Sveikas.info

Laiminga vaikystė, nuostabių garsų pasaulis, o paskui tyla, visiška tyla… Apie savo gyvenimą pasakoja 8-ių metų klausą praradusi Elena.

Gimiau Baltarusijoje, Bresto srityje. Vis dar su šiluma prisimenu namą su sodu ir vaismedžiais, savo senelius…

Po to persikėlėme į nedidelį Sibirui būdingą kaimą su žvarbiais žiemos šalčiais. Būdama 8 metų sunkiai susirgau gripu. Liga atslūgo, tačiau sukėlė rimtą komplikaciją – galvos smegenų uždegimą, serozinį meningitą. Tėtis, vargšas tėtis, pražilo. O mama buvo kaip šešėlis, naktimis nemiegojo. Pas mus gyvenusios katės nuo manęs nenulipo, savo kūnais jos šildė mano išsekusį kūną ir galvą… Išgyvenau, bet praradau klausą.

Ši nelaimė tiesiog sudaužė mano širdį. Net prietaisas mažai padėjo. Kas bent kurį laiką girdėjo, prie tokios būsenos niekada nepripras: visada išliks troškimas sugrįžti į garsų pasaulį. Atskyrimo, vienišumo jausmas, net jei artimieji ar draugai šalia. Labai sunku, kai žmonės pamiršta apie mano būseną: keičia susitarimus, diskutuoja tarpusavyje, visi žino, o aš sužinau paskutinė. Tai “išmuša iš vėžių”, verčia keisti planus.

Internate verkiau ir šaukiausi kažko nežinomo, klausiau: „Kodėl aš gyvenu?

Baigusi mokyklą ištekėjau. Mano anyta turėjo draugę katalikę, kuri įkalbėjo mus su vyru pasikrikštyti. Tada dirbau nėščiųjų konsultacijų skyriuje, ir po krikšto nusprendžiau pasigirti vyriausiajai slaugytojai. Paklausiau, ar ji pakrikštyta; ji atsakė teigiamai. „O kodėl Jūs neturite Mergelės Marijos medaliono ir kryželio? – paklausiau. „Kryžius turi būti širdyje“, – atsakė ji.

Nuo tos dienos aš praradau ramybę: kieno tik paklausdavau, ką reiškia kryžius širdyje, niekas negalėjo duoti suprantamo atsakymo! Galų gale šis klausimas vėl mane atvedė pas vyr. slaugytoją. Aš tiesiog maldavau: „Pasakykit man, ką tai reiškia: kryžius širdyje?” Nuo šio pokalbio prasidėjo mano pažintis su Viešpačiu. Vyr. slaugytoja davė man knygų apie Dievą. Kuo daugiau skaičiau, tuo darėsi įdomiau. Pamilau Viešpatį ir supratau, ką reiškia gyventi su Dievu širdyje. Tapo aišku, kad krikštas, kurį priėmiau, buvo formalus, o aš norėjau sąmoningai patikėti savo gyvenimą Viešpačiui. Todėl gimus sūnui, vėl paprašiau krikšto. Buvau pakrikštyta upėje. Man padovanojo Bibliją, kurią labai pamilau. Po krikšto Dievas pradėjo siųsti man mintis eilėraščiams. Kai kas nors gyvenime nutinka, eilėraštis atsiranda kaip atsakas. Ir anksčiau bandžiau rašyti, bet nepavykdavo. O kai priėmiau Viešpatį į savo širdį, iš jos pradėjo lietis dėkingumo gyrius Jam.

Klausimas, kodėl man taip atsitiko, kurį laiką tiesiog draskė mano protą. Galbūt, jei būčiau girdėjusi, mano kelias būtų buvęs kitoks, ir nepajusčiau Dievo poreikio. Viešpats guodžia mane nuostabiais Biblijos pažadais, kad ateis laikas, kai grįšiu į garsų pasaulį. Be to tai, kas man nutiko, atvėrė kelią į kurčiųjų širdis. Nemoku tobulai gestų kalbos, bet bendrauju su kurčiaisiais ir pasakoju jiems apie Dievą. Neverta nusiminti, nuleisti rankas ir nusivilti. Išeitį visada galima rasti 🧡. Dievas parodys ją ten, kur, rodos, nieko nėra.

Savo istorija dalinosi – Elena

Paruošta pagal: 8doktorov.ru