Šiandien galima rasti labai daug informacijos apie tai, kas kenkia mūsų sveikatai ir kas padeda ją išsaugoti. Kaip atsirinkti iš tos gausybės 
tai, kas tikra, kas tinka man? Nelengva užduotis, nes vienaip ar kitaip turime patikėti kuriuo nors autoriumi.
Ar gali šiandieninė medicina mums duoti gerų patarimų?
Šiandien yra tikrai daug medicininių tyrimų, kurie ne tik atskleidžia ligų priežastis, bet ir padeda suprasti, kaip išvengti tų ligų. Tačiau reikia pastebėti vieną svarbų dalyką. Visumoje mūsų medicina nėra orientuota į profilaktiką. Nors ir kaip atskiri medikai norėtų, tačiau visumoje medicina yra priklausoma nuo tų, kurie ją finansuoja. Tai nėra kažkokia išimtis mūsų vartotojiškoje visuomenėje. Kiekvienas iš mūsų, turėdamas galimybę pelnyti didelius pinigus, neišvengiamai bus gundomas daryti įtaką tiems, nuo kurių sprendimų priklauso mūsų pelno augimas arba mažėjimas. Tokiu atveju sąžinė, nuolat primenanti apie žalą visuomenei, jos sveikatai, dažnai pasitraukia į antrą planą. Čia visada surasim sau pasiteisinimų. Juo labiau, kad ir pati visuomenė labiau rūpinasi ne savo sveikata, bet daugiau materialine gerove. Juk retas iš mūsų domisi, ar produktai parduotuvių lentynose ekologiški, ar jie pilnaverčiai. Dažniausiai mus domina tik skonis ir kaina, na gal dar išvaizda…
Nieko neturiu prieš mediciną, netgi priešingai – norėčiau ją apginti. Kaip vieną iš kriterijų, kaip rinktis informaciją apie sveikatą, siūlyčiau šaltinius, kurie naudojasi medicinos mokslo tyrimais, ir labai atsargiai naudotis tokia informacija, kuri siūlo visiškai nepasitikėti specialistais, gąsdina sąmokslu.
Medicinos padėtis tikrai nepavydėtina. Iš vienos pusės gydytojų paruošimas numato ligų diagnozavimą ir jų gydymą. Čia tikrai daug pasiekta. Negalima jiems reikšti pretenzijų dėl to, kad ligų daugėja. Jie, kaip geri mechanikai, gali nustatyti gedimą ir suremontuoti mus, tačiau neatsako už mūsų beatodairišką savo kūnų eksploataciją. Gal sulyginimas perdaug supaprastintas, tačiau, tikiuosi, padės suprasti kokie kartais nepagrįsti būna mūsų kaltinimai medikams.
Iš kitos pusės medicina yra spaudžiama farmacijos pramonės ir maisto pramonės, kurios tikrai nesuinteresuotos ką nors keisti ir turi didžiulę įtaką visuomenės nuomonės formavimui. Juk bet kokie tyrimai turi turėti finansavimą, ir jų rezultatas turi atsipirkti. Pavyzdžiui, jeigu tyrimas nustatė, kad avietėse esančios medžiagos stabdo vėžio vystymąsi, ar bus tokie tyrimai tęsiami arba plačiai skelbiami visuomenėje? Juk aviečių neužpatentuosi, nes jos visiems prieinamos ir ne žmogaus sukurtos. Čia, kaip rašė apaštalas Paulius savo laiške Timotiejui: „ Visų blogybių šaknis yra meilė pinigams. Kai kurie, jai pasidavę, nuklydo nuo tikėjimo ir patys save drasko daugybe kančių.“ ( I Tim. 6 : 10)
Todėl taip jau atsitiko, kad mūsų laikais didžioji visuomenės dalis daug geriau žino, kokie vaistai padeda nuo įvairių negalavimų, nei, pavyzdžiui, kaip maitintis, kad tų negalavimų nebūtų.
Kaip ir minėjau pradžioje, informacijos apie tai, kaip nesusirgti, tarsi ir netrūksta, tačiau dauguma tų, kurie ima rimčiau domėtis, atranda, kad informacija yra labai prieštaringa.
Dažnai tenka girdėti nuomonę, kad viskuo kalta chemijos pramonė (mėgstam mes ieškoti kaltų). Tikrai, ji padarė didžiulę įtaką šiandieniniam pasauliui, pakeitė mūsų gyvenimą, buitį, ir nesakykit, kad nesinaudojate jos paslaugomis. Šiandien to neišvengsim. Tai jau veikia ir vargiai ar įmanoma tai pakeisti. Nuo 1930 metų chemijos pramonės pajėgumai išaugo daugiau kaip 200 kartų, jos gaminamų ir patenkančių į aplinką medžiagų asortimentas skaičiuojamas šimtais tūkstančių. Jų pavojingumas nėra pilnai ištirtas, tačiau iš tų, kurios ištirtos (apie 1000), 95 % yra kancerogeniškos, t.y. sukelia vėžį. Kad ir kokių priemonių žmonija dabar imtųsi, norėdama tai sustabdyti, rezultatai, geriausiu atveju, bus tik po šimtmečių, nes visi vandenynai jau užteršti. Ištyrus baltųjų meškų, kurios gyvena toli nuo civilizacijos, organizmą paaiškėjo, kad jis užterštas įvairiais toksinais iki tokio lygio, kad joms gręsia išnykimas dėl nevaisingumo ir nusilpusio imuniteto. Dar taip pat yra užterštas tik žmogaus organizmas. Kodėl tokia, atrodo, paradoksali situacija. Pasirodo, kad baltoji meška yra mitybos grandinės viršūnėje. Ji minta ruonių ir stambių žuvų mėsa, kurie minta smulkesne žuvimi, kuri minta dar smulkesne ar vėžiagyviais, planktonu. Nuodingos chemijos pramonės (ir ne tik jos) atliekos, toksinai, kurie nesuyra, galų gale patenka į upes, vandens telkinius, jūras, kur patenka į dumblių, vėžiagyvių, po to į žuvų, jūros gyvūnų organizmą. Kiekviename iš tų organizmų jie kaupiasi, todėl juos valgantis gauna iškarto, sukauptą per ilgą laiką, didelę dozę toksinų. Yra paskaičiuota, kad toksinų, esančių vandenyje koncentracija, keliaujant mitybos grandine iki plėšriųjų žuvų gali išaugti iki milijono kartų. Taip civilizacija „pričiumpa“ baltąsias meškas, kurios gyvena labai toli nuo jos.
Kaip ir minėjau, mes negalime dabar pakeisti mus supančios aplinkos. Tačiau nesame visiškai bejėgiai. Jau vien iš paminėto tyrimo galima padaryti išvadą, kad mūsų valioje pasirinkti ką valgysim. Jeigu mūsų maistas bus augalai (net ir užteršti) juose toksinų koncentracija bus mažesnė šimtus, o kartais net tūkstančius kartų nei mėsoje tų gyvūnų, kurie maitinasi tais augalais. Tuo pačiu norėčiau perspėti tuos, kurie tikisi mėsą pakeitę žuvimi, apsisaugoti nuo įvairių ligų. Tai tiesa, kad žuvis turi labai svarbių mūsų organizmui riebiųjų rūgščių, pilnaverčių baltymų, mikroelementų. Tačiau toksinai labiausiai linkę kauptis riebaliniuose audiniuose, o būtent riebios žuvys (lašišinės) yra labiausiai vertinamos. Žuvies pasirinkimas maistui turėtų būti vertinamas pagal tai, iš kokio vandens telkinio ji pagauta, plėšri ar žolėdė ji yra ir koks jos amžius. Prioritetas turėtų būti teikiamas toms, kurios užaugo vandens telkinyje, į kurį nenuteka pramoninės ar buitinės nuotekos, tai turėtų būti negrobuonis ir kuo mažesnė (jaunesnė). Paprastas pavyzdys: ichtiologai yra paskaičiavę, kad lydeka iki 4 – 5 kg svorio, kad priaugtų 1 kilogramą svorio, turi suvalgyti apie 10 kg žuvų. Kai jos svoris viršija 5 kg, kad priaugtų 1 kg svorio, ji turi suryti nuo 50 iki 100 kg žuvies. Tai reiškia, kad ji ir toksinų sukaups jau 5 – 10 kartų daugiau kiekvienam savo kūno svorio kilogramui.
Daug kas gali pasakyti, kad nėra skirtumo ką valgysi, juk viskas užteršta. Tačiau, kaip ir minėjau, labai skiriasi teršalų koncentracija. Be to augalai turi medžiagų, kurios neutralizuoja toksinų poveikį. Todėl valgydami vaisius, daržoves, grūdinius, ankštinius, kad ir neekologiškai užaugintus, mes gauname daug fitochemikalų, kurie apsaugo mus nuo toksinų poveikio.
Šiandien labai populiarios įvairios sąmokslo teorijos. Jose visada nurodoma žmonių grupė, kuri suinteresuota išnaikinti didžiąją dalį žmonijos. Tai vis tas mūsų noras surasti visų mūsų bėdų kaltininką. Nesiginčysiu, galbūt ir yra tokių grupių. Tačiau tie dalykai, kurie labiausiai mums kenkia, priklauso tik nuo mūsų pasirinkimo. Tikrasis kaltininkas kiekvieną rytą žvelgia į mus iš veidrodžio. Nebūkime to sąmokslo prieš žmoniją dalimi. Keiskim savo gyvenimo įpročius ir „sąmokslininkai“ turės eiti išmaldos prašyti. Pats didžiausias sąmokslas vyksta mūsų galvose – mūsų norų, žalingų įpročių, mūsų godumo sąmokslas prieš sveiką protą.
Autorius: Vytautas Kulšė pagal David Servan – Schreiber, MD, PhD, „Anti Cancer“
