Saulės spinduliais užlietoje aikštelėje priešais įėjimą į sanatoriją stovėjo tvirto kūno sudėjimo 70 metų vyras. Pro tankią žilų plaukų sruogą nukritusią ant jo aukštos kaktos, didelėse mėlynose akyse matėsi nerimas ir nepasitikėjimas. Pamatęs jį pasisveikinau, ir mudu susipažinome.
Svečio vardas – Jurijus, atvažiavo iš Vakarų Ukrainos paragintas artimųjų. Pastaruoju metu dėl lėtinės plaučių ligos jį kankino stiprus dusulys, kuris atsirasdavo fizinio krūvio metu. Kada pasilenkdavo užsirišant batų raištelius ar kasant žemę, jis tiesiog dusdavo. Nuo vaikystės įpratęs dirbti žemę, vyras negalėjo susitaikyti su mintimi, kad turės atsisakyti darbo darže. Jurijus nerūkė, bet jautėsi vis blogiau ir blogiau.
– Ar galėsite man kuo nors padėti? – paklausė jis manęs po apžiūros.
– Negalime jums to pažadėti, – atsakiau, – bet mes tikime, kad Dievui nėra nieko neįmanomo.
Pirmosiomis dienomis Jurijui buvo sunku eiti pasivaikščioti, atrodė, kad jis nuolat buvo kažkuo nepatenkintas. Ypač nervinosi, kai tekdavo užsirišti batų raištelius. Patariau jam padėti koją ant taburetės ar laiptelio, o tada apsiauti batus. Į tai jis irzliai atkirto, kad geriau padėtume jam pasveikti, o ne patarinėtume, kaip prisitaikyti prie gyvenimo. Neįsižeidžiau, man buvo gaila šio žmogaus.
Tačiau Jurijus pasitikėjo mano rekomendacijomis. Svečias vykdė visus nurodymus ir, nors namuose mėgo gerti karvės pieną, čia jis klusniai gėrė sojų pieną. Atėjęs į procedūrą vyras pabrėžtai iškilmingai atsiguldavo ant masažo stalo. Instruktorius šildydavo jo krūtinę kompresu, o paskui padarydavo kontrastą su šalčiu. Paciento kūnas parausdavo ir skleisdavo šilumą. Gerai prisimenu krienų kompresą ant krūtinės. Net turiu nuotrauką, kurioje mūsų svečias nustebusiomis akimis guli ant sofos su šiuo neįprastu vaistu. Krienus susmulkindavome ir sumaišydavome su žaliomis bulvėmis santykiu 1:4. Krūtinės odą pradžioje patepdavome aliejumi, po to per marlę užtepdavome paruoštą mišinį.
Praėjus pirmajai savaitei tapo akivaizdu, kad Jurijus tapo žvalesnis. Sumažėjo dusulys, jis galėjo užsirišti batų raištelius nepatirdamas dusulio. Tačiau pagrindinis vyro noras buvo grįžti namo ir pradėti sodinti daržoves darže. Buvo ankstyvas pavasaris ir žemė laukė savo šeimininko. Tada nusprendėme savo sanatorijos teritorijoje pasodinti vyšnias. Jurijus nuėjo išbandyti savo jėgas. Jis paėmė kastuvą ir su savo kambario kaimynu pradėjo kasti duobes medeliams. Matydamas, kaip jis dirba, nustebau. Vyriškis darbavosi greitai: pasilenkia, išsitiesia, sviedžia žemę į šalį. Po kurio laiko visos duobės buvo iškastos. Į jas vėliau pasodinome mažus sodinukus. Prisiminimui nufotografavome abu vyrus, stovinčius šalia jų pasodintų medelių eilės. Sunku buvo patikėti, kad vienas iš jų prieš dešimt dienų net pasilenkti negalėjo, o dabar išdidžiai stovi laikydamas ranką ant į žemę įsmeigto kastuvo.
Nors su amžiumi mūsų kvėpavimas silpsta ir dienos blėsta, Dievas turi galios atnaujinti mūsų jėgas net ir senatvėje. Tegul ši patirtis mus palaiko ir padeda patikėti, kad Viešpats ir šiandien daro stebuklus. „Juk Tu didis ir darai nuostabius darbus; Tu vienas esi Dievas.“ (Psalmė 86, 10)
Linkiu Jums sveikatos ir Dievo ramybės.
Šaltinis: Aleksej Chacinskij knyga „Sveikatos ir ilgaamžiškumo paslaptys”
