus pagundoms ir nukreiptas į Dangų.

4. Bloga mintis – kaip paukštė virš galvos

Martynas Liuteris sakė:
„Mes negalime uždrausti paukščiams skristi virš mūsų galvos, bet mes neturime leisti jiems nutūpti mums ant galvos ir sukti ten lizdus. Panašiai, mes negalime užkirsti kelio blogoms mintims kartais ateiti į mūsų galvą, bet turime neleisti joms įsikurti/sukti lizdus mūsų prote.“

Minty gali staiga ateiti – bet mes galime nuspręsti, ar:

  • Leisime joms užsibūti.
  • Leisime joms „perėti jausmus“ (t. y. sukelti nerimą, pyktį, pavydą…).
  • Arba – iš karto atpažinsime ir nuginkluosime.

5. Ką daryti, kai kyla bloga mintis? Praktiniai žingsniai

1 žingsnis: Atpažink mintį

Paklausk savęs:

  • Ar tai gera ar bloga mintis?
  • Ar ši mintis atneša ramybę, tikėjimą, meilę – ar baimę, nerimą, pyktį?

2 žingsnis: Suabejok ja

Atmink: ne kiekviena mintis yra teisinga.
– Spontaninės mintys dažnai kyla dėl senų traumų, blogos patirties, nuodėmingų įpročių.
– Mintis gali būti melaginga. Suabejok: „Ar tikrai tai tiesa?“

3 žingsnis: Pradėk vidinį dialogą

Pavyzdžiui, jei galvoji: „Manęs niekas nemyli“, atsakyk sau:

  • „O Dievas mane myli?“ – Taip!
  • „Ar tai tiesa, kad niekas?“ – Ne, turiu bent vieną žmogų.
  • „Ar ši mintis padeda man augti ar žlugdo?“ – Žlugdo.

4 žingsnis: Priversk mintį paklusti

Apaštalas Paulius sako: „Paimame nelaisvėn kiekvieną mintį, kad paklustų Kristui“ (2 Korintiečiams 10, 5).
Tai reiškia – įstatyk savo mintis į rėmus, neleisk joms elgtis kaip nori. Tu esi vadovas, o ne tavo emocijos.

Praktinis pavyzdys: kai mintys užvaldo ir kaip tai sustabdyti

Praktinis pavyzdys: moteris ir vėluojantis vyras

Tarkime, moteris vakare laukia grįžtančio vyro. Jis turėjo būti namuose 18:00, bet jau 21:00, o jo vis dar nėra. Ji negauna žinutės, telefonas – išjungtas. Ir štai:

1. Pirma mintis:

„Jam tikrai kas nors atsitiko. Gal pateko į avariją.“

2. Antra mintis:

„O gal jis su kita moterimi? Gal man neištikimas?“

Šios mintys kaip paukščiai pradeda suktis virš jos galvos, o ji:

  • Įsiaudrina,
  • Pradeda verkti,
  • Gali net sukurti visą „filmą“ mintyse…

Kai vyras galiausiai grįžta (pasirodo, kad tiesiog išsikrovė telefonas ir buvo užstrigęs darbe), jis randa žmoną nerimaujančią arba supykusią, kaltinančią.

Kas įvyko?

  • Ji priėmė pirmą neigiamą mintį kaip tiesą.
  • Leido jai įsitvirtinti – „lizdas ant galvos“.
  • Neuždavė klausimų mintims – ar tai tiesa? ar turiu įrodymų?
  • Neprašė Dievo pagalbos – nepasimeldė, neprašė ramybės.

Kaip ji galėjo pasielgti kitaip?

  1. Atpažinti mintį:
    „Aš nerimauju – bet ar ši mintis tikra?“
  2. Pasakyti sau:
    „Ši mintis yra neigiama ir neturi jokių įrodymų.“
  3. Užrašyti alternatyvas ant lapo arba mintyse:
    – Gal jo telefonas išsikrovė.
    – Gal užlaikė darbe.
    – Gal padėjo kažkam kelyje.
    – Gal pats jau stresuoja, kad negali susisiekti.
  4. Pasimelsti:
    „Viešpatie, Tu žinai, kur jis yra. Aš pasitikiu Tavimi. Prašau, saugok jį ir duok man ramybę.“

Rezultatas:

– Vietoj įtampos – ramybė.
– Vietoj ginčo – atjauta.
– Vietoj susinaikinančio jausmo – vidinė pergalė.
– O svarbiausia – mokomės pasitikėti Dievu,pavedame Jam savo rūpesčius.

Šis pavyzdys padeda suprasti, kaip per vieną mintį gali prasidėti visa emocinė griūtis – jei laiku jos nesustabdom. Tačiau su Dievo pagalba kiekvieną mintį galima nukreipti į tiesą, ramybę ir meilę.

6. Be Dievo pagalbos – nepavyks

Svarbiausia pamoka: nei žmogaus valia, nei psichologija nepajėgia laimėti proto karo be Dievo pagalbos.

  • Tik Dievo Dvasia gali duoti vidinę ramybę.
  • Tik Dievo Žodis yra tas filtras, kuris parodo, kuri mintis iš Dievo, o kuri – iš priešo.
  • Tik meldžiantis galime sulaukti jėgos blogai minčiai nugalėti.

Dievas veikia tik mūsų pasirinkimu. Jei kviečiame Jį – Jis padeda. Jei neleidžiame – Jis nesikiša. Tačiau šėtonas stengiasi įeiti net be kvietimo. Tad kasdienis sąmoningas pasirinkimas bendrauti su Dievu yra mūsų proto apsauga.

7. Mintys virsta įpročiais. Įpročiai – charakteriu

Minties jėga formuoja:

  • Emocijas,
  • Reakcijas,
  • Fiziologinius pokyčius kūne.

Ilgainiui pasikartojančios mintys tampa įpročiais. Įpročiai tampa charakteriu. O charakteris – amžinosios lemties pagrindu.

Todėl:

„Vienintelė saugumo garantija – išmokti teisingai mąstyti.“
(Remiantis L. Neikurs paskaita ir Šventuoju Raštu)

Išvada

Jei nori laimėti kovą su blogomis mintimis:

  1. Išmok jas atpažinti,
  2. Nepasitikėk jomis aklai,
  3. Diskutuok su jomis ir įveik,
  4. Duok Dievui teisę veikti tavo prote.

Tik kiekvieną dieną atnaujinant protą Dievo Žodžiu ir malda, galime tapti laisvais nuo minties vergijos.

„Nemanykite, kad tai per sunku. Dievas pasiruošęs padėti tiems, kurie Jį kviečia.“

„ Ir nemėgdžiokite šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo mąstymą, kad galėtumėte suvokti Dievo valią – kas gera, tinkama ir tobula. “ (Romiečiams 12, 2)

Paruošta remiantis Lydijos Neikurs paskaita „Minčių ir emocijų kontrolė“

RSS
Follow by Email
YouTube
INSTAGRAM