▫ Dažnai žmonės yra įsitikinę, kad tik mylinti širdis gali atleisti, ir jei širdyje yra meilė, atleidimas įvyksta automatiškai. O visiškai priešingai: atleidimas suteikia širdžiai gebėjimą mylėti.
▫ Neįmanoma mylėti žmogaus, kuriam jauti karčią nuoskaudą, kuris tave įskaudino, atstūmė ir sužeidė. Pirmiau atleidimas, ir tik tada meilė.
Amerikiečių psichiatras George Ritchie rašė apie žmones, kurie Antrojo pasaulinio karo metais sugebėjo išgyventi mirties stovyklose. Štai ką jis papasakojo apie žmogų, pravarde Stebuklas-Bilas:
„Stebuklas-Bilas įkalintas buvo jau seniai, bet atrodė, kad jis tik vakar pateko į stovyklą. Jis buvo pasitempęs, akys neprarado spindesio, stovyklos gyvenimo sunkumai nepaliko jame pėdsakų. Kadangi Bilas laisvai kalbėjo anglų, prancūzų, vokiečių, rusų ir lenkų kalbomis, jis tapo neoficialiu stovyklos vertėju. Nepaisant to, kad dirbo 15 – 16 valandų per dieną, nuovargis jo nepalaužė. Kiti kaliniai palūždavo nuo išsekimo, o jis, regis, tik stiprėjo. Negalėjau patikėti, kad Stebuklas-Bilas stovykloje buvo nuo 1939 m. Šešerius metus kartu su kitais kaliniais gaudavo itin menką davinį, miegodavo sausakimšame barake, kur karaliavo ligos ir nebuvo kuo kvėpuoti. Bet išgelbėjo kūną ir protą nuo degradacijos! Stebuklą-Bilą laikėme savo lobiu – jis visada buvo pasiruošęs geram žodžiui ir visada kalbėjo apie atleidimą. Kartą aš jam pasakiau:
– Daugeliui iš mūsų labai sunku atleisti. Juk netekome artimųjų.
Ir tada pirmą kartą išgirdau apie jį patį. Jis ramiai atsakė:
– Gyvenome Varšuvos žydų kvartale – aš, žmona, dvi dukros ir trys maži sūnūs. Kai naciai pasiekė mūsų gatvę, jie išrikiavo visus gyventojus palei sieną ir sušaudė. Mane paliko gyvą, nes mokėjau vokiškai. Prašiau leisti man numirti su šeima, bet jie pasiėmė mane su savimi. Tada susidūriau su dilema, kaip gyventi toliau – ar leisti užvaldyti mane neapykantai naciams. Pasirodė, kad pasirinkti man nebuvo sunku. Esu advokatas, ir ne kartą mačiau, ką daro neapykanta su žmonėms. Dar daugiau, neapykanta mano akyse sunaikino šešis man brangiausius žmones. Ir nusprendžiau, kad visą likusį gyvenimą – ar tai bus kelios dienos ar daug metų – mylėsiu kiekvieną savo kelyje sutiktą žmogų.
? Meilės galia, ir tik ji, išlaikė šį žmogų visuose sunkumuose.”
‼️ Sveikiausi žmonės – tai tos dosnios sielos, kurios lengvai juokiasi, greitai pamiršta bėdas ir skuba atleisti net sunkiausias nuoskaudas. Tokiems žmonėms būdingas vaikiškas paprastumas padeda išlaikyti sielos ir dvasios tyrumą, o tai galiausiai daro teigiamą poveikį kūnui. Man nėra nieko paslaptingo Šventojo Rašto žodžiuose, kurie mus ragina: „Būkite kaip vaikai“ (Mato 18:3). Jie man sako, kad turėtume tikėti, atleisti ir žvelgti į pasaulį, žmones ir Dievą kaip vaikai.
‼️ Tik tikras, nuoširdus atleidimas gali užgesinti rūkstančias destruktyvių emocijų žarijas. Tik jis gali išlaisvinti žmogų nuo deginančio skausmo, kilusio iš gilių dvasinių žaizdų.
Šaltinis: Don Colbert “Mirtinos emocijos”
??”Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Viešpats jums atleido, taip ir jūs atleiskite.” (Kolosiečiams 3:13)
Paruošta pagal: 8doktorov.ru
0
20
20
