Neturime laiko padėti. O gal kaip tik todėl jo trūksta?

1970 metų gruodį Prinstone (JAV) į psichologinį eksperimentą buvo pakviesti savanoriai – Prinstono teologijos seminarijos studentai, besirengiantys dvasininko tarnystei.

Atvykusiems studentams buvo paaiškinta, kad tyrėjai domisi būsimų dvasininkų profesiniu keliu. Kiekvienas turėjo parengti trumpą pranešimą, o pasiruošimui gavo medžiagos.

Pusei studentų buvo duotas lapas su klausimais ir mintimis apie tai, kaip geriausiai panaudoti teologijos seminarijoje įgytą išsilavinimą. Kita pusė gavo Naujojo Testamento pasakojimą apie gailestingąjį samarietį – žmogų, kuris sustojo padėti pakelėje paliktam sužeistajam.

Kai studentai pasiruošė savo pranešimams, tyrimo organizatorius paaiškino, kad dėl vietos trūkumo juos teks pristatyti kitame pastate. Kiekvienam buvo įteiktas žemėlapis su pažymėtu keliu, vedančiu per skersgatvį.

Vieniems studentams buvo pasakyta, kad jie turi pakankamai laiko nueiti į kitą pastatą. Kitiems – kad jau metas eiti, nes jų laukia. O trečiuosius organizatorius paragino paskubėti, nes jie jau vėluoja.

Įėję į skersgatvį, jie išvydo netikėtą vaizdą: tarpduryje sėdėjo susmukęs, netvarkingai apsirengęs vyras. Jis kosėjo ir dejavo, atrodė, kad jam bloga.

Studentai nežinojo, kad šis vyras – tyrėjų bendradarbis, vaidinantis žmogų, kuriam reikia pagalbos, ir kad būtent ši akimirka yra svarbiausia eksperimento dalis.

Mokslininkai stebėjo, ar jie sustos.

Kaip manote, kurie studentai dažniausiai pasiūlė pagalbą?

Rezultatai nustebino

Tarp studentų, kuriems buvo pasakyta, kad jie vėluoja ir turi skubėti, pagalbą pasiūlė vos 10 procentų.

Tarp tų, kurie jautė vidutinį laiko spaudimą, sustojo 45 procentai.

O tarp studentų, kuriems buvo pasakyta, kad jie turi pakankamai laiko, pagalbą pasiūlė net 63 procentai.

Skyrėsi ir studentų reakcijos. Vieni praėjo pro šalį, kiti pastebėjo vyrą, bet nesustojo. Kai kurie pasiteiravo, ar jam viskas gerai, tačiau netrukus nuėjo toliau. Buvo ir tokių, kurie primygtinai siūlė pagalbą ir nenorėjo palikti vyro vieno.

Be to, paaiškėjo dar vienas įdomus dalykas. Ar studentas ruošėsi kalbėti apie gailestingąjį samarietį, ar apie savo būsimą profesinę veiklą, neturėjo statistiškai reikšmingos įtakos jo pasirengimui padėti.

Žmogus gali nuoširdžiai tikėti, kad reikia padėti artimui, puikiai žinoti Biblijos pasakojimą apie gailestingąjį samarietį ir net ruoštis apie jį kalbėti kitiems. Tačiau kai iš tiesų atsiranda galimybė padėti, jo elgesį gali stipriai paveikti visai paprasta aplinkybė – skubėjimas.

Šis eksperimentas verčia susimąstyti:

Kiek žmonių nepastebime ne todėl, kad mums nerūpi, o todėl, kad nuolat kažkur skubame?

Kur dingsta mūsų laikas?

Prinstono eksperimentas vyko daugiau nei prieš 50 metų, kai dar nebuvo nei išmaniųjų telefonų, nei elektroninio pašto, nei socialinių tinklų.

Šiandien per kelias sekundes galime išsiųsti žinutę į kitą pasaulio kraštą, per kelias minutes atlikti banko operacijas, o daugybę buities darbų už mus atlieka įvairūs prietaisai. Vis dėlto laiko stokos jausmas niekur nedingo.

Kartais net paprastas pokalbis su žmogumi atrodo kaip papildoma užduotis, kuriai reikia rasti vietos dienotvarkėje.

Praėjus keliems dešimtmečiams po Prinstono eksperimento, kita mokslininkų grupė ėmėsi tirti netikėtą klausimą: ar gali būti, kad skirdami savo laiką kitiems patys jaučiamės jo turintys daugiau?

Penkiolika minučių, kurios pakeitė laiko pojūtį

2012 metais mokslininkai Cassie Mogilner, Zoë Chance ir Michaelas Nortonas paskelbė keturių eksperimentų rezultatus.

Viename iš eksperimentų dalyvavo 136 universiteto studentai. Artėjant valandos trukmės užsiėmimo pabaigai, jiems buvo pranešta apie paskutinę užduotį – penkiolika minučių padėti moksleiviui ištaisyti jo rašinį.

Pusei studentų buvo įteiktas rašinys ir raudonas rašiklis taisymams. Kitiems pasakyta, kad visi rašiniai jau ištaisyti, todėl jie gali išeiti penkiolika minučių anksčiau.

Prieš išeidami visi dalyviai turėjo atsakyti į klausimus apie tai, kiek laisvo laiko, jų manymu, jie turi ir ar jaučia jo stoką.

Rezultatas buvo netikėtas. Studentai, kurie penkiolika minučių skyrė pagalbai moksleiviui, jautėsi turintys daugiau laisvo laiko nei tie, kurie galėjo išeiti anksčiau.

Tyrėjai pastebėjo ir dar vieną įdomų skirtumą. Studentams buvo pasiūlyta kitą savaitę dalyvauti papildomuose tyrimuose, už kuriuos būtų mokamas atlygis. Tie, kurie padėjo moksleiviui, sutiko skirti šiems tyrimams daugiau laiko – apie 38 minutes, o tie, kurie galėjo penkiolika minučių anksčiau išeiti, – apie 29 minutes.

Taigi studentai, kurie skyrė laiko padėti kitam žmogui, ne tik jautė mažesnę laiko stoką, bet ir buvo pasirengę daugiau jo skirti būsimoms užduotims.

Kodėl taip nutiko?

Mokslininkų teigimu, padėdamas kitam žmogus gali labiau pasitikėti savo jėgomis – pajusti, kad sugeba ką nors nuveikti ir kad jo pastangos duoda rezultatą. Tai gali pakeisti ir jo požiūrį į turimą laiką.

Kai pagalbą atidedame vėlesniam laikui

Kartais trumpas pokalbis su vienišu žmogumi, pagalba kaimynui ar nuoširdus dėmesys artimajam suteikia dienai daugiau prasmės nei daugelis kitų darbų. Tačiau kaip dažnai tokius dalykus atidedame, nes turime svarbesnių ar skubesnių reikalų?

Pasikalbėsime, kai baigsis darbai. Aplankysime, kai turėsime daugiau laisvo laiko. Padėsime, kai gyvenimas taps ramesnis.

O jeigu tas tinkamesnis momentas taip ir neateis?


Šaltiniai

  1. Darley, J. M., Batson, C. D. (1973). From Jerusalem to Jericho: A Study of Situational and Dispositional Variables in Helping Behavior. Journal of Personality and Social Psychology.
  2. Mogilner, C., Chance, Z., Norton, M. I. (2012). Giving Time Gives You Time. Psychological Science.
  3. Kellerman, G. R. (2023). How Helping Others Could Make You Feel Less Rushed. Greater Good Magazine.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.