Mieli skaitytojai, pristatome jums ištrauką interviu su žinomu vaikų neurochirurgu Benu Karsonu, legendiniu gydytoju, rašytoju ir pasišventusiu krikščioniu.
– Daktare Karsonai, ką jūs bendrai galite pasakyti apie smegenis?
– Smegenys – absoliučiai nuostabus organas, kaip ir visa Dievo kūrinija. Vidutiniškai jas sudaro 100 mlrd nervinių ląstelių – neuronų. Per 1 sekundę jos gali apdoroti 2 mln bitų informacijos, jos įsisavina viską, ką jūs kada nors girdėjote ar matėte. Kai kurie žmonės sako, kad nereikia daug mokytis, nes perkrausi savo smegenis, bet jų perkrauti neįmanoma. Net jei jūs sužinosite naują faktą kiekvieną sekundę, jums prireiks 3 mln metų, kad pradėtumėte perpildyti smegenis, todėl tokia tikimybė nedidelė. Mes nežinome, kur gimsta potraukis dvasiniams dalykams ir kaip mes galime bendrauti su savo Kūrėju. Mūsų smegenys atsakingos už visas šias funkcijas.
– Kas labiausiai jus stebina smegenyse?
– Labiausiai smegenyse mane stebina jų sudėtingumas ir informacijos apdorojimo greitis. Pavyzdžiui, jeigu aš pasakysiu: “Pakelkite dešinę ranką”, – jūs iš karto ją pakelsite. Viskas paprasta, bet kaip tai vyksta: garso bangos išeina iš mano lūpų, patenka į jūsų išorinę ausį, pasiekia būgnelį, klausos sraigę, garso mechaninė energija virsta elektros energija, tada signalas klausos nervu perduodamas į klausos branduolius, iš ten – dar toliau… Galiausiai signalas patenka į smilkininę dalį, o iš ten į kaktinę, paskui dar reikia išlaikyti atmintį apie garsą hipokampe, tada signalas eina atgal į kaktinę dalį, iš ten per stuburo smegenis į rankų raumenis ir viskas tik dėl to, kad jūs galėtumėte pakelti ranką, ir vyksta akimirksniu. Pagalvokite apie tai!
– Daktare Karsonai, turiu klausimą iš davsingumo ir psichiatrijos sankirtos? Kokia jūsų gyvenimo prasmė?
– Kiekvieno žmogaus gyvenimas turi prasmę. Kiekvienam Dievas davė kažkokius talentus. Jeigu mes tinkamai juos naudosime, pagerės ne tik mūsų gyvenimas, bet ir aplink mus esančių žmonių. Mums reikia padaryti pasirinkimą: gyventi tik dėl savęs ar atnešti naudą visuomenei, kurioje gyvename.
Kai kurie žmonės yra labai savanaudiški. Aš buvau toks vaikystėje. Dėl šios priežasties turėjau nežabotą temperamentą. Viskas pasikeitė po to, kai bandžiau peiliu smogti vienam vaikinui. Taip atsitiko, kad jis turėjo diržą su didele metaline sagtimi. Aš pataikiau į šią sagtį ir peilis nulūžo. Po to užsidariau vonioje ir pradėjau nuoširdžiai melstis ir skaityti Bibliją. Viešpats man parodė, kad mano pykčio priežastis slypi mano egoizme. Viskas mano gyvenime sukosi aplink mano personą. Kažkas su manim neteisingai pasielgė, kažkas paėmė mano daiktą… Dievas parodė, jeigu rūpinsiuos kitais, tai pyktis praeis. Tai buvo paskutinis kartas mano gyvenime, kai turėjau pykčio priepuolį.
Labai svarbu suprasti, kas yra jūsų herojai. Mano pats didžiausias Herojus – Jėzus Kristus, Kuris mirė už mano nuodėmes ir išgelbėjo mane. Antras herojus – tai mano mama. Ji nugyveno neįtikėtinai sunkų gyvenimą, bet niekada neieškojo pasiteisinimo. Dėl šios priežasties mes su savo broliu galėjome susitvarkyti savo gyvenimą. Mes tiesiog neieškojome pateisinimo savo nesėkmėm, bet visada ieškojome sprendimo.
– Kaip jūs apibūdintumėte laimę? Kas jus asmeniškai daro laimingu?
– Nėra nieko, kas padarytų tave laimingesniu, nei harmoningi santykiai su savo Kūrėju. Ta harmonija daro įtaką visiems kitiems santykiams gyvenime. Nebegalvoji tik apie save ir gali pastebėti ir mėgautis tuo, ką matai: paukščių čiulbėjimu, lapais, gėlėmis ir žole, ir visu tuo, pro ką praeitum įprastame gyvenime. Būdamas gerai emociškai nusiteikęs, pradedi galvoti, ką gero galima padaryti kitiems. Nėra nieko maloniau, kaip daryti gera kitam žmogui, pamatyti šypseną jo lūpose. Jei tu medikas, tu duodi žmogui dar vieną galimybę gyvenime. Jei tu dirbi socialinės psichologijos ar sociologijos sferoje, tu padedi žmonėms suprasti savo dovanas, padedi jiems įgyti nepriklausomybę, duodi gyvenimo viziją – visa tai veda į laimę. O tai kas neveda į laimę, tai – pinigai. Aš pažįstu daug turtingų ir nelaimingų žmonių.
– Ar jums teko patirti emocinį perdegimą ir ką jūs galėtumėte patarti tokios būsenos profilaktikai?
– Įdomu, kad neurochirurgai dėl patirto streso ilgai negyvena. Bet aš niekada nepatyriau griaunančio streso, kol neišėjau į pensiją. Pensijoje supratau, kad praradau pusiausvyrą ir išgyvenu didelį stresą.
Manau, kad pasaulėžiūra vaidina didžiausią vaidmenį. Stresą lengviau įveikti, kai supranti, kad Dievas viską kontroliuoja. Paskutiniu laiku bendravau su daugeliu žmonių, išgyvenančių kartų nusivylimą. Jie sako, kad viskas griūva. Aš jiems visada atsakau: „Prisiminkite, kad Dievas viską kontroliuoja, o mums Jis leidžia tik padėti Jam. Todėl galvokite, kad galite Jam padėti, bet nemanykite, kad Dievas prarado kontrolę“.
– Daug metų jūs dirbote onkologijos srityje. Ar galite vienu žodžiu apibūdinti tai, ką reikia sakyti pacientui arba jo artimiesiems?
– Viltis. Vėžys – mirtinas susirgimas. Prisimenu vieną ypatingą atvejį. Mano pacientas buvo krepšininkas. Jam buvo glioblastoma – ypatingai piktybinis smegenų auglys. Paprastai žmonės numiršta per metus laiko nuo diagnozės nustatymo, bet jis gyveno metai po metų, ir mes stebėjomės, kad jam viskas gerai. Po to jo nuotaka jį paliko, jis labai nusivylė ir po trijų savaičių mirė. Tai kalba apie didelę emocinės būsenos įtaką. Mes turime suprasti, kad mūsų emocijos valdo įvairius fiziologinius procesus organizme.
– Anglų patarlė sako: „Už kiekvieno didelio vyro stovi didelė moteris“. Kas jus įkvepia jūsų žmonoje, kaip ji jus palaiko?
– Kendi – nuostabus žmogus, labai bendraujanti ir draugiška. Aš ne toks, esu linkęs į uždarumą ir jei ne mano žmona, tai aš nebūčiau pažinęs daugelio žmonių ir nedalyvaučiau daugelyje projektų.
– Kokios yra arba buvo jūsų šeimos tradicijos, ir kuo jos ypatingos?
– Kai mūsų berniukai augo, pietų metu kiekvienas turėjo surasti ir papasakoti kažką įdomaus, ko nežinojo kiti. Taip mes visi mokėmės. Dar viena tradicija – kiekvienas turėjo perskaityti po dvi eilutes iš „Saliamono patarlių“ ir visiems paaiškinti. Aš pamaniau, jeigu mes darysim tai, berniukai įgis išminties ir mes nebūsime viena iš šeimų, kurios vaikai nieko nepasiekė. Ir tai suveikė.Kalbėjosi Jurij Bondarenko
Paruošta pagal: https://8doktorov.ru/vash-mozg-mozhet-vsyo/
Remiantis psichiatro Elizabeth Kiubler-Ross tyrimais, daugumas žmonių išgyvena 5 pagrindines sielvarto stadijas: 
1. Sielvarto etapams pereiti REIKIA LAIKO. Tiek atskirų etapų, tiek viso proceso trukmė skirtingiems žmonėms gali skirtis, tačiau laikas yra pats svarbiausas veiksnys, padedantis įveikti sielvartą. Biblijoje ne kartą aprašytas ir, kai kuriais atvejais, nustatytas ypatingas gedulo laikotarpis, kai netekusiems artimo žmogaus, skiriamas ypatingas laikas sielvartui išgyventi. Pavyzdžiui, Juozapas daugelį dienų ruošėsi savo tėvo Izraelio laidotuvėms: “Gydytojams, buvusiems jo tarnyboje, Juozapas įsakė balzamuoti jo tėvą, ir gydytojai balzamavo Izraelį. Tam jie praleido keturiasdešimt dienų, nes tiek laiko reikia balzamavimui. Ir egiptiečiai jo gedėjo septyniasdešimt dienų.” (
“Nieku per daug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti bet kokį supratimą, sergės jūsų širdis ir mintis Krisuje Jėzuje” (
Harold Koenig, Duko universiteto psichiatrijos nusipelnęs profesorius, religijos, dvasingumo ir sveikatos tyrimų centro direktorius yra vienas pirmųjų mokslininkų, pradėjusių tirti tikėjimo gydantį potencialą. Jo grupė, tyrusi tūkstančius amerikiečių nuo 1984 metų, sukaupė svarių įrodymų, kad tikėjimas Dievu palaiko ne tik bendrą žmonių gerą savijautą ir sveikatą, bet ir padeda pacientams pasveikti nuo sunkių ligų. Tyrime, kuriame dalyvavo pagyvenę stacionare gydomi pacientai, Koenig nustatė, kad tiems, kurie reguliariai lankė bažnyčią, vidutiniškai ligoninėje reikėjo praleisti tik 4 dienas, o tiems, kurie retai arba nelankė bažnyčios, prireikė 10-12 dienų. 
Apklausus 1144 Los Andželo praktikuojančius medikus, paaiškėjo, kad 85% iš jų mano, kad tikėjimas padeda pacientams pasveikti. 1% laikosi priešingos nuomonės, manydami, kad tikėjimas trukdo gydymui. Likę 14% mano, kad teigiami ir neigiami gydymo ir tikėjimo aspektai yra subalansuoti.
