Ar turi artimą žmogų, pas kurį gali ateiti pavargęs? Su kuriuo nereikia apsimetinėti, kad viskas gerai. Kuris tavęs laukia, išklauso ir supranta.
Kiekvienam iš mūsų reikia artumo ir palaikymo. Žinai, tokio artumo reikėjo ir Jėzui.
Tarnaudamas žmonėms Jėzus dažnai susidurdavo su nesupratimu ir priešiškumu. Net Jo paties broliai nesuprato Jo misijos. Tai skaudino Jėzų. Todėl Jam buvo ypač brangu būti tarp žmonių, kurie Jį mylėjo ir suprato.
Jėzus neturėjo savo namų. Keliaudamas Jis dažnai apsistodavo pas draugus ir mokinius. Pavargęs nuo nuolatinio tarnavimo žmonėms, Jis mielai užsukdavo į Betaniją, pas Lozorių, Mariją ir Mortą.
Čia Jis rasdavo nuoširdų priėmimą ir tikrą draugystę. Šiuose namuose galėjo ramiai pailsėti, kalbėti paprastai ir atvirai, žinodamas, kad Jo žodžiai bus suprasti ir branginami. Jėzui, kaip ir mums, buvo brangus žmonių švelnumas, pagarba ir meilė.
Tačiau net ir artimiausi draugai negalėjo iki galo suprasti Jėzaus išgyvenimų ir Jo nešamos naštos. Dažnai Jis rasdavo atgaivą vienumoje, bendraudamas su savo dangiškuoju Tėvu.
Galbūt ir tu ilgiesi tokio artumo. O gal šiuo metu neturi nė vieno žmogaus, kuriam galėtum atverti širdį.
Jėzus žino, ką reiškia būti nesuprastam ir vienišam. Jis pats tai patyrė. Ir šiandien Jis kviečia tave ateiti pas Jį su viskuo, kas slegia tavo širdį. Tu Jam esi brangus, ir Jis tavęs neatstums.
Rėmiausi šiais šaltiniais:
Biblija: Jono 7, 5; 11, 5; Mato 26, 37–38.
Elena Vait, „Su meile iš Dangaus“, skyriai „Kas yra mano broliai?“ ir „Lozoriau, išeik!“.