Gyvenimas be klausos – tikra istorija

Laiminga vaikystė, nuostabių garsų pasaulis, o paskui tyla, visiška tyla… Apie savo gyvenimą pasakoja 8-ių metų klausą praradusi Elena.

Gimiau Baltarusijoje, Bresto srityje. Vis dar su šiluma prisimenu namą su sodu ir vaismedžiais, savo senelius…

Po to persikėlėme į nedidelį Sibirui būdingą kaimą su žvarbiais žiemos šalčiais. Būdama 8 metų sunkiai susirgau gripu. Liga atslūgo, tačiau sukėlė rimtą komplikaciją – galvos smegenų uždegimą, serozinį meningitą. Tėtis, vargšas tėtis, pražilo. O mama buvo kaip šešėlis, naktimis nemiegojo. Pas mus gyvenusios katės nuo manęs nenulipo, savo kūnais jos šildė mano išsekusį kūną ir galvą… Išgyvenau, bet praradau klausą.

Ši nelaimė tiesiog sudaužė mano širdį. Net prietaisas mažai padėjo. Kas bent kurį laiką girdėjo, prie tokios būsenos niekada nepripras: visada išliks troškimas sugrįžti į garsų pasaulį. Atskyrimo, vienišumo jausmas, net jei artimieji ar draugai šalia. Labai sunku, kai žmonės pamiršta apie mano būseną: keičia susitarimus, diskutuoja tarpusavyje, visi žino, o aš sužinau paskutinė. Tai “išmuša iš vėžių”, verčia keisti planus.

Internate verkiau ir šaukiausi kažko nežinomo, klausiau: „Kodėl aš gyvenu?

Baigusi mokyklą ištekėjau. Mano anyta turėjo draugę katalikę, kuri įkalbėjo mus su vyru pasikrikštyti. Tada dirbau nėščiųjų konsultacijų skyriuje, ir po krikšto nusprendžiau pasigirti vyriausiajai slaugytojai. Paklausiau, ar ji pakrikštyta; ji atsakė teigiamai. „O kodėl Jūs neturite Mergelės Marijos medaliono ir kryželio? – paklausiau. „Kryžius turi būti širdyje“, – atsakė ji.

Nuo tos dienos aš praradau ramybę: kieno tik paklausdavau, ką reiškia kryžius širdyje, niekas negalėjo duoti suprantamo atsakymo! Galų gale šis klausimas vėl mane atvedė pas vyr. slaugytoją. Aš tiesiog maldavau: „Pasakykit man, ką tai reiškia: kryžius širdyje?” Nuo šio pokalbio prasidėjo mano pažintis su Viešpačiu. Vyr. slaugytoja davė man knygų apie Dievą. Kuo daugiau skaičiau, tuo darėsi įdomiau. Pamilau Viešpatį ir supratau, ką reiškia gyventi su Dievu širdyje. Tapo aišku, kad krikštas, kurį priėmiau, buvo formalus, o aš norėjau sąmoningai patikėti savo gyvenimą Viešpačiui. Todėl gimus sūnui, vėl paprašiau krikšto. Buvau pakrikštyta upėje. Man padovanojo Bibliją, kurią labai pamilau. Po krikšto Dievas pradėjo siųsti man mintis eilėraščiams. Kai kas nors gyvenime nutinka, eilėraštis atsiranda kaip atsakas. Ir anksčiau bandžiau rašyti, bet nepavykdavo. O kai priėmiau Viešpatį į savo širdį, iš jos pradėjo lietis dėkingumo gyrius Jam.

Klausimas, kodėl man taip atsitiko, kurį laiką tiesiog draskė mano protą. Galbūt, jei būčiau girdėjusi, mano kelias būtų buvęs kitoks, ir nepajusčiau Dievo poreikio. Viešpats guodžia mane nuostabiais Biblijos pažadais, kad ateis laikas, kai grįšiu į garsų pasaulį. Be to tai, kas man nutiko, atvėrė kelią į kurčiųjų širdis. Nemoku tobulai gestų kalbos, bet bendrauju su kurčiaisiais ir pasakoju jiems apie Dievą. Neverta nusiminti, nuleisti rankas ir nusivilti. Išeitį visada galima rasti 🧡. Dievas parodys ją ten, kur, rodos, nieko nėra.

Savo istorija dalinosi – Elena

Paruošta pagal: 8doktorov.ru

Ašaros – ne šiaip skystis

Žmonės verkia dėl ilgesio, liūdesio, nerimo arba tiesiog dėl to, kad į akį kažkas pateko. Apie verkimo priežastis žinoma daug, tačiau jo mechanizmai vis dar lieka mįslė.

❕Prieš aptariant verkimo priežastis ir mechanizmus, reikia išmokti jį atskirti nuo kito proceso – ašarojimo. Skirtingai nuo verkimo, ašarojimas nepriklauso nuo žmogaus valios.

Pas sveiką suaugusį žmogų nuolat gaminamas ašarų skystis. Jis praeina per nosinį ašarų lataką ir atlieka tam tikras užduotis👇🏻:

▪ Apsaugo nosies ir akių gleivinę nuo svetimkūnių. Per ašarojimą iš nosies ertmės ir akių gleivinės pašalinamos dulkių dalelės ir mikroorganizmai.

▪Drėkina akių gleivinę. Priešingu atveju ji išdžius, o tai ne tik nemalonu, bet ir pavojinga.

▪Maitina akių gleivinę. Pavyzdžiui, ragena neturi savo kraujagyslių, o maitinasi per skystį, kuris plauna priekinę akies kamerą ir ašarų skystį.

👉🏻Normalus ašarojimas – pastovus, saikingas ir nesukelia diskomforto.

👉🏻Padidėjęs – trukdo normaliam gyvenimui.

Padidėjęs ašarojimas – tai apsauginė organizmo reakcija į įvairius dirgiklius: virusus ir bakterijas, alergenus, dulkes, stiprius kvapus. Pavyzdžiui, svogūnų ar pipirų kvapas gali sukelti nekontroliuojamą stiprų ašarojimą, kuris praeina savaime, pašalinus dirgiklį.

Žmonija jau seniai bandė suprasti ašarų prigimtį. Nuo seniausių laikų mokslininkai iškėlė daugybę teorijų, ir kai kurios iš jų šiuolaikiniams žmonėms atrodo neįtikėtinos.

Daugelyje tikėjimų ir mitų žmogaus ašaroms buvo suteikta ypatinga reikšmė. Pavyzdžiui, Aristotelis savo raštuose rašė, kad ašaros išvalo protą nuo užgniaužtų emocijų. Daugelis šiuolaikinių psichologų sutinka su juo ir teigia, kad verkdamas žmogus išsivaduoja iš įtampos. Egzistuoja daugybė technikų, padedančių žmogui pažvelgti į savo „pasąmonės“ gelmes, išlaisvinti paslėptas emocijas, pašalinti kompleksus, neleidžiančius išsiverkti, ir, galiausiai, atsikratyti slegiančių jausmų.

XIX amžiaus viduryje daugelis mokslininkų teigė, kad verkimas – tai tik fiziologinis procesas, nesusijęs su emocijomis. Pavyzdžiui, Charlesas Darwinas teigė, kad ašaros, net ir pas vaikus, tai tiesiog raumenų aplink akis susitraukimo rezultatas. O britų antropologas Ashley Montagu savo darbuose rašė, kad žmonės verkia, kai išsausėja akių ir nosies gleivinė.

Paskutiniaisiais XX amžiaus dešimtmečiais išpopuliarėjo teorija, kad ašaros – tai tik organizmo būdas atsikratyti toksinų. Apie tai biochemikas V. Frey rašė savo knygoje „Verkimas: ašarų paslaptis“. Mokslo bendruomenė palaikė šią idėją. Ir nors dabar Frey teorija atrodo abejotina, daugelis mokslininkų vis dar remiasi jo darbais.

❓KĄ SAKO BIBLIJA ir MOKSLAS

Šiandien žinoma, kad verkimas – tai žmogaus emocinė reakcija. Žmonės verkia, kai patiria stiprias emocijas. Dažniausiai neigiamas – pyktį, baimę, nerimą, nuoskaudą, nusivylimą, tačiau pasitaiko ir džiaugsmo ašarų.

Įdomu tai, kad verkimas ir ašaros turi terapinį poveikį. Ašarose yra kai kurių hormonų:

▫ Prolaktino – mažinančio skausmą ir padedančio atsipalaiduoti.

▫ Adrenokortikotropinio hormono – mažinančio pagrindinio streso hormono kortizolio gamybą antinksčiuose.

▫ Enkefalino – malšinančio skausmą ir gerinančio nuotaiką.

Biblijoje karalius Dovydas sako:

“Tu sužymėjai mano klajones,

tad supilk mano ašaras į Savo ąsotį!

Argi jos nėra sužymėtos Tavo knygoje?”

(Psalmių 56:9)

🧡 Šie žodžiai atskleidžia Dievo požiūrį į mūsų problemas. Dievas laiko vertingomis ir prisimena visas mūsų ašaras ir kančias, kurias patiriame. Mūsų ašaros yra unikalios, kaip ir bėda ar problema, sukėlusi šias ašaras.

‼️ Neseniai mokslininkai atrado įdomų faktą: kiekviena ašara turi žmogaus patirčių mikrokosmosą. Žiūrint per mikroskopą, ašaros turi kristalinę struktūrą ir gali įgauti įvairias formas. Net emocinės ašaros su ta pačia chemine sudėtimi gali atrodyti visiškai kitaip. Pavyzdžiui, juoko ašaros neturi nieko bendra su liūdesio ašaromis. Kaip snaigės ir pirštų atspaudai, nė viena ašara nėra panaši į kitą❕

👉🏻Dievas gilinasi į kiekvieną mūsų problemą, nes Jis mus myli. Leisdamas mums gyvenime patirti išbandymus, Jis nori nukreipti mūsų žvilgsnį į dangų. Kūrėjas mums padeda, ir su Juo galime pasiekti pergalę bet kokioje bėdoje.

👉🏻Kaip nuostabu suvokti, kad Dievas žino ne tik apie mūsų bėdas, bet ir apie jausmus, kuriuos patiriame. Jis mato, mūsų ašarų priežastis! Dar daugiau, Jis saugo jas savo atmintyje!

🧡 Brangieji, atminkite: „Meilė Dievui ir žmogui daro mūsų pasaulį geresniu“.

Paruošta pagal: 8doktorov.ru

RSS
Follow by Email
YouTube
INSTAGRAM